“Dievas buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus ir vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“
(Apd. 14, 16-18).
Keletas dienų per Europą ir mes jau Graikijoje. Palengvėjo išvydus mėlynus jūros horizontus. Kavalos uostas. Čia apaštalas Paulius su Silu, Dievo paraginti, išsilaipino pas to meto Makedoniečius. Kažkada buvęs didingas Filipų miestas šiandien tik antikos griuvėsiai, bet stipriai primena to meto dvasią. Akmenyse iškalti krikščioniški ženklai mums byloja čia buvus stiprią Filipų bažnyčią. Šalia esantis Lidijos miestelis kalba apie Apaštalų darbuose aprašytą šv. Pauliaus susitikimą su moterimis prie upės. Lidija buvo ta pirmoji europietė, kuri pasiprašė Pauliaus pakrikštijama (Apd. 16,14).
Keliaudami toliau su šv. Pauliumi, surandame Filipuose jo kalėjimą, greičiau, tą vietą, kur galėjo būti kalėjimas. Per daug sąmyšio sukėlė šis apaštalas romėniškame Filipų mieste. Stebuklingo žemės drebėjimo išlaisvintas, išsigandusių kareivių paprašytas, Paulius turi palikti šį miestą, kartu ir ką tik įtikėjusius Filipiečius. Skaitydami laišką Filipiečiams, kurį parašė šv. Paulius būdamas kitame kalėjime, 55m po Kristaus Efeze, suprasime jo prisirišimą ir meilę šiai Filipų bendruomenei už jos palaikymą ir dosnumą, vadindamas juos: „mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike...“ (Fil. 4,1).
“Perėję Amfipolį ir Apoloniją jie atvyko į Tesaloniką“ (Apd. 17,1), - taip ir mes atkeliavome į Salonikus. Didelis šiandienos graikų miestas, ypač turtingas bizantijos palikimu. Kiekviename kvartale, net tarp gyvenamų daugiaaukščių pastatų, išsaugotos bažnyčios, kurių amžius siekia Konstantinopolio gyvavimo laikus. Tai vėlgi, mūsų apaštalo Pauliaus tikėjimo liudijimo palikimas. Pagal savo paprotį, kaip geras žydas, jis čia rado sinagogą ir skelbė joje: „Mesijas – tai Jėzus“ (Apd. 17,3). Vėl kilo sąmyšis, pavydas... teko Paulius bėgti į Berėją, kur jis buvo priimtas ir suprastas kilmingų graikų vyrų ir moterų (Apd. 17,12). Bet nepaliko Apaštalas užmarštyje jaunos Tesalonikiečių krikščionių bendruomenės, kuriems jis parašo savo pirmąjį laišką, ragindamas: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! (Tes. 5,16)...“nesiliaukite darę gera! (Tes. 3,13). Kalvotoje Graikijos Makedonijoje atrodo ir šiandien dar skamba šis džiaugsmo palinkėjimas, nežiūrint visų ekonominių krizių, graikai moka džaiugtis ir čia atvykusius sutikti su šypsena...
“Tuomet broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros... nuvedė jį iki Atėnų“ (Apd. 17,14). O čia „matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu“ (Apd. 17, 16).
Mūsų apsilankymas Atėnuose prasidėjo nuo Akropolio. Jausmas panašus, kaip šv. Pauliui. Tai buvęs šventyklų – stabų miestas, šiandien labiausiai lankomas turistų antikinės Gaikijos palikimas. Galingos šventyklų kolonos ir šiandien dar žavi savo didybe. Tai tikri statybos šedevrai. Baltas marmuras, 2000 metų numindytas kojų, dar labiau saulėje tviska! Susimąstai, ko čia mes ieškome? Ko atkeliavome iki tolimųjų Atėnų? Ar pamatyti akmenų, bylojančių apie nuolatinį žmogaus ieškojimą kažko didingesnio už save... Ar pažinti tuometinių dievų, kurie užpildydavo to meto žmogaus laikinumo baimę... Bet šiandien, kas liko – tai tik gražūs mitai ir šaltos marmūrinės kolonos. Šalia akropolio, Areopago kalva - natūrali iškilusi uola. Stovime jos viršuje. Gražus vaizdas į antikinį Atėnų miestą. Apačioje buvusi turgaus aikštė. Pauliaus apsilankymo metu žmonių turėjo būti čia ne ką mažiau. Tik jų įpročiai buvo kitokie, kaip rašo Apaštalų darbai: „mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką pasakodami naujienas arba jų klausydami“ (Apd. 17,21). Taigi šv. Paulius jiems ir prabilo. Jis neužsipuolė jų dėl stabmeldystės, bet pirmiausia juos pagyrė: „jūs pernelyg dievobaimingi“. Šv. Paulius rado aukurą su užrašu „Nežinomam dievui“. Todėl jis kalbėjo: „Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd. 17,23). „Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd. 17, 27).
Ar pavyks ir mums, bent apgraibomis atrasti Dievą šių baltų skulptūrų ir įvairiausių tautų žmonių šurmuly – Atėnuose, o paskui ir Lietuvoj... Ar mes pažįstame, ką garbiname?..
Kartu su šv. Pauliumi tęsiame kelionę iki Korinto, kur jis ir pasiliko ilgiau, apsistojo iš Italijos atvykusioj žydų šeimoj pas Akvilą ir Priskilę ir kartu su jais vertėsi palapinių audimu (Apd. 18,1-3). Čia jis pats įkuria krikščionių bendruomenę ir jais rūpinosi kaip tėvas, duodamas daug praktinių patarimų. Tai liudija jo laiškai Korintiečiams – puikūs apaštalo Pauliaus mokymo ir charakterio atspindžiai. „Viskas valia! Bet ne viskas naudinga! Viskas valia! Bet ne viskas ugdo” (1 Kor. 10,23).
Galiausiai mes čia išgirstame: “dar prakilnesnį kelią“ – himną meilei (1 Kor. 13, 1-13) – “jei neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“...
Meilė nėra abstrakcija, bet konkretūs darbai, ji yra „kantri, maloninga, nepavydi, neišpuiksta, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, visa ištveria...“, bet svarbiausia, „niekada nesibaigia“.
„Aš labai pasitikiu jumis, labai jumis didžiuojuos“ (2 Kor. 7,4).
“Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi šventieji“ (2 Kor.13,12).
Baigėsi mūsų piligriminė kelionė su šv. Pauliumi ir su mūsų bendrakeleiviais. Atsisveikinome šventu pabučiavimu. Sugrįžę sveikinome visus namiškius ir džiaugėmės įkvėpti šv. Pauliaus laiškų.
Reda Uksaite, "Quo vadis LT" kelionių vadovė