Italija

Italija – Italijos respublika
Valstybė Apeninų pusiasalyje ir Viduržemio jūros salose Sicilijoje ir Sardinijoje  bei  mažesnėse salose (Kaprio , Elbos ir kt.) Italijos  turi sienas su Prancūzija,  Slovėnija , Austrija, Šveicarija bei savo vidaus teritorijoje esančias nepriklausomus  Vatikaną ir San Mariną.
Italiją garsina jos didinga istorija ,  jos reikšmė krikščionybės ir katalikų tikėjimo plitimui.
Italija –  nepakartojamos architektūros,  didžių menininkų , architektų , atradėjų , keliautojų   pavyzdinės virtuvės , madų ir išsivysčiusių pramonės gamintojų šalis.
Valstybinė kalba – italų ( atskiruose regionuose vokiečių , prancūzų, slovėnų)
Sostinė – Roma
Plotas – 301 338 km²
Gyventojų skaičius – 60,642 mln 
Valiuta – euras
Laiko juosta – UTC +1
Vasaros laikas – UTC +2
Interneto kodas  -.it
šalies telefono kodas - 39

Kelionių programos:
PILIGRIMINE ITALIJA
ROMA- VATIKANAS

Istorija

Italijos istorija bene yra svarbiausia Viduržemio jūros baseine esančių šalių  ekonominiam, socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos , etruskų, Romos imperijos viešpatavimo laikų atėjo viduramžių humanizmas ir renesansas. Šios epochos Europai ir pasauliui davė bei formavo filosofiją bei meną.
Italijos sostinėje išlikę bene patys įspūdingiausi baroko epochos architektūriniai paminklai.
Nuo XVI a. Italijoje įsitvirtino Ispanija , o nuo XVIII a. Austrijos Habsburgų dinastija. Netrukus prasidėjo Italijos nacionalinis išsivadavimas ir kova už teritorinio susiskaldymo likvidavimą.  Napoleono įtakoje Italija išbuvo nuo XVIII a. pabaigos iki 1814 m.  Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija buvo prijungta prie Sardinijos karalystės ( vėliau Italijos karalystė). Romos miestas popiežių valdžioje išliko iki 1870 m. ir Italijos karalystės dalimi tapo rugsėjo mėn. 20d. Popiežiams liko Vatikanas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).
Italijos fašistinė diktatūra, vadovaujama Benito Musolinio , buvo sudariusi sutartį su hitlerine Vokietija bei Japonija ir pralaimėjo antrąjį  pasaulinį karą.  Po karo ir išsivadavimo judėjimo padedant anglų bei amerikiečių kariams, italai  surengė referendumą dėl monarchijos , kuris pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu. Karališkoji šeima buvo ištremta iš šalies dėl ryšių su fašistiniu režimu.
Italija buvo tarp šalių įsteigusių Nato bei Europos Sąjungą.

Politinė sistema
Valdymo forma – parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yra prezidentas renkamas 7 metų kadencijai. Prezidentą renka parlamentas su regionų atstovais. Prezidentas skiria premjerą .

Administracinis susiskirstymas
Italija skirstoma į 20 regionų arba sričių.

Geografija
Italija pietų Europos šalis esanti Apeninų pusiasalyje . Šiaurinėje dalyje Italija remiasi į Alpių kalnų masyvą.
Kartu su salomis Sardinija ir Sicilija bendras Italijos plotas yra 301 230 km², iš kurių 294 020 km² sudaro sausuma, o 7 210 km² - vanduo. Kartu su salomis Italijos pakrantės ilgis palei Adrijos, Jonijos, Tirėnų, Ligūrijos jūras sudaro 7600 km. Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija, Šveicarija, Slovėnija, Austrija, bei viduje su San Marinu ir Vatikanu.
Aukščiausia viršukalnė – Monblanas (4810 m virš jūros lygio) .
Didžiausias ežeras - Lago di Garda- 370 km²
Žymiausi ugnikalniai – Vezuvijus, Etna, Strombolis
Ilgiausia upė – Po - 652 km
Italijos klimatas švelnus viduržemio jūros , Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė temperatūra žiemą nuo 0 iki +12, vasara + 20 - 28 laipsniai C

Ekonomika

Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, o taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvų aliejaus, vyno, vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje.

Kultūra
Iki 1860 m. Italija kaip valstybė neegzistavo ir jos kultūrinis palikimas kildinamas tik pagal regioną. Nepaisant to Italijos indėlis į Europos kultūrinį išsivystymą yra milžiniškas. Italijos teritorijoje yra daugiausiai UNESO organizacijos  saugojamų paveldo objektų pasaulyje.

Italijos miestai ir lankomos vietos

Paduja (Padova)  miestas Veneto regione. Miestas minimas nuo IV a. pr.kr. buvo svarbus romėnų prekybos centras. Mieste yra išlikusios romėnų laikų pastatų sienų. Padujoje įkurtas vienas seniausių universitetų   Europoje. Padujoje 1592 – 1610 m. dirbo Galileo Galilėjus.
Žymiausia piligriminė vieta Padujoje – Šv. Antano Bažnyčia, pastatyta 1232m. šv. Antano paduviečio palaikams saugoti ir laikoma viena prabangiausių krikščioniškame pasaulyje.  Bažnyčios viduje didįjį altorių puošia Donatello reljefai, vaizduojantys Šv. Antano stebuklus ir Padujos šventųjų statulos
Šv. Antanas Paduvietis – vienas garsiausių ir gerbiamiausių šventųjų gimė Portugalijoje , Lisabonoje turtingoje šeimoje. Šv. Antanas bažnyčios mokytojas, misionierius, garus pamokslininkas. Būdamas 15 m. įstojo į šv. Augustino vienuolyną , vėliau tapo klajojančiu ir elgetaujančiu pranciškonu, nes norėjo skelbti Evangeliją musulmonams Maroke. Dėl ligos pasiliko Italijoje.
Pasak legendos besimeldžiančiam šv. Antanui pasirodė šv. Mergelė Marija laikanti ant rankų Kūdikėlį Jėzų.  Dailės kūriniuose Šv. Antanas vaizduojamas su pranciškonų abitu ir laikantis rankoje Kūdikėlį Jėzų. Šv. Antanas dar būdamas gyvas garsėjo stebuklais , kurie atsispindi dailės kūriniuose. Šventasis Antanas yra Paduvos miesto moterų, sužadėtinių globėjas, jis gelbsti nuo maro, drugio ir įvairių ligų. Šv. Antano šaukiamasi ką nors pametus.

Asyžius
miestas Umbrijos regione , įkurtas etruskų, viduramžiais tapo svarbiu gynybiniu miestu – tvirtove.
Asyžiuje gimė pranciškonų vienuolių ordino įkūrėjas  Šv. Pranciškus Asyžietis.
Svarbiausi miesto paminklai – (XIII a.) Šv. Pranciškaus vienuolynas, Šv. Klaros,  Šv. Damiano , Šv. Marijos angelų bažnyčios.

Šv. Pranciškus Asyžietis , katalikų šventasis, vienuolis, įkūrė pranciškonų vienuolių , šv. Klaros seserų bei Pranciškonų pasauliečių – tretininkų ordinus. Šv. Pranciškus laikomas Italijos, gyvūnų , prekybininkų, katalikybės plėtros globėjas. Šv. Pranciškus gimė turtingo pirklio šeimoje. Motina Kristaus garbei jį gimdė namuose įrengtame tvartelyje, kuris vėliau tapo kulto vieta. Gimusiam kūdikiui buvo išpranašauta, kad jis taps šventuoju. Jaunystėje Pranciškus, kaip ir tėvas, buvo išsilavinęs pirklys. Jis mėgo linksmintis, kėlė puotas, dalyvavo karo žygiuose. Per kovas su Perudžos miestu pateko į nelaisvę ir išbuvo įkalintas visus metus. Grįžęs ilgai sirgo. Pasveikęs svajojo apie riterio šlovę ir stojo savanoriu į kariuomenę, bet sapne buvo pakviestas „sekti paskui valdovą, o ne paskui tarną“. Grįžęs  į  Asyžių atsidėjo maldai, šelpė vargšus ir nukeliavo į Romą prie Šv. Petro kapo.
Įkūręs su Klara seserų  klariečių vienuoliją, Pranciškus iškeliavo į Šventąją Žemę ieškoti kankinystės. Jis buvo pirmasis Ordino įkūrėjas, įtraukęs į savo įstatus misijas į kitus kraštus. Grįžęs sudarė savo ordino struktūrą iš dvylikos provincijų iki pat Palestinos ir Maroko, kur 1220 m. buvo nukankinti pirmieji pranciškonai.1223 m. popiežiaus Honorijaus III patvirtintos pranciškonų Regulos esmė yra „elgtis pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šv. Evangeliją, klausyti vyresniųjų, neturėti jokio turto, gyventi skaistybėje“.
1223 m. Pranciškus per Kalėdas suorganizavo pirmąjį pasaulyje Jėzaus Gimimo paminėjimą,  ryžosi atidaryti teologijos mokyklą  Bolonijoje (1223-1224). Pirmasis jos lektorius buvo Šv. Antanas.
Nuo 1224 m. Pranciškus gyveno atsiskyręs. Kartą  Vernos kalne, medituojant ir pasninkaujant prieš Šv. Mykolo Arkangelo šventę, jam pasirodė Nukryžiuotasis sparnuoto  serafimo pavidalu ir paženklino jį stigmomis.  Tai buvo pirmas krikščionybės istorijoje stebuklas, kai žmogus pažymimas Kristaus žaizdomis.
1225 m. pradžioje Pranciškus sukūrė „Saulės giesmę“. Po metų padiktavo vienuoliams testamentą. Išsekintas  ligų, beveik aklas, jis paprašė nunešti jį į Porciunkulės bažnyčią ir padėti ant plikų grindų. Pranciškus mirė giedant psalmę „Voce mea“ 1226 m. spalio 3 d. Šv. Pranciškaus kultas paplitęs visose krikščioniškose šalyse. Dėl neturto pamėgimo žmonės meiliai praminė jį „Asyžiaus elgetėle“.
Šv. Klara gimė 1193 m. Asyžiuje turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Pamaldumą Klara paveldėjo iš Ortulanos – mamos, kuri, subūrusi ponių būrelį, šelpė vargšus, dirbo gailestingumo darbus ir dalyvavo kelionėse į šventas vietas. Nukryžiuotąjį, ji karštai meldė Dievo padėti jai sunkią valandą artėjant gimdymui . Vėliau jau paūgėjusiai savo dukrai Klarai ji pasakojo, kad tą dieną, besimelsdama bažnyčioje, ji aiškiai girdėjo žodžius: „Nesibaimink moterie, nes tu laimingai pagimdysi šviesą, kuri apšvies pasaulį“. Todėl ji buvo pavadinta Klaros vardu (lot. Clarus - aiškus, šviesus, spindintis).
Klara slapta išvyko iš namų į Porciunkulę, ir ten, nedidelėje Švč. Mergelės Marijos bažnytėlėje, dalyvaujant broliams, Pranciškus priėmė jos įžadus. Po to Pranciškus palydėjo ją į benediktinių vienuolyną San Paolo delle Abbadesse. Galiausiai Pranciškus padėjo Klarai ir jos pasekėjai seseriai persikelti į nedidelį vienuolyną, prisišliejusį prie šv. Damiano bažnytėlės, nuostabios neturto šventovės, kurią atstatė pats Pranciškus. Šiame vienuolyne Klara išgyveno 42 metus, iki pat savo mirties.

Roma – miestas ant septynių kalvų, Italijos sostinė nuo 1870m. Roma – miestas muziejus, vienas labiausiai lankomų Europos miestų. Didžiausią įspūdį kelia senovės Romos laikų pastatai : Koliziejus, Panteonas, Forumas, katakombos, rūmai, akvedukai, įspūdingi fontanai ir bažnyčios. Roma unikali ir tuo, kad joje yra Šventasis sostas, popiežiaus valdoma valstybė – Vatikanas.
Romos miesto atsiradimas siejamas su legenda apie brolius dvynius Romulą ir Rėmą karaliaus Numitoro vaikaičius, kuriuos karaliaus brolis pintinėje paleido į Tibro upę. Kūdikiai išsigelbėjo, kelias dienas juos maitino vilkė , o po to juos rado piemuo ir išaugino. Užaugęs Romulas įkūrė Romos miestą ir nužudęs brolį Remį tapo pirmuoju Romos karaliumi.

Švento Jono bazilika Laterane – (Švenčiausio išganytojo bazilika )- aukščiausia pagal rangą Romos katalikų bažnyčia visų pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas.  Ji yra išlaikiusi Romos katedros titulą. Antikinės Romos laikais Laterane buvo didžiulis dvaras, kurį  imperatorius Konstantinas Didysis padovanojo krikščionių bažnyčiai. Šalia dvaro buvo pastatyta pirmoji Romoje bazilika. Popiežius Silvestras I baziliką skyrė Išganytojui Kristui, vėliau bazilikos globėju tapo Jonas Krikštytojas o nuo XII a. Apaštalas Jonas.

Švento Petro bazilika Vatikane
Pagrindinė Romos katalikų bažnyčios šventovė Romoje, Vatikane pavadinta pirmojo popiežiaus apaštalo Petro vardu. Bazilikos vietoje buvo Romos imperijos imperatoriaus neono cirko sodai. Pirmąją baziliką 324m.pastatė imperatorius Konstantinas Didysis. Į baziliką buvo pernešti apaštalo Pauliaus , mirusio kankinio mirtimi Nerono cirke palaikai. Bazilika buvo perstatoma kelis kartus, prie jos statymo yra prisidėję žymiausi to meto meistrai: Bramante, Rafaelis, Peručis, Antonijus de Sangalas, Mikelandželas.

Švč. Mergelės Marijos bazilika

Romoje yra trys patriarchalinės bažnyčios, kuriose popiežius kartais laiko pamaldas. Tai  Šv. Jono Laterano bazilika, Šv. Petro bazilika Vatikane ir Švč. Mergelės Marijos bazilika. Pastaroji yra seniausia krikščioniška bažnyčia pasaulyje, pastatyta popiežiaus Liberijaus valdymo metu (352-366).  Pasak legendos,  tvankią rugpjūčio 4 d.  naktį, Romoje Dievo Motina pasirodė sapne bevaikei turtingų senyvų sutuoktinių porai, kuri meldė Švenčiausiąją Motiną nurodyti galimą turtų paveldėtoją. Tačiau Marija išreiškė norą, kad jos garbei būtų pastatyta bažnyčia, ir pasakė, kad ta vieta būsianti apsnigta. Tą naktį Marija taip pat pasirodė sapne ir popiežiui Liberijui ir perdavė jam šį norą. 
Kitą rytą pabudusi Roma išvydo nuostabų vaizdą – sniegą ant Eskvilino kalvos; bet nuostabiausia buvo tai, kad sniego pusnys buvo bažnyčios formos. Sniegas vasarą išties buvo stebuklas, tad bevaikė pora palaikė tai ženklu ir paaukojo pinigų bažnyčios statybai. Po dvejų metų pastatyta bažnyčia tapo svarbiausia Dievo Motinos šventove Romoje. Kadangi ją pašventino popiežius Liberijus, ji pavadinta Bazilika Liberiana. Tačiau septintajame amžiuje ją imta vadinti Didžiąja Švenčiausiosios Marijos bazilika.

Šventos Agnietės kankinės bažnyčia
Bažnyčia yra vienoje pagrindinių Romos aikščių - Piazza Navona. Romos imperijos laikais šioje vietoje buvo didžiulis stadionas. Baroko laikais stadiono  liekanos perstatytos į jaukią erdvę, kuri šiandien yra tapusi turistų pamėgta vieta. Čia  vyksta renginiai,  tapytojai nuolat pardavinėja savo paveikslus. Aikštėje yra kelios bažnyčios, tačiau pasaulinį garsą yra pelniusi tik S. Agnese in Agone. Ši šventovė pastatyta mergelės Agnietės (itališkai Agnese) garbei, nukankintos dar Romos imperijos laikais. Jau viduramžiais toje vietoje stovėjo nedidelė bažnytėlė, kuri iš esmės perstatyta XVII a. 
Šv. Agnietė  La­biau­siai pa­pli­tęs pa­sa­ko­ji­mas, kad Ag­nie­tė, vos dvy­li­kos me­tų su­lau­ku­si, mi­rė kan­ki­nės mir­ti­mi, no­rė­da­ma iš­sau­go­ti sa­vo skais­tu­mą ir ti­kė­ji­mą.

Šventos Marijos virš Minervos bažnyčia
Viena svarbiausių Domininkonų vienuolių ordino bažnyčių  esanti Piazza dela Minerva Romoje. Manoma , kad tai vienintelė  bažnyčia Romoje išlaikiusi gotikinius elementus, kuri pastatyta ant antikinės deivės Minervos  šventyklos griuvėsių. Šioje bažnyčioje savo mokslinius atradimus neigė erezija apkaltintas astronomijos tėvas Galilėjo Galilėjus. Bažnyčioje yra palaidota Šv. Kotrynos iš Sienos kūnas, žymus renesanso dailininkas tapęs Šv. Petro bazilikoje  Fra Andželikas. (Fra  Angeliko). Bažnyčioje netoli pagrindinio altoriaus galima pamatyti Mikelandželo Buonaroti skulptūrą Kristus Atpirkėjas  nešantis kryžių.

Šv. Kotryna Sienietė , Bažnyčios mokytoja, Europos globėja
Kotryna Sienietė gimė 1347 m. Sienoje (Italija) odų dažytojo šeimoje. Kotryna dar vaikystėje  pajuto troškimą pašvęsti savo gyvenimą Dievui.  Pasakojama, kad būdama devynerių, ji išvydo nepaprastą regėjimą: virš jos gimtajame mieste Sienoje stovinčios šv. Dominyko Bažnyčios popiežiaus drabužiais vilkintis Kristus kalbėjosi su apaštalais Petru, Pauliumi ir evangelistais. Taip joje  įsitvirtino nuostata, kad Kristus - popiežius, o popiežius - Kristus. Iš čia radosi jos nepaprastas atsidavimas Bažnyčiai. Pagrindiniai jos atributai - domininkonų baltas abitas ir juodas apsiaustas, skaistybės lelija ir knyga, simbolizuojanti jos raštus, krucifiksas, širdis, erškėčių vainikas, stigmos ir balandis ant galvos. T
Iš Šv. Kotrynos Sienietės yra semiamasi išminties šaltinių, ieškoma jos užtarimo, siekiant skaistumo, drąsos, karštos meilės Dievui.
Šv. Kotrynos kūnas palaidotas  Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje. Jos galva palaidota gimtojoje Sienoje.

Šv. Angelo pilis – tai antikos laikų  pilis Romos centre, kuri buvo pradėta statyti kaip Romos imperatoriaus Adriano šeimos mauzoliejus. Vėlesniais laikais pilis tapo popiežių reprezentacinė rezidencija, dar vėliau belaisvių kalinimo vieta.
Pilies pavadinimas susijęs su legenda, pagal kurią 590 m. popiežiaus Šv. Grigalijaus I surengtos procesijos dalyviams, maldavusiems Mergelę Mariją gelbėti miestą nuo maro, pasirodė angelas ir, nusileidęs ant pilies viršūnės, įkišo kalaviją į makštį. Tai buvo dieviškos malonės ženklas. Vėliau ant pilies buvo pastatyta angelo statula.

Angelų tiltas statytas Imperatoriaus Adriano , kad sujungti savo šeimos mauzoliejų su Romos miestu per Tibro upę. Tiltas buvo naudojamas kaip piligrimų kelias patekti į Šv. Petro baziliką.  Popiežius Klemensas IX užsakė tiltą papuošti angelų skulptūromis.  Angelų skulptūrų autorius Berninis. Kiekviena skulptūra perteikia Kristaus nukryžiavimo istorijos dalį.

Keturių upių fontanas (Fontana dei Quattro Fiumi) yra   Romos Navonos aikštėje. Autorius  Dž. Berninis.  Statybas užsakė popiežius Inocentas X, kurio šeimos namas  stovėjo  Navonos aikštėje, vienoje iš gražiausių  renesanso ir barokinių aikščių  Romoje.   Fontaną puošia keturių didžiausių pasaulio upių (Nilo, Gango, Dunojaus, La Plata) alegorinės figūros, sėdinčios po egiptietišku obelisku. Fontanas pastatytas 1651m.

Šv. Sebastijono, pirmųjų krikščionių katakombos
Katakombas -antikos laikų požemines kapines, ypač Romoje naudojo krikščionys ir žydai nuo II iki V amžiaus vidurio. Vėlesniais amžiais perkėlus daugumos didžiųjų šventųjų ir kankinių palaikus į jiems skirtas šventoves, Katakombos tapo nebenaudojamos, o Viduramžiuose buvo net visai užmirštos. XVII amžiuje iš naujo atrastos ir pradėtos tyrinėti katakombos, ypač jose išlikę krikščioniškosios dailės pavyzdžiai, buvo pripažintos autentiškais pirmykštės Bažnyčios archyvais.Romoje yra 63 žinomos krikščionių katakombos. Žinomiausios yra lankymui atviros didžiosios šv. Sebastijono, šv. Kaliksto, šv. Agnietės, Domitilos, šv. Priskilės katakombos.

Via Appia Antica
312 m. pr.Kr. statytas kelias nuo Romos Forumo  iki Brindisi uostamiesčio  buvo vienas svarbiausių prekybinių ir labiausiai žinomų kelių senovės  Romos istorijoje.  Kelio ilgis 560 km. ilgio.
„Traukdamasis Apijaus keliu (Via Appia), Petras sutiko Jėzų. Šis keliavo į miestą, kur vyko persekiojimai. „Quo vadis, Domine. Kur keliauji, Viešpatie?“ – paklausė Petras. „Einu į Romą, kur būsiu nukryžiuotas“, – atsakė Jėzus ir pradingo. Tada Petras apsisuko ir sugrįžo į miestą  pasitikti kankinio dalios “. Ir šiandien Romoje, Via Appia Antica, galima apsilankyti šio įvykio vietoje  Quo Vadis bažnyčioje.

Koliziejus dar kitaip vadinamas Akropolis – didžiausias, seniausias pasaulyje amfiteatras Romoje, pastatytas I a. Valdant imperatoriui Vespasianui.. Koliziejumi vadinamas nuo VIII amžiaus . Garsėjo gladiatorių kovomis tarpusavyje ir prieš laukinius gyvūnus. Vėliau šie kankinimai paskelbti nelegaliais.

Forumas yra didelis architektūrinis ansamblis, išsidėstęs tarp  Palatino  ir Kapitolijaus kalvų bei Koliziejaus.  Ankstyvosios  Romos respublikos laikais forumas buvo chaotiška vieta su maisto prekystaliais, viešaisiais namais, šventyklomis ir senato posėdžių sale.
II a. pr. m. e. buvo nuspręsta, kad Romai reikia tinkamesnio centro, todėl vietoj maisto prekybos vietų forume atsidaro verslo centrai ir teismai. Imperijos laikais forumas išliko ceremonijų centru. Imperatoriai atnaujindavo senus pastatus, statė naujas šventyklas ir paminklus. Ypač Romos Forumo reikšmė išaugo vėlyvaisiais Respublikos ir Imperijos metais. Tai buvo turbūt gražiausia ir įspūdingiausia miesto vieta - gausybė šventyklų, triumfo arkų, paminklų, rūmų.

Panteonas yra geriausiai išsilaikęs senosios Romos pastatas, romėnų inžinerijos stebuklas, kuris turi įspūdingą kupolą, paslėptą už klasikinio portiko. Šis statinys ankščiau yra buvęs šventykla.

Venecija - vienas iš romantiškiausių Italijos miestų, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, garsėjančių savo kanalais.
Venecija – miestas respublika egzistavusi nuo VIII iki XVIII a. Venecijos  atsirado, kai lagūnoje gyvenusios bendruomenės jungėsi, kad kartu apsigintų nuo hunų ir lombardų bei kitų klajoklių.
 Pirmaisiais VIII a. dešimtmečiais lagūnos gyventojai išrinko vadą  Ursą, kurį pripažino Bizantija ir jam suteikė konsulo  ir kunigaikščio  titulus. Jis buvo pirmasis istorinis Venecijos dožas. Venecija pradėjo kurti savo karinę jėgą, kuri dominavo Adrijos jūroje šimtmečiais. Venecija tapo nepaprastai turtinga, valdydama prekybos kelius tarp Europos ir Viduržemio pakrančių šalių į rytus nuo Venecijos. Respublika turėjo daug kolonijų, garsėjo savo pirkliais ir amatais. Palaipsniui Venecija savo įtaką prarado (ypač dėl turkų antpuolių), o nuo 1797m. pateko į  Austrijos valdžią. Prie Italijos karalystės Venecija buvo prijungta 1866m.

Šv. Morkaus aikštė -Piazza San Marco
Pagrindinė Venecijos širdis , architektūros perlas, visų stilių harmonijos pavyzdys. Į aikštę  patenkama pro   pjacetą (mažytę aikštę), buvusią turgavietę. Per visą Venecijos  istoriją Šv. Morkaus aikštėje vyko misterijos, procesijos, politiniai renginiai, daugybė karnavalų . Tūkstančiai turstų  apsilanko aikštėje, kad pamatytų du svarbiausius miesto istorinius paminklus – Šv. Morkaus baziliką ir Dožų rūmus.

Šv. Morkaus bazilika – penkių kupolų bazilika, turinti Bizantiško stiliaus elementų, esanti pačioje Venecijos širdyje. Knygoje „Šv. Morkaus gyvenimas“ rašoma, kad šis evangelikas, keliaudamas iš Akvilėjos į Romą išsilaipino prie Rialto ir čia patyrė regėjimą, kuriame apsilankęs arkangelas praneša esą Morkus bus palaidotas šioje vietoje. Kai du pirkliai iš  Aleksandrijos Egipte į Veneciją pargabeno Švento Morkaus palaikus, dožas Džustinianas įsakė pastatyti bažnyčią . 832 m. statyba buvo baigta, bet vėliau kilus maištui ji buvo apgriauta ir atstatant baziliką buvo dingę šventojo palaikai, kurie atsirado tik po kurio laiko.
Bazilikos medžiagų brangumas, menų kūrinių tobulumas ir papuošimų gausa rodo Venecijos respublikos galią ir subtilų ją valdžiusių aristokratų skonį.

Dožų rūmai –  Gotikinio stiliaus Venecijos valdovų (dožų), renkamų iki gyvos galvos  , vyriausybiniai rūmai. Jie buvo Venecijos respublikos politinio ir administracinio gyvenimo širdimi ir centru. Rūmai buvo naudojami ir kaip dožų  rezidencija, gyvenamoji vieta.  Šiuo metu į tai Venecijos muziejus.

Atodūsių tiltas – Balto marmuro tiltas pastatytas XVI a. Ir jungiantis Dožų rūmus, kuriuose buvo teismo salė su kitoje kanalo pusėje buvusiu kalėjimu. Iš teismo salės kalinius per tiltą vesdavo į kalėjimą ir jie paskutinį kartą galėdavo pažvelgti į  Venecijos miestą . Pavadinimas  kilo XVIII a. nuo poeto Džordžo Bairono poemos „Atodūsių tiltas“ , kurioje aprašė vedamų per tiltą nuteistų kalinių atodūsius . Turbūt vienas iš žymiausių kalinių , vedamų  „Atodūsių tiltu“ , buvo Giacomo Casanova.

Rialto tiltas  (Ponte di Rialto) tai seniausias ir vienas iš keturių tiltų per Didįjį kanalą ,  jungiantis Šv. Morkaus aikštę su San Polo rajonu. Pirmasis tiltas  jungiantis kanalą  buvo pontoninis, vėliau perstatytas į medinį, o šiam supuvus ir per sukilimus degus , XVI a. suprojektuotas ir pastatytas akmeninis. Nuo XVI iki XIX a. vidurio tai buvo vienintelis tiltas per Didįjį kanalą , kuris  pagerino susisiekimą su  centrine miesto dalimi.

Murano sala - viena iš Venecijos lagūnos salelių, pagarsėjusi stiklo gamyba, kažkada buvęs žvejybinis uostas, vertėsi druskos gamyba.  1921 m. stiklo gamintojai buvo priverstinai iškelti iš Venecijos dėl galimos gaisrų rizikos.

Burano sala - spalvotų namų miestelis su  pakrypusia varpine, kurios gyventojai nuo seno vertėsi žvejyba ir nėriniais. Susikūrus Venecijos respublikai, saloje gyveno 8000 vargingai besiverčiančių žvejų ir ūkininkų.  Gyventojai namus visada dažydavo ryškiomis ir skirtingomis spalvomis tam, kad naktį grįžę žvejai lengvai tamsoje rastų savo namus. Kruopščių nėrinių siuvinėtojų dėka, sala po truputį suklestėjo.