Šventoji Žemė: amžių aušroje pažadėta, dar nesurasta...

 Viena pagrindinių tikinčio ar religijomis besidominčio žmogaus svajonė – bent kartą gyvenime aplankyti trijų tikybų lopšį – Šventąją Žemę, pasaulyje žinomą nuo 1948 m., vadinamą Izraeliu. Bent akies krašteliu dirstelėti į tą kraštą, kuriame gimė krikščioniškasis tikėjimas, prisiliesti prie Artimųjų Rytų kalbų, kultūrų, tradicijų, savitai viena kitą papildančių, persipynusių, šiandien egzistuojančių kaip graži ir prasminga visuma, o gal tiesiog gyvensena.
Turbūt pačiam Dangui turėčiau būti dėkingas, nes šiame krašte lankiausi jau penktą kartą. Pirmą sykį čia apsilankiau dar būdamas diakonas ir toji kelionė buvo visų studijų vainikavimas – tikroviškai išgyventi ir prisiglausti prie to, apie ką visus šešerius metus mokiausi ir skaičiau. Ruošdamasis kelionei perskaičiau daug knygų apie istorinį Jėzų, Jo gyvenimą, misiją... O vaikštant po Izraelio dykumas paaiškėjo, kad gal ir nevertėjo tiek vargti. Daug prasmingiau jausmu, tikėjimu, mąstymu prisiliesti prie to, kas ten, tolybėse, pulsuoja. Į Izraelį geriausia vykti su piligrimais, kurie daug laiko skiria ne tik istoriniam pažinimui (kas taip pat svarbu), bet pirmiausia stengiasi sustiprinti ir praturtinti savo tikėjimą bendrai lankydami krikščionims brangias vietas, giedodami, melsdamiesi. Taigi, pirmą vietą užima ne žinojimai, o tikėjimas ir pastangos prie slėpiningos, neaiškios, nutolusios istorijos prisiliesti širdimi.
Tik keliaudamas su bendraminčiais piligrimais pajunti saldų kelionės troškulį, palaimintas ir toks šviesus buvimas kartu. Pasitaiko ir erzelio, nuovargio, tai taip pat piligrimo patirtys, kurias privalu įsisamoninti kaip ženklą. Keliaudamas kartu mokaisi tylėti, klausytis, galiausiai melstis kartu. Ir tas rožinis rankose kažkoks kitoks, ypatingas tuomet, kai pagalvoji ne tik apie savo reikalus ir kasdienybę, bet kai prisimeni artimus, mylimus žmones, kai pagalvoji apie savo silpnumą, kai pagalvoji apie tau pačiam priešiškus žmones ir jų klastingus nusiteikimus. Kelionė gali būti paskata mokytis atleisti, susitaikyti, nepasilikti nuoskaudose ir nusivylimuose. Keliaudamas paprastai pagalvoji ir apie kenčiančius, alkstančius, atstumtus žmones.Kelionėje atsiveria ir knygų knyga – šventasis Raštas, kalbantis, užkalbinantis asmeniškai. Skaitai Izraelio tautos istoriją Senajame Testamente, o prieš akis iškyla ne karai, ne pralietas kraujas, nelaimės, Dievo rūstybė, bet paties Aukščiausiojo nenugalimas noras bendrauti ir bendradarbiauti su žmogumi. Skaitai, ir supranti, kad ir mano paties paprastas gyvenimas gali būti gražus, prasmingas, gali įsiterpti į bendruomenę ir laisvai tekėti. Skaičiau ir Naująjį Testamentą, Jėzaus gyvenimo istoriją, tie raštai atsivėrė naujomis prasmėmis, nes čia pat mačiau, liečiau, bandžiau įkvėpti...
Besižvalgydamas po kraštą imi atsekti graikų, romėnų paliktus pėdsakus. Čia būta tiek karų ir nesusipratimų, statyta, perstatyta, griauta. Vargu, ar ką berastume tikro iš Jėzaus laikų, o vis norisi nors akmenuko, dulkelės iš tos praeities. Tauta keitė tautą, vieną civilizaciją mainė kita. Žmogus jau toks kūrinys – sunku jam pripažinti kito kitoniškumą. Visa sunaikini, vėjais paleidi, ir tada pasakai – dabar aš būsiu didelis ir nepakartojamas.
Tik keliaudamas šiek tiek atsiplėši nuo kasdienybės, užmiršti mažus namus ir mažą miestelį, atsiveria neregėti, nepažinti toliai, kurie kviečia prieiti. Išlaisvėja žvilgsnis, vertinimas, supratimas, daugiau tiesos, gerokai mažiau šablonų. Ateina ir tikresnis pajutimas ar supratimas, kas ir kaip buvo. Pasikliaudami vien savojo krašto vaizdiniais ar net klaidingu šventraščio vertimu, kartais nutolstame nuo teologijos. Nors mūsiškis supratimas taip pat vertingas, nes savitas ir asmeninis. Izraelyje gimė supratimas, kad svarbu pažinti savo tikėjimą, bent šiek tiek žinoti apie savo tikėjimo vyresniuosius tėvus – judėjus, šiek tiek suprasti islamą, pasigilinti į romėnų ir graikų kultūras, jų pasiekimus, ir to užtenka, kad kultūringai šiandien būtume. Ant romėniškojo ir graikiškojo paveldo – ir šiandieninis mūsų bandymas gyventi, mąstyti, dirbti. Nieko daugiau mūsų išsilavinimui netrūksta.

Mūsų tikėjimo kraitis, kurį paveldėjome, per ilgus amžius susiformavo dabartiniame Izraelyje, Siaudo Arabijoje, Jordanijoje, Sirijoje, Libane, palestiniečių teritorijose. Visos trys monoteistinės religijos pripažįsta ir vieningai gerbia tikėjimo protėvį Abraomą, kuris susižavėjęs Dievo pažadu iš gimtojo Ūro miesto kartu su giminėmis ir gyvulių bandomis išsiruošė į Pažado žemę. Praeis tūkstančiai metų, kol toji žemė taps sava, artima, derlinga. Daugybę metų žydai klajos dykumose, skurs, alks, ieškos Dievo artumo, tols, klys, vėl priartės prie to, kuris pažadėjo... Daug kartų toji tauta patirs išdavystę, pralaimėjimą, bus išvaryta, išmesta, ištremta, patirs priespaudą ir tironiją, bet vėl ji visada kliausis ir ieškos gelbstinčios Dievo rankos. Daug sykių žydai susimaišys su kitomis kultūromis ir tikėjimais, bus beprarandą savastį, bet klaidos ir nuopoliai leis išgryninti patirtį, grįžti prie to, kas amžių aušroje į širdį buvo įrašyta.
Izraelį spalio – lapkričio mėnesiais, kai jau nekaršta, apgula piligrimai iš tolimiausių pasaulio kraštų. Tada pagalvoji, kad tikėjimas tikrai ne apgaulė ir ne pasaka, jei žmonės tiki, vadinasi tai yra, tai tiesa, kuri vienija, jungia, sutelkia gyvenimui ir kūrybai. Mūsų skirtumus ir kitoniškumus vienija bendras tikėjimo turinys, visiems bendras istorinis Jėzaus asmuo – tikras Dievas ir tikras Žmogus. Milžiniškos žmonių pastangos bent kartą atvykti į šventąją Žemę, kad praturtėtum, kad parsivežtum į savo gyvenimo laukus ir dykvietes tikrumo iš ten. Ir kiekvienam toji kelionė labai asmeniška, užpildanti, pripildanti, pataisanti. Pirmą sykį čia lankydamasis negalėjau patikėti, kad vaikštau Jėzaus tėvynėje, siurbiau visus įspūdžius, rašiau eilėraščius, klausiau išsižiojęs, stebėjausi. Pirkau religinius suvenyrus (jų čia apstu), paveikslėlius, kryželius, rožančius, tik vėliau supratau, kad man to visiškai nereikia. Dabar užtenka valandėlę pasivaikščioti Viduržemio jūros pakrante, pažvelgti nuo Palaiminimų kalno į tolumas, prieiti prie Genezareto ežero, aplankyti Betliejaus uolas, atsigerti iš Nazareto šaltinio, tris valandas prasistumdyti minioje belaukiant galimybės trims sekundėms įlysti į Kristaus kapą, atokvėpio minutėlę išgerti kavos... Gal ir viskas.

Mums visiems toji žemė pažadėta, bet dar neatrasta, tebelaukianti. Kai čionai atvyksti, ji atsiveria. Pasikeitę laikai, pakitęs gyvenimas, likęs tik tas amžinas troškulys priartėti prie to nematomojo, nepažįstamojo. Tebeieško žmogus to susitikimo pažado žemėje, Jeruzalėje, kur meldžiamasi ir pykstamasi, kur dirbama ir tinginiaujama, kur kvepia turguose arabiški prieskoniai, saldumynai, gardumynai, salotos, kur pilna gražiausių rūbų... Kad ir kaip bebūtų, ten tautos gyvena. Ir gyvens su skirtingais supratimais ir įsižiūrėjimais. Čia arabams brangus penktadienis, žydams šeštadienis, krikščionims – sekmadienis. Tikiu, kad  ten, tikiu, kad sielos gelmėje susitinkame tą, kuris mūsų istoriją audžia.