Į Armėniją susiruošėme 2015m. balandžio mėnesį, prieš pat Genocido 100-mečio minėjimą. Apsistojome Jerevane, netoli centro, jaukiam viešbutuke. Vakaras. Gatvės pilnos žmonių, visi juda link Respublikos aikštės. Jau visai sutemus, pasigirsta muzika ir „šokantys fontanai“ nušvinta įvairiausiomis spalvomis. Tokia buvo pirmoji romantiška naktis Armėnijoj...
Rytas atskleidžia tikrasias miesto spalvas. Daugybė kranų, apgriautų namų čia pat miesto centre. Tik pagrindinių bulvarų fasadai nenori parodyti svečiui vidinių miesto kiemų... ten nevalia net užklysti, piktas šuo arba sargas greitai parodys kelią atgal į pagrindinę gatvę. Vėl sugrįžtame į Respublikos aikštę, lankome Armėnijos istorijos muziejų. Įdomu, kad visos ekskursijos po šitą šalį pradedamos muziejuje. Tik įpusėjus kelionei supratau kodėl...
Seniausi Urartu (arba Ararato) krašto radiniai saugomi už galingo muziejaus pastato sienų. Neįtikėtinai sena ir turtinga Armėnų tautos istorija sužavi kiekvieną čia apsilankiusį. Vos peržengus muziejaus slenkstį, atsiduri kitoje realybėje. Vis dar sovietinio režimo padarinius išgyvenanti nedidelė armėnų tautos dalis ir gerokai sumažėjusi jos teritorija šiandien kovoja su nepritekliumi ir dar didesniu dvasiniu skurdu, o didingoji istorija dažniausiai lieka tik poetų ir istorikų raštuose.
Matenadarano - senųjų rankraščių institute virš 100 tūkst. senovinių dokumentų ir 2000 rankraščių. Armėnų alfabetas sukurtas 405 m. Armėnų išskirtinis raštas išlikęs iki šių dienų. Tauta, kuri didžiuojasi gimusi pačiame Rojuje, prie Ararato kalno, ant kurio po didžiojo tvano sustojo Nojaus laivas. Taip, čia turėtų būti visų žmonių tėvynė, o armėnų kalba - tai toji, kuria pats Nojus su Dievu kalbėjęs...
Iškeliaujame į Ararato slėnį. Mes jau visiškai arti iškiliojo kalno baltųjų viršūnių. Lankome Khor Vipar (VIIa) vienuolyną, kur buvo įkalintas pirmasis Armėnijos patriarchas Grigorijus Švietėjas. Dar pirmaisiais amžiais, Jėzaus apaštalai, Tadas ir Bartolomėjus atnešė Krikščionių tikėjimą į šį kalnuotą kraštą. Armėnija - pirmoji tauta priėmusi krikščionybę 301m.
Judame toliau palei Turkijos sieną. Taip. Šiandien Armėnai net į Araratą gali pasižiūrėti tik iš tolo, nes jų kalnas yra Turkijos teritorijoje. Keliaujant į Noravanko vienuolyną (XIIIa) išgirstame ir kitą graudžią istoriją apie buvusius armėnų kaimus Azerbaidžano dabartinėje teritorijoje. Nakhijevanas – tai buvusi pirmoji Nojaus nakvynės vieta, bet armėnų net antkapiniai akmenys ten buvo sutrupinti, kad neliktų jų buvimo pėdsakų.
Skaudi Armėnų tautos genocido istorija. Kaip gi patys armėnai visa tai išgyvena? Tiek metų Armėniją valdę musulmonai nesunaikino krikščionių tikėjimo. Sovietai, uždarę visus vienuolynus, bažnyčias, taip pat nesugebėjo užgesinti šios ugnies. Liko suniokotas gamtos grožis gigantiškais fabrikais ir daugiaaukščiais, kurie šiandien, kaip vaiduokliai kalnuose pasirodo visų apleisti ir surūdiję.
Akmeninės bažnyčios ir vienuolynai jau sugrąžinti. Kai kurie dar laukia tikinčiųjų. Kai kuriuos jau sušildo žvakių šviesa. Žmonės keliauja į nutolusius kalnuose senuosius vienuolynus, kad sekmadieniais išgirstų Dieviškąją Liturgiją. Tai dar vienas armėnų turtas iš praeities.
Liturgija siekia pirmuosius amžius. Ją atlieka tik kunigai ir patarnautojai, ir žinoma giedotojai. Visi kiti yra tik stebėtojai. Atskira dalis – bažnyčios prieangis, kur paprasti žmonės susirenka, bendrauja, uždega žvakes. Kunigai sako, kad šita kaimenė dar tik pienu maitinama. Dvasiniai dalykai ne visiems suprantami. Dvasiniai lobiai armėnų bažnyčioje yra kaip gilus šulinys, bet iš jo geriančių - nedaug.
Kelionės pradžioje jaučiau didelį šaltį to Armėnijos akmens. Išliko tik akmenys. Išraižyti gražiausiais raštais, didžiuliai luitai. Hačkarai – taip vadinami akmeniniai kryžiai, kurie tarsi gyvybės medžiai, su šaknimis, bet ir su sparnais. Tai ne mirties, bet prisikėlimo ženklai. Tokie simboliai: granatų vaisiai, vynuogės, susipynę amžinybės ornamentai, erelio sparnai... tarsi įkvepia gyvybės šaltam akmeniui, ir dar daugiau... jis pradeda kalbėti...
Keliaujant po Armėniją, man ir daugeliui mūsų keliautojų prakalbo tie akmenys. Užeinant į bažnyčias, nieko ten nerasdavome, tik storas akmenines sienas, skliautuotas arkas, mažus langelius, tuščius altorius. Armėnai nepuošia bažnyčių ikonomis ar paveikslais.
Tik kai kur centre būdavo Dievo motinos atvaizdas, tokios panašios į armėnę. Kur gi ieškoti Dievo? Stebėjau vietinius. Jie tyliai eidavo į nuošalią nišą priešais mažą langelį, ten uždegdavo žvakę ir paskui priešais akmeninę sieną susikaupę tylėdavo. Taip. Dievas nematomas. Jis kaip ta sklindanti šviesa per mažą langelį. Jis kaip ta deganti žvakė – sušildo. Armėnų veiduose nebuvo jokios neapykantos dėl patirtų istorinių skriaudų, gal tik liūdesys ir kibirkštėlė vilties. Pasididžiavimas būti armėnu.
Kas septinti metai Ečmedzine yra šventinama myra ir išdalinama armėnams visame pasaulyje. Šis šventas krikšto patepimo aliejus šitaip sujungia armėnus kur jie bebūtų.
Kaip tik kelionės metu popiežius paskelbė 951–1003 metais gyvenusį armėnų vienuolį ir poetą Šv.Grigorijų iš Nareko Bažnyčios daktaru. Šv. Grigalius dar visai jaunas buvo patikėtas Nareko vienuolynui Armėnijoje. Grigalius parašė įvairių veikalų, o „Maldų knyga“, arba „Sielvartingų giedojimų knygos“ - tai šedevrai, kuriuose Grigalius atsiskleidžia kaip nuostabus poetas ir didis mistikas. „Tikiu, Visagali, į Tavąjį Žodį, todėl ir sakau: Išklausyk, Viešpatie Jėzau, tylėjimą mano širdies, Skambantį Tavyje kaip dejavimai garsūs“... Šv. Grigalius Narekietis, † apie 1010
.jpg "armenija")
Sugrįžus iš kelionės vis dar buvo nesuderinamų kontrastų ir įspūdžių kratinys. Reikėjo pažinti iš arčiau tai, kas dar nematoma Armėnijoj. Radau kun. Vaclovo Aliulio pasidalinimus apie šv. Grigorijaus šalį ir jo darbus. “Armėnija plikų kalnų ir narsių, sumanių žmonių šalis su septyniolikos šimtmečių krikščioniška istorija. Be perstojo niokota, bet nesunaikinta, gaji armėnų tauta. Prieš trejetą metų įsigijau tos tautos šventojo vienuolio Grigoro Narekaci (Narekiečio, 951-1003) "Sielvartingų giedojimų knygas". Skaičiau, gėrėjausi, aikčiojau. Daug sykių grįždavau prie jau perskaitytų vietų. Krikščioniškoji klasika, mano galva Dantės poezijos lygio. Taigi pirmoji nuostaba: broliai armėnai puikūs krikščionys! Be reikalo jiems primetamas monofizitizmas. (Monofizitizmas - vienos prigimties teigimas). Skirtumai tradicijų, apeigų, papročių, bet ne doktrinos srityje. Sielvartinguose Grigoro giedojimuose labai daug melancholijos, savotiško pesimizmo. Be galo skaudus savojo nuodėmingumo išgyvenimas, pasaulietiškojo gyvenimo menkystės suvokimas… galiausiai nurimsta begalinio Gailestingumo viltyje: Kol sušvis mane gelbstinti Tavo meilės saulutė...
Šventasis Grigoras nebūtų nuolankus krikščionis, jei neatsimintų pasigailėjimo pažadų, todėl kiekvieną savo sielvartingą giedojimą baigia vilties kupinu atleidimo maldavimu”.
Profesorius Averincevas tvirtina: "Sielvartingas giedojimų knygas" poetas parašė visiems žmonėms ir visiems laikams. Būtent šios knygos ilgus amžius išsilaikė liaudies atmintyje, jos išliks ir pasaulinėje kultūroje". Ir palygina jas su armėnų architektūros stebuklu, Zvartnoco šventove, stulbinančia vaizduotę netgi savo griuvėsiais: "Niekur kitur pasaulyje nerasime tokio svaraus, sunkaus, beveik bauginančio formų ir vaizdinių pertekliaus, kaip kad tas srūvantis iš Zvartnoco kapitelių; tačiau kai Narekietis pradeda skleisti savo metaforas, kurioms nematyti pabaigos ir kurios užspaudžia gerklę, galimybė nė kiek ne mažesnė, o sumanymo logika ta pati".
Džiaugiuosi, kad tai buvo dar viena kelionė ne tik į erdvę, bet ir į gylį… šiek tiek atsigėrėme iš Armėnų tautos šulinio.
Reda Uksaite
Quo vadis LT vadovė