Izraelis, 2015m. spalis
Paskutinės valandos Šventojoje Žemėje. Jafos uostas. Vienuolika dienų kelionės su Šventu Raštu turbūt neįmanoma aprašyti ir dar sunkiau nusakyti vidinius dvasinius potyrius. Viskas buvo Dievo suorganizuota, kad Apaštalai išdrįstų skelbti Jo žodį. O mes kartais galvojame, kad tai atsitiktinumai. Ir mums buvo viskas suorganizuota, kad susitiktume su Juo, kad būtume apsaugoti nuo audrų ir žmonių spūsčių. Visur Jis laukė paruošęs ramų kampelį ir kalbėjo mums.
Galilėjoj džiugino savo palaiminimais ir žodžiais apie Duoną.
Tabore apgaubė savo meilės šviesa.
Jordane panardino gyvenime.
Nuo Nebo kalno atsivėrė Jo pažado žemė.
Dykumoj išbandė mūsų žmogiškumą.
Raudonojoje jūroje nuplovė kelionės per dykumą dulkes.
Lietumi iš dangaus parodė savo palaiminimą.
Sustojom kartu su Juo ant Alyvų kalno. Iš nuostabos ir pagarbos Dievo miestui.
Stovėjome tarp jo senų. Verkėme ir džiaugėmės.
Su visais tikinčiais Dievą meldėmės Jo šventovėse ir prašėme ramybės miestui ir sau. „O kad žinotum, kas tau atneša ramybę...“
Kiekvienas buvome pastebėtas Dievo ir prakalbintas, paguostas, sustiprintas, paliestas, nes kelionė po Šventąją Žemę buvo kelionė pas Dievą. Jis nesislėpė ir leidosi randamas.
Drįstu pasakyti, kad po tokio susitikimo, keliautojas grįžta kitoks. Kaip Mozė matęs Dievą spindėjo savo veidu, taip ir mes, bent kurį laiką, galėsime švytėti...
Kelionės vadovė Reda Uksaite
„Quo vadis LT“
Kelionės po šv. Žemę: