Kalbos apie Persijos didybę sklido dar prieš Marko Polo kelionę į šią nuostabią šalį. Šiandien šios šalies vardas kitoks – Iranas, tačiau ir toliau netyla garsas apie įspūdingą šio krašto kultūrą, jo socialines ir istorines vertybes. Dabartinė Irano valstybė (vakarų iraniečių dialektuose tai reiškia „arijų šalis“, rytų iraniečių dialektuose atitikmuo – Aryana) yra teritorijoje, kuri Vakaruose ilgą laiką, iki 1935, vadinta Persija. Geografinė padėtis tarp Kaukazo šiaurėje, Arabijos pusiasalio pietuose, Indijos ir Kinijos rytuose bei Mesopotamios ir Sirijos vakaruose šalį padarė daugybės istorinių įvykių arena. 
Persijos regionas priklausė medams, Achemenidų Persijos imperijai (nuo Kyro II-ojo iki Darijaus III-ojo), Aleksandro Makedoniečio valstybei, partams ir Sasanidų valstybei. Viduramžiais šalį užkariavo islamo kalifatas, sutriuškinęs Sasanidus, vėliau valdė įvairios vietinės, mongolų, tiurkų dinastijos iki Safavidų ir šiuolaikinio Irano susikūrimo. 1979 metais Irane įvyko Islamo revoliucija. Iraniečiai yra ne arabai, o persai – tokie patys indoeuropiečiai kaip ir lietuviai. Jų senoji zoroastrų religija, garbinanti šventąją ugnį taip panaši į pagonišką baltų tikėjimą. Jie statė puošniausius rūmus, ir Persų imperija kažkada buvo viena didingiausių pasaulyje, o jos sienos siekė Europą.
Šalis žavi savo neįtikėtinu žmonių draugiškumu ir pagarba savo tūkstantmetei istorijai, įspūdingiausia architektūra, rečiausia pasaulyje valdymo forma. Iranas, anksčiau vadintas Persija, – pasaulio kultūros ir architektūros lobynas. Taip greičiausiai bus parašyta bet kuriame kelionių vadove. Iš tiesų, viskas, ką savo rankomis sukūrė Irano meistrai: rūmai, mečetės, mozaikos, sodai, tiltai, kilimai – viskas nepriekaištingos kokybės ir įspūdingo grožio. Pavyzdžiui, didžiausios Irano aikštės Esfahane (teigiama, kad po Pekino Tiananmenio aikštės ji yra antroji pagal dydį pasaulyje) mečetės: Imamo, Loflolos. Jose norisi įamžinti kiekvieną kampą, kiekvieną mozaiką, nes atrodo, kad tokio grožio dar niekada pasaulyje nematei ir nebepamatysi. Kryžiais vainikuoti bokštai irgi iš Irano. Šiitų dvasininkų pagal Koraną valdomoje šalyje ramiai sau stovi krikščioniškos bažnyčios, yra netgi krikščionių kvartalai, kaip Esfahane. 
Paslaugūs diedukai atrakins kokios Šv.Marijos bažnytėlės duris, kur galėsi pasigėrėti senomis krikščioniškomis freskomis, su pramaišiui ištapytais rytietiškais ornamentais. Tai, kad esi Irane, galbūt primins tik Jėzaus paveikslas, kuris ne nutapytas ant drobės kaip įprastai, o yra rankomis išaustas kilimas. Hafizas, Saadi, Chajamas, Rumi, Nizami, Firdousi – šiuos viduramžių poetus gali mintinai cituoti daugelis iraniečių. Poetai – tautos pasididžiavimas, nemarus didingos Persijos prisiminimas, kurį persai be galo puoselėja.
Poetų mauzoliejai išblizgintuose, rožių prisodintuose soduose – mėgstama žmonių, ypač jaunimo, susibūrimo vieta: čia susitinkama su draugais, skaitomos arba klausomos eilės, iš ketureilių traukiami ateitį spėjantys burtai... Čia mylimiausio iraniečių poeto Hafizo mauzoliejus Širaze. Šalia Širazo stūkso didingiausius Persijos laikus menantys griuvėsiai – Persepolis. Karalių sostinė, kurią sudegino iki čia atkeliavusi Aleksandro Makedoniečio kariuomenė. Unesco saugomas pasaulinis paveldas gniaužia kvapą – sienose iškalti bareljefai pasakoja daugiau kaip 2000 metų senumo istorinius įvykius. Persepolyje daug iraniečių – jie ne mažiau už turistus domisi senąja savo šalies istorija. Dar senesnius laikus mena šie paminklai: už miestų ant kalvų stūksantys „tylos bokštai“. Tai senosios, ikiislamiškosios Irano religijos – zoroastrizmo – simboliai. Teigę, kad mirusio žmogaus kūnu negalima teršti nei žemės, nei vandens, nei ugnies, persai lavonus palikdavo atviruose tylos bokštuose – čia juos sulesdavo išmintingojo Dievo šiam darbui sukurti paukščiai – maitvanagiai. Laidoti tokiuose bokštuose uždrausta visai neseniai, prieš keliasdešimt metų. Iranas tokia didelė šalis, kad per vieną kelionę atrodo, kad pabuvojai keliose skirtingose šalyse.
Po elegantiškojo Esfahano ar rožėse paskendusio poetiško Širazo, molinis dykumų miestas Jazdas nustebina kitokia senove. Atrodo, kad šiose siaurose gatvelėse niekas nesikeičia tūkstančius metų, ir tik šiuolaikinės transporto priemonės ir elektros laidai išduoda, kuris dabar amžius.Tačiau už tų paprastų, molinių sienų gali slėptis įspūdingiausi kiemai su žaliuojančiais sodais ir baseinais. O į vidinį kiemą išeinančių keliolikos kambarių interjeras kaskart bus vis kitoks: tūkstančių veidrodėlių mozaika, medžioklės scenų freska ar žavūs Renesansiniai Vakarų moterų portretai . Po Iraną keliaujančių turisčių moterų laukia dvi žinios: viena gera, kita bloga. Gera ta, kad atkrenta didysis prieškelioninis galvos skausmas kokius drabužius įsidėti į lagaminą. Ir tai yra bloga naujiena, nes tai – VISKAS.
Skaičiuojam iki trijų: skarelė, lietpaltis, kelnės. Jei nori, gali įsidėti nors ir vakarinę suknelę, bet ji turi būti dėvima ant kelnių, o ant jos – vis tiek užpakalį dengiantis (būtinai) lietpaltis. Na, nebent būtum čadros mėgėja – tada viskas po ja. Visus kitus rūbus galėsi demonstruoti tik savo viešbučio kambaryje. Net hole negalima. Net valgyti teks su „paltais“. Irane visoms moterims galioja griežtas islamiškas aprangos kodas: gundančias figūros linijas, plaukus reikia pridengti!
Egzotiška, linksma ir nepamirštama – dėl to verta pasivarginti! Čia didelę reikšmę turi iranietiškas mandagumo ritualas taraf – net nesutikdamas su tavim iranietis tau pritars nenorėdamas tavęs įžeisti. Nereikia pykti, kad jis veidmainis, tai tiesiog mandagumas. Labai ilgai galvojau, kas man buvo sunkiausia Irane. Tai, kad vakarienei per savo atostogas negali išgerti nė taurės vyno (alkoholis Irane visiškai uždraustas)? Tai kad teko valgyti su „paltu“? Tai labiau egzotiška, negu blogai.
Dalis informacijos iš straipsnio I. Kučinskė (www.alfa.lt)