Septynios Apokalipsinės bažnyčios Turkijoje.
Krikščionybės pėdsakų beieškant.
Prisimenant kelionę po Turkiją, 2015m. Spalis
Reda Uksaitė ("Quo vadis LT" kelionių vadovė)
Stambulas – buvęs Konstantinopolis, padaro įspūdį. 16-kos milijonų miestas, bet jo širdyje likusi senoji Bizantijos dvasia. Nors buvusios bažnyčios šiandien tarnauja kaip mečetės arba muziejai, bet jose išlikusios freskos, švelniai žvelgiantys į mus šventųjų veidai, nutrina laiko tarpą iki anų, pirmųjų krikščionių laikų.
Hagia Sofia (Šv. Sofijos arba Išminties) bažnyčią statė pats imperatorius Konstantinas, norėdamas prilygti Saliamonui ir pastatyti ne ką menkesnius namus Dievui Konstantinopolyje, kokius buvo pastatęs žydų karalius Saliamonas Jeruzalėj.
Su apgailestavimu prisimename Kryžininkų karus, vėliau musulmonų kovas dėl sosto. Tai kas liko iš didžiosios Osmanų imperijos – tai buvę valdovų rūmai, po stiklu eksponuojamos valdovų brangenybės... Šiandien Turkija nėra religinga, islamas čia taip pat liberalus. Bet krikščionybės pėdsakų surasti nebuvo lengva. Nelengva ir būti krikščioniu Turkijoje.
Miesto centre, tarp daugiaaukščių pastatų , už didelių vartų, nusileidus gerokai žemyn laiptais randame nedidelę pranciškonų Šv. Mergelės Marijos bažnyčią. Čia galime melstis ir dalyvauti šv. Mišiose. Nuošaliau, miesto pakraštyje, Choroje, lankome dar vieną buvusią krikščionių bažnyčią, o dabar muziejų. Keletą valandų vaikštome pakėlę galvas grožėdamiesi ir studijuodami bažnyčios freskas iš IX a. Tiek daug čia istorijų paveikslėliuose - visa Marijos ir Jėzaus istorija.
Mūsų kelionės iššūkiai tik prasideda. Keliaudami tolyn, per visą Turkiją, skaitome ne tik šv. Pauliaus kelionių aprašymus, bet ir šv. Jono parašytus Apreiškimo knygoje laiškus septynioms Mažosios Azijos bažnyčioms. Kur surasti dabar tas vietas, paminėtas šv. Jono? Turkijos žemėlapyje net vietovių pavadinimai jau kiti, nei buvo prieš porą tūkstančių metų. Keliaudami skaitome ir bažnyčios istoriją.
Šiandien ieškosime Nikėjos - IVa. bažnyčios susirinkimo vietos. Prie Izniko ežero yra nedidelė gyvenvietė, bet čia niekam nerūpi kažkada buvęs svarbiausias bažnyčios susirinkimas. Pats imperatorius Konstantinas IV a. buvo sukvietęs vyskupus į savo rūmus, stovėjusius ant ežero kranto. Mūsų gidas taip ir atvežė mus prie ežero ir parodė keletą nuskendusių akmenų luitų, kurie buvo iš senojo Konstantino pastato. Negalėjome patikėti, kad taip niekas ir neišsaugota... išėjome į miestelį ieškoti ko nors daugiau. Tikrai radome senųjų miesto sienų liekanas, kurios dabar atsidūrusios privačiuose daržuose. Dar daugiau, nedidelė aptverta archeologų kasinėjama teritorija byloja apie čia buvusią didžiulę baziliką. Koks didelis atotrūkis nuo tų krikščionybės klestėjimo laikų! Pasitelkiame vaizduotę ir dar vaizdingesnius prelato Antano Rupšio kelionės po Švento Rašto kraštus aprašymus ir toliau keliaujame pirmųjų krikščionių vietomis. Nikėjos „Tikėjimo išpažinimas“ – toks išsamus gimė čia, prie Izniko ežero. Visi kartu tai išpažįstame garsiai...
Visai netoli, per Bursos miestą vingiavo šilko kelias. Atrodo, ir šiandien dar jis tęsiasi smulkiųjų prekiautojų parduotuvėse. Daug gražių šilkinių skarelių... ir ne tik. Bursos mečetė su 20 kupolų. Sultonas taip padėkojo Dievui už pergales karuose papuošdamas mečetę kupolais.
Galiausiai pasiekiame Efesą. Didingas senasis Efesas yra archeologinis muziejus po atviru dangum. Daugiau nei valandą trunka mūsų pasivaikščiojimas. Šalia romėniško miesto pastatų likučių, randame ne vieną bizantinę šventovę, krikščionių ženklus tame pačiame akmenyje.
Šiek tiek toliau, buvusi bažnyčia su šv. Jono kapu, sena krikštykla su laipteliais nusileisti ir palikti iš vandens. Šv. Jonas rašė laiškus iš Patmos salos Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėms. (Apr.1) Paminėtos bažnyčios – tuo metu krikščionys buvo persekiojami ir neturėjo bažnyčių pastatų, bet buvo gyvos tikinčiųjų bažnyčios – tokios kaip Efesas, Smyrna, Pergamas, Tiatyrai, Sardai, Filadelfija ir Laodicea. Argi ne smalsu mums šiandien sužinoti, kur visa tai? Dabartinėje Turkijoje. Paminėtų vietovių dabartinės gyvenvietės vadinasi kitaip. Vietinis gidas turkas stebėjosi mūsų noru surasti šias vietas. Sako, kad normalūs turistai ten niekada nevažiuoja. Tai tik griuvėsiai, vienur dar šiek tiek išsaugoti, kitur visai apleisti.
Br. Gediminas OFM, mūsų dvasinis vadovas, skaito šv. Jono laiškus toms bažnyčioms. Sustojame ratu ir klausome. Dievo žodis pirmosioms bažnyčioms, kurių jau nebėra... o ką jis sako mums?
Dievo žodis Efeso bažnyčiai: „Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę... atsiversk... o jeigu ne, išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą... Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!” (Apr.2,7 )
Ką mes radome Efese? Be antikinio miesto, kalnuose graži Šv. Mergelės Marijos šventovė – namelis. Vienuolės seserys rūpinasi bažnyčia ir atvykusiais piligrimais. Čia tikrai sutinki krikščionis, ir ne tik. musumonai taip pat gerbia Jėzaus motiną . Nedidelė bažnytėlė ir krikščionių ortodoksų bendruomenė yra Efeso mieste, dabar vadiname Seldžiuke. Didelis turėjo būti Efeso miestas romėnų valdymo laikais. Tiek daug pagoniškų šventyklų. Efese buvo garsioji Artemidės šventykla. Efeso teatras laikomas didžiausiu antikiniu teatru. Miestas garsėjo savo biblioteka ir buvo antras po Romos miestas I a. Čia aktyviai veikė pats apaštalas Paulius. III a. miestą nusiaubė gotai, o VII a. galutinai sugriovė žemės drebėjimas. Dauguma gyventojų persikėlė į kitą gyvenvietę Seldžiuką.
Dievo žodis Smirnos bažnyčiai: „Būk ištikimas iki mirties ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!.. Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties“ (Apr.2, 11)
Smirna, dabartinis Izmiras, didelis Turkijos miestas, pramoninis centras, Egėjo jūros pakrantėje kažkada buvęs graikų uostas. Senovės miesto griuvėsiuose galima rasti net VII a. pr. Kr. Atėnės šventyklą, Agorą ir dar kitų graikiškojo miesto likučių. Pirmaisiais amžiais klestėjo čia žydų bendruomenės, o krikščionys dažniausiai būdavo žydų kilmės, kuriuos persekiojo ir romėnai ir žydai. Jie nebuvo turtingi. Tačiau šv. Jono laiške sakoma: „ O vis dėlto tu turtingas...“ (Apr. 2, 9). Yra keletas katalikų bažnyčių pačiame mieste. Viena iš jų pavadinta šv. Polikarpo – pirmojo Smirnos vyskupo vardu. Kita bažnyčia pranciškonų. Daug išbandymų turėjo Smirna ir vėliau. Graikų – Turkų karo metu 1919-1922m. paėmus miestą turkams, buvo išžudyta iki 100 000 graikų ir armėnų kilmės gyventojų. Tai buvo dauguma krikščionys.
Dievo žodis Pergamo bažnyčiai: „ Aš žinau, kur tu gyveni – ten kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo... Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas.“ (Apr. 2, 17)
Pergamo senojo miesto griuvėsiai įspūdingi: Akropolis, Trajano šventykla, teatras ir kažkada čia stovėjusio Pergamo altoriaus vieta ( Pergamo altorius dabar Berlyno muziejuje) liudija apie pagoniško miesto klestėjimą, kuriame tvirtai laikėsi Dievo vardo pirmieji krikščionys. Šiek tiek toliau nuo antikinio centro išlikusi taip vadinama „Raudonoji Bazilika“ su Egiptiečių dievų atvaizdais ir aukojimo duobėmis. Čia galėjo būti paaukotas krikščionių vyskupas šv. Antipas.
Dievo žodis Tiatyrų bažnyčiai: „ Žinau tavo darbus, tavo meilę... tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu. Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis... ir dar duosiu jam aušros žvaigždę.“ (Apr. 2, 26)
Nedidelis Akhisar miestelis yra buvusios Tiatyrų biblinės bendruomenės vietoje. Už tvoros – senųjų bažnyčių liekanos. Matosi, kad buvo didelė bizantinė bazilika. Apaštalas Paulius su Silu savo antrosios kelionės metu lankė Tiatyrus. Jie taip pat buvo apsistoję Filipuose pas Lidiją, kuri buvo kilusi iš Tiatyrų. Negirdėti, kad šiandien būtų likusių krikščionių turkiškame Akhisar miestelyje. Vietiniai įtariai žiūri į lankančius griuvėsius krikščionis. Tačiau Tiatyrų bažnyčios vardas yra labiau žinomas ortodoksų pasaulyje už Turkijos ribų, nes Konstantinopolio patriarchas Vakarų ir Centrinei Europai, reziduojantis Londone (Graikų ortodoksų apeigų bažnyčioje) vadinasi Tiatyrų arkivyskupu.
Dievo žodis Sardų bažnyčiai: „ Tave vadina gyvu, o tu esi miręs... Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi... Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir angelų akivaizdoje... ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos“. (Apr. 3, 5)
Hermus slėnyje prie Tmolus kalno netoli Salihli Turkijos gyvenvietės, atvirame lauke didelis III a. gimnazijos – pirčių komplekso pastatas ir buvusi Sardų sinagoga. Kiti bizantiški pastatų likučiai galėjo priklausyti krikščionims. Tačiau Sardai buvo žinoma kaip žydų bendruomenės vieta, net pavadinimas siejamas su sefardų bendruomene. Dar Babilonijos trėmimo metu čia jau įsikūrė žydų šeimos, o vėliau ir suklestėjo šitas miestas, kuris rėmė net Jeruzalės šventyklą. Prabangi buvusi sinagoga primena apie tai. Dievo žodis skamba čia gana griežtai.
Dievo žodis Filadelfų bažnyčiai : „ Ateisiu netrukus. Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko. Nugalėtoją aš padarysiu stulpu savo Dievo šventykloje ir jis nebeišeis laukan, užrašysiu ant jo savo Dievo vardą.. . “ (Apr.3,12)
Apylinkėse vyko nemažai žemės drebėjimų. Dievo pažadas apie stulpą yra svarbus šiam miestui. Filadelfai buvo vienas iš klestėjusių romėniškų miestų, Pergamo karaliaus valdžioj, o taip pat ir žydų įtakoj. Nemažai teko atlaikyti išbandymų pirmųjų krikščionių bendruomenei, kad niekas neatimtų, ką buvo gavę iš Apaštalų – tikėjimo vainiką. Filadelfų bendruomenę Dievas buvo „pamilęs“... Dabar Alesehir miestas užima buvusios Filadelfijos vietą.
Dievo žodis Laodikėjos bažnyčiai: „ Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas... aš išspjausiu tave iš savo burnos. Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu... Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi... Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste...“ (Apr. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste...“ (Apr. 3, 21)
Vėlgi didelė archeologinė Laodikėjo miesto vietovė netoli Denizli liudija apie klestėjusį miestą. Ne veltui toliau šv. Jono laiške rašoma: „Tu juk sakai: Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nestokoju...“ (Apr. (Apr.3, 17). Pirtys, gimnazija, teatrai, akvedukas ir daug puošnių sarkofagų patvirtina čia gyvenus turtingus žmones. Dauguma jų turbūt turėjo ir aukštus sostus, nes Jėzus siūlo jiems atsisėsti šalia... Jis bara Laodikėjos krikščionis, kurie turbūt gyveno taip pat patogiai, nes juos myli.
„Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms!“ (Apr.3, 22)
Po septintosios bažnyčios aplankymo apima dviprasmiški jausmai. Kur gi tiek nugalėtojai? Ar kas išliko? Ar kas jau sėdi dangaus soste? Keletą kartų skaitant Šventą Raštą atrodė, kad jo klausome ne tik mes apleistuose griuvėsiuose, bet ir danguje esanti čia buvusi bendruomenė. Ir jei mes dar turime ausis, gal dar išgirsime ką Dvasia sako ir mums.
Kelionė jau įpusėjo. Daug įvairiausių patirčių. Tik malda padeda sujungti mūsų pažinimą su dvasiniais dalykais ir su mūsų tikėjimo pirmtakais. Atvykome į Pamukalę. Laikas šiek tiek pailsėti. Vakare mėgaujamės šiltais mineraliniais šaltiniais. Pamukalė labai senas kurortas – sanatorija. Dėl mineralinių vandenų čia traukdavo daugybė žmonių, nemažai jų čia ir pasimirdavo. Niekur nematėme tiek daug antkapinių akmenų dar iš romėnų laikų, kaip čia, Pamukalėje. Dar kitas šios vietovės paradoksas - kalne pastatyta apaštalo Pilypo bažnyčia ( čia jis palaidotas, kankinys) ir per antikinį miestą vingiuoja vienas seniausių piligrimų kelių. Krikščionys nuo seno lankydavo kankinių kapus, kaip ir Jėzaus Šventąjį Kapą Jeruzalėj.
Sekmadienis, bet turime ilgiausią kelionę per Vakarų Anatolijos stepę. Jeigu vakarinėje Turkijos dalyje nedideli kaimeliai primena gerai sutvarkytas socialistines bendroves, tai čia dar galima rasti natūralių vienkiemių, kur ganosi ožkos, auginamos tik avižos ir svogūnai, nes labai skurdi žemė. Pakeliui sustojame Konijoje ( dabar Ikonijus). Gidas pasirūpina, kad nors sekmadienį turėtume galimybę katalikų bažnyčioje švęsti Mišias. Mes vėluojame beveik valandą. Tačiau mūsų nuostabai, atvykę randame giedančius parapijiečius. Jų tikrai nedaug, vos 20 šeimų, daugiausia imigrantai ar pabėgėliai iš Irano, Irako ir Sirijos. Prancūzės vienuolės rūpinasi šv. Pauliaus vardu pavadinta nedidele bažnyčia. Susitikimo džiaugsmas ir šv. Mišios, nes ne taip dažnai atvyksta kunigas į šią nedidelę bendruomenę.
Pagaliau pasiekiame Kapadokiją. Tiek daug apie šiuos olose išskaptuotus vienuolynus prirašyta... Patys kalnai jau padaro įspūdį. Tik labai daug turistų. Tenka net eilėse laukti prie įėjimo į nedidukes vienuolynų patalpas. Tai tik muziejus po atviru dangumi. Net senosios freskos negali atkurti čia gyvenusių vienuolių dvasios. Atrodo, jie iškeliavo išsinešdami visa kas šventa. Ir ne taip jau svarbu, kad visi mindo jų nuklūpėtus akmenis... Ištisas požeminis miestas Goreme. Natūraliose olose žmonės buvo suradę sau prieglobstį, būstus, pagaliau slėptuvę nuo priešų. Mūsų gidas nuveda mus nuošaliau į buvusią bažnyčią ir sako: „Čia niekas jūsų nematys, galite pasimelsti...“ Turkijoje archeologinėse vietovėse, kurie yra kaip muziejai, griežtai draudžiama demonstruoti savo tikėjimą, t. y. krikščionybę. Šitaip ir mes pasijuntame kaip pirmųjų amžių pogrindiniai krikščionys krašte, kur tai nepriimtina.
Neramina mintis, kaip gi bus Tarse – šv. Pauliaus gimtinėje, ar galėsime ten būti piligrimais? Keliaudami per Tauro kalnus skaitome toliau prelato Antano Rupšio gražius pasakojimus apie šv. Paulių ir jo gimtąsias apylinkes. Jis perspėja, kad nenustebtume, jog anais laikais Tarsas buvęs garsus miestas, šiandien vos randamas žemėlapyje. Vis dėlto mus nustebina didinga šv. Pauliaus bažnyčia. Nors šiandien ji paversta muziejumi, bet gavus leidimą, galima net šv. Mišias švęsti ant akmeninio altoriaus. Taip muziejus kuriam laikui vėl tampa bažnyčia... Dvi italų vienuolės su džiaugsmu ruošia liturgijai. Atrodo, kad jų visas gyvenimas yra tam, kad sulauktų bent vieno krikščionio apsilankymo šv. Pauliaus namuose. Prieš 5 metus buvo nužudytas Anatolijos vyskupas. Jos taip pat gyvena nuolatiniame pavojuje. Tačiau savo šypsenomis ir gerumu užsitarnauja kaimynų pagarbą.
Paskutinė kelionės diena mus nuveda į pačią pradžią – Antiochiją. Čia buvo pirmoji krikščionių bendruomenę po Jeruzalės. Čia šv. Paulius pradėjo savo keliones. Čia jis susitiko su šv Petru. Čia parašyta daug laiškų. Didelė ola Antiochijos miesto pakraštyje buvo to pirmosios bendruomenės maldos namai, o šalia tekantis šaltinis – gyvasis vanduo įtikėjusiųjų krikštui. O jų buvo daug. Policininkai saugo šią šv. Petro vardu pavadintą olą , kurioje buvo iškalta ir bažnyčia. Kapucinų vienuoliams teko iš čia išsikraustyti kitur, kai ši bažnyčia vėlgi virto muziejumi. Tik per šv. Petro šventę čia susirenka visi krikščionys – katalikai, graikai ortodoksai ir protestantai – iš viso mieste krikščionių tik 1000. Žydų dar mažiau – 16. Naujoji katalikų bažnytėle priešais sinagogą. Antiochija nedidelis miestelis. Ir tik piligrimai čia lankosi, o taip pat ir karo vejami pabėgėliai. Todėl mūsų grupė buvo gana greitai pastebėta ir buvome pakviesti apsilankyti ne tik bažnyčioje, bet ir sinagogoje. 250 metų sinagogai. Senas žydas mielai pasakoja jų bendruomenės istoriją. Matydamas mūsų susidomėjimą, jis išdrįsta mums atidaryti Šventąją spintą, kurioje daug senų Toros ritinių. Seniausiam – 500 metų. Taip ir norėjosi priklaupti ir pabučiuoti tą Švenčiausią – Dievo Žodį – kurį išsaugojo mūsų vyresnieji broliai.
Štai tokia buvo mūsų kelionė į tikėjimo istorijos praeitį. O praeityje, sakoma, galima pamatyti ir ateitį.
Ačiū visiems bendrakeleiviams, o ypač br. Gediminui OFM už gilias įžvalgas, mintis, draugystę. Iki kitų susitikimų kelyje...