Quo Vadis LT Blog'as

Reginos Bliūdžiuvienės eilės

( Iš kelionės po šv. Žemę. 2010m. kovas)

PO ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ

JERUZALĖ

Jeruzale, o Jeruzale…

Vis dar kopi į savąjį kalną.

Šlaituose namais įsitvirtini,

Į uolas gatvėmis įsikimbi,

Įkalnėse alyvmedžiais šaknis įleidi.

Dairais nuo Siono,

Getsemanėje dūsauji,

Morijos kalne savęs ieškai.

O, kad tu būtum pažinus tą,

Kuris ant asilaičio

Atjojo tavęs užnešti

Į Amžinojo Pavasario kalną,

Ašaras tau nušluostyti,

Ramybės džiaugsme pasodinti.

Bet tu pasilikai raudoti

Raudų sienos papėdėje.

Jeruzale, ach Jeruzale,

Raudantis Viešpaties mieste…

GIMIMO GROTA

Didžioji Paslaptis

Žvaigždės nejudriais spinduliais

Uždaryta.

Ką sugėrei savy?

Kokias mano vizijas prišauki?

Pažemėjusių durų slenkstį

Peržengdama lenkiuosi.

Prie slėpinio žvaigždės

Atsiklaupiu.

Čia prasidėjo mano

Išlaisvinimas.

GAIDŽIO GIEDOJIMO BAŽNYČIA

Tris kartus

vėl į savąją naktį.

Į vilties, tiesos

ir meilės

Išsižadėjimą.

Tamsos labirintuose

gūžiasi siela

Drebanti

kaip laužo atšvaitai

Paprastos tarnaitės akyse.

…………….

Pažvelk į mane.

Atidengiu sielą

Kaip uždangstytus langus.

Naktyje nebesislėpsiu,

Nedrįsdama, ir vis dėlto

Tikėdamasi aušros.

Ar ne mano

Išsižadantį žvilgsnį

Kančioje pasiėmei

Ir pridengei

Savo akių vokais,

Trokšdamas ne aukos,

Bet gailestingumo?

……………..

Tavo kraujo aušra

Perplėšia mano tamsą.

Tikėjimu, Viltimi

Ir Meile šviečia.

Ačiū.

Čia savo širdį paslėpsiu.

PIENO GROTA

Tamsiausiam grotos kampe –

Pirmasis

žemiško maisto lašas.

Motinos pienas

į Tavo lūpas.

Ar žinojai,

kad paskutinis bus

Tulžis ir actas

tamsiausią žemės

valandą

Golgotos viršūnėje

ant kryžiaus?

TĖVE MŪSŲ BAŽNYČIA

Atėjau be indo

Prie maldos šaltinio.

Net suskilusio ąsočio neturiu.

Dykumų klajoklis

Už mane turtingesnis.

Pagirdyk mano Troškulį

Kiekvienu Tėve mūsų lašeliu –

Kaip tada savo apaštalus,

Kai maldos žodžius

Jiems įdėjai į lūpas.

Mano akių rasa

Apibers alyvmedžius sode,

Kur tu maldos regėjimu

Pažiūrėjai į mūsų širdis.

PIEMENĖLIŲ LAUKAS

Tik kontūrai.

Būta. Gyventa.

Akmeninėm apybrėžom

Vaikšto laikas,

Atsidusdamas vėjo gūsiais.

Tyla,

Angelų giesmę sugėrusi,

Pajuodusioje oloje

Kažko (gal mūsų?)

Vis tebelaukia.

Ateik,

Gerasis Ganytojau,

Piemenėlių lauke

Būrelis Tavo avinėlių.

GETSEMANĖ

 Tavo ašara ant mano klystkelių,

Ant karštų akmenų.

Susižeidusi širdį klykteliu

Pašautos paukštės balsu.

O Tu Getsemanėj suklupęs

Mano kelio akmenis gludini.

Tėvo taurę glaudi prie lūpų

Kaip vandenį iš Jokūbo šulinio.

Tegu lašas kruvino prakaito

Mane iš miego pabudina.

Atėjau į Tavo pavasarį

Savo gyvenimo rudenį.

PRIE JORDANO

 Rieškučios vandens

Vardan Tėvo, Sūnaus ir Dvasios

Palenktą galvą užlieja.

Ūkanoto ryto viltis

Šviesos dosnumu permerkia.

Pašoka mieguista širdis,

Abejingumo žiovulį

Ir abejonių mintis

Nusiplovus.

Lašų spinduliuose

Tūkstantmečių vizija priartėja

Ir pasiima su savimi

Atpažinimu paženklintą

Atsibudimą.

IŠDAVIMO VIETA

…įliepsnotų deglų maišaty

Lyg angis vinguriavo šešėliai –

Naktimi prisidengus akis,

Išdavystė ieškojo Kūrėjo.

Tamsybių niūri valanda

Bučiniais juodą laiką pradėjo.

Suvirpėjo erškėčių šaka

Savo paskirtį baisią įspėjus…

Praeinu lyg žiūrovas pro čia,

Nutvilkyta skaudaus nujautimo,

Kad savų išdavysčių nakčia

Judo žingsniui daviau pritarimą.

KRAUJO DIRVA

Nykios vienatvės laukas,

Užsidaręs pasmerkime.

Neatsiveria kviečio

Auksagrūdei sėklai.

Alyvmedžio šaknų

Į savo įsčias nepriima.

Skurdžią žolę,

Įstrigusią tarp molio gurvuolių,

Užgauna vėjūkštis

Ir nuslysta grubia velėna.

Čia išdavystės sėkla

Per tūkstančius metų

Pasidaugina.

O kraujo dirva

Lyg tvinkstanti votis

Pasaulio kūne.

Trisdešimties sidabrinių cinksėjimas

Mano smilkiniuose atsimuša

Neapgailėtos kaltės skausmu.

KAJAFO NAMAI

Priglundu prie kalėjimo sienos

Lyg prie klausyklos langelio.

Nebe čia, o mano sieloj

Tamsa lyg angis gelia.

Pirštais nuvirpa šaltis

Kaip rasa prieš saulėtekį.

Kažkas prisiima kaltę,

Pažadą ir ištesėjimą.

…amžių skausmo pilni

Bažnyčios vitražai geltoni.

O kiemo laiptuos angis

Su išrautu geluoniu.

KAFARNAUMAS

 Laiko tvane nugrimzdai,

Kafarnaume.

Namų griuvėsiai

Ir šventyklos pamatai

Kaip yrantis mezginys

Iš juodo akmens siūlų.

Dar tebeklaidžioja

Tavo malonės dienos,

Šiurendamos išdžiūvusią

Laukimo žolę.

Sustoja vienatvės pavėsyje

Prie Petro namų,

Bet Didysis Statytojas

Vis neateina –

Tavo gėla ir tavo viltis,

Kafarnaume.

MAGDALENOS KOPLYČIA

Laiminga tu, Marija Magdaliete,

Nes ieškojai ir suradai.

Ašarotomis akimis pamatei

Naujojo vynuogyno Sodininką,

Kuris iš kapo uolos išėjo

Gyvybės medžio vaisius išauginti

Ir kiekvieną iš mūsų

Vardu pašaukti į savo Sodą.

Prisikėlimo džiugesiu

Jis tavo akis nušluostė.

Laiminga, suradusi

Viešpatį Sodininką.