"Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, dar motinos įsčiose tebesantį; jis ištarė mano vardą."(Iz 49,1) "Štai vardai Izraelio sūnų, atsikėlusių su Jokūbu į Egiptą".(Iš 1,1) "Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų".(Oz 11,1) "Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis".(Lk 1,41) Pašaukti vardu - pakelti kito dvasią, išvesti iš Egipto, suteikti gyvenimo prasmę.
Šiandien Luko Evangelijoje skambėjo Marijos ir Elžbietos susitikimo istorija. Pasveikinimas. Laukiame Mesijo Jėzaus gimimo šventės. Įdomu, kad Judėjai irgi pradeda naują Toros skyrių mūsų vadinamą "Išėjimo" iš Egipto istoriją. Jie šią Toros dalį vadina "Shmot" - "Vardai", nes pirmosiosios eilutės yra "Štai vardai Izraelio sūnų..." Pranašas Ozėjas apie Mesiją rašė: "Iš Egipto pašaukiau savo sūnų." Čia matau paralelę Išėjimo istorijos ir Mesijo gimimo, kuri gali duoti gilesnių įžvalgų. Mato Evangelija taip pat prasideda vardais: "Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo, kilmės knyga".(Mt 1,1)
Š. Karlebahas sako, kad Izraelitams buvo svarbu prisirišti prie savo vardo, kad ištvertų tremtį, kad nepamirštų savo kilmės, o taip pat ir savo tikslo. Nors mums duotas vardas nėra žmogaus esmė, bet pašaukus vardu - žmogus atsigręžia pilnai. Duoti vardą yra tarsi pranašauti - susieti žmogų su jo šaknimis, galbūt pašaukimu. Vardas yra tai, kas suriša žmogaus kūną ir dvasią. Kartais žmogui duodamas naujas vardas, kai jam reikalingas naujas šaltinis, kad galėtų pratęsti gyvenimą kitaip (pvz vienuoliai). Žydai turi tokią tradiciją ligoniams suteikti naujus vardus, kad rastų jėgų pakilti.
Kai Dievas šaukia žmogų vardu, pažadina jo jėgas ir duoda misiją. Biblijoje duodami vardai visada reiškė žmogaus pašaukimą. Mūsų laikais vardai nebeturi tokių reikšmių.
Mano asmeninė istorija priklauso nuo mano veiklos, sugebėjimų, charakterio, o vardas lieka tik kaip išorinis rūbas. Tačiau išgirdus savo vardą mes galime būti paliesti iki dvasios gelmės. Taip, kaip jis skamba kito lūpose, mane gali pažadinti, pakelti, pradžiuginti, arba sužlugdyti. Marija ir Elžbieta pasveikindamos viena kitą prisilietė iki dvasios gelmių, iki kūdikių džiaugsmo.
Žvilgsnis į kitą žmogų - ištartas vardas su pagarba ir meile - reiškia, kad jis man svarbus. Teisiojo žvilgsnis tarsi sujungia žmogų su jo dvasia, su jo vardu, tada jis pats atranda jėgų pasitikėti savimi, atranda tarsi vidinį savo dvasios šaltinį. Jėzus žiūrėjo į pačią esmę žmogaus.
Ar galėčiau pasakyti, kad ir mane Viešpats pašaukė dar negimusį, ištarė mano vardą. Bet kaip toli dar esu nuo to vardo. Mums reikalingas kitas žmogus, kad pažvelgtų į mus, kad padėtų surasti vardą. Išoriniai mūsų pavidalai dažnai pridengia būties esmę kaip šešėliai ir mes patys nežinome, kas esame. Kitas mato geriau mūsų potencialą. Pašaukti vardu - tai gailestingumo veiksmas. Tai pamatyti žmoguje daugiau, nei išorę, pamatyti jo dvasią, duotą iš Dievo. Tai šviesa ir gėris, kuris gali prasiveržti pro kiekvieno žmogaus didžiausias tamsybes.
Vienas pažįstamas pasiūlė padaryti šventinę dovaną. Surasti žmogų, kurį galėčiau pakelti. Tačiau teks pačiam nusileisti. Tai ne trupinius numesti nuo savo šventinio stalo. Visada norint kitą tikrai pakelti, tenka nuleisti savo svarstyklių pusę. Duodami apiplėšiame save. Prisiartindami nusižeminame. Apsikabindami rizikuojame susitepti. Dievas taip pasilenkė link mūsų, kad tapo žmogumi. Kristus "apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą". (Fil 2,7) Kad visus pakeltų. Kad pagimdytų naujam gyvenimui. Kad duotų naujus vardus...
"Dar nesuremta skausmų, ji gimdo. Pirmiau negu užklumpa gimdymo skausmai, ji saugiai pagimdo sūnų. Kas girdėjo tokį dalyką? Sionas pagimdė savo vaikus!"(Iz 66, 7) "Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką".(Apr 12,2) "Kaip nėščia moteris artėjant gimdymui iš skausmo raitosi ir šaukia, tokie ir mes, Viešpatie, buvome prieš tave".(Iz 26,17) "Viešpats tarė man: Tu mano sūnus, šiandien tave pagimdžiau".(Ps 2,7) "Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų."(Iz 25,8) Tik per skausmą gimsta naujas gyvenimas.
Bėgdami iš Egipto ir atsidūrę priešais jūrą izraelitai garsiai šaukė. Bet Viešpats tarė Mozei: sakyk jiems, kad eitų kaip ėję. O tu pakelk savo lazdą, ištiesk ranką viršum jūros ir perskirk ją, kad izraelitai galėtų pereiti jūrą sausu dugnu. (Pr 14,10-16) Toks buvo žydų tautos gimimas.
Kai izraelitai ėmė šauktis Viešpaties, Dievas išgirdo. Pats šauksmas jau yra kelias į laisvę, į naują gyvenimą. Dievas leido keliauti Jokūbui su savo sūnumis į Egiptą, kad po to taptų didžia tauta. Dievas sukuria ir mums sąlygas širdies atsivėrimui. Kaip bebūtų skaudu, bet "Egipto" išbandymas yra tarsi "mikva", kuri nuplauna purvą ir pažadina troškimą kitokiam gyvenimui.
Sunku matyti vaiką verkiant. Bet dar blogiau sakyti "ko verki, neverk!"
Egiptas yra vieta, kur negalima verkti. Vergas neverkia, neturi teisės verkti.
Vaikų ašaros nuvalo protą ir emocijas.
Verkia ne tik vaikai, bet daug žmonių pasaulyje verkia ir dūsauja. Tarsi gimdymo skausmus kentėdami trokšta išeiti iš "vergovės", iš skurdo, iš beviltiškos situacijos, iš nerimo, depresijos, priklausomybių, vienatvės, liūdesio, netikėjimo... bet niekas nekreipia dėmesio.
Arba kas nors palieka kampe: paverks ir nustos... Net ir vaikui svarbu sulaukti atsako į savo emocijas, kitaip jis negalės augti. Kuo mažesnis žmogus, tuo labiau jam reikia dėmesio ir meilės. Kuo silpnesnis žmogus, tuo labiau reikia palaikymo. Viešpats yra garbės Karalius yra ne sau garbingas, bet dalina garbę. Kaip svarbu mokėti pagirti kitą.
Mes dažnai meldžiamės kaip vaikai, šaukiamės pagalbos ir verkiame. "Viešpats nušluosto ašaras nuo visų veidų", nes Jis kenčia ir verkia kartu. Su Jo ašaromis mūsų ašaros pakyla į dangų ir atneša išgelbėjimą visam pasauliui. Jei šventyklos vartai yra užverti, tai ašarų vartai visada atviri. Jei sutinkame verkiantį, nebandykime jų užverti, bet sėdėkime šalia, kol Viešpats nuvalys jo ašaras. Taip Dievas skausmuose gimdo kiekvieną žmogų naujam gyvenimui.
Dostojevskis sakė: "visas pasaulis nevertas vienos vaiko ašaros" (Broliai Karamazovai). Bet tie, kuriems neverta viena ašara, nebesvarbu ir tūkstantis verkiančių...
Galbūt liūdna ši tema Kalėdų išvakarėse, bet tai yra gimimo dalis. Kaip dažnai pamirštame savo gimimo kainą ir motinos skausmus.
Kūčių vakaras yra labai gražus to pavyzdys, kada atveriame širdis, esame jautresni, įsiklausome, kartais verkiame...
Tai tarsi mūsų šeimų gimimas per susitaikymą, atsiprašymą, duonos laužymą, kaip savo širdies sulaužymą.
Tik po to ateina tikras džiaugsmas ir galbūt kitoks gyvenimas...
"Šauksmas, kuriam atėjo metas" tokiu pavadinimu yra Jairo Kaspi knyga. Keletu minčių noriu papildyti postą. Yra žmonių, kurie neleidžia sau verkti. Tai stiprus sūnus, linksma dukra, mergaitė - mama, atsakingas už tėvus. Visi jie negali jaustis blogai. Kaip gi pasirodys sūnus silpnas? Dukra stengiasi tik pozityviai mąstyti. Mergaitė rūpinasi šeimos problemom. Rūpestis tėvais neleidžia turėti savo bėdų. Galbūt norėtų ir jie pasiguosti, bet bijo būti nesuprasti, pasirodyti kitaip, nei iš jų tikimasi, kad nebūtų sugriautas jų įvaizdis. Geriau herojiškai nešti savo kančią.
Tačiau išėjimas iš Egipto prasideda, kada žmogus išdrįsta pasakyti, kad jam bloga. Kartais tik gyvenimo pabaigoje sužinome, kaip tas žmogus kentėjo. Širdies atsivėrimas net ir stipriems žmonėms yra svarbus. Tai nepadaro mūsų silpnesniais. Jei turime sugebėjimą kitus nešti, tai ir toliau nešime. Bet reikia suprasti, kad kiekvienas turime teisę šauktis pagalbos ir parodyti savo silpnumą. Jie tiesiog negirdėjo tavo šauksmo. Turime patikėti, kad ateis kas nors ir mums padėti, mūsų abejonėse ar vienatvėje prisiliesti.
"Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę... Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais... Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?"(Lk 2,42-49) Jėzus ir vaikų įvedimo į bendruomenę šventė (bar mitzvah arba sutvirtinimas). Vaikai mūsų mokytojai.
Antrą Kalėdų dieną skaitome apie 12- metį Jėzų randamą šventykloje tarp mokytojų. Tai aiški nuoroda į judaizmo bar mitzvah - vaikų įšventinimo metą. Sulaukę 12-13 metų, tiek berniukai, tiek mergaitės yra įvedami į savo bendruomenę su specialiomis apeigomis. Jaunuoliai tampa atsakingi už savo veiksmus, nes jau žino visus 10 Dievo įsakymų. Žodžiai "bar mitzvah" hebr. reiškia "įsakymų sūnus" (bat - dukra). Berniukas sinagogoje paima pirmą kartą skaityti Torą.
Galime įsivaizduoti šiame kontekste ir Jėzų, per šventes atėjusį į Jeruzalės šventyklą ir priimtą į suaugusių vyrų būrį. Jis net pamiršo, kad buvo laikas keliauti namo... Liko su mokytojais, klausėsi, klausinėjo ir pats kalbėjo. Jis atkeliavo iš tolimosios Galilėjos, pagonių krašto, bet Dievo žodis buvo arti jo. Visi stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.
Ar Jėzui - vaikui nereikėjo mokytis ir skaityti Raštų? Turbūt reikėjo. Kaip ir kiekvienam vaikui teko augti ir mokytis. Ar Jėzus žinojo, kad jis Mesijas? Turbūt teko po truputį suprasti ir priimti savo misiją.
Žydų vaikai nuo mažumės lankosi sinagogose, mokosi tikėjimo dalykų, bet sakoma, kad tik sulaukus 12-13 metų Dievo Dvasia ateina į vidų. Moralės šaltinis iki to amžiaus būna išorinis, klausoma, ką sako tėvai. Po to tikėjimas vystosi iš vidaus, o įstatymas tampa kaip vidinis sąžinės balsas. Dar pasaulio sukūrimo pradžioje dvasia iš Dievo dvelkė virš vandenų. Kiekvienas žmogus turi tą vystymosi ir tobulėjimo potencialą, tačiau sąmoningas kelias prasideda, kai yra galimybė Dvasiai veikti iš vidaus.
Krikščioniškoje tradicijoje turime panašias vaikų tradicijas. Vaikai ruošiami pirmai Komunijai, o paskui yra Sutvirtinimas - Šventosios Dvasios sustiprinimas. Žinome, kad jau Krikšto metu esame patepti Šv. Dvasia. Bet galbūt tas amžius, kai subręstame, leidžia Dievo dvasiai apsigyventi mumyse ir veikti.
Žiūrėdama į tuos paauglius Izraelyje, kurie su didžia pagarba yra pristatomi bendruomenei, susimąstau, kiek mes skiriame dėmesio tokiam paauglio perėjimui iš vaikystės į atsakingą gyvenimą. Kartais nelabai aiški ir amžiaus riba, būna užsitęsusi paauglystė. Žinoma, gyvename kitais laikais ir kitokioj visuomenėj, kur tikėjimui perduoti yra visai nepalankios sąlygos. Vaikai užimti įvairiausiais mokslais ir būreliais. Mažai kur rasime vaikus besiklausančius tikėjimo mokytojų.
Tačiau tikiu, kad Dievo Dvasiai nėra kliūčių pasiekti kiekvieno vaiko širdį, kai tik jis pradeda įsiklausyti, mąstyti, samprotauti tiesiog apie gyvenimą, apie kasdienius dalykus. Tada turėtume jam padaryti kad ir neoficialų, bet asmeninį priėmimą į suaugusiųjų pasaulį. Tarsi 12-metį Jėzų išgirsti bet kurį vaiką. Jis turi klausimų, kurie ir mane verčia susimąstyti. Jis turi ir atsakymus, kurie gali ir mane pamokyti. Jis dar nežino, kas bus užaugęs, kaip Jėzus, bet Dievas turi jam ypatingą kelią. Kada mes nesuprantam, kas vyksta jų širdelėse, patikėkim, Tėvas suras būdų, kaip prakalbinti. Tai Tėvo reikalai, ko nebesuprantu. Tada laikau širdyje, maldoje...