Quo Vadis LT Blog'as

ATEIKITE IR PAMATYSITE __________________________

2010 m. lapkritis Nr. 11 (107) 3

 Piligrimine kelione i Šventąją Žemę

Spalio pabaigoje pulkelis zarasiškių, kartu su kitais piligrimais iš didžiųjų Lietuvos miestu, palikome rudenejančią Lietuvą ir iškeliavome i išsvajotąjį Izraelį – pažadetąją, šventąją Žemę, dar vadinamą trijų didžiųjų religijų kilimo lopšiu. Tad visai nekeista, jog šis kraštas brangus ir žydams, ir krikščionims, ir musulmonams. Del jo ir praeityje, ir dabar vis kyla visokiu neramumų ir nesusipratimų. Mums, katalikams, ši žemė su Genezareto ežeru, miestais, dykumomis ir oazemis pirmiausia brangi todėl, kad čia gimė, augo, krikščionis i vieną šeimą subūrė, dėl žmogaus nuodemių tamsos kentėjo, mire ir žmogiškumą prisikelimu  apvainikavo mūsų Išganytojas Viešpats Jezus Kristus. Tad ir keliavome Jezaus pėdomis drauge su kelioniu organizacija „Quo vadis LT“ ir vadove Reda Uksaite. Stengėmes ne tik sužinoti krašto, apylinkių, miestų istoriją,  gyvensenos ypatumus, papročius, pažvelgti į architekturinius statinius, meno kurinius, bet pirmiausia stengemes tikejimu priimti visa tai, ką matome, girdime, prie ko liečiamės. Šiandien jau nebeįmanoma rasti konkrečiu vietų, kur Jezus vaikščiojo ar sėdėjo, bet lankydamiesi Izraelyje stengėmės pasikliauti Bažnyčios tradicija, jos mokymu. Galiausiai, ne tai svarbu – rinkti pakelės akmenėlius, kuriuos, galbut, lietė Viešpaties kojos, daug svarbiau susitikti gyvąjį Kristį bendruomenėje, suvokti jo asmens istoriškumą, suvokti Dievo išganomąjį veikimą ir visa, ką Jis dėl žmogaus išganymo per savo Sūnų mums visiems yra padaręs. Taigi, mūsų 35 žmonių grupę šioje kelionėje lydejo dvasios vadas kun. Justas, kasdien aukojęs piligrimams šv. Mišias, sakęs pamokslus, skaitęs evangelijas. Tose vietose lankantis daug subtiliau prisilieti prie evangelinių pasakojimų, jie daug labiau suprantami, aiškūs. Toji kelione tikrai padės kitaip skaityti, suvokti, kitaip klausytis bažnyčioje per pamaldas  skaitomo šv. Rašto. Keliones metu „griuvo“ musu susikurti vaizdai apie Jeruzalę, Kryžiaus kelią. Pamateme tai, ko gal niekada ne nesapnavome. Kryžiaus kelias – nėra saldus paveikslėlis, bet arabų turgus (jis buvo ir Jezaus laikais), kuriame daug bruzdesio, kalbų, maišalynės, riksmo. Butent ten Jėzus kentėjo, ten patyrė minios juokų ir patyčias. Supratome, kad tam tikrus reiškinius reikia suvokti giliau, prie dvasinių dalykų artintis ne proto ir logikos dėsniais pasiremiant, bet susitikimą su Jezumi privalu išgyventi širdimi, jausmais, malda, nusiraminimu. Ta kelione gal mums leis labiau pamilti šv. Raštą ir jį paskaityti kasdien ne kaip pasaką, bet kaip tikrą Dievo ir žmogaus bendrystes istoriją, suvokiant, kad šv. tekstai turi savotišką stilių, logiką, mąstymo budą, simbolius ir kt. Jezaus gyvenimą aprašo keturios evangelijos, apie pirmųjų krikščionič bendruomenės gyvenimą ir jos sunkumus kalba Apaštalų darbai. O penktoji Evangelija – kelione į Izraelį, kuomet daug ką patikrini savo kojomis, akimis ir ausimis. Žmogaus prigimtis visada tokia pat. Amžiais sprendžiame tas pačias problemas. Kelionės metu pasidarė aišku, kad Jezus gali būti mūsų šeimininkas, patarėjas, padėjėjas. Klaidžiojome tomis vietomis palei ežerą, kur kažkada Jėzus pašaukė pirmuosius mokinius, padaugino duoną ir žuvį, Petrą paskyre vyresniuoju. Lankėmės Kafarnaume, Petro namuose (prisiminkime ištrauką, kuri pasakoja, kaip Jezus išgydė Petro uošvę). Keistas įspūdis – Jezus nedaug nukeliavo mokydamas, lanke kaimelius prie ežero, kur gyveno, kur susirinkdavo daugiau žmoniu. O štai, kaip vėliau išplito Jo mokslas, tikrai pasiekęs žemės pakraščius. Lankemes žydų kibuce, t. y. kolukyje, skanavome šv. Petro žuvies. Žydai vartoja daug daržoviu, daug vaisiu. Prisiminkime, kad Izraelyje viskas žydi, žaliuoja, kvepia, augalai duoda 3-4 derlius per metus. Gal todel ši žemė pažadetoji. Plaukiojome Genezareto (arba Tiberiados) ežere, iš ten žvelgėme į pakrančių miestelius ir kaimus – Tabghą, Palaiminimu kalną, Kafarnaumą, Petroprimato bažnyčią. Lankėmės ir Kanos miestelyje, čia prisiminėme Jezaus padarytą stebuklą, kun. Justas palaimino tris šeimas, kurios kartu su mumis keliavo. Vieną dieną susipažinome su Jordanijos kalnynais, Petros miestu. Galime sakyti, kad šiomis žememis driekesi senieji prekybos keliai, kad šiose apylinkese gime senosios civilizacijos, pirmieji technikos išradimai (pvz. ratas, akvedukai), atsirado ženklai, hieroglifai, vystesi rašto kalba, gyvėjo komunikacija. Paliko įspūdį Nazaretas su didinga bazilika, skirta Švč. Mergeles Marijos garbei (ten yra ir Aušros Vartu Gailestingumo Motinos paveikslas atvežtas 2000 m.), Betliejus,  piemenelių laukai, Pieno grota, Ain Karim kalnynai, kuriuose Marija susitiko su savo giminaite Elžbieta, „Teve mūsų“ bažnyčia, kurios vietoje  sienoje yra ir lietuviškas šios maldos variantas. Didžiausią įspūdį paliko Jeruzalė, į ją žvelgėme nuo Alyvu kalno. Taip į miestą žvelgė ir Jėzus prieš įžengdamas (Verbu sekmadienis) ir pasitikdamas kančią, melsdamasis Getsemanės ūkyje. Kiekvienas kampelis brangus, kalbantis, dvasią paliečiantis. Brangu tai, kad daugybė piligrimų kiekvienais metais šias vietas aplanko, meldžiasi, patiria  malonių, sustiprina tikejimą. Jeruzalė – šventovių miestas, primenantis visos Dievo tautos, pranašu, teiseju, Izraelio giminių likimus, Jezaus misiją. Kiekvienas pavadinimas ne sugalvotas, bet pasiekiantis mus iš šv. Rašto puslapių. Reikia pasakyti, kad ne tik Jeruzalė, bet apskritai visas šis kraštas daug sykių nukentejo, buvo nukariautas, nusiaubtas ir romenų, ir persų, ir turkų. Bet mums, krikščionims, brangios vietos liko. Nors jų istoriškumą galima vos ne vos atsekti kaip pedsaką (daug talkina istorikai, archeologai ir kt. mokslu specialistai), bet svarbiausia, kad butent čia mus pasiekia Dievo meile, pasireiškianti per konkrečią, išsirinktąją, globojamą tautą. Toks Dievo planas, tokia Jo valia. Brangi patirtis – melstis, susitikti , giedoti su visais krikščionimis iš įvairių kraštų, nekreipiant demesio ne i kalbą, ne i odos spalvą, ne i paprčèius. Svarbiausia, kad Jezaus esame pakviesti, Jo suburti ir palaikomi. Radome tuščią kapą ir visiems norime pasakyti, kad Jezaus ten nėra, Jis prisikėlė dėl mūsų.

Janina Breiviene

(Foto P. Mažeikio)