Rusijos vienuolynai

Ar norėtumėte susipažinti su vienos iš didžiausių pasaulio šalių istorija? Ar esate kada bandę tikrų rusiškų barščių? O ką manote apie rusų tautosaką pripildytą įvairiomis pasakomis ir legendų personažais? Jokių minčių? Tuomet Jums būtinai reikia nuvykti į Rusiją! Rusija yra viena didžiausių pasaulio valstybių, ji dengia net aštuntadalį visos Žemės rutulio ploto. Tai 2,2 kartus didesnė šalis negu Australijos žemynas, ir 0,7 milijono kilometrų didesnė nei Pietų Amerika. Siūlome Jums Įspūdingą kelionę į Rusiją, kurioje ne tik galėsite aplankyti istorinius miestus kaip Novgorodas, Sankt Peterburgas, Pskovas, bet ir pabūti gamtoje, pamedituoti senuose vienuolynuose. Sankt Peterburgas dažnai vadinamas vakarietiška Rusijos dalimi, Šiaurės Venecija ir vienu gražiausiu miestu pasaulyje. Miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis miestas jus tikrai pakerės savo architektūra, menais ir turtinga kultūra.

Vienas iš bruožų, skiriančių Rytų ortodoksų Bažnyčią nuo kitų krikščioniškų bažnyčių, – požiūris į ikonas ar šventuosius paveikslus. Ortodoksų tradicijoje ikonos yra esminės ir nepakeičiamos. Jos ne tik puošia bažnyčias ir šventuosius tekstus. Savo turiniu ir prasme ikona perteikia tą pačią tiesą, kuri yra išreikšta kitais esminiais Bažnyčios gyvenimo ir tikėjimo elementais, taip pat ir Šventuoju Raštu.
Svarbiausia ikonos paskirtis – tarnauti asmens dvasiniam gyvenimui. Šis požiūris išskiria ją iš kitų meno formų.
Nuo 726 metų iki IX amžiaus vidurio bizantiškasis pasaulis buvo apimtas ikonoklastų kontraversijos. Ikonų naudojimą liturgijoje formaliai palaikė septintasis ekumenimis susirinkimas (787), nors ikonos į bažnyčias buvo grąžintos tik 843 metais. Buvo diskutuojama, ar leistina tapyti ikonas - Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų ir angelų atvaizdus - ir laikyti juos bažnyčioje ar namuose? Jei tokias ikonas tapyti galima, tai ar jos gali būti garbinamos? Ar galima prie jų deginti žvakutes, melstis, jas bučiuoti, prieš jas parpulti ar galima jas nešti procesijose? Į šiuos klausimus Rytų Bažnyčia atsakė teigiamai. Vienas iš didžiausių ikonų gynėjų buvo Jonas Damaskietis.
Švento ortodoksų meno pagrindinė tema – žmogus. Joks kitas menas neskiria tiek dėmesio žmogaus asmeniui, taip jo neišaukština, kaip ikonografija. Čia viskas siejasi su žmogiškumu. Egzistencijos hierarchijoje žmogiškumas užima svarbiausią vietą. Mes esame kūrinijos centre, o aplinkinis pasaulis yra žmogaus šventumo veikiamas ir keičiamas. Ikona – tai vizualus eschatologinės Kristaus karalystės, Kristaus garbės apsireiškimo laukimas. "Garbė, kurią man suteikei, aš jiems apreiškiau" (Jn 17, 22). Ikona - tiesos apreiškimas ir dieviško įsikūnijimo vaisius, tobuliausiai išreiškia krikščionišką mokymą apie Dievo santykį su žmogumi ir žmogaus su pasauliu. Ortodoksijos pergalė, kuri švenčiama kaip ikonos triumfas, žymi ir tikėjimo dieviškoju įsikūnijimu pergalę.
Ikona yra vadinama susitikimo vieta, vartais. Jos dėka tikintysis įžengia į švento laiko ir erdvės dimensiją. Taip jis užmezga gyvą ir veiksmingą ryšį su vaizduojamu asmeniu ar paslaptimi. Ikona ne tik primena tikėjimo tiesas, bet skatina bendravimą. Iš visų pusių supdamos susirinkusią bendruomenę ikonos užtikrina, kad šventųjų bendravimas nėra tik teorinė tikėjimo tiesa, bet gyva ir betarpiška patirtis. Bažnyčios sienos tampa langais į amžinybę. Ikonose vaizduojama Dievo Motina, angelai ir šventieji kartu su gyvaisiais dalyvauja Dievo garbinimo šventėje: ikonos vienija su Kristumi ir šventaisiais, kurie jose vaizduojami. Būdama pagrindiniu liturginio garbinimo elementu, ikona liudija žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios vienybę – vienybę, realizuojamą Rytų Bažnyčios liturgijoje ir per ją.
Paminėtina, kad ikona - tai ne tik ant medžio plokštės tapytas paveikslas. Tai gali būti mozaika ar freska, nutapyta ant sienos; ji gali užimti nemažą liturginiam garbinimui skirtą erdvę. Laikoma, kad ir bažnyčios pastatas yra viena didinga ikona. Rytų krikščionys mėgsta sakyti, kad bažnyčia - tai "dangus žemėje". Ikonos naudojamos ne tik bažnyčiose, bet ir namuose: kiekvieno ortodokso namuose yra ikonai skirtas kampelis ar lentyna, kur deginama žvakė ar lempelė, smilkoma, kalbamos šeimos maldos. Ir tai yra lyg "dangus ant žemės."
Liturginis ikonos menas Dievą perteikia ne tik kaip tiesą ir meilę, bet taip pat kaip grožį. Fiodoras Dostojevskis tvirtino, kad ´grožis išgelbės pasaulį´. O Sergejus Bulgakovas rašė: ´Grožis yra pasaulio objektyvus principas, atskleidžiantis mums dievišką garbę... Menas perkeičia pasaulį ir daro jį panašų į savo tikrąjį paveikslą... Daiktai yra grožio perkeičiami ir virsta suprantamais; jie tampa savo abstrakčios prasmės atskleidėjai´. Todėl ikona - tai pirmasis kosminio perkeitimo, kuris įvyks paskutiniąją dieną, vaisius.
Rytų krikščioniška tradicija moko melstis dviem būdais, pirmasis - vaizdinis, siejamas su įvaizdžiais (ikona), antrasis - nevaizdinis. Pirmasis, ´katafatinis´, - kai maldos metu pilnai panaudojama vaizduotė, poezija, muzika, simboliai, ritualiniai žestai; tokiu būdu meldžiantis ikona yra labai svarbi. Antrasis, ´apofatinis´ būdas, pranokstantis įvaizdžius, mintis, - tai būdas, kurį skatino Grigalius Nysietis, Evagrijus ir kiti; šis būdas yra išreikštas "Jėzaus malda". Šie du maldos metodai nėra vienas kitą neigiantys, bet glaudžiai susiję, papildantys.

Kelionės trukmė: 8-9 dienos.
Keliaujame į Pskovą. Lankome Aleksandro Svirskio vienuolyną - soborą, kuriame esančioms freskoms yra daugiau nei 300 metų. Šventojo palaikai turi stiprią gydomąją galią, prie jo susirenka tikintieji iš visų kraštų. Pasiekiame Petrozavodską (Karelijos sostinę). Onegos ežeru plaukiame į Kiži salą. Tai senovinės šiaurinės medinės architektūros draustinis: etnografinės sodybos, XIII a. pr. Cerkvė, kurią puošia 22 kupolai, veikianti   9-ių kupolų cerkvė, sauganti daug senovinio šiaurės miesto ikonų. Nuostabi gamta. Išvykstame į Kemės miestą. Pakeliui aplankome vieną didžiausių Europoje lyguminį Kivač* krioklį, apžiūrime dendroparką – garsiojo Korelijos beržo alėjas.  Aplankome Sandormocho memorialą. Esant galimybei aplankome Belomorsko petroglifus - uolose senovės žmogaus sukurtus piešinius. Laivu plaukiame Baltąja jūra į kerinčio grožio Solovkų salą, kurioje žmogus savo kūrybine galia bei dvasios stiprybe per 550 metų iš granito sukūrė vienuolyną, paminklus. Pažintis su Solovkų vienuolyno istorija ir architektūra. Aplankome "XVII a. celės" ekspoziciją, skirtą trėmimams nuo Ivano IV – ojo iki Stalino laikų. Atvykstame į Sankt Peterburgą.Petro I-ojo įkurtas miestasprie Baltijos jūros daugiau nei du šimtmečius buvo Rusijos imperijos sostine. Ekskursija po miestą: Isakijaus aikštė, Varinis raitelis, Marso laukas, Rūmų aikštė, Vasiljevo sala, Šv. Ksenijos koplyčia. Grupės pageidavimu plaukimas Nevos upe ir Peterburgo kanalais. Lankome Jakaterinosrūmus Puškine.Tai įspūdingi XVIII a. barokiniai rūmai su legendiniu Gintaro kambariu. Lankome rusų Versaliu vadinamą Peterhofą – carų vasaros rezidenciją. Tai nuostabus XVIII a. architektūros ansamblis su gražiausiais sodais ir parkais ant Suomių įlankos kranto. Pero I-ojo namelis. Po pietų – grįžimas į Sankt Peterburgą laivu (esant galimybei). Ekskursija į Ermitažą  (Žiemos rūmus) – vieną didžiausių muziejų pasaulyje, kurio kolekcijose – daugiau kaip trys milijonai meno šedevrų. Laisvu laiku siūlome aplankyti Kuntskamerą – keistenybių muziejų.Ekskursija pėsčiomis po Sankt Peterburgą: varinis raitelis, Isakijaus soboras*, Nevskio prospektas. Vykstame prie vieno didžiausių Rusijoje Ladogos ežero. Plaukiame į romantišką Valaamo salą su vienuolynu. Ekskursija po centrinę vienuolyno sodybą, aplankant Spaso-Preobraženskij soborą ir igumenų senąsias kapines. Klausomės vienuolių giedojimo „Drevnij raspev". Ekskursija į Prisikėlimo ir Getsemanės celes. Ekskursija po Velikij Novgorod Kremlių, varpas-paminklas senamiestis, aplankome Šv. Sofijos soborą. Galima plaukti laivu Volchovo upe ir Ilmen ežeru, vadinama Slavų jūra. Įspūdingas Jurjevo vienuolynas, Šv. Jurgio soboras, senovinės medinės architektūros statiniai. Keliaujame į Puškino draustinį. Pasivaikščiojame Puškino takais Trigorkojo parke, Michailovskojo sodyboje, galima aplankyti didžiojo rusų poeto Puškino kapą.