Mianmaro Sąjungos Respublika (Mianmaras; iki 1989 metų – Birma) – didžiausia valstybė žemyninėje Pietryčių Azijoje. Dabartinis šalies pavadinimas Mjanmaras kilo iš vietinio vardo Myanma Naingngandaw. Šis vardas siekia dar XII a., tačiau jo etimologija menkai tyrinėta. Keli mokslininkai tvirtina, jog vardas kilęs iš sanskrito Brahmadeš (indų dievo kūrėjo Brahmos žemė).
Mianmaras, kurio plotas – 678 500 km², yra didžiausia valstybė žemyninėje Pietryčių Azijoje ir yra 40 pagal dydį valstybė pasaulyje. Mianmare gyvena apie 50 mln. žmonių. Daugiau kaip 600 000 legalių imigrantų darbininkų iš Mianmaro, yra priskaičiuojama kaimyniniame Tailande, ir dar keli milijonai, greičiausiai, ten gyvena nelegaliai. Pabėgėlių iš Mianmaro stovyklos, taip pat nusitęsia, per Indijos-Mianmaro, Bangladešo-Mianmaro sienas ir Malaizijoje. Mianmare yra vienas mažiausių gyventojų tankumų visoje Pietryčių Azijoje.
Graži ir įvairi Mianmaro gamta – kalnai, besidriekiantys iki pat pietų Himalajų, džiunglės, ryžių laukai, stepės, didžiuliai slėniai tarp sraunių upių, puikūs Bengalijos įlankos paplūdimiai. Tarp kalnų grandinių plyti derlingos lygumos. Dauguma Mianmaro gyventojų susitelkę Ajejarvadžio slėnyje, įsispraudusiame tarp Rachinų kalnų ir Šano kalnyno. Didžiuma Mianmaro teritorijos yra tarp Šiaurės ątogrąžos ir pusiaujo. Šalyje vyrauja drėgnas musoninis tropinis klimatas. Mianmare labai įvairi augalija ir gyvūnija.
Mianmaro istorijoje į šalį buvo įsiveržę: mongolai; britai, lengvai įjungę Mianmarą į savo kolonijines valdas Indijoje; japonai II pasaulinio karo metu. Mianmaro istorija taip pat labai susijusi su Pietų Azijos bei Kinijos ir Tibeto istorijomis. 1948 metais pasitraukus britams, Birmoje gyvenimas tarsi susotjo. Daugiau nei 60 metų šalį draskė ir sekino pilietiniai karai. Valdžią užgrobusi karinė chunta nesugebėjo modernizuoti ūkio. Turtinga gamtos ištekliais: tikmedžio, nefrito, perlų, rubinų, safyrų, sidabro, aukso, platinos, gamtinių dujų ir naftos gavyba, dabar šalis yra viena skurdžiausiai gyvenančių pasaulyje.1989 m. Mjanmaro valdžia pakeitė tarptautinį oficialų anglų kalbos žodį Burma (liet. Birma) į Myanmar. Tik 2011 metais žlugus kariniam reimui, ši unikali šalis pamažu atveria duris pasauliui.
Mianmaras – daugiatautė valstybė. Šalies valdžia pripažįsta 135 etnines grupes. Dauguma šalies gyventojų –bamarai, sudarantys 68 % valstybės gyventojų. 10 % Mianmaro gyventojų sudaro šanai, 7 % – kajinai (karenai). Kitos didesnės etninės grupės: činai, kačinai, kajahai (kareniai), monai, rachinai ir kinai. Anglomianmariečiai( anglobirmiečiai), kadaise sudarę labai didelę bendruomenę, šaliai atgavus nepriklausomybę, ėmė didele banga emigruoti iš Mianmaro, kur jų dabar liko tik apie 50 tūkst. Anglomianmariečių pasaulyje yra apie 2 mln., daugiausia Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Terminai: „mjanmai“ (mianmariečiai) arba „birmiečiai“, skirti apibūdinti visas Mianmare gyvenančias tautines grupes, tačiau dažnai yra sinonimiškai vartojami apibūdinti tik bamarų daugumą.
Mianmare egzistuoja labai įvairiapusiška skirtingų kultūrų samplaika, kurioje vyrauja budistinė bamarų kultūra. Bamarų kultūra buvo smarkiai paveikta kaimyninių šalių kultūros. Tai išryškėja kalboje, tautinėje virtuvėje, muzikoje, šokiuose ir teatre.
Dauguma Mianmaro žmonių praktikuoja budizmo Theravados atšaką, susimaišiusią su vietiniais tikėjimais (pvz.,Natų dvasios). Pasak Mianmaro valdžios, budizmą praktikuoja 89 % šalies gyventojų, daugiausia bamarų, rachinų, šanų, monų ir kinų etninės grupės. Mianmaras – pirmoji Pietryčių Azijos šalis, kurioje buvo pradėtas skelbti Budos žodis. Šiandien devyni dešimtadaliai šalies gyventojų – budistai. Budizmas daro didelį poveikį beveik visų mianmariečių gyvenimui, o daugumos kaimų ir miestelių viduryje stovi budistų šventykla. Be to, daug Mianmaro budistų tiki į miškų, kalnų ir medžių dvasias, vadinamas natais, stato joms namus ir švenčia šventes apimančias įmantrius ritualus, skirtus sutaikyti 37 natų „panteoną“. Apie 4% žmonių praktikuoja sunitų islamą. Kiek mažiau nei 4 % Mianmaro žmonių – krikščionys (daugiausia kačinų, činų ir kajinų etninės mažumos), iš kurių yra 4/5protestantų baptistų, o likusieji – katalikai.
Tradiciniame mianamreičių kaime, kultūrinio gyvenimo centras – budistų vienuolynas. Vienuoliai yra didžiai gerbiami ir išlaikomi neįšventintų žmonių. Vienuolių įšventinimo ceremonija, vadinama (shinbyu), yra svarbiausia sąlyga, berniukui įstojusiam į vienuolyną, tapti pilnamečiu. Visi budistų šeimos berniukai, turi būti vienuoliais naujokais, iki dvidešimtųjų gyvenimo metų, kada galės tapti vienuoliais. Ceremonija gali trukti iki vienos savaitės. Tuo pat metu mergaitės turi ausies vėrimo ceremoniją, vadinamą (nathwin). Mianmariečių tradicijos yra labiausiai išlikusios tuose kaimuose, kur švenčiamos visos iškilmės, iš kurių svarbiausios – „Pagodos iškilmės“. Daugelis kaimų turi savo natą sargą. Prietarai ir draudimai yra labai gajūs mianmariečių gyvenime.
Britų kolonijinis viešpatavimas į Mianmaro kultūrą įdiegė vakarietiškų elementų. Mianmaro švietimo sistema yra sumodeliuota pagal Jungtinės Karalystės. Kolonijinė architektūra labiausiai išryškėjo didžiuosiuose miestuose, ypač buvusioje sostinėje Jangone. Kai kurios Mianmaro tautinės mažumos, ypatingai kajinai šalies pietryčiuose, kačinai ir činai, apgyvendinę šiaurės vakarus, praktikuoja krikščionybę
Mjanmų kalba (Myanmasa) yra gimtoji bamarų, rachinų, ir kelių kitų Mianmaro tautų kalba. Tai vienintelė valstybinė Mianmaro Sąjungos kalba, kurią moka dauguma valstybės gyventojų. Tai visų šalies tautų pagrindinė susišnekėjimo kalba. Mjanmų kalba yra artimai susijusi su kinų ir tibetiečių kalbomis. Šios kalbos rašmenys susideda iš cirkuliarų ir puscirkuliarių, atėjusių iš monų rašmenų. Mianmaro visuomenė tradiciškai akcentuoja švietimo svarbą. Kaimuose, pasaulietiškas mokymas vyksta budistų vienuolynuose. Vidurinysis ir aukštasis išsilavinimai, įgyjami valstybinėse mokyklose.
Tradicinę Mianmaro virtuvę labai paveikė indų, kinų ir tajų valgių tradicijos. Pagrindinis Mianmaro patiekalų produktas – ryžiai. Taip pat dažnai valgomi lakštiniai makaronai ir duona. Mianmaro virtuvėje paplitusios ir krevetės, žuvų pasta, kiauliena bei aviena. Jautiena paprastai draudžiama. Karis, toks kaip masala ar čili, yra plačiai paplitę prieskoniai. Mohinga – laikoma nacionaliniu Mianmaro patiekalu. Ji susideda iš šamų sultinio su avinžirnio miltais, ryžių makaronų ir žuvies garnyro. Tropiniai vaisiai dažnai patiekiami desertui. Didžiuosiuose miestuose patiekalai įvairesni. Čia dažnai gaminami šanų, indų ir kinų patiekalai.
Ilgai trukusi Mianmaro izoliacija lėmė, kad civilizacija nesugadino nei šalies kultūros, nei žmonių. Bet situacija keičiasi, permainos po truputį smelkiasi ir šalis, tokia kokia yra dabar, neišliks. Todėl reikia paskubėti ją aplankyti ir pajusti jos autentiką ir žavesį.
