Skaitote be apribojimų ir tai Jums patinka? Paremkite savanoriškai. Paremti
Skaitote be apribojimų? Tik todėl, kad remiate.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Renata Vanagaitė SSC. Atsimainymo šviesa iš šiaurės

„Jau niekas be Solovkų žemiškomis
gyvenimo dienomis man nebeegzistavo“
(Gulago kankinys tevas Serafimas)

 

Ar žemėje yra Favoras, kur Atsimainymo palaima patiriama laike?

Ateina metas, kai klausimai virsta atsakymais. Kai širdyje ima švisti…

Solovkai – šlovingas Dievo veidrodis. Ten įkurtas Viešpaties Atsimainymo vienuolynas bei nuošalūs skitai – namai, kur širdis maldoje susijungia su dangumi. Salynas, kur, pasak metraščių, nevalia gyventi pasaulio žmonėms.

Kelias Baltosios jūros Solovkų archipelago link driekiasi per tankėjančią miškatundrę. Tačiau iki jos – dar tūkstančio kilometrų ruožas. Baltažiedžiais Sosnovskio barsčiais įrėmintas nelygus asfaltas, besidriekiantis į šviesėjančią naktį. Į šiaurę. 

Pakeliui (keliaujant pirmyn, bei grįžtant atgal) – Pečioroje atsivėrusios, atsiskyrėlių maldų prisisunkusios „Dievo uolos“, Tichvino Dievo Motinos tvirtovė, Aleksandro Svirskiečio Trejybės žemė..

Už Medvežjegorsko miestelio – politinių kalinių kapinynas. Tūkstančiai žinomų ir nežinomų vardų. Masinės ir atskiros kapavietės. Paminklai skirtingų tautų kankiniams. Tarp jų – Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos… Čia uždegėm žvakelę, ir medinėj cerkvytėj apjuosėm visus nukankintuosius Dievo Gailestingumo rožinio malda..

Pakelėse akys ganėsi trilangių trobesių, laukinės gamtos, pelkių, nešienaujamų pievų, vienišų Onegos ežero salelių horizontuose, bei audringo Ladogos ežero vienuolių tvirtovėje Valaame, kur „rojaus laipteliais“ užkopus prie Dievo Motinos ikonos, širdyje ima švisti…

Tačiau niekur neteko patirti tokios palaimos, kurioje skendi Solovkai.

Poliarinė saulė – tarsi atšvaitas Dievo artumo, taip stipriai patiriamo Solovkuose. Viename iš dokumentinių filmų apie Solovkus pasakyta, jog niekas panorėjęs nepatenka į Solovkus, bet tik tas, kam Dievo duota ten nukeliauti ir, prisilietus prie kankinių išmelstos malonės, grįžti kitokiems.

„Kai atvažiavau į Solovkus, patyriau tokį gėrį, jog nebenorėjau iš ten išvažiuoti ir pasilikau, ši žemė palaistyta kankinių krauju ir labai gera čia gyventi ir melstis“, – pasakojo erdviuose Solovkų vienuolyno kiemuose sutiktas senolis, vienas iš devyniasdešimties  ten gyvenančių vienuolių.

Tris valandas besitęsiančioje Vakarinėje liturgijoje šalia galingų šventųjų Zosimos, Savatijaus ir Germano palaikų širdis kilo į Atsimainymo kalną, Dievo šviesa skverbėsi į kiekvieną kūno ląstelę, į slaptas ir užmirštas pasąmonės kertes, kol Solovkų patirtys peržengė bet kokių žodžių ribą.

Atšiaurus archipelagas liks šilčiausiu prisiminimu bei ašaringos, palaimintos maldos ženklu, kol atrasime amžinus solovkus širdies maldoje. Kristuje.

Taip pat skaitykite

Video

Jūsų ausims ir širdims:

Bernardinai.lt žurnalistų rengiama aktualijų laida XFM radijo eteryje.
Klausykitės penktadieniais po 9-tos ir 16-tos val. žinių.

Paremti