"Viešpats tarė Abraomui: Eik... Lech lecha - hebr. Eik į save... "( Pr 12,1) "Kelkis, imk savo gultą ir eik!"(Jn 5,8) "Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave."(Lk 17,19) "Jaunuoli, sakau tau kelkis!"(Lk 7,14) " Mergaite, kelkis!" Pakilti kūnu ir dvasia.
Hebrajiškai Pr.knygos 12,1 "Eik - lech lecha" reiškia eik į save, eik dėl savęs, palik tėvo namus, savo aplinką, savo įprastą gyvenimą, nepaisyk kritikos, nebijok, eik ten kur tau reikia, kur veda širdis. Dar viena įdomi mintis pasirodė šia tema Alex Blend (galima paklausyti jo Biblijos tekstų iš hebrajų k. į rusų k. vertimo youtube). Abraomo "eik į save" buvo jo kaip vidinio žmogaus tobulėjimo kelionė. Abraomo tėvas taip pat išėjo iš Uro, bet toli nenukeliavo. Liko Harane. Ten sisikūrė sau patogų gyvenimą. Abraomas iškeliauja jau iš Harano su visu savo turtu. Vadinasi, jis išeina ne geresnio gyvenimo ieškoti, o ieško kažko daugiau. Todėl ta žemė neturi vardo - ji vadinasi "aš tau parodysiu". Ta šalis yra kelias. Tai pastovus tobulėjimo kelias, ėjimas link Dievo ir jo horizonte yra Dievas. Tik kelyje sutinkamas Dievas. Abraomo kelionė kviečia kiekvieną iš mūsų, kaip jo sūnų ar dukrą tęsti kelionę šioje pažado žemėje dėl savęs ir su savimi, su tuo potenciu, kurį Dievas duoda kiekvienam (su mūsų gyvuliška ir dieviška prigimtimis). Stiebtis kaip augalui į saulę ir nenustoti. Abraomui buvo jau 99 metai kai gimė sūnus, išsipildė jo gyvenimo svajonė. Taigi, ta šalis neturi senatvės, yra amžinos jaunystės kraštas. Abraomas dėl tikėjimo buvo pasiryžęs herojiškam sūnaus paaukojimui. Vaiko įvaizdis - tai mūsų ateitis, mūsų gyvenimo planai. Kartais galvojame, kad dėl Dievo, dėl dvasinio gyvenimo reikia paaukoti savo žemišką gyvenimą arba reikia gyventi tik dėl kitų. Taip, dažnai tenka aukotis dėl vaikų. Tai artimo meilė, kuri mus moko save pamiršti. Bet yra ir kitas šios kelionės aspektas, ką Dievas nori pasakyti per Abraomą. Dievas sustabdo Abraomą, jis laiku išgirsta angelo balsą. Dievui nereikia mūsų herojiškų darbų, nereikia mūsų aukų, jis nenori mūsų laužyti, bet nori atstatyti. Dievui svarbi mano širdis, kad būtent aš Jo balsą girdėčiau ir galėčiau pakeisti net ryžtingiausius savo žingsnius, pakelti akis ir pamatyti gyvenimą, pažiūrėti į savo praeitį kitaip, nes Dievas mus tobulina duodamas naują gyvenimo supratimą.
Žmogus tarsi indas, į kurį ateina Dievo šviesa. Baal Šem Tov sake: "laiminu tave, kad tavo kūnas būtų pakankamai stiprus ir išlaikytų tavo dvasią". Daugelis religijų duoda žmonėms šviesos, kurios jie neatlaiko, nes neturi tinkamų indų. Paruošti indus- tai mokytis gyventi žemėje, kad nesudegtum paliestas Dievo šviesos. Abraomas pradeda tokį kelią. Jo gyvenimas pilnas išbandymų, kuris paruošia širdį vis didesniam tikėjimui. Gyvenimas paliečia mūsų kūno "indus" - mūsų prigimtinius dalykus, kaip baimes, jausmus, norus... ir juos apdirba, kad būtume labiau subrendę priimti dvasinę šviesą. Pasaulis yra pilnas Dievo šviesos, bet Jeruzalės šventumas matyti, nes ji yra tarsi indas. Dievas išlieja savo dvasią gausiai, bet tik tie žmones, kurie turi tinkamus indus, spindi kaip žibintai pasaulyje. Ginsburgas sako, kad kūnas yra tai, ką žmogus apie save galvoja, kiek jis save pažįsta. Gyvenimo kelionėje turiu judėti kartu su savo dvasia ir kūnu, su Dievo ir savęs pažinimu, su tikėjimu Dievu ir savimi.
Kai Jėzus gydo, jis nedaro stebuklų kaip magas. Pirmiausia žmogus turi suprasti savo negalią, paskui norėti pasikeisti. Visi Evangeliniai išgydymai yra nuoroda į mūsų dvasinės negalias. Kartais sakome Dievui - jei nori, padėk man. Dievas visada nori, bet palieka mums laisvę žengti pirmiems. Turiu išgirsti Jėzaus: kelkis ir eik. Bet kaip man pasijudinti, jei visą gyvenimą gulėjau. Aš turiu patikėti ne tik Dievo žodžiu, bet ir savo jėgomis. Turiu pats sutelkti jėgas ir atsikelti. Jėzus nepakėle, kad patikėtum. Bet sakė: tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Daugiau nenusidėk - tikėk Dievu ir savimi. Eik tuo gyvenimo keliu su visu kūnu ir dvasia kartu. Kokia nauda iš pažinimo, jei jis nespindi pasaulyje, jei mano "neapdirbta" prigimtis neleidžia jam šviesti.
Dieve, atverk mano akis ir ausis, kad matyčiau ir girdėčiau ką reikia, sustiprink mano rankas ir kojas, kad turėčiau drąsos nueiti daugiau negu reikia, apvalyk nuo raupsų, kad savo bjauriais įpročiais kitų neužkrėsčiau, prikelk mano mirusią širdį, kad turėčiau gailesčio ir meilės tiems, dėl kurių jau nieko nejaučiu...
"Izaokas atnaujino šulinius, iškastus jo tėvo Abraomo dienomis - filistinai buvo juos užvertę po Abraomo mirties - ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo juos pavadinęs tėvas."(Pr 26,18) Abraomas - tikėjimo pradžia, Izaokas - tęsinys. Užversti šuliniai banalumo žemėmis. Atkasti - ieškoti gilesnės prasmės.
Tęsiant kelionę su Biblija, susitinkame su Abraomo sūnumi Izaoko. Atrodo paprasta, banali šeimos istorija. Izaoko gyvenimas dar mažiau turi kokių tai įvykių palyginus su jo tėvo. Tačiau Biblijos esmė yra tame, kad po paprastais įvaizdžiais slepiasi Dievo išmintis ir tik ieškantys jos gali surasti gilesnę dalykų prasmę. Sutinkame daug įvairių Biblijos aiškinimų, bet Dievo žodis yra neišsemiamas, kaip ir Dievo išmintis. Todėl niekada nebus tik vienintelio ir galutinio apibrėžimo ką tai reiškia, bet daug ir įvairių žmogaus minčių, per kurias atsiveria vis didesnis Dievo pažinimas. Pasidalinsiu žydų mąstytojo Šteinzalco komentaru apie Izaoką ir šulinius. Man tai buvo dar vienas žingsnelis gilyn ir gaivus gurkšnis iš tikėjimo šulinio...
Jei Abraomas yra tikėjimo pradžia, tai Izaokas jo tęsinys. Taigi, išgirdę vidinį kvietimą "lech lecha"- eik į save, eik kur veda vidinis balsas, pradedame dvasinę kelionę. Tenka nemažai išbandymų, kol Dievas mus paruošia. Abraomo apipjaustymas buvo tarsi širdies paruošimas priimti tikėjimo šviesą. Dievas dovanoja žmogui savo pažinimą (Torą), kaip dvasios vandenį. Ir niekas nežinos, ką reiškia tikėti, kol neatsigers, kol nepabandys pasitikėti Dievu. "Ateikite ir paragaukite, koks Viešpats geras" sako psalmė. Izaokas, Abraomo sūnus, tęsia tikėjimo kelionę. Tėvas paliko jam savo šulinius. Perdavė tai, ką suprato apie Dievą. Atrodo, viskas puiku! Užtenka priimti ir toliau gyventi. Dažniausiai taip ir būna. Juk tikėjimo dalykus tiesiog gauname iš tėvų arba iš bažnyčios, toliau švenčiame šventes ir laikomės krikščioniškų tiesų.Kodėl Izaokui tenka tuos šulinius atsikasti? Kas tie filistinai, kurie užvertė Abraomo šulinius ten, dykumoje, kur toks brangus vanduo? Šis veiksmas mums sako, kad yra gilesnė prasmė, nes tiesiogine prasme žmonės taip nedarytų. Jei šulinys reiškia tikėjimą, Dievo Žodį, tai užversti jį žemėmis nereiškia atmesti ar sugriauti, bet tą šventumą, jo giliausią prasmę padaryti "tiesiog taip"(stam - hebr. užversti), sužeminti, subanalinti. Tokie žmonės, kaip skaitinyje "filistinai", Abraomo tikėjimą matė kaip nieko įdomaus. Jų žemė žemai ir nieko nėra aukštesnio, jie neieško prasmės niekur, tiesiog užkasa prasmės tašką. Bibliją jie gali pasakoti nuobodžiai ir banaliai, be skonio, nes yra atsitraukę nuo šaltinio. Jie tiesiog neturi dvasinio jautrumo, kuris reikalingas norint kasti giliau tikėjimo (Toros) šulinį. Yra pilnas pasaulis be prasmės. Kokia prasmė ieškoti prasmės - gilintis. Kai paklausi - kas tau? Nesvarbu, "tiesiog taip" yra... Žmogus nebeieško gyvenimo prasmės, įpranta prie tokio gyvenimo, nebeieško tradicijų ar tikėjimo dalykų gilesnės prasmės. Todėl mūsų šuliniai apsineša ar net užkasami banalumo žemėmis. Galbūt per sunku nuolat kapstytis gilyn ar valyti dulkes kasdien nuo savo supratimų, bet ateina laikas, kai pasidarome apsunkę, be tikėjimo skonio ir be jautrumo viskam. Mūsų kalba kaip be vandens, be gyvybės. Viskas priklauso nuo žmogaus. Dievo žodis tas pats, Dievas tas pats, bet tas kuris perduoda yra indas. Mūsų kalba yra indas. Tik ar ten dar yra prasmės ir gaivumo? Ar tik šiaip banalybės... Ir kokius šulinius galėsime perduoti savo vaikams? Gal tuos, kuriuos pasaulis užberia pajuokos ir beprasmybės žemėm? Ar tuos, kur dar liko vandens? Papildydamas apie užverstus šulinius (Šteinzalc). Kai nebėra nuostabos jausmo - vadinasi "tiesiog taip"(hebr.stam). Dažniausiai tai atsitinka, kai nui vaikystės esame religingoje aplinkoje ir tai tampa kasdienybe. Kaip skaitant anekdotų knygelę pradžioje juokiamės, o paskui jau ir nebejuokinga. Ką daryti, kad Dievo žodis netaptų banalus ir įprastas mūsų klausai. Ir kodėl tai svarbu? Kai kažkas yra nuobodu, sakome trūksta gyvumo. Taip ir dvasia gali merdėti dėl gyvumo stokos, miegoti ir sušalti visai. Bet jei norime išeiti iš nuobodulio, ieškome ko nors įdomaus. Taip ir mūsų mintis atgaivina įdomios įžvalgos. Mes tarsi turime tikėjimą ir nėra taip, kad nesuprantame, bet greičiau, kad per daug suprantame. Kai ką nors išgirstu, sakau tai jau žinau, iš principo, viskas aišku ir niekas nebestebina... Net ir pajutus prabudimą, juk negražu išsišokti... viskas vėl tampa įprasta. Net jei ir nieko nedarau, smėlis užneša tikėjimo šulinį ir vis mažiau lieka dvasios gyvybės. Kaip atsinaujinti - paprastų receptų nėra. Bet pats suvokimas, kad trūksta vandens, prarandu dvasios gyvybę, yra žingsnis link šulinio...
"Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio... Gerk, mano viešpatie, atsakė Rebeka."(Pr 24) "Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė kaimenę".(Pr 29) "Jėzus prisėdo palei šulinį. Viena samarietė moteris atėjo semti vandens. Jėzus ją paprašė: Duok man gerti...Daug žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų."(Jn 4) "Pripilkite indus vandens. Dabar semkite ir neškite."(Jn 2) Vanduo ir ąsotis. Kas man duos gerti?
Pratęsiu ankstesnio posto apie užkastus šulinius temą pagal Šteinzalco ir savo įžvalgas. Suprasdami, kad mūsų dvasios šuliniai nuolat apsineša, kaip galėčiau realiai juos atkasti? Gražus palyginimas, bet ne taip akivaizdus gyvenime. Kai Dievas Edene prakeikė žaltį, jam tenka maitintis dulkėmis. Galbūt mūsų žmogiškai puikybei irgi užtenka paviršiaus ir dulkių?..
Šteinzalcas sako, kad reikia kasdien atrasti bent vieno žodžio naują prasmę. Pasakyti sau, kad nebus ši diena tokia pat kaip vakar, kad nebus ši malda kaip įprastai. Nebūsiu tas "filistinas", kuris pripranta ir sako "tiesiog taip" yra. Smalsumas yra pagrindinė vaiko sąvybė, kuri leidžia jam vystytis. Argi suaugę turime daugiau nebeklausti? Mes esame pilni įvairių klausimų, tik dažniausiai nedrįstame jų įgarsinti. Yra klausimų, kurie šiaip mus domina, bet yra klausimų iš širdies gelmių, be kurių atsakymų negaliu gyventi. Ką gi aš darau su šiais klausimais? Užkasu? Kartais ne atsakymas svarbu, o pats klausimas ir jis gali būti ta priemonė nuolat gilinti šulinį ir rasti vandens.
Yra žmonės, kurie turi dvasinį talentą perduoti tą vandenį - savo tikėjimo patirtį ir pagirdyti mūsų dvasią. Susitikimo metu galbūt mes sunkiai suprantame teologinius mokytojo samprotavimus, bet išsinešame to susitikimo skonį, tarsi būtume paragavę Viešpaties dvasios. Tikėjimo kelyje dažniausiai esame privedami prie vandens ir pagirdomi per kitus žmones. Per tuos žmones, kurie yra tarsi indai ir juose laikosi Dievo šviesa. Aš pati supratau, kad savo proto jėgomis negaliu rasti dvasiai pati supratau, kad savo proto jėgomis negaliu rasti dvasiai atgaivos. Iš mano žemiškų minčių kyla tik dulkės. Šaltinis yra kitur. Būtų galima ieškoti dvasingumo ir kasti naujus šulinius, bet ar užteks jėgų ir gyvenimo, kai tiek yra jau mūsų tikėjimo tėvų šulinių ir jie tūkstančius metų girdė žmones. Pabandyti dar kartą pažvelgti į tą patį tikėjimą rimtai ir nebijoti pasinaudoti kitų indais - kalba ir įžvalgomis, kol mano indas bus pajėgus pats pasisemti.
Dievo žodžiui ir jo išminčiai priimti reikia turėti indą. Tai mūsų kūnas ir siela, protas ir širdis. Juk didysis įsakymas yra "Mylėk Viešpatį visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis"(Mt 12,30). Jeigu mūsų prigimtis nebus pasiruošusi, neišlaikys mūsų indas Dievo šviesos. Kartais pasisėmę dvasingumo rekolekcijose, grįžę į kasdienybę greitai nukrintame ant žemės, jaučiamės vėl tušti. Neišsilaiko ta šviesa ir pakili dvasia. Nes mano kūnas, mano kasdieniai santykiai yra atskilę nuo mano dvasios. Dievo žodis - mielas mano ausims, bet visi kiti mano jausmai, įpročiai, mintys lieka kaip buvę, pagal pasaulio ritmą ir sąmonę, pagal nusistovėjusį gyvenimą. Dėl dvasingumo kartais bandau atmesti savo kūniškus dalykus, atmesti netinkamas mintis, bet ar jie kur nors pradingsta? Greičiausiai keliauja į pasąmonę ir paskui išlenda pačiu netikėčiausiu būdu. Pažinimo medis buvo skirtas pažinti save. Ne dėl puikybės, bet dėl teisingo pažinimo. Kaip Adomas davė vardus gyvūnams ir gyveno darnoje su visa žeme, taip turėtume įvardinti savo prigimtinius dalykus ir ateiti prieš Dievo veidą su visu savimi, su savo indu ir su tuo trupučiu tikėjimo vandeniu, kurį jis turi galią padauginti ir perkeisti. Koks gražus Jėzaus susitikimas su samariete. Visada Dievas prašo mūsų parodyti iniciatyvą - duoti savo vandens - tai ką mes apie jį žinome. Samatietė žinojo, kad turi ateiti Mesijas. Ji nebijo Jėzaus paklausti. Nebijo ir suabejoti: kaip gi jis duos gyvojo vandens, jei neturi kuo pasemti. Bet paskui išgirsta jo mokymą. Ne tik ji, bet ir visas miestelis pažino Jėzų. Jau ne dėl moters pasakojimų, bet "patys išgirdome ir žinome, kad jis yra pasaulio išganytojas".(Jn 4,42)
"Ištikima meilė yra tavo, Viešpatie. Juk tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus."(Ps 62) "Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius".(Jer 17,10) Teisingas atlygis - Dievo malonė?
Psalmė (62) kalba apie skirtingus dalykus: Dievo meilę ir teismą. "Vienąsyk Dievas kalbėjo, dusyk girdėjau". Tai kas mums atrodo skirtinga, Dievui yra viena. Bet kaip gali Dievo gailestingumas pasireikšti per bausmes ir apdovanojimus? Visai naujai išgirdau rabi Nahmamo įžvalgas šia tema. Gal bus ir jums įdomu. Jis sako, kad Dievas yra geriausias psichologas. Biblinė istorija apie Juozapą ir jo brolius pasakoja, kad tada, kai buvo pirmiausia atstumti Egipte, jie susivokė blogai pasielgę su Juozapu ir pradėjo gailėtis. Dievas duoda mums savo paveikslą, bet ir galimybę savo veiksmuose matyti save. Jeigu neturėtume teisingo atsako į tai kaip elgiamės, nežinotume, kas esame ir kur esame. Jeigu vaikui nuolat sakytume neadekvačius pagyrimus, jis nežinotų tiesos apie save ir negalėtų tobulėti. Todėl Dievo malonė ir gailestingumas yra tame, kai atlyginama pagal mūsų veiksmus. Iš tiesų yra sunku suvokti kaip veikia šis Dievo atsakas. Juk tiek pasaulyje neteisybės ir mums atrodo visiškai neatitinka kai kurie dalykai žmogaus poelgių. Psalmė prasideda : ramiai laukiu - t.y. tyliu prieš Dievą, negaliu suprasti visko. Tyliu, nes nematau pilno vaizdo. Galiu tik savo gyvenimo dalykus dar kartą peržiūrėti. Gal ką suprasiu. Tai yra mano ryšys su Dievu, kai matau gįžtamąjį ryšį - jo atlygį. Net mūsų materialiame pasaulyje norime teisingo įvertinimo, kad žinotume savo vietą, savo padėtį visuomenėje. O gal norime gyventi tik iš išmaldos? Vis ieškome nuolaidų, kaip tai populiaru? Galima padaryti daug blogo su netinkama išmalda. Tai ne tik susilpnina žmogų, bet ir atitraukia nuo jo realybės. Jis lieka kreivų veidrodžių karalystėje, nebesistengia tobulėti ir yra priklausomas tik nuo dovanų. Žinoma, kai ištinka nelaimė, turime padėti ir patys priimti pagalbą. Dvasiniame lygmenyje mūsų pasaulis gyvena tokioje iliuzijoje, kad žmogus nepajėgus priimti tiesą apie save. Vis kartojame, koks tu nuostabus! Esame silpna karta, kuri sako, jei tau negerai, vis tiek galvok, kad yra gerai. Tokiame pasaulyje nebematome ir Dievo atlygio, koks jis bebūtų. Meldžiame gailestingumo, meilės, dovanų... bet pirma turime perskaityti, ką Dievas sako per mūsų gyvenimo įvykius, per aplinkinių veidus. Visa tai yra atlygis, kad pamatytume save realiai, teisingai ir galėtume pasikeisti. Kai nėra realių reakcijų, kaip psalmė sako: "Jie mėgaujasi melais, laimina burna, bet širdimi keikia", nėra galimybės ir pasikeisti. Turim būti budrūs ir suprasti, jei kas vyksta ne taip, kaip mes norime, tai yra Dievo atsakas. Kaip kompiuteris išmeta klaidą, jei yra geras serveris, taip ir Dievo ryšys su žmogum pasireiškia per gyvenimo įvykius. Malonė yra suprasti klaidas. Ji skirta tik man asmeniškai. Niekada negaliu žiūrėti į kitą ir sakyti, kad tave Dievas nubaudė (kaip Jobo knygoje). Tik Viešpats tiria ir mato širdis. Tik jis mums asmeniškai ir siunčia žinutes. Kitam žmogui mes galime padėti nemeluodami suprasti, kur jis yra. Kai žmogus supranta, kad atsitiktinumų nebūna ir viskas ateina iš Dievo, tada jį paliečia malonė, atsiranda ryšys su Dievu, kuris ir veda pirmyn. Dievo atlygis nėra apie kaltės jausmą ir ne kiekviena klaida yra kaltė, bet Dievui svarbu parodyti, kur tu esi. Kaip Adomo Dievas klausė: "Kur tu?" Juk nežinodamas teisingos žmogaus padėties, Dievas negalės tinkamai padėti. Net ir psichologas stengiasi, kad žmogus pats įvertintintų savo būseną, susivoktų kur yra. Toks yra Dievo atlygio tikslas ir jo meilės pasireiškimas žmogaus išgelbėjimui, kurio mes dažnai nesuprantame. Tada tylime...
O jei suprantame, tada nuoširdžiai turime už ką dėkoti.
Jokūbas pasišaukė sūnus ir tarė jiems: tu Rubenai, esi ūmus kaip vanduo, Simeonas ir Levis - smurto ginklai, Judas tarsi jaunas liūtas, Zabulonas taps laivų priglobsčiu, Isacharas - stiprus asilas, Danas bus pakelės žaltys, Gadas duos jiems į kulnus, Ašero maistas bus gausus, Naftalis- į laukus paleista stirna, Juozapas - vaisinga šaka prie šaltinio, Benjaminas - plėšrus vilkas. "Iš viso buvo 12 Izraelio giminių. Jos tapo tuo, ką tėvas pasakė juos laimindamas kiekvieną jiems būdingu palaiminimu".(Pr 49) Prigimties palaiminimai. Bet tapti Žmogumi ilgas kelias.
Įdomi buvo šiandien diskusija su I. Roytmanu apie žmogaus prigimtį. Mūsų postmodernaus pasaulio centre yra žmogus (ankščiau buvo Dievas), o mūsų kalba tampa psichologijos kalba. Todėl religija, jei nori būti suprasta, turi kalbėti pasauliui suprantama kalba ir kalbėti iš žmogaus pažinimo pozicijos. Tai nekeičia Dievo žodžio esmės, bet atskleidžia jo dar vieną aspektą, nei buvo prieš 100 metų. Šiandien neapsieiname be psichologijos. Galime pabandyti ir pas Dievą ateiti kaip pas psichologą arba jo žodžiuose, Biblijoje, rasti psichologinių patarimų. Juk Dievo svajonė yra žmogus. Jo bendrininkas yra žmogus. Jo tikslas yra grąžinti žmogų į bendrystę ir jį tobulinti.
Kaip mes besistengtume sudvasinti žmogų, jis vis tiek netaps angelu. Kaip besistengtume liūtą paversti kačiuku, jis vis tiek liks liūtas. Toroje labai daug yra alegorijų su gyvūnais, gal dėl to, kad žmogus suprastų, kas jis yra iš prigimties. Gyvūniška prigimties dalis žmoguje egzistuoja kartu su Dievo duota dvasia. Visa žmogaus esmė yra sugebėti stovėti ant žemės ir pasiekti dangų.
Jei mąstome dualistiškai, skirstydami į juoda ir balta, dažniausiai atmetame prigimtinius instinktus, iškeldami tik dvasinius dalykus. NT parašyta, kad dvasia turi valdyti kūno geismus. Taip, bet yra skirtumas valdyti ir atmesti.
Biblija yra mokymas, Dievo išmintis, bet ne skirstymas į juoda- balta. Iki Abraomo (manau dar ir dabar) pasaulyje vyravo chaosas, nes pažinimo vaisius buvo panaudotas spręsti, kas gera ir kas bloga. Kiekvienas žmogus su savo tiesa kovojo su kitu žmogumi, taip sudaužydami ar sunaikindami vienas kitą. Tačiau Dievo žodyje sutelpa viskas: gyvūnai ir augalai, žmonės ir angelai, teisieji ir nusidėjeliai, teisingumas ir gailestingumas. Dievas moko mus rasti visų dalykų teisingus "saikus". Dievas moko mus, kaip savo prigimtinius dalykus išauklėti ir panaudoti - t.y. valdyti. Būtent saikas (arba matas) yra tai, apie ką kalba Jėzus: "Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta".(Mt 7,2). Tai nėra apie tai, ką galiu duoti kitam, bet apie mano pasaulėjautą: nei abejingumas, nei absoliutus altruizmas. Kiek buvo politinių sistemų, kurios bandė suvienodinti žmones... galiausiai tai pavirto agresija. Jei viską išdalinsiu vargšams ir sugriauti savo gyvenimą, nieko gero neatnešiu. Svarbiau yra surasti savo saiką, savo galimybių ir savo gebėjimų ribas ir jas panaudoti Dievo karalystei kurti.
Jokūbas laimindamas savo sūnus pranašauja, pavadindamas juos įvairių gyvūnų vardais: "Judas tarsi jaunas liūtas, Isacharas - stiprus asilas, Danas bus pakelės žaltys, Naftalis- į laukus paleista stirna, Benjaminas - plėšrus vilkas."(Pr 49) Sakytume, panašu, jei kažkas bandytų atspėti mūsų likimą pagal zodiako ženklus. Tačiau Biblija visada duoda gilesnę prasmę. Ji nori pasakyti, kad kiekvienas žmogus savyje nešioja kokio nors gyvūno bruožus, kuriuos svarbu yra atpažinti, įvardinti ir tada nepasilikti tuo žvėrimi, bet jį dresuoti. Pranašystė Biblijoje yra ne išpranašauti ateitį, bet perspėti, kad taip nenutiktų.
Dažniausiai per konfliktus, susidūrimus su kitais ar su aplinka mes suprantame, kokie instinktai slepiasi mūsų pasąmonėje. Mūsų emocinis ir reakcinis protas sudaro net 95% mūsų smegenų ir tik 5% racionalaus mąstymo. Ir tas racionalus protas kartais bando atmesti visą gyvulišką prigimtį tikėdamas mus padaryti šventais. Kodėl girdime tiek sudaužytų gyvenimų istorijų vienuolynuose, dvasininkijoje, taip pat ir tarp giliai religingų pasauliečių. Niekas mūsų nemokė priimti ir pažinti save ir savo prigimtį. Vaikystėje skaičiuodavome gerų ir blogų darbų akmenukus. Nuolatinis kaltės jausmas dėl netinkamų minčių...
Jei aš esu tas liūtas - galiu būti stiprus vadas, bet ne tas kuris ryja silpnuosius.
Jeigu esu jautis, galiu daug žemės išarti visam kaimui, o ne ką nors sutrypti.
Net ir žaltys savo gudrumu gali kitam padėti laimėti, o ne apgauti.
Arba galiu likti su nepažinta ir neišauklėta savo prigimtim - tiesiog "aš toks esu" - ir kovoti gyvuliškas kovas "kas stipresnis", kas teisesnis.
Mūsų prigimtiniai instinktai apibrėžia mūsų ribas. Net iš Egipto vergovės išlaisvinti izraelitai neliko kaip "palaida" avių banda. Pažado žemėje jie kūrėsi su savo giminių ribomis. Bet tai buvo naujos ribos. Tai ne tos vergiško gyvenimo, bet laisvų tautų ribos. Izraelitai gavę Torą mokėsi tapti žmonėmis. Prigimties paruošimas ir žmogaus tobulėjimas vyksta per jo ribų paieškas ir dinamiką. Jei pradžioje aš net neinu į pokalbį su kitaminčiais, tai vėliau galiu perkelti tą barjerą ir nebijoti priartėti. Gal vis tik atsiras kas mus jungia? Gal kitą kartą ir mano priešas nebijos prisiartinti? Sakoma, žmogus keičiasi 4 etapais: pirmiausia kaip negyva sėkla (turi apmirti žemėje), paskui išauga kaip medis su šaknimis, galiausiai jis laisvas kaip gyvūnas ir tobulėja kaip žmogus (dvasinis). Viskas žmogaus rankose - būti Dievo žmogumi.