Malta

Priešistorė prasideda 5200 m. pr. m. e., kai ją apgyvendino atvykėliai iš Sicilijos. Vėliau pasirodė finikiečiai, vadinę Maltą Maleth (Saugus prieglobstis, ir graikai, vadinę salą Μελίτη (Melite), o tai reiškia „saldi kaip medus“ pagal vietinę Maltos bičių rūšį. Malta apgyvendinta 5200 m. pr. m. e. Tai buvo neolito žmonės, tikriausiai iš Sicilijos, kuri yra 100 km į šiaurę. Jie buvo žvejai ir žemdirbiai, kartais vertėsi medžiokle, gyveno urvuose ir atviruose būstuose. Per kelis šimtmečius po atsikraustymo užsimezgė ryšiai su kitomis kultūromis, ką rodo keramikos raštas ir spalva. Vienas Svarbiausių Maltos laikotarpiu yra šventyklos laikotarpis, prasidėjęs apie 3600 m. pr. m. e. Džgantijos priešistorinė šventykla Gozo mieste yra seniausias laisvai stovintis pastatas pasaulyje. Dauguma šventyklų yra pusapskritimiai penki kambariai, sujungti centre. Manoma, kad jie simbolizuoja Deivės galvą, kojas ir rankas, nes šventyklose daugiausiai randama storos moters, vaisingumo deivės, statulų. Šventyklos laikotarpis truko iki 2500 m. pr. m. e., po to civilizacija, kūrusi monolitus, išnyko. Iki šiol diskutuojama, kas jai atsitiko.  Po Šventyklos laikotarpio prasidėjo Bronzos amžius. Iš to laiko išliko daug gyvenviečių ir dolmenų, į altorius panašių struktūrų iš akmens plokščių. Vienas išlikęs menhiras, naudotas statyti šventyklas, vis dar stovi Kirkope ir yra vienas iš kelių vis dar geros būklės. Vieni iš myslingiausių to meto objektų yra vadinamosios vežimo vėžės iš Klaphamo sandūros. Tai du greta esantys grioveliai, iškalti oloje, besitęsiantys toli ir dažniausiai tiesiai. Jų paskirtis nežinoma. Viena iš nuomonių teigia, kad kažkokie galvijai temdavo vežimą, o vėžės saugodavo, kad jis nenuklystų. Kažkuriuo metu visą tai sukūrę žmonės išnyko.
Finikiečiai ir Graikai. Finikiečiai iš Tyro kolonizavo salas apie 1000 m. pr. m. e. ir iš čia tyrinėjo jūros kelius ir prekiavo. Jie gyveno Mdinos  miesto ir jo priemiesčio Rabato vietoje. VIII a. pr. m. e. pabaigoje graikai įkūrė Miletės koloniją pagrindinėje saloje.
Kartagina ir Roma. Po to salos atiteko Kartaginai 400 m. pr. m. e. ir  Romai 218 m. pr. m. e. Romai valdant salos klestėjo. Daugybę romėniškų pastatų liekanų salose rodo artimus romėnų ir vietinių gyventojų santykius. Pagal Naująjį Testamentą Šventasis Paulius patyrė laivo sudužimą 60m. ir buvo išmestas į krantą Melitės saloje, daugelis mano, kad tai yra Malta. Pagal tradiciją tai įvyko Švento Pauliaus įlankoje. 440 m. salą užėmė vandalai, kurie buvo nesenai užkariavę Afrikos provinciją.  533m. Maltą iš jų atėmė Bizantijos generolas Belisarijus kartu su kitomis jų valdomis. Kartu su Sicilija Bizantija valdė Maltą 340 metus.
Šv. Pauliaus sala (malt. Il-Gżejjer ta' San Pawl, angl. St Paul's Island) – nedidelė salelė, esanti netoli šv. Pauliaus įlankos. Kartais vertinama kaip dvi salos, kadangi, priklausomai nuo jūros lygio ir audringumo, salas jungianti sąsmauka kartais būna užlieta. Prieš keliasdešimt metų salą paliko vienintelės čia gyvenęs ūkininkas, tad dabar ji – negyvenama.Legenda:60m. Romos imperijos Palestinos  region gubernatorius  Porcius Festus įsakė apaštalui Pauliui leistis į kelionę laivu nuo Cezarėjos iki Romos ir stotis prieš imperatoriaus Nerono teismą. Apaštalas ir kiti erezija kaltinami žmonės buvo įsodinti į  galerą ir išplukdyti. Ilgainiui oras pasikeitė, prasidėjo audra. Žmonės pradėjo nerimauti, tačiau apaštalas juos nuramino: „Jūs nieko nevalgėte 14 dienų, laukdami audros. Šiandien jūs privalote valgyti. Dievo angelas pasakė man, kad niekas nežus, visi bus išgelbėti ir saugiai apsistos saloje.“  Taip ir atsitiko. Kaip parašyta  “Apaštalų darbuose”, kai galera priartėjo prie salos, žmonės šoko į vandenį ir plaukė kranto link. Taip buvo išgelbėtos visos 276 gyvybės. Greičiausiai šį legenda byloja būtent apie šv. Pauliaus salą, nors iki šių laikų tai lieka diskutuotinu dalyku.
Arabų laikotarpis.  Maltą užėmus Fatimidams, gyventojai 220 metų jautė arabų įtaką. Be Sikulo arabų kalbos, medvilnės, apelsinų, citrinų, arabai įvedė naujų drėkinimo technologijų. Kai kurios iš jų, pvz.: norija (vandens malūnas), naudojamos iki šiol nepakitusios. Tuo metu Mdina labai pasikeitė.
Sicilijos karalystė. Sicilijos karalystė valdė salas apie  1194-1530m. ir tuomet prasidėjo krašto lotynizacija.  1091m. grafas Rodžeris I Sicilietis bandė įvesti normanų valdžią Maltoje ir jam padėjo keli vietiniai krikščionys. 1127m. Rodžeris II Sicilietis užėmė Maltą ir nuo to laiko ji nuo arabiškos kultūros persiorientavo į europietišką. 1191m. Tankredas Sicilietis paskyrė Margaritą iš Brindizio Maltos grafiene. Tačiau iki XIII a. Maltoje buvo labai daug musulmonų. Malta buvo Sicilijos priedas  440 metų. Per tą laika ji buvo parduota ir pirkta daugybę kartų. Ją valdė Švabijos, Anžu, Aragono, Kastilijos ir Ispanijos valdovai. 1479m. Aragonas ir Kastilija susijungė ir Malta tapo Ispanijos imperijos dalimi. Salą valdė vietiniai kilmingieji, o jų valdymo organas vadinosi Università. Po Normanų užkariavimo Maltos gyventojų skaičius didėjo dėl migracijos iš šiaurės. Į Maltą buvo perkelti visi Celano vyrai 1223m. joje įkurtas siciliečių ir normanų garizonas  1240m., o 1372 -1450m. į Maltą kėlėsi sicilijos kilmingieji. Tad vienas tyrimas atskleidė, kad „dauguma to meto Maltos vyrų buvo kilę iš Pietų Italijos, įskaitant Siciliją ir žemyninę dalį iki Kalabrijos“.
Švento Jono riteriai. XVI a. pradžioje Osmanu plėtėsi regione, pasiekdama pietryčių Europą. Ispanijos karalius Karolis V bijojo, kad kritus Romai žlugs krikščioniška Europa.  1522m. Suleimanas II išvijo Švento Jono riterius iš Rodo. Jie pasklido po savo vadavietes Europoje. Mėgindamas apsaugoti Romą iš Pietų, Karolis V jiems atidavė Maltą. Kitus 275 metus šie Maltos riteriai valdė salas ir paskelbė italų kalbą oficialia. Jie statė miestus, rūmus, tvirtoves, bažnyčias, sodus, tvirtoves, puošė salą meno kūriniais. Švento Jono ordinas buvo įkurtas saugoti tarpinius punktus pakeliui į Šventąją Žemę ir padėti piligrimams, keliaujantiems į abi puses. Viena iš jų pareigų buvo suteikti medicininę pagalba, tad ir dabar aštuonkampis kryžius naudojamas ambulatorijose ir pirmos pagalbos organizacijose. Mainais už išsaugotas gyvybes, jie gavo naujų teritorijų, kurias turėjo ginti. Be to jie turėjo ginti piligrimus, tad sustiprėjo ordino karinis sparnas. Laikui bėgant ordinas tapo stiprus ir turtingas. Kadangi jų valdos buvo Viduržemio jūroje, jie tapo gerais jūreiviais.
 P. S.  Maltos ordinas (Suverenusis karinis hospitaljerų šv. Jono ordinas), Šv. Jono Jeruzaliečio Ordino Riteriai – Romos katalikų vienuolių ordinas, tarptautinės teisės subjektas. Būstinė –Romoje (it.  Via dei Condotti 68 ir Piazza dei Cavalieri di Malta 4), jai pripažįstamas eksteritorialumas. Ordine – apie 12 000 narių. Istorija glaudžiai susijusi su Maltos istorija. 1530 m. Malta buvo padovanota Riterių ordinui.

Istorija
Senojo riterių ordino pradžia siekia XI amžiaus vidurį, kai Šventąją Žemę lankantys krikščionys įgijo leidimą Jeruzalėje statyti bažnyčią, konventą ir ligoninę, kuri rūpintųsi atvykstančiais piligrimais. Tada susikūrė vienuoliška Šv. Jono bendruomenė, palaikiusi glaudžius ryšius su benediktinais. Suverenaus karinio Hospitaljerų Šv. Jono Jeruzalės, Rodo ir Maltos ordino gimtadienis yra 1099 metai. 1113 m. vasario 15 dienos bule popiežius Paskalis II patvirtino Šv. Jono ligoninės turėtojų (hospitaljerų) ypatingą statusą, paėmė ją Šventojo Sosto globon. Bendruomenės nariai, davę vienuolinius neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus, įgijo teisę rinkti savo vyresniuosius be pasaulietinio ar bažnytinio įsikišimo. 1120 metais, valdant tėvui Gerhardui, Šv. Jono Krikštytojo bendrija tapo nepriklausoma organizacija ir iki šių dienų savo suverenitetą išsaugojo. XI–XIII amžiuose vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną prisiimti pareigą ginti ne vien piligrimus, bet ir žemes nuo musulmonų. Tuo būdu Jeruzalės hospitaljerų bendruomenė prisiėmė karines funkcijas ir savąjį „tarnavimo vargšams“ devizą papildė „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Riteriai privalėjo papildomai priimti vienuoliškus tarnavimo, skaistybės ir neturto įžadus, taip tapdami ir kariais, ir vienuoliais.  Pirmuoju Didžiuoju Magistru buvo Raymond du Puy. Jam vadovaujant buvo patvirtintas pirmasis Ordino statutas bei iki šiol naudojama emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, žinomas Maltiečių kryžiaus vardu. Ordinas buvo nepriklausomas nuo kitų valstybių ir nuo Bažnyčios ir sudarytas iš įvairių tautų atstovų. Aukščiausias vadovybės pozicijas taip pat užėmė įvairių tautų riteriai. Krikščionių teritorijoms ginti reikėjo stipraus laivyno paramos. Palaipsniui jis buvo sukurtas ir ne tik patruliavo Viduržemio jūros vandenyse, bet ir dalyvavo daugelyje garsių jūros mūšių. Tačiau per eilę metų krikščionys buvo stumiami iš tų kraštų. Nepajėgdamas atsispirti žymiai gausesnėms musulmonų pajėgoms, 1291 metais krito Akros miestas – paskutinė krikščionių tvirtovė Šventojoje Žemėje, ir Maltos ordinas buvo priverstas laikinai įsikurti Kipre. 1310 metais, kai Didžiuoju Magistru buvo Foulques de Villaret, Ordinas įsitvirtino Rodo saloje (dabar priklauso Graikijai) ir įgavo teritorinį suverenumą (Šv. Jono ordino riteriai buvo vadinami Rodo salos riteriais). Sala tapo tvirtu krikščionių bastionu Viduržemio jūroje ir ne kartą kovojo su musulmonų kariuomene bei laivynu. Didžiojo Magistro, kuris kartu buvo Rodo princas, valdoma sala-valstybė mezgė diplomatinius santykius su kitomis šalimis, kaldino savus pinigus. Stiprus karinis Rodo riterių laivynas suvaidino esminį vaidmenį ginant krikščionišką Europą nuo musulmonų invazijos, su jo vardu yra susiję daug žymių pergalių Sirijoje ir Egipte kovojant už krikščionybę. 1523 metų pradžioje po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties riteriai buvo priversti pasiduoti ir paliko Rodo salą. Septynerius metus neturėjęs teritorijos, bet nepraradęs suverenumo, ordinas iš imperatoriaus Karolio V gavo leidimą įsikurti Maltos saloje. Taigi 1530 metais Ordinas gavo Maltos ordino vardą. Buvo keliama vienintelė sąlyga – likti neutraliu galimoje kovoje tarp krikščioniškų valstybių. Per daugiau kaip 250 valstybinio gyvenimo Maltoje metų ordinas, išlaikydamas stipriausią karinį laivyną Viduržemio jūroje, buvo svarbus krikščionių atramos punktas, ginantis Europos šalis nuo islamo ekspansijos. 1565 metais turkai puolė salą, tačiau Maltos ordino riteriai, vadovaujami Didžiojo Magistro Fra’ Jean de la Vallette atlaikė trijų mėnesių apsiaustį. Dabartinės Maltos respublikos sostinė Valeta pavadinta šio magistro vardu. Palaipsniui Šv. Jono ordinui vėl pavyko sukurti vieną stipriausių Viduržemio jūros laivynų Maltiečių riteriai suvaidino esminį vaidmenį istoriniame 1571 metų Lepanto mūšyje, kuriame buvo pakirsta turkų Osmanų laivyno galybė.Po dviejų šimtų metų Ordino likimas vėl netikėtai pasikeitė. Napoleonas Bonapartas savo Egipto kampanijos metu 1798 metais užėmė Maltos salą. Kadangi Ordino principuose buvo įtvirtinta, kad jis negali kovoti su krikščioniškomis tautomis, ordino riteriai buvo priversti palikti salą. Nors 1802 metais Amjeno sutartimi Ordinui buvo garantuotos jo buvusios valdos Maltoje, tačiau ten sugrįžti Ordinui niekada taip ir nepavyko. Po laikinų sustojimų Mesinoje, Katanijoje ir Feraroje, 1834 metais Ordinas įsikūrė Romoje, Via Condotti 68 ir Villa Aventine rūmuose, kur jam buvo garantuotas eksteritorialinis statusas. 1879 metais popiežius Leonas XIII atkūrė Didžiojo Magistro postą ir jį prilygino kardinolo rangui. Romoje Maltos ordinas pilnai grįžo prie savo pirmosios ir pagrindinės – pagalbos vargstantiems veiklos. Tuo tikslu daugelyje pasaulio šalių kūrėsi nacionalinės Maltos ordino organizacijos. Labai daug pagalbos maltiečiai suteikė ligoniams ir vargstantiems Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, vadovaujant Didžiajam Magistrui Fra’ Ludovico Chigi Albani della Rovere (1931–1951). Vėlesniais metais Ordino veikla išsiplėtė į toliausius planetos kampelius ir plečiasi toliau.
Prancūzų užkariavimas. Metams bėgant ordino galia silpo ir jie prarado Maltą, kai į ją atvyko Napoleonas Bonapartas 1798m., kai jo laivynas sustojo pakeliui į Egiptą. Napoleonas pareikalavo saugaus uosto ir papildyti atsargas. Kai Maltos riteriai atsisakė duoti vandens, prancūzų divizija įsiveržė į Valetą. Didysis magistras Hompešas pasidavė ir Napoleonas pasiliko kelias dienas saloje, per kurias jis sistemingai plėšė kilnojamą Ordino turtą ir įsteigė jam ištikimą administraciją. Tačiau Napoleonas įvedė liberalią teisinę sistemą vietoj archajiškos feodalinės, išlaisvino 2 tūkst. musulmonų vergų laikomų saloje.  Po to jis išplaukė į Egiptą palikęs saloje didelį garnizoną. Kadangi ordino maltiečiai nemėgo, į prancūzus žiurėjo su optimizmu. Tai truko neilgai, nes po kelių mėnesių jie pradėjo uždarinėti vienuolynus ir konfiskuoti bažnyčios turtus. Maltiečiai sukilo ir generolas Claude-Henri Belgrand de Vaubois pasitraukė į Valetą. Po kelių mėginimų užimti Valetą jie paprašė britų pagalbos. Kontradmirolas seras Horacijus Nelsonas nusprendė imtis visuotinės blokados ir 1800m. prancūzai pasidavė.
Britų valdymas.  1802m. Amenso sutartis numatė, jog Maltą vėl valdys Švento Jono riteriai, bet ši mintis nepatiko patiems maltiečiams. Jie paprašė britų pasilikti, bet negavo trokštamos savivaldos ir tapo kolonija. Iš pradžių britai nežinojo ką daryti su Malta, bet laikui bėgant jos svarba didėjo, ypač po Sueco kanalo atidarymo. Sala tapo laivyno ir karine baze, Britų laivyno Viduržemio jūroje būstine. Maltiečiai dažnai jautė skurdą. Taip buvo, nes salose buvo per daug gyventojų, o jų pajamos priklausė nuo laivyno karinių išlaidų, kurios parijavo priklausomai nuo karo poreikio. 1919m. Maltoje kilo riaušės dėl išaugusios duonos kainos. Manoma, kad dėl to 1921m. atsirado Maltos parlamentas, nors dalinai išrinkta įstatymų leidžiamoji taryba veikė nuo  1849m. Maltos parlamentas buvo dviejų rūmų, su Senatu (panaikintas 1949m.) ir Įstatymus leidžiančiu susirinkimu. Konstitucija buvo sustabdyta dukart. 1930m. taip įvyko, nes buvo nuspresta, kad laisvi rinkimai neįmanomi po konflikto tarp Konstitucinės partijos ir Bažnyčios. 1934m. konstitucija sustabdyta, kai vyriausybė skyrė lėšų iš biudžeto mokyti pradinukus italų kalbos. Politinės oganizacijos, kai Nacionalistinė partija, senai veikė, kad išlaikytų Maltoje įtalų kalbą.
Po Nepriklausomybės.  1964m. rugsejo 21d. Malta tapo nepriklausoma valstybe, o  1974m. gruodzio 13d. pasiskelbė respublika. Paskutinia gubernatorius-generolas Anthony Mamo tapo pirmuoju prezidentu. Kitą dieną paskelbtas Gieh ir-Repubblika aktas panaikino titulus ir nurodė, kad jie nebebus pripažįstami. 1979m. balandzio 1d. paskutiniai britų kariai paliko salą po ekonominio pakto stabilizuoti Maltos ekonomiką. Šis įvykis švenčiamas kaip Laisvės diena (Jum Il-Ħelsien) kovo 31d. Šventės pradžia yra ceremonija Florianoje netoli Karo paminklo. Tuo metu dažnai vyksta regatos.  1971m. rinkimuose laimėjo Maltos Darbo partija, vadovaujama Dom Mintoff, surinkusi tik 4 tūkst. daugiau balsų už priešininkus.  1976m.. rinkimus jie laimėjo truputį didesne persvara.  1976-1981m. buvo Maltai sunkus laikotarpis ir vyriausybė reikalavo susiveržti diržus. Trūko būtinų prekių, vanduo ir elektra buvo atjungiami dvi ar tris dienas per savaitę. Kilo politinė įtampa, per Juodąjį pirmadienį po nepavykusio pasikėsinimo į premjerą, sudegė Maltos Taims pastatai, buvo užpulti opozicijos lyderio namai.  1981m. Nacionalistų partija surinko daugumą balsų, bet dėl vieno perkeliamo balso sistemos Darbo partija gavo daugumą vietų Parlamente ir Mintoff liko premjeru dar penkeriems metams. Tai sukėlė konstitucinę krizę, per kurią nacionalistų lyderis Eddie Fenech Adami teigė, kad Parlamentas turi atspindėti tautos valią. 1984m. Mintoff atsistatydino iš premjero posto ir paskyrė Karmenu Mifsud Bonnici įpėdiniu. Adami ir Bonnici po penkerių metų derybų susitarė, kad daugumą balsų laimėjusi partija sudarys vyriausybę nepriklausomai nuo turimų vietų Parlamente. 1987m. Nacionalistų partija surinko daugumą balsų. Nauja Administracija siekė pagerinti santykius su Vakarų Europa ir JAV.1990m. liepos 16d. Nacionalistų Partija Maltos vardu padavė paraišką stoti į ES. Tačiau 1996m. rinkimus laimėjusi Darbo partija įšaldė paraišką. 1998 m. į valdžią grįžo Nacionalistų partija ir 1999m. Helsinkio viršūnių susirinkime Malta tapo šalimi kandidate. Derybos buvo baigtos  2002m. ir 2003m. referendume iš 90.86% balsų 53.65% balsavo „už“. Darbo partija pareiškė, kad nepripažins rinkimų, jei laimės kitų metų rinkimus, bet ji juos pralaimėjo.  2004m. geguzes 1d. Malta tapo ES nare. Po to buvo pasirašytas sutarimas ir Darbo partija paskelbė, kad pripažins narystę  ES. 2008m. sausio 1d. Malta prisijungė prie eurozonos. Maltos sostinė ir svarbiausias uostas – Valeta  (virš 7 tūkst. gyventojų), o didžiausias miestas – Birkirkara (virš 22 tūkst. žmonių). Unikalios yra  neolito amžiaus Maltos megalito šventyklos. Hal Saflynio požemis  yra vienintelė pasaulyje priešistorės požeminė šventykla. Maltos klimatas tipiškas Viduržemio jūros regionui – vasaros yra šiltos ir sausos, dvelkiant gaiviems jūros vėjams, kaitintis saulėje galima daugiau nei 12 val. per dieną, o žiemos – švelnios ir drėgnos, mat pučia karšti Afrikos vėjai  siroko, atnešdami Sacharos šilumą, degintis galima vidutiniškai 5-6 val. per dieną. Maudynių sezonas Maltoje tęsiasi beveik ištisus metus. Tinkamiausias metas keliauti į Maltą yra vasario-spalio mėnesiai. Vidutinė temperatūra sausio mėnesį +12 °C, liepos menesį +27 °C.
Svarbiausi Maltos istorijos momentai:

• 3600 m. pr. m. e. − statomos įspūdingosios akmeninės Neolito laikotarpio šventyklos.. Beje, jos senesnės ir už Stounhendžą, ir už Egipto piramides;
• 750 m. pr. m. e. − pasirodo finikiečių prekeiviai, Malta tampa jų prekybos punktu;
• 210 m. pr. m. e. − ateina romėnai;
• 60 m. − Šv. Pauliaus laivas sudūžta prie Maltos krantų, taip Maltoje atsiranda krikščionys ;
• 870 m. − arabų invazija, padariusi didelę įtaką ne tik maltiečių kalbai, bet ir žemės ūkiui;
• 1091 m. − normanų užkariavimas;
• 1530 m. − Malta dovanojama Šv. Jono Jeruzaliečio  (Maltos  Ordino)  Riteriams;
• 1565 m. − didžioji apsiaustis (Maltą puola Osmanų imperijos turkai);
• 1798 m. − Napoleono armija išveja Maltos riterius;
• 1800 m. − atvyksta britai ir Malta tampa Didžiosios Britanijos kolonija;
• 1940 m. – Antrasisi pasaulinis karas;
• 1964 m. − Maltos nepriklausomybės paskelbimas;
• 1974 m. − Respublikos paskelbimas;
• 2004 m. − Malta tampa Europos Sąjungos nare.

Maltos Politinė sistema. Valstybės santvarka – Konstitucinė Respublika. Šaliai vadovauja Prezidentas, kurio vaidmuo daugiau reprezentacinis, o reali valdžia yra ministro pirmininko rankose. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienų rūmų Atstovų tarybai. Parlamentinė sistema yra labai artima Westministeriui. Atstovų rūmuose dirba 69 parlamento nariai. Jie renka prezidentą penkeriems metams.  Administracinis suskirstymas.Nuo 1993m. Malta padalyta į 68 savivaldybes – 54 Maltos saloje ir 14 Gozo saloje.
Geografija. Malta – nedidelė Viduržemio jūros valstybė, esanti pusiaukelėje tarp Sicilijos ir Šiaurės Afrikos pakrantės.  Malta yra 93 km į pietus nuo Sicilijos salos, iki Afrikos  295 km. Vakaruose Sicilijos, arba Tuniso, sąsiauris skiria Europą (Sicilijos salą) nuo Afrikos. Gražus Maltos  kraštovaizdis, uolėtos pakrantės, ramios įlankos, smėlėti paplūdimiai ir skaidri jūra traukte traukia poilsiautojus ir povandeninio nardymo mėgėjus. Šaliai priklauso Maltos, Gozo ir Comino bei negyvenamos Cominetto ir Filfla salos, o jų bendras plotas vos 316 km². Tai yra  Malta (246 km²), Gozas (67 km²),  Comino arba Kemuna (2 km²). Maltos salą sudaro neaukšta karstinė plynaukštė, kraštuose uolėta; pakrantei būdingi  klifai. Aukščiausias šalies taškas yra pietinėje salos dalyje – Dmeirekas (253 m virš jūros lygio). Šiaurinė ir rytinė pakrantės išraižytos, daug patogių užutėkių ir įlankų:  Didysis užutėkis, Marsamkseto užutėkis, Marsaksloko įlanka, Švento Pauliaus įlanka. Gozo sala – klintinė, daugiau žalumos; pakrantės uolėtos. Upių nėra, tik požeminiai vandenys. Salų paviršių dengia  stepės, miškų nėra. Dirbamoji žemė   užima ~ 30 %,  pievos ir ganyklos  20 %, sodai 3 % šalies teritorijos. Vyrauja skurdūs karstiniai dirvožemiai. Stipri vėjo erozija, druskėjimas.  
Ekonomika. Malta yra viena iš pirmaujančių pagal ekonomikos rodiklius valstybė.  Daug objektų buvo privatizuota po įstojimo į EU: telekomunikacijos, paštas, laivų statyba ir remontas ir taip išvengta finansinių krizių. Maltoje turi produktyvią   daugiakalbę darbo rinką  (antra valstybinė kalba – anglų) ir stiprią Anglo – saksų teisinę sistemą.  Taip pat stipri finansinė sistema, bankai, kredito unijos įvairūs fondai veikia Maltoje, kurių paslaugos yra teikiamos kitoms šalims.  Malta yra eurozonoje, turi įsivedusi eurą.  Malta turi tris natūralius uostus. Didysis uostas  Valetoje,  kuris veikia jau nuo Romėnų laikų. Ir šiandien čia atplaukia tiek prekybiniai, tiek kruiziniai laivai. Marsamxett uoste daugiausia apsistoja jachtos, o Masaxlikk yra pagrindinis cargo (prekybinis) Maltos uostas.  Maltos uostai yra vieini iš aktyviausių Europoje. Visa tai šiai salai atneša daug ekonominės naudos ir leidžia konkuruoti su didžiosiomis Europos valstybėmis. Turistų Maltoje per metus apsilanko daugiau nei milijonas. Noredama pritraukti daugiau investicijų, Malta neturi nuosavybės mokesčiu, taip pat yra didelė tarptautinių organizacijų bei įmonių rinka, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose bei mokliniuose tyrimuose, turi kosmoso stotį ir pan. Iš natūralių resursų – Malta turi geras statybines medžiagas, kaip kalkakmenį. Tačiau užaugina tik 20% reikalingų maisto produktų, labai limituoti gelo vandens ištekliai ir nėra vietinių energijos šaltinių.  Taigi ekonomika yra didele dalim priklausoma nuo užsienio prekybos (ypač laivų  tranzito), elektronikos ir tekstilės pramonės bei turizmo. Didelį indėlį į Maltos ekonomika įneša ir filmų pramonė.
Gozo sala (malt. Għawdex, tariama – Audeš) – antroji pagal dydį Maltos archipelago sala. Drauge su kitomis septyniomis salomis sudaro  Maltos Respubliką. Gozas − tai senų salos pavadinimų, tokių kaip Gaulos, vedinys. Nominali Gozo sostinė – Viktorijos miestas. Mažiau, negu Maltos sala urbanizuota. Pirmieji gyventojai pasirodė V a. pr. m. e. tikriausiai iš Sicilijos. 1551m. liepą į Gozą įsiveržė ir jį nuniokojo osmanai. Jie pavergė visus 5000 vietinių gyventojų ir išplukdė juos į Libiją.  Gozo istorija visada tapatinama su Maltos istorija, nes jį visada valdydavo Malta, išskyrus trumpą laikotarpį nuo 1798 – 1800m. kai Napoleonas užkariavo Maltą ir suteikė Gozui autonomijos teises. Oficialus Gozo herbas yra horizontaliai padalintas laukas: viršutiniai du trečdaliai yra sidabrinės spalvos, apatinis trečdalis − tai šešios lygiagretės banguotos juodos ir sidabrinės juostos. Vidury − trys nusmailinti juodi kalnai, simbolizuojantys kalvotą salos vietovę. Virš lauko − karūna. Šio herbo dėka Gozas turi pravardę − Trijų kalvų sala. Susisiekimas su Maltos sala[.Daugelį metų buvo diskutuojama dėl tilto, jungiančio salas, statymo. 8-ame dešimtmetyje jis netgi buvo pradėtas statyti, tačiau darbai buvo atšaukti dėl Gozo salos gyventojų protestų. Po sraigtasparnių oro uosto privatizavimo nebeveikia susisiekimas sraigtasparniais. Tačiau tarp Maltos ir Gozo reguliariai kursuoja keltai. Gozo salos gyventojams taikomos nuolaidos, todėl kai kurie dažnai į Gozą keliaujantys Maltos salos gyventojai deklaruoja savo gyvenamąją vietą Gozo saloje.

Kominas (malt. Kemmuna,angl.Comino) – trečioji pagal dydį Maltos archipelago sala. Drauge su kitomis septyniomis salomis sudaro Maltos Respubliką. Saloje nuolat gyvena 8 žmonės. Šiuo metu ji − paukščių rezervatas ir gamtos draustinis. Vardą salai davė kadaise joje augantis kmyninis kuminas (lot. Cuminum cyminum L angl. cumin, isp. comino). Pirmieji žinomi Comino salos gyventojai buvo ūkininkai Romos viešpatavimo Maltoje metu .  Viduramžiais šios salos raižytas krantas, klinties klifai (skardžiai), gylios uolos buvo mėgiamos piratų ir plėšikų. Pasislėpę uolose jie laukė iš Maltos  į Gozą plaukiančių valčių ir užpuldinėdavo jas.Vėliau, Maltos ordino riteriai čia medžiodavo ir pramogaudavo.  XVI-XVII amžiuose šioje saloje buvo įkalinami ar buvo į ją ištremiami Ordinui nusižengę riteriai.

Filfla – maža negyvenama salelė, esanti 5 km piečiau Maltos salos – piečiausias Maltos archipelago taškas. Drauge su kitomis septyniomis salomis sudaro Maltos Respubliką. Vardas arabiškai  filfel − „pipiro grūdelis“. 1343m. salos oloje buvo pastatyta koplyčia. Tai − vienintelis žinomas buvęs salos statinys. 1856m. koplyčia buvo sunaikinta žemės drebėjimo, kuris taip pat nuskandino dalį salos. Iki 1971m. sala buvo naudojama britų karinių oro pajėgų „Royal Navy“  ir “ Royal Air Force”  šaudymui į taikinį.  1980m. sala tapo paukščių draustiniu. 1988m. Filflos gamtos draustinio aktu buvo dar labiau sugriežtinta salos kontrolė, taip pat uždrausta žvejoti (1,9 km) atstumu dėl galimo nesprogusių ginklų pavojaus. Ši sala − 60 metrų aukščio klifo (skardžio) apsupta klinties plynaukštė, kurios plotas yra vos 0,06 km². Saloje peri kregždinis audrapaukštis (Hydrobates pelagicus), Calonectris diomedea ir  geltonkojis kiras.Taip pat salos faunai būdingi visų tipų driežai (Podarcis muralis) ir sraigės (Lampedusa imitatrix gattoi). Pasitaiko ir iki 2 m aukščio augančių laukinių porų.Į salą leidžiama patekti tik mokymo ir mokslo tikslams, tik su aplinkosaugos ministro leidimu.

Maltos sostinė Valeta –  Maltos sostinė ir pagrindinis uostamiestis. Visas miestas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.  Išsidėsčiusi  Maltos salos šiaurės rytiniame krante, prie Viduržemio jūros, uolėtoje vietovėje. Abipus uolų yra uostai.  Valeta yra pagrindinis Maltos verslo, kultūros ir administracinis centras. Gerai išvystytas turizmas – keliautojus patraukia išlikę istoriniai paminklai ir švelnus klimatas. Iki 1979 metų Valetos uostuose buvo NATO karinės jūrų bazės, kuriose vėliau pradėta vystyti komercinė veikla. Pagrindiniai architektūros paminklai: gubernatoriaus rezidencija, Maltiečių ordino magistrų rūmai, katedra su riterių kapais. Miestas įkurtas 1566m. joanitų ordino magistro Jean Parisot de la Valette. Francesco Laparelli projektavo, o Gerolamo Cassar pastatė visus svarbiausius pastatus. Tačiau daugiausia pastatų Valetoje pastatyta vėliau, Šv. Jono Jeruzaliečio riterių ordino (Maltos riterių ordino) valdymo metu. Valeta sparčiai augo po Maltos riterių valdymo ir trumpos prancūzų invazijos − britų valdymo metu. Miestas patyrė nuostolių II pasaulinio karo metu dėl oro atakų. Skaudžiausias −  XIXa. Karališkųjų operos rūmų praradimas. Valeta pavadinta miestą įkūrusio Šv. Jono ordino magistro Jean Parisot de la Valette garbei. Oficialiai ordinas pavadino miestą Humilissima Civitas  Valletta − Kukliuoju Valetos miestu.  Tačiau dėl bastion, ravelinų, baroko stiliaus pastatų grožio, miestas  tapo žinomas kaip Superbissima − Iškilnusis. Maltiečiai šnekamojoje kalboje  jį vadina tiesiog Il-Belt − Miestu.  Gražiausi lankomi objektai:  Šv. Jono katedra, Magistro rūmai, Aukštutiniai Barrakka sodai, Dievo Motinos bažnyčia − pirmasis užbaigtas Valetos pastatas. Iki buvo pastatyta Šv. Jono Katedra, jame buvo palaidoti Jean Parisot de la Valette palaikai. Karmelitų bažnyčia, Šv. Povilo anglikonų bažnyčia, Šv. Jokūbo bažnyčia, Šv. Pranciškaus bažnyčia, Šv. Augustino parapijos bažnyčia, Kristaus Atpirkėjo bažnyčia, Jėzuitų bažnyčia, Šv. Povilo laivo žuvimo parapijos bažnyčia, Šv. Marijos Kristaus Motinos pranciškonų bažnyčia.  Muziejai:  Šv. Jono katedros muziejus, Magistro rūmų arsenalo muziejus, Maltos karo muziejus, esantis šv. Erazmo forte, Nacionalinis archeologijos muziejus, esantis Auberge De Provence rūmuose, Vaizduojamosios dailės nacionalinis muziejus, Manuelio teatro muziejus, Žaislų muziejus.  Teatrai: Manuelio teatras, Karališkieji operos rūmai.  Aikštės:  Šv. Jono aikštė (Misraħ San Ġwann), Šv. Jurgio aikštė (Misraħ San Ġorġ), Karalienės aikštė (Pjazza Reġina), Didžiosios apgulos aikštė (Misraħ l-Assedju l-Kbir), Laisvės aikštė (Misraħ il-Ħelsien), Kastilijos aikštė (Misraħ Kastilja). Parkai: Aukštutiniai Barrakka sodai, Žemutiniai Barrakka sodai, Hastingso sodai. Fortai: Šv. Erazmo fortas, Šv. Jokūbo fortas.
Ekonomika
Malta turi nedaug iškasenų, neskaitant klinčių. Žemės ūkis yra suvaržytas dėl salos akmenuoto paviršiaus, todėl į šalį turi būti importuojami maisto produktai. Malta remiasi lengvąja pramone, turizmu, laivų statyba, jų priežiūra, bei remontu. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra bulvės, vynuogės, kviečiai, miežiai, pomidorai, citrusas, gėlės, žalieji pipirai.
Demografija
Populiacijos kitimas 1961 – 2003 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais. Maltoje gyvena apie 400 tūkst. žmonių, dauguma jų yra maltiečiai. Tai labai urbanizuotas kraštas – net 94 % maltiečių gyvena miestuose.  Vienam kvadratiniui kilometrui šalyje vidutiniškai tenka net 1 298 žmonės. Tai didžiausias rodiklis  Europos Sąjungoje  ir vienas iš didžiausių pasaulyje.
Kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, 97 % gyventojų gimtoji kalba yra maltiečių, 2 % – anglų. Abi šios kalbos Maltoje yra oficialios. Be to, net 92 % gyventojų moka dar bent vieną ir 68 % – bent dvi kalbas neskaitant gimtosios. Iš viso angliškai gali susišnekėti 90 %, itališkai – 66 %, o prancūziškai – 17 % visų gyventojų.  Iki 1934 m. vienintelė oficiali šalies kalba buvo italų. Maltiečių kalba yra kilusi iš arabų kalbos  dialekto, kuriuo buvo kalbama pietų Italijoje. Maždaug pusė žodžių yra pasiskolinti iš italų arba siciliečių kalbų, dar 20 % – iš anglų kalbos.  Maltiečių kalbos abėcėlė  yra suformuota lotunų abėcėlės  pagrindu. Kalba turi daug dialektų ir skirtumai tokie dideli, kad žmonės iš skirtingų miestų arba salų gali ir nesusišnekėti.
Religija. Maltos konstitucija garantuoja religijos laisvę. 98 % gyventojų yra Romos katalikai.  Pasak 2005 m. apklausos, 95 % Maltos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“ ir dar 3 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“.  Pagal šiuos duomenis Malta yra pati religingiausia Europos sąjungos valstybė. Šalyje yra daugiau nei 360 bažnyčių, tad vienai bažnyčiai tenka tik truputį daugiau nei 1000 gyventojų. Taip pat Maltoje yra viena mečetė ir apie 3000 nuolat gyvenančių musulmonų, bet daugelis jų yra užsieniečiai arba natūralizuoti piliečiai.

Mdina Katedra. Tai pagrindinė Maltos Katedra, pavadinta Šv. Pauliaus vardu, stovinti ant buvusių gubernatoriaus Publijaus miesto rūmų. Čia gubernatorius  priėmė šv. Paulių sudužus jo laivui prie Maltos krantų. (Apd.27,1-11). XVa. Čia stovėjo bažnyčia skirta Dievo Motinai, bet vėliau, po  Normanų užkariavimo,  buvo pervadinta šv. Pauliaus vardu ir paskelbta katedra.  Katedra buvo keletą kartų perstatyta, o po XVIIa stipraus žemės drebėjimo, iš naujo pastatyta baroko stiliumi (architektas Lorenzo Gafa) 1702m.

Šv. Pauliaus  ir Šv. Agotos katakombos Rabate. Tai požeminės kapavietės, vieni iš seniausių archeologinių radinių, įrodančių Maltos ankstyvosios krikščionybės egzistavimą. Čia galėjo būti palaidota per tūkstantis žmonių 2200 kv.m.  II-IV a. kalkakmenio uolienose išskobtuose urvuose buvo laidojami krikščionys.

Šv. Agotos kripta, kurią Maltos gyventojai laiko šventa vieta.  1200-1480m. ant uolienų tapytos freskas bei koplyčia, kuri, manoma, yra pati seniausia iš akmens išskirsta koplyčia Maltoje. Altorėlis su IVa. freska, simbolizuojančia gyvenimo pradžią ir pabaigą, dangų ir amžiną gyvenimą.

Šv. Pauliaus bažnyčia ir grota Rabate. Bažnyčia pastatyta ant gubernatoriaus Publijaus namų, kuris dėka šv. Pauliaus tapo krikščioniu ir šalia šv. Pauliaus grottos, kur jis glaudėsi sudužus laivui.  Jis pagydė sergantį gubernatoriaus Publijaus tėvą ir dar daugiau žmonių, ir atsisakęs patogaus būsto, siūlomo gubernatoriaus, prisiglaudė požeminėje grotoje.  Čia jis praleido apie 3 menesius, meldėsi ir mokė Kristaus Evangelijos pirmuosius Maltos krikščionis. (Apd.28,1-11). Pirmoji bažnyčia čia stovėjo jau  XIVa.  Dabartinė Bažnyčia perstatyta 1681m to paties žymaus Maltos architekto Lorenzo Gafos baroko stiliumi, išsiskirianti savo fasadu su trim portalais. Prie pagrindinio įėjimo, laipteliai veda tiesiai į požeminę Šv. Pauliaus kriptą. Šią kriptą visada aplanko popiežiai, kurie atvyksta i Maltą ir meldžiasi šv. Pauliaus uoloje.

Šv. Jono Ko-Katedra Valetoje. Čia Šv. Jono Riteriai turėjo savo vienuolyno bažnyčią, kurią projektavo architektas Girolamo Cassar XVIa. Taigi Šv. Jono Ko-Katedros fasada šiek tiek primena fortą, nes Valetos miestas statesi kaip Riterių gynybinis fortas kartu su šiuo vienuolynu. Tačiau užėjus į vidų nustebiną baroko interjeras ir puošyba, kuri suteikia bažnyčiai didybės ir prabangos. Grindyse randame 375 marmurines antkapių plokštes, skirtas čia palaidotiems riteriams ir magistrams.  Bažnyčioje yra devynios koplyčios, kurias reikėtų aplankyti atskirai su vietiniu gidu arba audiogidu ir atrasti ne tik šios išskirtinės bažnyčios istoriją, bet ir per ją pažinti šv Jono riterių ordiną, kuris jungė skirtingų Europos šalių riterius: italus, ispanus, prancūzus, portugalus.
Katedros Oratorijoje kabo Caravaggio žymusis paveikslas „Jono Krikštytojo nukirsdinimas“ ( 5 x 3 m) ir dar daugiau jo darbų. Šis dailininkas turbūt buvo ištremtas į Maltą apie 1606m. ir radęs malonę pas Ordino magistrą, įsijungė į Ordiną, tapė paveikslus  Ordino Oratorijai.  Michelangelo Merisi arba  Merissi  iš Caravaggio, toks buvo tikrasis dailininko vardas.  Budamas Maltoje  jis nutapė tris paveikslus, šalia Nukirsdinimo, šv. Jeronimą ir Didžiojo  Magistro Olaf de Wignacourt portretą.  Bet dėl savo charakterio, dailininkas buvo vėl įkalintas St Angelo forte, o veliau išsiūstas iš salos. Kelyje į Romą, Caravagio būdamas tik 39m. mirė. Taigi Maltoje jis praleido tik 1,5 metų, bet paliko vieną iš geriausių savo darbų.
Šv. Pauliaus laivo sudužimo bažnyčią Valetoje.  Ši bažnyčia randasi visai netoli jūros kranto, pastatyta  1609m. Didysis Magistras  Lascaris sumokėjo už šios bažnyčios statybą. Barokinis fasadas ir interjereras buvo baigtas tik 1885m. Bažnyčia turi varpinę su septyniais varpais. Bažnyčioje įspūdingos skulptūros, darytos Maltos skulptoriaus  Antonio Busuttil.  Centre  - Šv. Petro ir Šv Pauliaus skuptūros (sculpt.)  Vincenzo de Candia. Taip pat ir Dievo Motinos skulptūra . Freskos tapytos Romos dailininko Attilio Palombi. Vargonai čia iš XVIIa. – tai vieni seniausių vargonų Maltoje. Įspūdingos paminklinės marmuro plokštės su mozaikomis. Bažnyčioje yra aštuonios koplyčios, kurios išpuoštos sidabru ir gražiomis žvakidėmis.  Taigi šios bažnyčios turtingumas pranoksta visas kitas Maltos bažnyčias. 
Dievo Motinos Šventovė Malliehoje.  Tai seniausia Maltos bažnyčia skirta Dievo Motinai,  visada buvo gausiai lankoma piligrimų ne tik iš Maltos, bet ir kitų šalių. Kai IXa. Arabai užpuolė salą, gyventojai, būdami krikščionys, dažnai patirdavo persekiojimų. Tačiau ši šventovė nebuvo uždaryta visą arabų valdymo laikotarpį ir dažnai būdavo vienintelė priebėga vietos krikščionims.  Dabartinė bažnyčia yra iš XVIa.  Tačiau čia gausu  senosios bažnyčios element. Bizantinės freskos byloja apie Pauliaus laivo sudužimą. Seniausi sienų piešiniai buvo atrasti iš XIIIa.  Pagal tradicinius pasakojimus manoma, kad šioje vietoje lankėsi apaštalai Paulius ir Lukas ir čia yra likusi Luko tapyta Dievo Motinos ikona, kurią jis nutapė dar jai gyvai esant.  Tyrinėjimai parodė, kad ikona galėjo būti pertapyta pagal Luko ikonos pavyzdį apie XIIa.  Vyskupas Gargallo XIXa. paprašė dviejų vienuolių perpiešti Dievo Motinos ikoną, nes ji buvo jau labai blogame stovyje ir tuo metu buvo atrastas jos pirmasis atvaizdas, kuris atitiko Luko tapytų ikonų bruožus. Taigi ikona buvo restauruota, apvilkta sidabro rubais ir iki šiol lankoma piligrimų, kaip vieta, kur patiriama daug Dievo Motinos malonių.  Zakristijoje rasite daugybę votų – padėkos ženklų Dievo Motinai iš tikinčiųjų, sulaukus jos malonių.  Lankydamasis Maltoje 1990m. popiežius Jonas Paulius II aplankė šią šventovę ir palaimino. Visi, kurie apsilanko šventovėje ir pasimeldžia, gauna atlaidus (žiūrėti bažnyčios nuorodose).
Dievo Motinos Grota Malliehoje. Šalia bažnyčios, laiptai veda žemyn į grotą – tai natūrali uola,  kuri buvo paversta koplyčia maždaug XVIIa.  Pagal tradiciją pasakojama kad būtent čia lankėsi šv Paulius ir šv. Lukas. Dabar grotos gale stovi Dievo Motinos skulptūra, o šalia yra šaltinis, kurio vandeniu atsigaivina piligrimai ir kasdien čia užsuka pas Dievo Motiną.
Mosta parapijos bažnyčia (Rotonda) buvo pastatyra 1827-1865m. pagal Maltiečių architekto Giorgio Grognet de Vasse projektą. Mostos gyventojai, kuriu tuo metu buvo apie tris tūkstančius, turėjo nedidelę bažnyčią, bet nusprendė savo lėšom ją perstatyti į didesnę Rotondą. Unikalus yra šios bažnyčios kupolas. Tai trečias pagal dydį be atramų esantis kupolas Europoje po Vatikano ir Stambulo (Sofijos) bazilikų. Bažnyčia yra skirta Dievo Motinos Dangum Ėmimo garbei ir didžiausia šio miestelio šventė yra rugpjūčio 15d. Bažnyčia dar vadinama Rotonda del apvalios jos formos. Visos freskos bažnyčioje yra pieštos Maltos menininkų. Bažnyčioje paprastai yra per  tūkstantis sėdimų vietų, o stovint gali taplinti iki dešimt tūkstančių žmonių.  Bažnyčia patyrė stebuklą, užtariant Dievo Motinai, II pasaulinio karo metu, kai ant jos buvo numesta bomba, įkritusi per kupolą nukrito and grindų, nesprogo. Šios bombos kopiją galima pamatyti zakristijoje ir sužinoti visą istoriją, o tikroji bomba buvo įmesta į jūrą ir susprogdinta.
Ta‘ Pinu Šventovė  Gharbe (Gozo sala). Šios Šventovės pradžia nėra tiksliai žinoma, bet kai vyksupas Domenico savo kurijos įrašuose aprašė savo apsilankymą Ta‘ Pinu XVIIa., tuo metu jau stovėjo ten koplyčia. XVIa žemė priklausė kilmingai šeimai. Tačiau koplyčia buvo taip apleista, kad buvo nuspręsta ją nugriauti ir prijungti parapiją prie Gozo katedros. Tik pradėjus griauti koplyčią, darbininkui lūžo ranka. Taip koplyčia buvo palikta. Nuosavybė perėjo kitai šeimai „Ta Pinu“ (Iš Filipo giminės). Taigi pats Filipas Gaci tapo bažnyčios prokuratoriumi . Jis pats paaukojo savo lėšų bažnyčios atstatymui. Taip pat užsakė Dievo Motinos paveikslą pagrindiniam altoriui, kurį nutapė 1619m.  Amadeo Perugino . Ši Dievo Motinos koplyčia gal būtų likusi viena iš daugelio Maltoje, jei  ne įvykiai prasidėję 1883m. birželio 22d. vienai 40 metų kaimo moteriai, vardu Karmela Grima. Eidama iš laukų pro šalį koplyčios, ji išgirdo balsą, kviečiantį: “Ateik, ateik.” Moteris išsigando ir bėgo tolyn, bet balsas iš koplyčios vėl ją pasiekė: “Ateik, nes tik po metų vėl galėsi čia ateiti…” Karmela užėjo į koplyčią ir pradėjo kalbėti savo įprastas maldas. Tuomet Dievo Motina paprašė jos kalbėti tris “Sveika Marija” kaip atminimą trijų dienų, kurias ji praleido palaidota kape. Grįžusi namo Karmela stipriai apsirgo ir tik po metų galėjo palikti iš patalo. Šitaip išsipildė Dievo Motinos pranašystė. Tačiau Karmela niekam apie šiuos įvykius nepasakojo. Po keleto metų, moteris prasidalino šia paslaptim su savo draugu   Francesco Portelli. Jis taip pat prisipažino, kad tuo pačiu metu jis taip pat girdėjęs moters bals iš koplyčios, kuri prašė melstis už Kristaus žaizdas, patirtas ant kryžiaus. Netrukus po šių apsireiškimų, Francesco mama stebuklingai pagijo per  Dievo Motinos užtarimą. Ši nedidelė koplytėlė tapo piligrimų lankoma vieta ne tik iš Gozo salos, bet ir iš toliau…
Vyskupas Pietru apklausė abu regėtojus keletą kartų ir patvirtino, kad žinia perduota regėtojams buvo Dievo Motinos.  Gausėjant piligrimams buvo pastatyta koplyčios vietoje Šventovė- romaninio stiliaus bazilika 1920m. Popiežius Pijus XI 1935m. paskelbė šventovę Bazilika, o stebuklingas Dievo Motinos paveikslas buvo vainikuotas karūna. Savo pastoralinio vizito metu Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Maltoje, aplankė šią piligriminę vietą ir aukojo šv. Mišias aikštėje priešais šventovę. Jis papildė Mergelės Marijos karūną auksinėmis žvaigždėmis, kaip Maltos žmonių atsidavimo Dievo Motinai ženklą. Šiandien bazilika yra atvira visiems piligrimams, ji randasi Gozo salos viduryje Gharb kaimelyje ir yra šių apylinkių parapijos centras.


Girgenti Mergelės Marijos apsireiškimo vieta.  Guza Misfud gimė valstiečių Izidoro ir Nokolinos šeimoje Maltoje, Siggiewi kaimelyje 1923m. Šeima buvo tikinti, dar vaikystėje kartu melsdavosi rožinį, lankė bažnyčią, tačiau reikėjo sunkiai dirbti laukuose, kad turėtų maisto. Dar vienuolikos būdama Guza sunkiai susirgo ir tris mėnesius kovojo su mirtim. Pagijusi ji turėjo vėl sviekatos negalavimų, bet niekada neatsisakydavo padėti tėvams fermoje. Kartu dirbo ir du jos broliai. Tėvai norėjo, kad Guza ištekėtų ir neliktų viena jiems mirus. Bet mergina jautė kitą pašaukimą ir dvasinio tėvo užtarimu, liko netekėjusi. Ji nuolat lankė ligonius ir vargstančius bei dalinosi savo duonos kąsniu, slaugė savo mamą iki mirties ir padėjo broliams Girgenti laukuose. Dirbdama ji nuolat meldėsi už netikinčius ir nusidėjelius. Vienas iš brolių Karmnu tapo jezuitų vienuoliu. Jis taip pat sielodamasis, kad Guza liks viena, siūlė jai tapti vienuole ir stoti į kokį nors ordiną. Bet Guza nesijautė tinkama vienuolynui, jai buvo jau per trisdešimt. Galiausiai dvasios tėvas ją nuramino, sakydamas, kad jos tikroji misija yra rūpintis tėvais ir savo kaimelio ligoniais bei pašvęsti šeimas Dievo Motinai. Tai yra tas pats darbas kaip Marijos seserų. Guza jautė artimą ryšį su Dievo Motina jau nuo mažų dienų. Galiausiai ji išgirdo jos balsą ir pamatė ją švytinčią Girgenti laukuose 1950m. rugsejo 8d.  Tuomet Dievo Motina paprašė Guzą ją nuiešti. Moteris sakėsi esanti neįgudusi piešimui, bet su pačios Megelės Marijos pagalba atsirado nedidelis jos atvaizdas, panašus į maltietę moterį, jos maldaknygėje, kurį vėliau Marija prašė nunešti pas fotografą ir padidinti... 1986m. Dievo Motina sakė Guzai: „ Aš esu Dievui pašvęstoji jau nuo vaikystės, bet kol kas niekas nesuteikė man šo titulo. Džiaugiuosi galėdama su tavim susitikti ir tai pranešti, kad tu pasakytum ir kitiems apie tai“. Taigi Girgenti apylinkėse gimė „Pašvęstosios Dievo Motinos“ atvaizdas ir taip atsirado Maltoje dar viena piligrimystės vieta.  Savo regėjimus Guza išpažindavo tik nuodėmklausiui, kol galiausiai, pačios Dievo Motinos paskatinta, parodė apsireiškimo vietą ir pasakė „Dievo Motinos – Pašvęstosios“ vardą Mgr.Amante Buontempo 1985m. Po metų šioje vietoje buvo pastatyta Mergelės Marijos skulptūra pagal Guzos pieštą paveikslą.  Kiekvieną mėnesį čia susirinkę piligrimai išgirsdavo Guzos perduodamą žinią iš dangaus – Dievo Motinos, šv. Juozapo, šv. Teresės, Tėvo Pijaus ir kitų šventųjų. 1996m spalio 28d. Guza iškeliavo į amžinybę iš anksto pasiruošusi ir laukdama, kada Viešpats pakvies. „Ji nebeturėjo jokiu žemiškų prisirišimų, kaip ir visi šventieji jų nebeturi...“ šitaip kalbėjo Mgr. Carmelio per jos laidotuves.  Guza paliko daug gražių maldų: Kryžiaus kelio apmąstymus, Pasišventimo Dievo Motinai, Užtarimo maldą ir kt. (daugiau anglų klb. http://www.ourladyofconsecration.org/)