Jeruzalė. Prieš saulėtekį

Savaitė Jeruzalėje eina į pabaigą. Negaliu pramiegoti paskutinio saulėtekio. Mano žadintuvas dar neskambėjo, bet jo turbūt ir neprireiks... Čia pat, ant kaimynų stogo, įkurdinta vištidė. Gaidys jau nerimsta nuo ketvirtos valandos ryto. Jeruzalės senamiesčio Suleimano laikų akmeninės seinos ir šiandien dar saugo Šventojo Miesto gyventojų rimtį. Paliktos tik siaurutės gatvelės tarp atskirų kvartalų, pastatai iškilę po tris - keturis aukštus ir vienintelė galimybė turėti savo kiemelį ar net vištidę belika ant namo stogo... Mūsų nakvynės namai taip pat turi puikią terasą ant stogo, visai šalia Šventyklos kiemo. Šiandien Šventyklos kieme savo maldos namus turi musulmonai – Uolos kupolą ir Al Aksos mečetę.

Buvau beveik užsnūdus. Bet kitas žadintuvas suveikė. Pasigirsta kvietimas musulmonų rytmetinei maldai. Po keleto minučių, kurios skirtos prabusti ir pasiruošti maldos kilimėlį, galbut čia pat , šalia lovos, suskamba pati malda. Išeinu į savo terasą pasiklausyti maldų skambesio miegančiame mieste. Mečečių Jeruzalėje daugiau nei šimtas. Taigi vienu metu suskamba visas senamiestis.

 

Tai trunka vos dešimt minučių ir vėl visi sumiega. Rodos, girdi miesto alsavimą per mažyčius kambarėlių langus. Nusileidžiu žemyn į akmenimis išgrįstą Via Dolorosa gatvę. Dar vakar čia bandėme prasibrauti per prekeivių ir turistų minią eidami Kryžiaus kelią. Dabar tik ryškios lempos apšveičia pagrindines gatves. Mašinos čia beveik nevažiuoja. Tik karučiais prekeiviai tempia savo prekes. Jau beveik penkios. Iki saulės patekėjimo reikės laukt gerą valandą. Bet katinams, kurių čia tikrai apstu, jau metas pusryčiauti. Jie traukia vienas po kito prie šiukšlių maišų, sumestų gatvės kampe po vakarykštės turgaus dienos. Ankstyvas prekeivis rakina geležines savo parduotuvėlės duris, bet neskuba išdėlioti prekių. Pakvimpa verdama kava su kardamonu. Pasirodo ir jaunas berniukas su karučiais. Ką tik iškepti duonos paplotėliai, falafeliai, kepti kiaušiniai su lukštu, zataras... Sužadina apetitą.

-Marhaba. Kif halah? – pasisveikinam. - Gal puodelį kavos? – žinoma neatsisakysiu. Susėdame čia pat ant gatvės laiptelių. Tik savaitė Jeruzalėj, o jau vietiniai gerai įsimena tuos, kurie čia apsistoja ar dažniau apsilanko. Susidraugauti tikrai paprasta. Iš šeštosios „Veronikos" Kryžiaus kelio stoties koplyčios išeina vienuolė. Šią koplytėlę saugo Mažosios Šarlio Fuko seserys, koplyčioje mažos dirbtuvės, sesuo čia piešia ikonas. Kaip pasakojama, Veronikai buvo padovanotas Jėzaus atvaizdas jos skepetoje, kuria ji nušluostė Jo veidą, taip šios seserys dovanoja Jo atvaizdą savo kruopščiu darbu... Akmeniniu, kai kur dar romenų lakų, grindiniu nuaidi sesers žingsniai. Einu ir aš toliau Via Dolorosa gatve aukštyn link Golgotos. Kalva ant kurios buvo nukryžiuotas Jėzus jau nuo II amžiaus įtraukta į Jeruzalės senamiestį ir apstatyta namais. Laipteliais pasiekiu devintąją kryžiaus kelio stotį. Tik romėniškas įrašas sienoje ženklina sustojimą, kur kriščionys prisimindami Jėzaus trečiąjį suklupimą, sustoja pasimelsti.

Visas Golgotos kalnas apstatytas pastatais. Čia įsikūrę Egipto koptų krikščionys, turi savo vienuolyną, šv. Elenos bažnyčią, kurios apačioje didžiulė Elenos laikų (IVa) vandens cisterna. Turistams dar per anksti. Bet vienuoliams ir visiems Švento Kapo saugotojams - krikščionims geriausias laikas maldai, niekas netrukdo. Koptų vienuolyno koplyčia antrame aukšte. Tuoj prasidės rytinės pamaldos. Koptų vienuoliai, juodom kepuraitėm su išsiuvinėtais kryžiais, ilgom barzdom, mieguisti eina per pravertus didžiulius vienuolyno vartus. Batus paliekame prie koplyčios durų, koplyčia išklota kilimais, beveik kaip mečetėj, tik čia apstu šventųjų paveikslų, kaip pas bet kuriuos krikščionis ortodoksus. Giedodamas vienuolis yra aprengiamas liturginiais rūbais, po truputį renkasi maldininkai, pakvimpa smilkalais... nors ir nesuprantu kalbos, bet mintys kartu su besimeldžiančiais. Pamaldos paprastai tęsiasi kelias valandas, bet aš nebelaukiu ir keliauju toliau link Kristaus Kapo bazilikos. Jau skamba krikščionių kvartale bažnyčių varpai. Vis daugiau pasigirsta žingsniuojančių ta pačia kryptimi, link bazilikos. Ilgais juodais rūbais skuba iš graikų patriarchato vienuoliai. Pasirodo ir pranciškonai.

                           

Kiekvieną ankstų rytą, dar saulei nepatekėjus Kristaus Kapo koplyčioje pakaitomis meldžiasi visų konfesijų krikščionys: graikų ortodoksai ir stačiatikiai, koptai, armėnai, etiopai, katalikai. Etiopijos krikščionys įsikūrę ant Golgotos kalno, beveik ant bazilikos stogo jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių, gyvena čia pat sulipdytuose mažyčiuose namukuose. Šiandien jų čia apie penkiasdešimt vienuolių - vyrų ir moterų. Šalia jie turi savo dvi koplytėles, tiesiog ant siauro praėjimo į baziliką. Meldžiasi susisupę į baltus audeklus, moterys ir galvas apsidengusios, apavas paliktas nuošaliau, nedaug čia vietos, todėl pašaliniams geriau netrukdyti jų apeigų. Visada stebina išskirtinis etiopų giedojimas... kažkas pasakė, kad iš tolo girdėti tarsi avinėlių mekenimas. Iš tiesų, visi balti kaip avinėliai, nors savo tamsia veido oda ir išraiškingomis akimis, etiopai ne tik čia Jeruzalėje bet ir savo Afrikoje yra išskirtiniai, krikščionys.

   

Reikia paskubėti. Kristaus Kapo koplyčia mažutė, telpa vos dvidešimt žmonių. Pranciškonai ruošia altorių šv. Mišioms. Atsineša tiesiog medinę lentą, kurią uždeda ant kapo akmens, patiesia baltą audeklą... viskas labai paprasta. Tokį ankstų rytą melstis susirenka tik maldininkai ir Jeruzalės vienuoliai. Šv. Mišios vyksta lotyniškai. Ilgai neužtrunka. Savo apeigoms jau laukia pasiruošę armėnai. Taigi reikia užleisti šią šventą vietą. Išeinu į bazilikos kiemą. Visi tylomis išsiskirsto. Jau švinta.

Keliauju atgal. Pastebėjau laiptelius vedančius ant namų stogų. Čia prasideda žydų kvartalas. Nedidelė vakarinė Jeruzalės senamiesčio dalis, arčiau Vakarinės (Raudų) sienos. Gatvelės dar siauresnės, o kai kurie gyventojai gali patekti pas save į kiemą tik per namų stogais esantį praėjimą. Ortodoksai, pagal Mozės įstatymus griežtai gyvenantys ir savo tikėjimą praktikuojantys žydai, daugiausia čia ir gyvena, arčiausiai savo švenčiausios vietos, kur kažkada stovėjo jų vienintelė Šventykla. Sudėtinga surasti tinkamą praėjimą stogais, kad neatsidurtum aklavietėj ar nepatektum į privatų kokios šeimos kiemelį. Pasirodo pirmieji ir šios religijos atstovai, atpažinsi juos iš juodo apsiausto ir skrybėlės. Tiesa, skrybėlės gali būti įvairių formų. Stengiuosi nepamesti iš akių skrybėlės. Ji turėtų mane išvesti iš šio stogų labirinto. Pagaliau pasiekiu gana erdvią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria Raudų sienos dalis, šventyklos kiemas, o kiek tolėliau ir Alyvų kalnas.

 

Kaip tik iš rytų pusės, nuo Alyvų kalno išlenda pirmieji saulės spinduliai. Kol apšvies Jeruzalės senamiesčio mūruose siauras gatveles dar reikės šiek tiek palukti. Alyvų kalno senųjų kapinių antkapiai dar labiau pabąla. Sužiba šventyklos kieme auksas ant Uolos kupolo. Nedidelis būrelis skrybėlėtų žydų linguoja prie Raudų sienos. Suprantu, kad šitas miestas niekada nesiliauja melstis. Atrodo kaip susitarę, vieni perduoda kitiems maldos estafetę. Čia nebesvarbūs tarpreliginiai ar tarpkonfesiniai skirtumai. Suprantu, kad Dievas tikrai yra vienas. Suprantu, kad žmogus negali gyventi be Dievo... Kaip pirmieji saulės spinduliai užlieja žemę, taip šios rytmetinės maldos sušildo sielą visai dienai.

   

Akys nukrypsta ten, kur pasirodė šviesa. Vos įžiūrima nedidelė koplytėlė, kurią šiandien saugo musulmonai, ant aukščiausio Alyvų kalno taško. Ten liko įžengusio į Dangų Mesijo pėda. Laukimo nerimas persmelkia visą kūną. Kada Jis sugįš? Žydų raudos ir ilgesys kiek prailgo. Baltų antkapių mirusiųjų miestas pasiruošęs Jį sutikti. Kaip girdėjau pasakojant, kad „Mesijo pėda palies kiekvieną kapą, pakils mirusieji, paliks Šeolą, o iš sudėtų ant kapų akmenėlių vėl atstatys savo Šventyklą".

 

Kol kas dar Mesijo vartai į šventyklos kiemą užmūryti. Atrodo, visai neseniai, vos prieš porą tūkstančių metų, užsodintas ant asilaičio, pripažintas visos Jeruzalės per juos įžengė Jėzus... Laikas čia persipina. Tik apačioj vis stiprėjantis gatvelių šurmulys sugrąžina į šiandieną. Turbūt jau manęs pasigedo bendrakeleiviai. Gal dar spėsiu prie pusryčių stalo...

Reda Uksaite, "Quo vadis LT" kelionių vadovė

Kelionės po Šv. Žemę:

Rekolekcijos Jeruzalėj.