Ciklas maldai ,,TĖVE MŪSŲ‘‘
Nakties tamsoj kalbu vis ,,Tėve mūsų’’
Kodėl nakty? Gal visgi dar baisu
Ištarti žodį krentantį iš lūpų -
Didžiausią slėpinį iš slėpinių visų.
Kažkur širdy jaučiu aš Tėvo galią..
Bijau labai, bet ir labai myliu.
Tik kaip suvokt, kad nuodėmingoj žemėj
Ašai neužmirštas gimiau ir gyvenu?
Ir vėl nakty kalbu aš Tėve mūsų,
Ir dienomis, kai meldžiamės visi.
Tu mums nesuprastas. Tu Tėvas mūsų.
Ir ačiū Dievui, kad toksai esi.
Ar galima dėkot už Dievą Dievui,
Už žodį žodžiui, už mintis - mintim?
Aš nežinau, bet kalbant Tėve mūsų
Man žodžiai visad baigiasi viltim.
KURIS ESI DANGUJE
Tu kažkur, kažkur labai toli..
Tu danguj toli ir taip arti.
Lig Tavęs vis eit ir neprieit,
Tau užtenka žodį tik ištart.
Tau užtenka net vienos minties -
Iš dangaus ji ranką man išties,
Ar pavirtusi žodžiu atskris
Ir į širdį man giliai įkris.
Aš žinau, kad Tu Danguj. Toli…
Bet kartu ir žemėj gyveni,
Mano darbus tu visus matai,
Nors dažniausiai nieko nesakai.
To tolumo ir tos artumos
Niekas, niekas žemėj neatstos.
Suprantu, kad Tu Danguj. Toli.
Nežinau - kaip žemėj gyveni?
TEESIE ŠVENTAS TAVO VARDAS
Te visad būna šventas Tavo vardas,
Nes nieko juk šventesnio ir nėra.
Pavaldžios Tau visų pasaulių gelmės
Ir Tavo vardui meldžias visata.
Mes meldžiamės visi ir sakom - Šventas
Mes per maži, kad vardą tą suprast.
Mes gaunam proto mažą kruopelytę
Ir tą šventumą bandome surast.
Kvailių keliai kvaili ir net juokingi,
Kai bando rasti net nežino ką.
Tik Tavo vardo slėpinio šventumas
Ryškiau mums šviečia už dangaus žvaigždes.
Ryškiau už saulę.
Meldžiamės ir sakom:
Teesie Šventas Tavo Vardas…
Teesie.
TEATEINA TAVO KARALYSTĖ
Ji ateis nelauktai, netikėtai,
Gal dienoj, gal nakty - nežinia.
Ir tie žodžiai, kad reikia budėti
Vis kartojas kartų likime.
Netikri pranašai pasirodo
Ir dienas pranašauja, metus.
Jie laike pasiklydę keleiviai
Ir jų žodžio neklauso dangus.
Tu tik vienas žinai šitą laiką
Ir tik vienas nuspręsti gali -
Pasirodyt Tavai karalystei,
Ar palikti ją amžių kely.
TEESIE TAVO VALIA
Kaip, Viešpatie, mes galim prieštarauti
Prieš Tavo valią.
Prieš Tavus jausmus.
Net Jėzus ant Alyvų kalno
Kraujuotom lūpom tarė tuos žodžius.
Tik mes apsimetam,
Kad nieko nesuprantam,
Kad vis negirdim,
Ką Tu mums sakai.
O juk turėtume tik
Vykdyt Tavo valią
Ir eit tų žodžių
Pramintais takais.
KAIP DANGUJE TAIP IR ŽEMĖJE
Dangus nušvitęs Tavo žodžių klauso.
Ir kaip jiems gera - girdi jie Tave.
Kaip gera jiems įvykdyt Tavo valią,
Kai Tu esi kažkur, visai šalia.
Ir tas artumas Tavo toks beribis,
Ir Tavo valios spinduliai šilti.
Jie danguje darbuojasi kiek gali,
Mes Tavo žodžių laukiam verkdami.
Toksai žmogus ir jo tokia dalia-
Tave mylėt ir garbinti Tave.
Ir Tavo valios žodžių spinduliai
Pareina iš toli, atsklinda iš giliai,
Tiktai žmogus su atvaizdu Tavu
Paklysta vis tarp žemiškų darbų.
Ir taria negalvodamas žodžius
Tokius sunkius…Tokius sunkius.
Kaip žemėj,Viešpatie, mes mylime Tave,
Tikiu - mylėsime labiau mes danguje.
KASDIENĖS DUONOS DUOK MUMS ŠIANDIEN
Duok, Viešpatie, mums duonos kasdieninės,
Kad sotūs būtume ir šia diena laimingi.
Užmirštam Tą, kurs viso to išmokė,
Užmirštame, kad esam nuodėmingi.
Užmirštam viską - sąžinę ir garbę,
Negrįžta žodžiai netikrai sakyti,
Kai baimės jau prieš Dangų nebelieka
Mes viską žemėj galime daryti.
Tik atsiminę vis paprašom duonos,
Nors jau ir duonos, ir mėsos užtenka,
Tik meilė artimui išnyksta,
Gerumo šuliniai taip greitai senka.
Duok, Viešpatie, mums duonos kasdieninės-
Ne kūniškos… Ateiki plotkele.
Ateik komunijai padengus vaišių stalą,
Ateik pas mus ir pasėdėk šalia.
IR ATLEISK MUMS MŪSŲ KALTES
Atleiski, Viešpatie gerasis, mums kaltes,
Atleiski nuodėmes ir eisime visi
Be tos naštos, kur slėgė mums pečius-
Tą gali Tavo didelė širdis.
Atleisk kaltes ir tas, kur nedariau,
Jos daromos ir lieka vis minty.
Tik Tavo meile Dieviška tikiu,
Kuri vis lydi žemiškam kely.
Kas aš be meilės, kas aš be vilties,
Jei neatleista nuodėmių našta.
Todėl ir prašom- Viešpatie, atleisk,
Nes Tu esi pradžia ir pabaiga.
KAIP IR MES ATLEIDŽIAME SAVO KALTININKAMS
Ar mes išties atleidžiam,
Ar norim to visi?
Dažnai ištartas žodis
Įstringa atminty.
Ir lyg geluonis gelia,
Atgyja vėl naujai
O, Viešpatie, atleisti
Nesugebam visai.
O Tu visiems atleidi
Ir nuodėmių našta
Jau neslegia, jau einam
Tikėdami Tave.
Bet vėlei kaltininkus
Mes kaltinam naujai,
Tai kur tas atleidimas,
Kur sielos žiburiai?
Atleiski Didingiausias,
Puikiausias iš visų,
Kad einam atleidimo
Mes žemiško keliu.
IR NELEISK MŪSŲ GUNDYTI
Neleisk mus sugundyti, Viešpatie,
Apsaugok nuo pikto žabangų,
Parodyk teisingą mums kelią,
Kad jis mus nuvestų į dangų.
Neleisk mums girdėt ko nereikia
Ir leiski suprasti kas bloga,
Užkimšk mums ausis nuodėmingas,
Kurios visad veda į šoną.
Ir leisk pamatyt kas negera,
Regėt kas Tau, Viešpatie, tinka.
Atverki akis mums, akliesiems-
Matysim mes nuodėmių tinklą.
Ir leisk mūsų širdžiai pajusti
Kur melas, saldi apgavystė,
Kad pinklių išvengęs galėčiau
Maldoj aš suprasti kas tikra.
BET GELBĖK MUS NUO PIKTO
Gelbėk mus nuo pikto, gelbėk nuo žmonių,
Nuo kalbų saldžiausių praskiestų vynu.
Ir atskirti leiski, kur žaltys, kur ne,
Kad nereiktų amžiais degti ugnyje.
Visagali Dieve, prašome Tavęs-
Leiski nusimesti pikto grandines.
Leiski pamatyti, kad aš jas turiu.
Be Tavęs, o Dieve, laimės neturiu.
Kur jėgų įgauti, pamatyt, suprast,
Jeigu Tu nevesi viską reiks prarast.
Tad prašau mus gelbėt,
Mums padėt prašau,
Supratimo žodį siųski iš dangaus.
Nakties tamsoj kalbu vis ,,Tėve mūsų’’
Kodėl nakty? Gal visgi dar baisu
Ištarti žodį krentantį iš lūpų -
Didžiausią slėpinį iš slėpinių visų.
Kažkur širdy jaučiu aš Tėvo galią..
Bijau labai, bet ir labai myliu.
Tik kaip suvokt, kad nuodėmingoj žemėj
Ašai neužmirštas gimiau ir gyvenu?
Ir vėl nakty kalbu aš Tėve mūsų,
Ir dienomis, kai meldžiamės visi.
Tu mums nesuprastas. Tu Tėvas mūsų.
Ir ačiū Dievui, kad toksai esi.
Ar galima dėkot už Dievą Dievui,
Už žodį žodžiui, už mintis - mintim?
Aš nežinau, bet kalbant Tėve mūsų
Man žodžiai visad baigiasi viltim.
KURIS ESI DANGUJE
Tu kažkur, kažkur labai toli..
Tu danguj toli ir taip arti.
Lig Tavęs vis eit ir neprieit,
Tau užtenka žodį tik ištart.
Tau užtenka net vienos minties -
Iš dangaus ji ranką man išties,
Ar pavirtusi žodžiu atskris
Ir į širdį man giliai įkris.
Aš žinau, kad Tu Danguj. Toli…
Bet kartu ir žemėj gyveni,
Mano darbus tu visus matai,
Nors dažniausiai nieko nesakai.
To tolumo ir tos artumos
Niekas, niekas žemėj neatstos.
Suprantu, kad Tu Danguj. Toli.
Nežinau - kaip žemėj gyveni?
TEESIE ŠVENTAS TAVO VARDAS
Te visad būna šventas Tavo vardas,
Nes nieko juk šventesnio ir nėra.
Pavaldžios Tau visų pasaulių gelmės
Ir Tavo vardui meldžias visata.
Mes meldžiamės visi ir sakom - Šventas
Mes per maži, kad vardą tą suprast.
Mes gaunam proto mažą kruopelytę
Ir tą šventumą bandome surast.
Kvailių keliai kvaili ir net juokingi,
Kai bando rasti net nežino ką.
Tik Tavo vardo slėpinio šventumas
Ryškiau mums šviečia už dangaus žvaigždes.
Ryškiau už saulę.
Meldžiamės ir sakom:
Teesie Šventas Tavo Vardas…
Teesie.
TEATEINA TAVO KARALYSTĖ
Ji ateis nelauktai, netikėtai,
Gal dienoj, gal nakty - nežinia.
Ir tie žodžiai, kad reikia budėti
Vis kartojas kartų likime.
Netikri pranašai pasirodo
Ir dienas pranašauja, metus.
Jie laike pasiklydę keleiviai
Ir jų žodžio neklauso dangus.
Tu tik vienas žinai šitą laiką
Ir tik vienas nuspręsti gali -
Pasirodyt Tavai karalystei,
Ar palikti ją amžių kely.
TEESIE TAVO VALIA
Kaip, Viešpatie, mes galim prieštarauti
Prieš Tavo valią.
Prieš Tavus jausmus.
Net Jėzus ant Alyvų kalno
Kraujuotom lūpom tarė tuos žodžius.
Tik mes apsimetam,
Kad nieko nesuprantam,
Kad vis negirdim,
Ką Tu mums sakai.
O juk turėtume tik
Vykdyt Tavo valią
Ir eit tų žodžių
Pramintais takais.
KAIP DANGUJE TAIP IR ŽEMĖJE
Dangus nušvitęs Tavo žodžių klauso.
Ir kaip jiems gera - girdi jie Tave.
Kaip gera jiems įvykdyt Tavo valią,
Kai Tu esi kažkur, visai šalia.
Ir tas artumas Tavo toks beribis,
Ir Tavo valios spinduliai šilti.
Jie danguje darbuojasi kiek gali,
Mes Tavo žodžių laukiam verkdami.
Toksai žmogus ir jo tokia dalia-
Tave mylėt ir garbinti Tave.
Ir Tavo valios žodžių spinduliai
Pareina iš toli, atsklinda iš giliai,
Tiktai žmogus su atvaizdu Tavu
Paklysta vis tarp žemiškų darbų.
Ir taria negalvodamas žodžius
Tokius sunkius…Tokius sunkius.
Kaip žemėj,Viešpatie, mes mylime Tave,
Tikiu - mylėsime labiau mes danguje.
KASDIENĖS DUONOS DUOK MUMS ŠIANDIEN
Duok, Viešpatie, mums duonos kasdieninės,
Kad sotūs būtume ir šia diena laimingi.
Užmirštam Tą, kurs viso to išmokė,
Užmirštame, kad esam nuodėmingi.
Užmirštam viską - sąžinę ir garbę,
Negrįžta žodžiai netikrai sakyti,
Kai baimės jau prieš Dangų nebelieka
Mes viską žemėj galime daryti.
Tik atsiminę vis paprašom duonos,
Nors jau ir duonos, ir mėsos užtenka,
Tik meilė artimui išnyksta,
Gerumo šuliniai taip greitai senka.
Duok, Viešpatie, mums duonos kasdieninės-
Ne kūniškos… Ateiki plotkele.
Ateik komunijai padengus vaišių stalą,
Ateik pas mus ir pasėdėk šalia.
IR ATLEISK MUMS MŪSŲ KALTES
Atleiski, Viešpatie gerasis, mums kaltes,
Atleiski nuodėmes ir eisime visi
Be tos naštos, kur slėgė mums pečius-
Tą gali Tavo didelė širdis.
Atleisk kaltes ir tas, kur nedariau,
Jos daromos ir lieka vis minty.
Tik Tavo meile Dieviška tikiu,
Kuri vis lydi žemiškam kely.
Kas aš be meilės, kas aš be vilties,
Jei neatleista nuodėmių našta.
Todėl ir prašom- Viešpatie, atleisk,
Nes Tu esi pradžia ir pabaiga.
KAIP IR MES ATLEIDŽIAME SAVO KALTININKAMS
Ar mes išties atleidžiam,
Ar norim to visi?
Dažnai ištartas žodis
Įstringa atminty.
Ir lyg geluonis gelia,
Atgyja vėl naujai
O, Viešpatie, atleisti
Nesugebam visai.
O Tu visiems atleidi
Ir nuodėmių našta
Jau neslegia, jau einam
Tikėdami Tave.
Bet vėlei kaltininkus
Mes kaltinam naujai,
Tai kur tas atleidimas,
Kur sielos žiburiai?
Atleiski Didingiausias,
Puikiausias iš visų,
Kad einam atleidimo
Mes žemiško keliu.
IR NELEISK MŪSŲ GUNDYTI
Neleisk mus sugundyti, Viešpatie,
Apsaugok nuo pikto žabangų,
Parodyk teisingą mums kelią,
Kad jis mus nuvestų į dangų.
Neleisk mums girdėt ko nereikia
Ir leiski suprasti kas bloga,
Užkimšk mums ausis nuodėmingas,
Kurios visad veda į šoną.
Ir leisk pamatyt kas negera,
Regėt kas Tau, Viešpatie, tinka.
Atverki akis mums, akliesiems-
Matysim mes nuodėmių tinklą.
Ir leisk mūsų širdžiai pajusti
Kur melas, saldi apgavystė,
Kad pinklių išvengęs galėčiau
Maldoj aš suprasti kas tikra.
BET GELBĖK MUS NUO PIKTO
Gelbėk mus nuo pikto, gelbėk nuo žmonių,
Nuo kalbų saldžiausių praskiestų vynu.
Ir atskirti leiski, kur žaltys, kur ne,
Kad nereiktų amžiais degti ugnyje.
Visagali Dieve, prašome Tavęs-
Leiski nusimesti pikto grandines.
Leiski pamatyti, kad aš jas turiu.
Be Tavęs, o Dieve, laimės neturiu.
Kur jėgų įgauti, pamatyt, suprast,
Jeigu Tu nevesi viską reiks prarast.
Tad prašau mus gelbėt,
Mums padėt prašau,
Supratimo žodį siųski iš dangaus.
Ciklas MARIJAI – kelionėje Maltoje 2019-05-09/19
Kaip gera kalbėti kartu ,,Tėve mūsų“
Vienintelis Tėve. Aš Tavo - Tu mūsų.
Palaiminęs duoną mums suteiki viltį,
Kad galim žodžius mums sakytus išgirsti.
Galbūt ne dabar. Gal po mėnesio, metų,
O gal po gyvenimo karšto verpetų.
Suprasim, ką Tu mus sutikęs kalbėjai
Ir darbus kokius mums į delnus sudėjai.
Kaip greit viskas bėga. Tos dienos - minutė.
O noris ilgiau dar prie Kristaus pabūti,
Prie motinos kojų suklupus raudoti
Ir ašarai kraujo maldas suaukoti...
Daug norisi visko, bet Dieve, kiek gauta
Ir kokių malonių yra išmaldauta.
Suprasti, suvokti, įdėti į širdį,
Žinoti, kad Viešpats tą viską ir girdi.
Ir vėl vakare mes prie stalo sėdėsim,
Pašventinę maistą maldas sukalbėsim.
Kelionė ši baigias, bet kitos dar laukia.
Dar Viešpaties žodis į kelią mus šaukia. 2019-05-15
Praverkime lūpas ir Dievui kalbėkim,
Gyvenimui savo kiek galim padėkim.
Mintis atiduokim, kai laisvos jau plaukia.
Ir tikro atsakymo Viešpaties laukia.
Bet mes juk nekantrūs, laukimas mus slegia
Ir sielą išleidžiam į klystkelių šalį.
O ten nelabasis su savo gudrybėm
Sutinka ir lydi, neduoda ramybės.
Jis kietina širdį, jis kiršina žodį
Ir iškreipia tiesą kaip veidrody rodo.
Jis sieloje mūs abejones pasėja
Ir perdėtai sako kiek daug iškentėjom.
Štai taip nejučia, negalvodami nieko,
Išganymui savo nedaug mes paliekam.
Tik lieka viltis (na bent man taip atrodo),
Kad visgi išgirsime Viešpaties Žodį.
Kaip, Viešpatie, parodai savo Žodį?
Dažniausiai Tu per Motiną kalbi.
Šventoji Motina, tai Tu mums pasirodai
Ir sapnuose ir vizijom eini.
Renkiesi paprastus, o galgi paprasčiausius,
Dažnai kaimiečius, piemenis, vaikus.
Ką tais ženklais Tu nori mums parodyt
Ar tai, kad vienas skirtas mums dangus.
Net ir šaltinį sienoje atvėrei-
Stebėkitės ir gerkite visi.
Tiktai žodžius kur Aš tariau kartokit
Ir būsit amžinybei priskirti.
Bet mes vis netikim. Ir prašome. Ir prašom.
Duok ženklą, pasirodyk, ar ateik.
O jau tada, o jau tada tikėsim,-
Regėjimo tik dovaną suteik.
Laimingi tie, kur įtiki nematę.
Laimingi, nes jie dieviškam kely.
Atleiski tiems, kurie to nesuprato,
Nes Atleidimo Motina esi. 2019-05-12
Ko kraujo ašaros tau rieda?
Nors akmeny, bet Tu verki.
Koks skausmas tai sukelt galėjo
Nežemiškoj Tavoj širdy
Žinau, kad meldžiamės be meilės,
Dievus sau kuriame naujus.
Užmiršę, kad dėkoti turim,
Kuris yra Žmogaus Sūnus.
Ir nuodėmių našta sunkėja,
Ir žemė purtos lyg gyva.
Gal būt todėl tau kraujas rieda.
Nes tu visiems esi mama.
Pažvelkit, žmonės, ar nematot?!!
Vėl verkia motina krauju.
Mylėt ir melstis nenustokit
Nors būtų ir labai sunku.
Kaip gera kalbėti kartu ,,Tėve mūsų“
Vienintelis Tėve. Aš Tavo - Tu mūsų.
Palaiminęs duoną mums suteiki viltį,
Kad galim žodžius mums sakytus išgirsti.
Galbūt ne dabar. Gal po mėnesio, metų,
O gal po gyvenimo karšto verpetų.
Suprasim, ką Tu mus sutikęs kalbėjai
Ir darbus kokius mums į delnus sudėjai.
Kaip greit viskas bėga. Tos dienos - minutė.
O noris ilgiau dar prie Kristaus pabūti,
Prie motinos kojų suklupus raudoti
Ir ašarai kraujo maldas suaukoti...
Daug norisi visko, bet Dieve, kiek gauta
Ir kokių malonių yra išmaldauta.
Suprasti, suvokti, įdėti į širdį,
Žinoti, kad Viešpats tą viską ir girdi.
Ir vėl vakare mes prie stalo sėdėsim,
Pašventinę maistą maldas sukalbėsim.
Kelionė ši baigias, bet kitos dar laukia.
Dar Viešpaties žodis į kelią mus šaukia. 2019-05-15
Praverkime lūpas ir Dievui kalbėkim,
Gyvenimui savo kiek galim padėkim.
Mintis atiduokim, kai laisvos jau plaukia.
Ir tikro atsakymo Viešpaties laukia.
Bet mes juk nekantrūs, laukimas mus slegia
Ir sielą išleidžiam į klystkelių šalį.
O ten nelabasis su savo gudrybėm
Sutinka ir lydi, neduoda ramybės.
Jis kietina širdį, jis kiršina žodį
Ir iškreipia tiesą kaip veidrody rodo.
Jis sieloje mūs abejones pasėja
Ir perdėtai sako kiek daug iškentėjom.
Štai taip nejučia, negalvodami nieko,
Išganymui savo nedaug mes paliekam.
Tik lieka viltis (na bent man taip atrodo),
Kad visgi išgirsime Viešpaties Žodį.
Kaip, Viešpatie, parodai savo Žodį?
Dažniausiai Tu per Motiną kalbi.
Šventoji Motina, tai Tu mums pasirodai
Ir sapnuose ir vizijom eini.
Renkiesi paprastus, o galgi paprasčiausius,
Dažnai kaimiečius, piemenis, vaikus.
Ką tais ženklais Tu nori mums parodyt
Ar tai, kad vienas skirtas mums dangus.
Net ir šaltinį sienoje atvėrei-
Stebėkitės ir gerkite visi.
Tiktai žodžius kur Aš tariau kartokit
Ir būsit amžinybei priskirti.
Bet mes vis netikim. Ir prašome. Ir prašom.
Duok ženklą, pasirodyk, ar ateik.
O jau tada, o jau tada tikėsim,-
Regėjimo tik dovaną suteik.
Laimingi tie, kur įtiki nematę.
Laimingi, nes jie dieviškam kely.
Atleiski tiems, kurie to nesuprato,
Nes Atleidimo Motina esi. 2019-05-12
Ko kraujo ašaros tau rieda?
Nors akmeny, bet Tu verki.
Koks skausmas tai sukelt galėjo
Nežemiškoj Tavoj širdy
Žinau, kad meldžiamės be meilės,
Dievus sau kuriame naujus.
Užmiršę, kad dėkoti turim,
Kuris yra Žmogaus Sūnus.
Ir nuodėmių našta sunkėja,
Ir žemė purtos lyg gyva.
Gal būt todėl tau kraujas rieda.
Nes tu visiems esi mama.
Pažvelkit, žmonės, ar nematot?!!
Vėl verkia motina krauju.
Mylėt ir melstis nenustokit
Nors būtų ir labai sunku.
Ko kraujo ašara tau rieda,
Kodėl tu jom dabar verki?
Ar tiek jau nuodėmių pririnkom,
Kad esam Dievo pasmerkti.
Gal užtarimas tavo šventas
Dabar nepadeda visai
Ir tu, žinodama šią tiesą,
Tom kraujo ašarom verkei.
Tai mums žymė, tai ženklas duotas,
Kad stengtis turime visi
Baisiausia tai kas žmogui būna –
Kai liekam Dievo palikti.
Vėl kreipiuosi į tave, Marija,
Švento Luko rankomis tapytą.
Ėjo amžiai, keitėsi karaliai,
Tavo veidas freskoje išliko.
Ir kvailai atrodo man tyrėjai
Tavo amžių nustatyti bandę.
Dievui tik akimirka praėjo –
Jie seniai į amžinybę brenda.
Ir palaimink, Motina Švenčiausia,
Kryžiaus ženklu klūpančius šalia.
Ir nebaisios bus įgytos ligos,
Nebaisi jokia , jokia dalia.
Tik palaimink. Eisime nušvitę,
Tau dėkosim, kad tokia esi.
Pasilik per amžius,- o Marija!
Susitiksim vėlei ateity.
Tu-Pinu Mergele, pašauk ėjja, ėjja,
Širdis už žmoniją tiek daug iškentėjo.
Tau nešėm ne džiaugsmą, o liūdesį, skausmą,
Prie kojų tau dėjom, kas buvo sunkiausia.
Tu- Pinu Mergele, prašei savo Sūnų
Atleist mums kaltes ir ligas mūsų kūno.
Mes tūkstančiais ėjom, maldavom padėti.
Maldavom neleisti per amžius kentėti.
Tu-Pinu Mergele, šauki ėjja, ėjja,
O mes net ateiti retai sugebėjom.
Po lašą į širdį maldas tau sudėjom,
Kiek leido likimas ir tiek kiek galėjom.
Tu-Pinu mergele, pašauk ėjja, ėjja
Ateisim visi vėl naujai praregėję.
Ar pašauksi kai eisiu pro šalį
Sukalbėti maldų atminimo?
Aš toks mažas keliaujantis būras
Prisirišęs prie savo likimo.
Patikėk, nežinodamas nieko,
Tris kartus tau maldas aš kartoju.
Už Tave, tavo Tėvą ir Dvasią,
Kad mums leistų sulaukti rytojaus.
Už žaizdas ir už tavo kantrybę,
Ir už tai, ko negalim žinoti.
Leiski man, nevertam, nuodėmingam,
Vakarais nors maldas paaukoti.
Šv. Pauliui
Štai ir vėl susitikom. Tavo grota tamsi.
Uoloje išskaptuota kaip kokiam šuliny.
Na ir kas, kad tamsu, juk šviesa iš tavęs
Luko žodžiais rašytais mus pas Dievą atves.
Tu čionai kalinys, betgi žodžiai tavi
Amžinai palikti ir pagonių širdy.
Ir kaip liepė Sūnus tu per širdį eini,
Su Šventąja Dvasia mus visus maitini.
Ir mes prašom tavęs, - prie Sūnaus prisiglausk,
Ir už darbus blogus atleidimo maldauk.
Mes juk tavo vaikai, mus į šviesą vedi,
Su mumis pasilik mūsų žemės kely.
Ir mes būsim kartu. Ir regėsim tave,
Na ir kas, kad retai. Na ir kas, kad sapne.
Vis bandau, Šventasis Pauliau, prisiliesti...
Nors toli tu, dar labai toli.
Tavo ilgas iki Romos kelias,
Likęs tolimiausioj praeity.
Ir po trupinį tavus žodžius dėlioju.
Su tavim per Graikiją einu,
Vis bandau suprasti Dievo šlovę
Ir atrodo kartais gyvenu.
Su tavim. Ir tavo laiško žodžiai
Ištarti, man rodos, prie ausies.
Tu tikėjai mus atvesti Dievui –
Ir dabar, nors miręs, vis tikies.
Tu dabar matai Jo Šventą Veidą-
Mes tik bandom eit tavo keliu.
Aš toks mažas Viešpatie, toks mažas
Maltoje jau Paulių sutinku
Prieš kaulelį rankos atsiklaupęs
Per tave aš Viešpaties prašau.
Šventas Pauliau - ilgas tavo kelias –
Jau pradėjęs eisiu juo toliau.
Ir kasdien skaitau aš Šventą Raštą,
Tavo laiškus pilnus išminties.
Nežinau kur suksis mano kelias
Vedamas nerimstančios vilties.
Ieškančiam
Kažko vis ieškau kelyje,- aš visados kely.
Ir gelia širdį nežinia, ir laimės neturi.
Ko ieškau aš, kokios prasmės, kodėl vis neramu?
Kodėl su nuoskauda širdy kasdieną gyvenu?
Ar matote koksai esu? Be laimės, be prasmės.
Ir gęsta akys šviesoje ieškodamos vilties.
Sučiaupiu lūpas aš kietai ir vėl pirmyn einu,
Maldos jos žodžių neištars, joms tai daryt sunku.
Vėl ieškau Dievo kelyje, tik Jo vis nerandu.
Ir metų buvusių našta atsigula skausmu
Ant mano veido, ant širdies ir ant minčių manų.
Atrodo šaukdamas einu, kad laimės neturiu.
Ištart ,,padėkit‘‘ neprašau, širdis mat išdidi,
Tik lenkia nugarą vargai - sutinkami kely.
Ko ieškau aš, kodėl verkiu, nemiegu naktimis?
Sakykit ar yra žmogus, kuris tai paskys?
O naktį sapnavau žodžius, o gal aš juos mačiau,
Todėl mintis į šias eiles šią naktį užrašiau.
Mes ieškom Dievo kelyje, tik Jis vis ne kely,
Jisai ne daiktas, ne akmuo – kurį paimt gali.
Jis mūsų ieško, Jis suras, Jis myli mus visus,
Todėl beprasmiška ieškot, ką gali tik Dangus.
Gal būt mes einame ne ten, o gal širdis akla,
Gal veda mus kitu keliu netinkama ranka.
O reikia tiek nedaug ir daug, o reikia tik širdies,
Kuri vien meilei paskirta, kuri be nuodėmės.
Užmirškim pyktį ir žodžius, kurie mums negeri,
Te apkalbų pikti kerai mums būna užmiršti.
Dalinkim išmaldos žodžius, padėkim be šlovės,
Linkėkim laimės mes kitiems netrokšdami garbės.
Te melo lūpos neištars, lai bus jis mums baisus
Ir išdavysčių prakeiksmai ant mūsų lai negrius.
O štai tada ateis ir Jis, pajusi širdimi...
Ieškojimų ilgi keliai pavirs praeitimi.
Ir lūpos maldai atsivers ir ašaros byrės,
Ir Dievo Žodis širdyje jau amžinai lydės.
Išlaisvinki žodį, lai drąsiai jis skrenda
Ir ieškančią širdį iš naujo atranda.
Lai ten viltimi ir malda jis įsėda.
Te sąžinės kirminas joks nebeėda.
Kodėl tu jom dabar verki?
Ar tiek jau nuodėmių pririnkom,
Kad esam Dievo pasmerkti.
Gal užtarimas tavo šventas
Dabar nepadeda visai
Ir tu, žinodama šią tiesą,
Tom kraujo ašarom verkei.
Tai mums žymė, tai ženklas duotas,
Kad stengtis turime visi
Baisiausia tai kas žmogui būna –
Kai liekam Dievo palikti.
Vėl kreipiuosi į tave, Marija,
Švento Luko rankomis tapytą.
Ėjo amžiai, keitėsi karaliai,
Tavo veidas freskoje išliko.
Ir kvailai atrodo man tyrėjai
Tavo amžių nustatyti bandę.
Dievui tik akimirka praėjo –
Jie seniai į amžinybę brenda.
Ir palaimink, Motina Švenčiausia,
Kryžiaus ženklu klūpančius šalia.
Ir nebaisios bus įgytos ligos,
Nebaisi jokia , jokia dalia.
Tik palaimink. Eisime nušvitę,
Tau dėkosim, kad tokia esi.
Pasilik per amžius,- o Marija!
Susitiksim vėlei ateity.
Tu-Pinu Mergele, pašauk ėjja, ėjja,
Širdis už žmoniją tiek daug iškentėjo.
Tau nešėm ne džiaugsmą, o liūdesį, skausmą,
Prie kojų tau dėjom, kas buvo sunkiausia.
Tu- Pinu Mergele, prašei savo Sūnų
Atleist mums kaltes ir ligas mūsų kūno.
Mes tūkstančiais ėjom, maldavom padėti.
Maldavom neleisti per amžius kentėti.
Tu-Pinu Mergele, šauki ėjja, ėjja,
O mes net ateiti retai sugebėjom.
Po lašą į širdį maldas tau sudėjom,
Kiek leido likimas ir tiek kiek galėjom.
Tu-Pinu mergele, pašauk ėjja, ėjja
Ateisim visi vėl naujai praregėję.
Ar pašauksi kai eisiu pro šalį
Sukalbėti maldų atminimo?
Aš toks mažas keliaujantis būras
Prisirišęs prie savo likimo.
Patikėk, nežinodamas nieko,
Tris kartus tau maldas aš kartoju.
Už Tave, tavo Tėvą ir Dvasią,
Kad mums leistų sulaukti rytojaus.
Už žaizdas ir už tavo kantrybę,
Ir už tai, ko negalim žinoti.
Leiski man, nevertam, nuodėmingam,
Vakarais nors maldas paaukoti.
Šv. Pauliui
Štai ir vėl susitikom. Tavo grota tamsi.
Uoloje išskaptuota kaip kokiam šuliny.
Na ir kas, kad tamsu, juk šviesa iš tavęs
Luko žodžiais rašytais mus pas Dievą atves.
Tu čionai kalinys, betgi žodžiai tavi
Amžinai palikti ir pagonių širdy.
Ir kaip liepė Sūnus tu per širdį eini,
Su Šventąja Dvasia mus visus maitini.
Ir mes prašom tavęs, - prie Sūnaus prisiglausk,
Ir už darbus blogus atleidimo maldauk.
Mes juk tavo vaikai, mus į šviesą vedi,
Su mumis pasilik mūsų žemės kely.
Ir mes būsim kartu. Ir regėsim tave,
Na ir kas, kad retai. Na ir kas, kad sapne.
Vis bandau, Šventasis Pauliau, prisiliesti...
Nors toli tu, dar labai toli.
Tavo ilgas iki Romos kelias,
Likęs tolimiausioj praeity.
Ir po trupinį tavus žodžius dėlioju.
Su tavim per Graikiją einu,
Vis bandau suprasti Dievo šlovę
Ir atrodo kartais gyvenu.
Su tavim. Ir tavo laiško žodžiai
Ištarti, man rodos, prie ausies.
Tu tikėjai mus atvesti Dievui –
Ir dabar, nors miręs, vis tikies.
Tu dabar matai Jo Šventą Veidą-
Mes tik bandom eit tavo keliu.
Aš toks mažas Viešpatie, toks mažas
Maltoje jau Paulių sutinku
Prieš kaulelį rankos atsiklaupęs
Per tave aš Viešpaties prašau.
Šventas Pauliau - ilgas tavo kelias –
Jau pradėjęs eisiu juo toliau.
Ir kasdien skaitau aš Šventą Raštą,
Tavo laiškus pilnus išminties.
Nežinau kur suksis mano kelias
Vedamas nerimstančios vilties.
Ieškančiam
Kažko vis ieškau kelyje,- aš visados kely.
Ir gelia širdį nežinia, ir laimės neturi.
Ko ieškau aš, kokios prasmės, kodėl vis neramu?
Kodėl su nuoskauda širdy kasdieną gyvenu?
Ar matote koksai esu? Be laimės, be prasmės.
Ir gęsta akys šviesoje ieškodamos vilties.
Sučiaupiu lūpas aš kietai ir vėl pirmyn einu,
Maldos jos žodžių neištars, joms tai daryt sunku.
Vėl ieškau Dievo kelyje, tik Jo vis nerandu.
Ir metų buvusių našta atsigula skausmu
Ant mano veido, ant širdies ir ant minčių manų.
Atrodo šaukdamas einu, kad laimės neturiu.
Ištart ,,padėkit‘‘ neprašau, širdis mat išdidi,
Tik lenkia nugarą vargai - sutinkami kely.
Ko ieškau aš, kodėl verkiu, nemiegu naktimis?
Sakykit ar yra žmogus, kuris tai paskys?
O naktį sapnavau žodžius, o gal aš juos mačiau,
Todėl mintis į šias eiles šią naktį užrašiau.
Mes ieškom Dievo kelyje, tik Jis vis ne kely,
Jisai ne daiktas, ne akmuo – kurį paimt gali.
Jis mūsų ieško, Jis suras, Jis myli mus visus,
Todėl beprasmiška ieškot, ką gali tik Dangus.
Gal būt mes einame ne ten, o gal širdis akla,
Gal veda mus kitu keliu netinkama ranka.
O reikia tiek nedaug ir daug, o reikia tik širdies,
Kuri vien meilei paskirta, kuri be nuodėmės.
Užmirškim pyktį ir žodžius, kurie mums negeri,
Te apkalbų pikti kerai mums būna užmiršti.
Dalinkim išmaldos žodžius, padėkim be šlovės,
Linkėkim laimės mes kitiems netrokšdami garbės.
Te melo lūpos neištars, lai bus jis mums baisus
Ir išdavysčių prakeiksmai ant mūsų lai negrius.
O štai tada ateis ir Jis, pajusi širdimi...
Ieškojimų ilgi keliai pavirs praeitimi.
Ir lūpos maldai atsivers ir ašaros byrės,
Ir Dievo Žodis širdyje jau amžinai lydės.
Išlaisvinki žodį, lai drąsiai jis skrenda
Ir ieškančią širdį iš naujo atranda.
Lai ten viltimi ir malda jis įsėda.
Te sąžinės kirminas joks nebeėda.
Leonardas Pukinas