Gruzija - tai kvapų ir vaizdų kraštas. Seniausioje Ankiskhati (Anchiskhati) bazilikoje, pastatytoje VI a., kvepia šienu, nes savaitgaliais ant grindų pribarstoma sausų žolių, kad atvykusius tuoktis jaunavedžius pasitiktų malonus, su Kristaus gimimu susijęs kvapas. Tai – sena tradicija. Raudonų plytų kupolais besipuikuojančiame senųjų pirčių komplekse kai kur dvelkteli siera. Pasirodo, nuolatinės drėgmės ir sieringų garų kaukės tokios veiksmingos, kad komplekso darbuotojos džiaugiasi spindinčiais plaukais ir švytinčia oda.
Teko matyti, kaip tikintieji keliais eina tris kartus aplink didžiulę senojoje Gruzijos sostinėje Mchetoje (Mtskheta) esančią Sveti-Choveli (Svetitskhoveli) katedrą prašydami Dievo atleidimo ar malonių. Šią katedrą piligrimai apeigoms renkasi todėl, kad tikima joje esant svarbią relikviją – Kristaus mantiją (dėl šios relikvijos Gruzijos žemė laikoma viena švenčiausių krikščionybės vietų). Klūpomis linguojančių maldininkų vaizdas žodžiais sunkiai nusakomas. Be to, Sveti-Choveli katedros fasade yra įamžinta su ja susijusi legenda apie nelaimingą meilę. Kairėje jo pusėje pavaizduota nukirsta ranka ir statybinis įnagis. Legenda byloja, kad šią katedrą pastatyti užsakęs karalius Jurgis I nukirto talentingam ir žmonių garbintam architektui ranką, nes neva nepatikęs statinys. Iš tikrųjų valdovas taip žiauriai pasielgęs dėl to, kad į jo meilę neatsakė architekto mylimoji gražuolė Šorena. O ši, sužinojusi apie savo mylimojo likimą, nušoko į kalnų tarpeklį...
Tbilisio simbolis yra didžiulė moters, vaizduojančios Motiną Gruziją, skulptūra. Vienoje jos rankoje – piala su vynu, kitoje – kalavijas. Jeigu atėjai kaip draugas – būsi pavaišintas, jei – kaip priešas, būsi sutiktas kalaviju. Kadangi atėjome kaip draugai, ir buvome vaišinami – tradiciškai gausiai. Maistas visur, kur valgėme, šviežias, labai gardus, natūralus ir gana nebrangus: pietūs (3, 4 patiekalų) vidutinės ir aukštesnės klasės nacionalinių patiekalų restorane atsiėjo apie 60 litų, su vynu – maždaug 80 litų. Netgi neplanuotai sustoję užkąsti pakelės savitarnos valgykloje surizikavome užsisakyti žuvų. Buvo skanu, ir nieko blogo nenutiko...
Iš Tbilisio labai norėjosi parsivežti ir tradicinės virtuvės įvairiaskonių patiekalų receptų, ir pietų kraštams būdingų turgaus kvapų prisiminimų. Pasitaikius progai, užsukome į vietos turgavietę. Pirmiausia į akis krito vištos – visos gražios, geltonos spalvos. Atrodė skanios dar nevirtos. „Tokios jos todėl, kad yra lesinamos kukurūzais iš Ukrainos“, – paaiškino pardavėja. Pieno produktais prekiavusi maloni pora pasidomėjo, ar Lietuvoje dabar, ar sovietiniais laikais buvo geriau gyventi, ir po trumpo pokalbio apdovanojo į kasą supintu rūkytu sūriu. Džiovintomis gėrybėmis prekiaujantis vyras, paklaustas, kiek kainuotų sauja gražių margų pupelių ir ar jos augtų Lietuvoje, visą saują sužėrė man į rankinę ir patikino, kad tikrai augs. Tai tos pačios, kurias, išvirtas ir sutrintas, naudoja lobianių (šis patiekalas panašus į chačapurį – miltinius paplotėlius su sūrio įdaru) įdarui gaminti. Ką gruzinai deda ant vaišių stalo? Geriausiai įsiminė saulėje prinokusių pomidorų ir agurkų salotos su graikinių riešutų užpilu, baltos žuvys su saldžiarūgščiu granatų užpilu, sultingos vištienos patiekalai, chinkaliai (miltiniai virtiniai, įdaryti mėsa su kaukazietiškais prieskoniais) ir vaikystę primenantis peletrūnų skonio limonadas „Tarchun“. Kai mano darže išaugs gruziniškos pupelės, pasigaminsiu jomis įdarytą lobianį.
Gruzijoje maistas tikrai labai skanus ir įkvepia kulinariniams eksperimentams. Vienas tokių patiekalų yra chačapuris. Jo įdarui gaminti gruzinai naudoja tirpstančius minkštus vietinius sūrius – sulgunį ir imerulį. Sūrių žinovai sako, kad juos galima pakeisti mocarelos ir fetos mišiniu. Chačapurio receptu pasirūpinau dar būdama Tbilisyje – gidė ranka užrašė, kaip ir iš ko šį tradicinį patiekalą gamina jos močiutė. Be abejo, skaniausias jis ten, Gruzijoje, kai valgai dairydamasis į nepaprasto grožio Tbilisio senamiestį arba kalnų viršūnes tolumoje, klausydamas vietos kalbos, muzikos. Labai pasiilgus autentiško šio patiekalo skonio verta krautis mantą ir skristi ten, kur laukia Motina Gruzija.
Chačapurio receptai
I būdas
Reikės:
4–5 stiklinių miltų,
0,5 l rūgpienio,
1/2 valgomojo šaukšto sodos,
1 valgomojo šaukšto acto,
2 valgomųjų šaukštų saulėgrąžų aliejaus,
0,7 kg mocarelos,
0,3 kg fetos,
2 kiaušinių,
1 šaukšto sviesto.
Kaip gaminti.
* Miltus sumaišykite su rūgpieniu. Sodą sumaišykite su actu ir įmaišykite į tešlą, dar įmaišykite saulėgrąžų aliejų. Tešlą suminkykite ir padalinkite į 4 dalis.
* Mocarelą sutarkuokite. Fetą sutrupinkite ir sumaišykite su mocarela. Įmuškite 2 kiaušinius, išmaišykite ir padalinkite masę į 4 dalis. Iš kiekvienos suformuokite po rutulį.
* Iš tešlos iškočiokite 4 apvalius papločius. Per vidurį padėkite rutulį sūrio, tešla jį apgaubkite ir viską atsargiai suplokite iki paplotėlio.
* Kepkite iki 180–200 °C įkaitintoje orkaitėje apie 10–15 min., kol paviršius ims gražiai rusvėti. Ką tik iškeptą chačapurį reikia patepti sviestu.
II būdas
Reikės:
200 g sviesto arba margarino,
5 stiklinių miltų,
0,5 l rūgpienio,
1/2 valgomojo šaukšto sodos,
1 valgomojo šaukšto acto,
0,5 kg mocarelos,
0,5 kg fetos,
2 kiaušinių.
Kaip gaminti.
* Sviestą sutarkuokite ir sumaišykite su miltais. Į šią masę įmaišykite rūgpienį ir su actu sumaišytą sodą. Suminkykite tešlą, padalinkite į 4 gabaliukus ir 1 val. palaikykite šaldytuve.
* Toliau viską darykite, kaip nurodyta pirmajame recepte.
Kiti gruzinų virtuvės ypatumai
* Karštieji užkandžiai. Svarbiausias jų, be abejo, – chačapuris. Įvairiuose šalies regionuose šis patiekalas gaminamas skirtingai. Pavyzdžiui, prie Juodosios jūros esančioje Adžarijoje jis yra laivelio formos, su atviru sūrių įdaru, ant jo – žalias kiaušinio trynys ir tirpstantis gabalėlis sviesto.
* Šaltieji užkandžiai. Vienas populiariausių – keptos baklažanų juostelės, apteptos maltų graikinių riešutų, česnakų bei prieskonių užtepu ir pabarstytos skaisčiai raudonomis granatų sėklomis. Šias gruzinai valgo su kauliukais.
* Karštieji patiekalai. Be abejo, pagrindinis karštasis Gruzijoje – šašlykas. Jis dažniausiai gaminamas iš jautienos ar avienos. Įdomus faktas tas, kad gruziniški koldūnai chinkaliai valgomi rankomis: pirmiausia iš jų išsiurbiamas sultinys, tada skanaujamas mėsos įdaras, o kietoka tešlos viršūnė paliekama. Populiariausi chinkaliai – su mėsa, bet gaminami ir su pievagrybiais, sūriu
*Padažai. Saldžiarūgščiu granatų sulčių padažu gardinamos jūrų ir upių žuvys. Beje, tiršto granatų sulčių padažo galima įsigyti ir mūsų prekybos centruose. Su trintų žaliųjų slyvų padažu (tchemali) Gruzijoje patiekiami šašlykai.
*Saldumynai. Atvykėliai ir patys gruzinai drąsiai perka didelius blynus primenančius vaisių ir uogų lavašus. O banguotas žvakes primenančias čiurčhelas (churchkhela) prekeiviai vadina gruziniškais „Snickers“. Šie saldėsiai gaminami iš riešutų, miltų ir sutirštinto vynuogių sirupo. Įdarui naudojami graikiniai, lazdynų riešutai arba migdolai.
(Informacija iš žurnalo "Moteris")
Legendos apie Gruziją
Kaip Gruzija pasikrikštijo. Krikščionybė Gruzijoje buvo paskelbta valstybine religija 337 m. Jos istorija yra susijusi su šv. Nina, Zabilono, Romos karvedžio dukra. Tuo metu šalį valdė karalius Mirianas. Kaip pasakoja legenda, tuo metu žmonės garbino stabus: Armazą, Zadenį ir Aininą. Karaliaus žmona Nana sunkiai susirgo ir buvo prie mirties, niekas negalėjo jai padėti. Buvo pakviesta šv. Nina, kuri meldėsi už karalienę ir ją pakrikštijo, tuomet jai pagerėjo. Karalius Mirianas ir gruzinai nenorėjo atsisakyti pagoniškų papročių. Kartą jis medžiojo netoli Mchetos, staiga sutemo ir karalius pasiklydo. Jis išsigando ir pradėjo maldauti savo dievų pagalbos, bet niekas nepadėjo. Bet kai jis pasimeldė šv. Ninos Dievui – Kristui, tamsa išnyko ir jis surado kelią. Po šito stebuklo Karalius Mirianas priėmė krikščionybę ir paskelbė valstybės religija. Beveik visa tauta tuo metu pasikrikštijo. Daugiau nei 85 % Tbilisio gyventojų išpažįsta įvairias krikščionybės formas, tarp kurių gausiausia yra Gruzijos stačiatikių bažnyčia. Rusijos stačiatikių bažnyčia bei Armėnų apaštališkoji bažnyčia taip pat turi gausias tikinčiųjų gretas. Liuteronai, baptistai ir keletas kitų grupių sudaro mažumą tarp krikščionių. Apie 8 % gyventojų išpažįsta islamą (daugiausia sunitų pakraipos). Judaizmą praktikuoja 2 %. Tbilisis per visą savo istoriją garsėjo religine tolerancija. Tai ypač aiškiai matoma senamiestyje, kuriame bažnyčią, mečetę ir sinagogą galima išvysti mažiau nei 500 m. atstumu viena nuo kitos.
Kaip atsirado Gruzija. Tuo metu, kai Dievas dalino žemę žmonėms, gruzinai pavėlavo. Kai jie pasirodė, visos žemės jau buvo išdalintos. Dievas klausė jų, kodėl pavėlavo? O gruzinai atsakė, kad buvo išalkę, sustojo užkąsti, paskui išgerti, paklėlė tostą už Dievą, taip ir užtruko... Dievui patiko jų atsakymas ir Jis pasakė: pasilikau sau nedidelį rojaus kampelį, taigi atiduosiu jį jums, o jūs turėsite juo rūpintis mano labui. Taigi ši nuostabi žemę yra Gruzija. Ir dar galima papildyti šią legendą kitais senais pasakojimais: pagal seną tradiciją, kai Dievas dalino žemes, gruzinai puotavo...O pavėlavę pas Dievą, jie taip ir pasiiaiškino... ir dar pakvietė Dievą į savo puotą. Dievas taip puikiai su gruzinais vaišinosi, kad atidavė jiems visą žemę, kurią buvo sau pasilikęs. Todėl Gruzija dar vadinama asmenine Dievo žeme.
Kaip įkurtas Tbilisis. Istorija apie šį miestą atsirado Va. valdant didingam karaliui Vachtangui Gorgasaliui. Karalius iškeliavo į medžioklę netoli tuometinės Gruzijos sostinės Mchetos, kur netoliese pastebėjo fazaną. Ieškodamas nušauto fazano su sakalais, karalius užklydo į karštus šaltinius. Čia jis nusprendė pastatyti naują sostinę, pavadindamas ją Tbilisi – t.y. šiltas. Be karštųjų šaltinių, kurių čia buvo apstu, buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių karalius pasirinko šią vietą savo miestui- vieta buvo saugi ir gynybiškai patogi tarp kalnų, taip pat strategiškai patogi prekybinių kelių sankryža. Gyventojų čia būta ir ankščiau, bet Tbilisio miesto pradžia yra siejama su karaliaus Vachtango fazano medžiokle.
Gruzija ir Prometėjas. Pagal graikų mitą, Prometėjas buvo prirakintas Zeuso Kaukazo kalnuose už bausmę, kad atnešė žmonėms ugnį. Gruzinų epe Prometėjas yra vadinamas Amiranu, kuris buvo prirakintas prie olos netoli Kazbeko. Šiandien, ten yra uola, Kazbeko kalnuose 4000 m aukštyje, kuri vadinama Prometėjo kalėjimu.