Mozės uošvis Jetras, Midjano kunigas, išgirdo visa, ką Dievas buvo padaręs Mozei ir savo tautai Izraeliui. Jis atėjo į dykumą prie Dievo kalno. Mozė sėdosi žmonėms teisėjauti. Jetras sakė Mozei: Kodėl sėdi vienas? Mokyk, rodyk jiems kelią. Paskirk gabius vyrus, atstovus tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. Leisk jiems dalytis našta su tavim. Ir Dievas tau taip įsako, - pajėgsi ištesėti. Mozė paklausė savo uošvio. Tada Jetras iškeliavo į savo kraštą. (Iš 18) Demokratija iš pasaulio, bet moralė iš Dievo.
Išėjimo knygos 18 skyrius įsiterpia gana keista istorija apie Mozės uošvio Jetro apsilankymą pas izraelitus dykumoje. Jie ką tik buvo sunkiai laimėję mūšį su Amaleku ir jau priartėję prie Sinajaus kalno.
Jetras buvo Midjano kunigas. Jis nebuvo izraelitas. Taigi jo kunigystė buvo tarnauti kitiems dievams. Kiekviena tauta turėjo savo šventikus. Jetras gerai pažinojo dievų pasaulį, jis buvo šios srities profesionalas, bet šį kartą buvo stipriai nustebintas. Kaip tokia maža tauta gali turėti tokį stiprų Dievą? Jo gal nenustebino stebuklai Egipte, nes būdavo įvairių magų tuose kraštuose. Bet pergalė prieš amalekiečius buvo kažkas daugiau, nei magija. Izraelitų Dievas kovojo kartu su tauta. Jis vis labiau ir stipriau pasireikšdavo, kad Jetras įtikėjo ir aukojo Izraelio Dievui auką. Tai pirmas Biblijoje nežydas nusilenkęs Viešpačiui. Jis supranta, kaip ir Mozė, kad šitas Dievas yra toks vienintelis, ir kad jis yra šios tautos Viešpats, t.y. valdovas, nes Jis pats išlaisvino savo žmones, todėl yra vertas būti jų vadu. Mozė, atstovaudamas tautą prieš Dievą ir Dievą prieš tautą, prisiima šią Dievo užduotį sau. Ir čia jo uošvis mato, kad Mozė vargu ar pajėgs išpildyti. Jis duoda Mozei praktinį patarimą - pasidalinti šia našta su kitais. Jetras turėjo patirties savo krašto, galbūt kariuomenės valdyme. Izraelio žmonės gyveno giminėmis ir vyriausias būdavo genties galva. Bet čia siūloma sistema yra kitokia: surasti gabių, patikimų, sąžiningų ir bijančių Dievo vyrų, kurie teisėjautų ir padėtų valdyti be jokių asmeninių interesų ar giminystės ryšių. Tai yra galios pasidalinimas ir atsakomybės paskirstymas, kur kiekvienas 10 žmonių turi savo atstovą pas Mozę, o per jį ir pas Dievą. Taip kiekvienas gali būti išgirstas. Ši tautos valdymo sistema buvo perduota Mozei paprasto kitataučio lūpomis dar prieš Dievui nužengiant ant Sinajaus su 10 (žodžių) Įsakymų.
Ginsburgas komentuoja šiuos įvykius, kaip du pasaulio sandoros elementus. Ką turi bendro Jetro patarimas ir Dievo Įsakymai. Pasaulio tautų pavyzdžiu Izraelis rinksis karalius, bet aukščiausias Įstatymo davėjas išliks Dievas. Sinajaus sąjunga su Dievu ir jo Įsakymai nėra politiniai, bet moralinės ribos priimant įstatymus. Izraelis gali mokytis iš Midijano praktinių dalykų, bet teisingumas ateina iš Dievo.
Kitas akivaizdus dalykas yra, kad vienas gali valdyti tik Dievas. Žmogus negali būti vienvaldis ar vienas teisėjas. Tokiu būdu jis atsisėda į Dievo vietą. Kol kas ir mūsų santvarkos nieko geresnio nesugalvojo, kaip demokratiją, kurią verta išsaugoti. Galima mokytis įvairių politinio valdymo formų iš pasaulio patirties, bet moralė ateina iš Dievo.
Religinės struktūros turėtų gyvuoti panašiai. Ne veltui šiuo metu bandoma įvesti sinodinę praktiką mūsų bažnyčiose, kad būtų galimybė išsakyti rūpimus klausimus kiekvienam tikinčiajam. Tuo tarpu judaizmas turi seną praktiką mokytis Toros per diskusijas ir įvairius pasakojimus, o skirtingos nuomonės ir komentarai nėra problema, bet veda mintis pirmyn.
"Tada Mozė išleido uošvį, ir jis iškeliavo į savo kraštą."(Iš 18,27) Įvyko gražus pasidalinimas. Jetras padėjo Mozei organizuoti tautą, o Mozė jam padovanojo Dievą. Jetras grįžo į savo kraštą. Daugiau nežinome apie jį. Biblija turi ne vieną tokią nepabaigtą istoriją, kurioje kažkokiu būdu toliau gyvena Dievas.
"Dabar aš žinau, kad Viešpats galingesnis už visus dievus, nes jis išvadavo tautą iš egiptiečių, kai tie įžūliai su ja elgėsi". (Iš 18,11) Jetro ir Mozės susitikimas gali būti aptariamas kaip dviejų skirtingų religijų susitikimas. Mesijo laikais kiekviena religija pradės suprasti kitų religijų ypatumus, bet išliks savimi.
Jetro ir Mozės susitikimas gali būti aptariamas kaip dviejų skirtingų religijų kunigų susitikimas. Nors Jetras garbino kitus dievus, jis susidomėjęs ir Izraelio Dievu. Jis atviras ir smalsus. Ateina net iki Sinajaus dykumos. Tokiu būdu Jetras atranda naują Dievą, kuris pasirodo stipresnis už visus kitus, kuriuos jis žinojo.
Pamatęs uošvį, atėjusį iš Midjano, Mozė nepuolė įtikinėti, bet maloniai priėmė ir apkabino ir papasakojo, ką Viešpats buvo padaręs. Paskui jis išklausė Jetro patarimų ir juos pritaikė savo veikloj. Mozė nesulaikė Jetro, kai jis nusprendė grįžti į savo kraštą. Ir mes nežinome, kokiu būdu toliau Jetras garbino Izraelio Dievą ir koks buvo jo tautos tikėjimo kelias.
Karlebachas rašo, kad Mesijo laikais kiekviena religija pradės suprasti kitų religijų ypatumus, bet išliks savimi. Vienybė nėra "salotos", bet skirtingų skonių patiekalai. Tai sudaro nuostabią "vakarienę" Viešpačiui ir galimybę vienas kitam būti šalia. Gaila, kad tiek daug karų vyko dėl religijų, bet dar blogiau būtų siekti visas suvienodinti. Ar pavyks atsisakyti savo tiesos monopolio ir pamatyti, kad jos yra ir pas kitus.
Prieš dovanodamas Torą Dievas nori parodyti Jertą - žmogų, trokštantį daugiau dvasingumo, ieškantį "dievų". Galbūt kvaila tikėti viskuo, bet geriau, nei netikėti niekuo. Amalekas tik šaipėsi iš Dievo darbų ir ėjo į kovą su Juo, todėl nieko nelaimėjo. "Pašaipūną -išvaryk, o naivų - pamokyk!" - sako patarlė.
Pasaulio religijos turi savo pradininkus. Judaizmas gimė prie Sinajaus kalno, kur apsireiškė pats Dievas. Yra įvairių teorijų, kad tai gali būti tik mitas, kad negalėjo būti 600 tūkst žmonių dykumoje. Vis tik istoriškumas nėra judaizmo pagrindas, bet metafizinė (architipinė) tiesa, kad Tora buvo duota visoms Dievo ieškančioms sieloms.
Krikščionybė savo pradžioje taip pat buvo Kelias. Jėzaus istoriškumas ir žemiškas gyvenimas būtų per trumpas tokiai tikėjimo revoliucijai.
Svarbus sutapimas yra Toros dovanojimo šventė (Shevut) švenčiama tą pačią dieną kaip Šv. Dvasios atsiuntimas (Sekminės). Abiem atvejais vyksta Dievo Išminties perdavimas grupei žmonių, galinčiai eiti tuo tikėjimo keliu.
Dievo žodis, Jo išminties Dvasia yra kaip šviesos taškas, kaip instrumentas arba formulė, kuri turi būti pritaikyta gyvenime. Ji negali likti tik formule ar lozungu. Galima žinoti raides, bet neskaityti. Tačiau tos raidės yra universalios visiems žmonėms, bet jas sudėlioti turi kiekvienas pagal save, savo gyvenime. Aš negaliu pasakyti, kaip kitas turi gyventi, nors ir matyčiau, kad klysta. Toks matymas neleidžia kito mylėti. Meilė yra tai kas mus keičia. Dievas turi užmojį kiekvienam, bet jis dar neužbaigtas, dar neišsiskleidęs. Gimęs kūdikis yra tobulas, bet jam reikia nugyventi dar visą gyvenimą. Yra vilties, kad pavyks mums užaugti ir nebesiginčyti, kas teisingesnis. Jėzus sakė: "Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: Einu jums vietos paruošti!"(Jn 14,2)
"Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo vardo..."(Iš 20) "Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis."(Hebr 4,12) Dievo žodžio sekmadienis.
Atkeliavome prie Sinajaus kalno su žydų tauta. Mozė keliauja į kalną pas Dievą papasakoti apie kelionę, bet Viešpats pats jį pasitinka pusiaukelėje. Jis liepia Mozei eiti pas žmones ir kalbėti: moterims švelniai, o vyrams griežtai, kad pasiruoštų priimti Dievo žodį. Jis nori, kad ši tauta būtu Dievo nešėja pasaulyje (kunigai). Toks Dievo planas. Tauta pritarė. Dievas kalbėjo iš ugnies debesies. Pagal A. Blendo komentarą, žmonės "matė" balsus, jautė visa būtimi ir drebėjo. Tegul Mozė kalba,- jie sakė. Ir štai, per Mozę Dievas perduoda savo žodžius: Anohi, hebr. aš ir niekas kitas, tas kuris jus išlaisvinau, todėl esu jūsų Viešpats. Aš tavo teismas ir tavo gailestingumas. Ne užvaldyti ar pavergti atėjau, bet išgelbėti ir sugrąžinti jūsų orumą. Neieškok kitų vertybių pasaulyje, nei kitų dievų. Nedaryk iš manęs jokio stabo. Matėte, kaip kalbėjau iš debesies (iš dangaus), prisidengdamas, kad nenumirtumėt. Dievui nereikia nei aukso, nei sidabro, nei specialių technologijų. Aš ateisiu ten, kur bus mano Vardas paminėtas. Tik paprastą aukurą iš žemės ar netašyto akmens padaryk. Nėra nei gatvės, nei adreso - bet kurioj vietoj Dievas leidžiasi sutinkamas. Nelipsi ant aukuro laiptų skubotai, bet su pagarba. Nereikia per daug pastangų, Dievas ateis, jei tik nuoširdžiai šauksies. Norime palyginti kūrėją su Jo nuostabiais kūriniais, bet niekada jie pilnai neatskleis Dievo. Net tobuliausio žmogaus paveikslas nebus Jo pilnatvė. Dievas yra pavydus, kai mes atiduodame garbę kūriniams, kuri priklauso Jam. Iki trečios ar ketvirtos kartos Dievas laukia, kad žmogus pasikeistų. Tam skirti yra Jo išbandymai. Mūsų blogi įpročiai dažnai persiduoda mūsų vaikams. Bet vienas geras darbas Dievo atmintyje yra iki tūkstantosios kartos. Toks yra Dievo gerumo teisingumas, kuriam niekas neprilygsta. Todėl tikrai neverta ieškoti kitų dievų. Dievas yra arti, ir vertas pagarbos. Netark Dievo vardo - t.y. neprisiekinėk Juo. Ar žinai kur Jo sostas? Nepanaudok Dievo savo naudai, nemanipuliuok. Neimk Dievo savo idėjoms pateisinti, nedėk Jo po savo partija.
Dievas, išlaisvinęs žmogų iš nuodėmingos prigimties nori duoti naują gyvenimą. Laisvė yra tik pradžia į santykį su Dievu. Dievo žodžiai, kaip mes vadiname Įsakymais, iš tiesų yra gairės, svarbiausios žmogiškumo temos, kurios plėtojamos visoje Biblijoje. Tai laipteliai link Dievo. Tora yra aukuro pakojis, bendravimo priemonė, galiausiai, kalba, priartinanti mums prie Viešpaties.
Egiptas dvasine prasme yra mūsų ribos, iš kurių mes esame vaduojami. Ne tam kad būtume anarchistai, bet kad nebevergautume sau, savo valiai, kuri paremta tik kūno poreikių tenkinimu. Dvasios laisvė nėra tik išorinių įtakų atsikratymas, bet pasiryžimas gyventi dėl savo dvasios, dėl savo amžinumo, kai atrandu savo misiją ir Dievo valią man. Koks buvo mano gyvenimo įvykis, kuris išvedė iš Egipto ir privertė suklusti ir išgirsti Dievo balsą.
"Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną palaimino ir pašventino." (Iš 20,8-11) "Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti."(Lk 4,16) "Jėzus vėl atėjo į sinagogą. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną."(Mk 3,1) Jis pridūrė: "Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui; taigi Žmogaus sūnus yra ir šabo Viešpats."(Mk 2,27). Švęsk Šabą arba Sekmadienį!
Štai dar vienas įsakymas - švęsti šabą! Ir čia pat yra paaiškinimas. Šešias dienas triūsi ir vieną dieną nieko nedirbsi, ilsėsies pats ir visa tavo šeima, visi tarnai ir net gyvuliai. Žmogus turbūt yra darboholikas, kuris gali nejausti saiko darbe, savo gerbūvio kūrime. Dievas geriau pažįsta mūsų prigimtį. Taigi, čia ir praktinis patarimas žmogui, kad išsaugotų savo jėgas gyvenime. Dievo žodžiai nėra besąlygiški įsakymai. Nenori Dievas ir mūsų aklo paklusnumo. Jis nuostabiai paaiškina, kodėl tai būtų mums naudinga. Jis sako: žiūrėk į mane. Aš irgi darbavausi šešias dienas pasaulio kūrime tam kad galėčiau tą ypatingą poilsio dieną džiaugtis savo rankų darbu. Dievas žino, kad turime dirbti, norėdami išgyventi pasaulyje. Savo prakaitu reikia uždirbti duoną. Bet gyvenimo prasmė nėra čia, triūse. Juk vargstame, kad turėtume gyvenime malonumo: geresnio maisto, šiltesnio drabužio, jaukaus poilsio. Dievas nereikalauja visas dienas medituoti. Jis įsako ir dirbti, ir ilsėtis.
A. J. Heschelis yra parašęs gilių apmąstymų knygą "Šabas". "Šabas yra reikšmingas tiek žmogui, tiek Dievui. Tai susitikimo diena, kaip vestuvės, kai jaunikis džiaugiasi savo nuotaka. Pasaulis tampa poilsio vieta, o dvasia išgyvena amžinybės nuojautą. Yra kai kas didingesnio, nei pasaulio sukūrimo stebuklas - tai Dvasia. Jo Dvasioje atrandame Jo meilę. Jei neišmoksime skonėtis šia susitikimo su Dievu diena, nesugebėsime mėgautis amžinybe būsimajame pasaulyje. Amžinybė nėra atskirta nuo mūsų - ji pasėta ir auga mumyse. Šabas yra amžinybės pavyzdys. Jis šventas ne žmogaus malone, bet pašventintas paties Dievo. Dievas mūsų laukia tą dieną ir teikia dvigubai savo Dvasios. Kas septintą dieną įvyksta stebuklas - sielos prisikėlimas. Šabas padeda žmogui šventėti, pripildo vidine šviesa, kuri šviečia žmogaus veide. Laikas yra didžiausias žmogaus išsūkis. Mes galime šeimininkauti erdvėje, bet laikas mums nepavaldus. Jis priklauso tik Dievui. Galima sakyti, kad laikas yra šventas. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas nesudegė. Laikas yra tarsi amžinai degantis krūmas. Nors kiekviena akimirka išnyksta užleisdama vietą kitai, pats laikas neišnyksta. Laikas yra Dievo apsireiškimas ervės pasaulyje. Kūrimo aktas yra nuolatinis procesas. Ši akimirka yra todėl, kad yra Dievas. Žmogaus užduotis - užkariauti erdvę ir pašventinti laiką. Visą savaitę užsiimdami erdvės daiktais mes kviečiami pašventinti savo gyvenimą per tas švento laiko akimirkas. Amžinybė mums dovanoja dieną!"
Kaip būtų galima viso to pasiekti? Kaip priimti tą laiką? Pasaulyje visa praeina, amžinas yra tik Dievo žodis. Jis yra amžinybės sėkla. Todėl judėjai kiekvieną šabą renkasi skaityti Toros. Evangelijose matome, kad Jėzus kiekvieną šabą taip pat lankėsi įvairiose sinagogose, mokė ir gydė. Fariziejai jam priekaištavo. O Jis atsakė, kad ne žmogus šabui, bet šabas žmogui. Ta diena turi padėti priartėti prie Dievo per Jo žodį, Jo gydymą, Jo malonę ir paguodą. Jeigu krikščionybės istorijoje nebūtų įvykęs drastiškas atsiskyrimas nuo žydų tautos ir jos tikėjimo, mes ir šiandien turėtume šeštadienius su Šventu Raštu. O pasibaigus šabui, švęstume ir Prisikėlimą. Galbūt Dievui nėra taip svarbu, kurią dieną paskirsime susitikimui su Juo. Jis prašo bent vienos dienos savaitėje. Jis mūsų laukia.
Jeigu "neturėsi kitų dievų, tiktai mane, nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nenaudosi piktam Viešpaties savo Dievo vardo, atsiminsi ir švęsi šabą, gerbsi savo tėvą ir motiną, tada tu nežudysi, nesvetimausi, nevogsi, neliudysi melagingai prieš savo artimą, negeisi savo artimo namų, žmonos, vergo, jaučio, ar asilo, bet ko kas priklauso tavo artimui".(Iš 20) "Štai nuostatai, kuriuos jiems perduosi... gyvybę už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką..."(Iš 21) Jėzus sakė: "Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti... Jūs esate girdėję: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas nekenčia savo brolio, turi atsakyti teisme... Jūs esate girdėję: akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet jei kas užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi."(Mt 5,38-41) Dievo Įsakymai - žmogaus gyvenimo gairės (antraštės). Mozės konkretūs nuostatai - jų realizacija (detalės). Jėzus - Naujasis Mozė, iš naujo aiškina Įsakymus. Mozė veda tautą į Pažado žemę, teisingesnę visuomenę. Jėzus veda žmones į Dangaus Karalystę - tobulą bendruomenę.
Dievo Įsakymų yra dvi akmeninės plokštės. Komentatoriai sako, kad viena skirta Dievui, o kita žmogui. Tarsi netinka rašyti žmogaus nuodėmių šalia Dievo vardo. Pagarba tėvams įrašyta pirmojoje plokštėje. Iš tiesų mūsų santykiai su artimaisiais yra atspindys santykio su Dievu. Tėvai yra tie, kurie paprastai perduoda ir tikėjimą. Kokie bebūtų mūsų jausmai jiems gyvenimo eigoje, svarbu sudaryti jiems garbingą ir orią senatvę.
Pagal A. Blendą antroji plokštė nėra "blogo" žmogaus paveikslas, bet atspindys pirmosios. Jeigu Dievas yra tavo Viešpats ir niekas kitas, tai tarnausi savo Valdovui, nekenksi jam, nei artimui. Nes Dievas girdi nuskriaustųjų skundą. Negeisi nieko iš savo artimo, nes Dievas rūpinasi ir jo nuosavybe. Nekalbėsi netiesos, kad nesugriautum kito žmogaus gyvenimo. Nevogsi ne tik turto, bet ir žmonių savo naudai. Nesieksi sulaužyti vyro ir moters ryšių iš to paties noro turėti tai, ką turi tavo artimas. Neatimsi gyvybės be reikalo, savo egoistiniais tikslais. Bet jei tai darai, vadinasi nėra pas tave ir pirmo įsakymo - t.y. ryšio su Dievu.
J. Saksas rašo, kodėl pačioje Išėjimo istorijos kulminacijoje Mozė įterpia nuostatus - konkrečius praktinius įstatymus, kaip elgtis su nuosavybe, su vergais, su kitais žmonėmis. Tora - hebr. įstatymai, kryptis, nėra tikslaus vertimo. Tora nėra tik sausi nurodymai, bet daugybė gyvenimiškų situacijų pavyzdžių, o iš tų istorijų - teisingumo nuostatai. Mums sunku yra suprasti tuos tekstus, skirtus žmonėms prieš 3000 metų. Bet Mozė, kaip tautos vadas, gavęs iš Dievo gyvenimo gaires, turėjo jas sukonkretinti ir perduoti žmonėms. Jie buvo vergai, niekada nepatyrę laivės. Ir štai Dievas duoda jiems misiją - nešti Dievo vardą pasauliui, būti Jo kunigais. Tam reikėjo sukurti visuomenę, pagrįstą teisingumu, pagarba žmogui ir gyvenimo šventumu. 10 Dievo žodžių buvo kaip gyvenimo "antraštės", bet reikėjo užpildyti puslapius po tomis antraštėmis konkrečiomis šių Dievo žodžių realizacijos detalėmis. Pavadinimas ar lozungas dar nėra tikrovė. Tora imasi konkretizuoti Dievo žodžius. Taip atsiranda teisinis kodeksas. Tuo metu jau egzistavo ne viena senovės civilizavija su savo teisynu. Todėl nenuostabu, kad Mozės įstatyme yra daug panašumų su Asirijos Hamurapio kodeksu. Iki mūsų dienų judaizme galima suskaičiuoti 620 įstatymų, kurie aiškina 10 Dievo žodžių. Bet Toros dovanojimas yra švenčiamas kiekvienais metais iš naujo. Kiekviena karta iš naujo skaito Dievo žodžius ir komentuoja, ieško pritaikymo, realizacijos savo gyvenime. Dievo įsakymai turi būti skaitomi visos sistemos kontekste, jie susiję ir veikia kartu, ne atskirai. Svarbu turėti dideles ateities idėjas ir mažas dabarties realizacijos detales. Problema yra likti tik prie "antraščių" ir lozungų arba tik prie gyvenimo smulkmenų, kurios nebeturi didesnės prasmės.
Tai pastebėjo ir Jėzus, kai matė žydų perdėtą dėmesį smulkiems įstatymams, prarandant jų prasmę. Mato Evangelijoje Jėzus ateina kaip naujas mokytojas - naujasis Mozė, kuris pabandys dar kartą paaiškinti žmonėms Dievo Įsakymus. Jis neatšaukė nė vienos raidės iš Toros, bet papildė ją savo gilesnėmis įžvalgomis.
Amy Jill Levine Šv. Rašto tyrinėtoja rašo apie "Kalno pamokslą" kaip Sinajaus kalno paralelę. Detaliau apie tai parašysiu kitame poste. Jos pastebėjimu, judėjai visais laikais nuolat interpretavo Torą, egzistavo įvairūs mokytojų aiškinimai, kurie papildydavo vienas kitą. Kiekvienas tekstas turi bent kelias aiškinimų versijas. Judaizme nėra vieno teisingo aiškinimo, kaip "dogmos", nes Dievo žodžio gelmė yra neišsemiama. Jėzaus pasirodymas, kaip mokytojo, nebuvo netikėtas. Bet jo mokymas pranoko fariziejų. "Jūs girdėjote, kas pasakyta... bet aš sakau..."- tai ne prieštaravimas, o papildymas. Jėzus skelbė Dangaus Karalystę. Žemėje valdo karaliai, o Dangaus karalystėje - Dievas. Tai vieta, kur išsipildo Dievo valia. Mes prašome: "teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia". Dievo žodžiai yra Jo valia. Jėzus nori, kad jo mokiniai suprastų Torą ir jo aiškinimą, kad Įstatymas yra ne tik išorinis teisingumas: "akis už akį", bet daug daugiau. Kad suprastų kam skirtas Įstatymas, jo esmę ir Dievo mintį.
Galbūt atrodo žiauru, kad tiek minima mirties bausmių Toroje, bet nėra jokių istorijų apie jų įvykdymą. Nusikaltęs visada galėjo išpirkti kaltę pinigais arba rasti prieglaudos miestus. Nė viena tauta neturėjo tokių įstatymų, kurie gintų silpnuosius. Jėzus eina giliau į šio Įstatymo esmę - žala gali būti žmogui ne tik fizinė, bet ir moralinė. Pažeminimas, kaip ir mirtis, turi būti atlygintas. Kai Jėzus sako "nesipriešink piktam žmogui" nereiškia nieko nedaryti. Jėzus siūlo kitikį veikimo būdą. Atsukti kitą skruostą - t.y. neatsakyti smurtu į smurtą, bet atstovėti, neprarasti garbės ir drąsos, nepasiduoti pažeminimui. Priešininkas negalės suduoti ta pačia ranka į kitą skruostą. Kova su blogiu kartais atima per daug jėgų, o kartais yra beprasmiška. Atiduodamas ne tik marškinius, bet ir apsiaustą neatsisakai savo laisvos valios, sugėdini skriaudiką, parodai situacijos neteisingumą. Teismas gali būti dar blogiau. Nueiti mylią reikėdavo padėti nešti naštą (kaip Kirenietis nešė kryžių). Jei nepaklusi, būsi sumuštas. Likdamas laisvos valios, nueisiu daugiau, o pažeminti bus tie, kurie vertė.
Tokiu būdu Jėzus mokė, pirmiausia, mokinius, paskui visus žmones, kad jie galėtų kurti tobulesnę bendruomenę kaip Dievo karalystę jau čia žemėje, visai arti mūsų.
"Matydamas minias Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys (verkiantys); jie bus paguosti. Palaiminti romieji (kuklūs); jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai".(Mt 5,1-12) Kalno pamokslas - kelrodis įtikėjusiems. Kaip kuriama dangaus karalystė. Pagal Amy Jill Levine knygą.
Amy Jill Levine yra Šv. Rašto tyrinėtoja, parašiusi knygą "Kalno pamokslas". Kelrodis pradedantiesiems į dangaus karalystę 2020m, rusų k. 2022). Ji bando paaiškinti Kalno pamokslą to meto judaizmo kontekste. Manau, visada pravartu yra dar kartą pažvelgti į tuos pačius tekstus, gal kartais pamatysime tai, ko nepastebėjome.
Jau minėjau ankstesniame poste, kad Jėzus pasirodo savo mokymo pradžioje ant kalno, atsisėda, nes ruošiasi ilgai kalbėti. Tuo metu buvo tik 4 mokiniai pakviesti sekti. Šalia prisėda ir daugiau žmonių. Taigi Jėzus pradeda mokyti savo pasekėjus. Ar jo mokslas buvo kitoks? Ar jis atmetė žydų raštus? Tikrai ne. Jis, būdamas judėjas, rabinas aiškina Torą. Raktas į Jėzaus mokymą yra ST tekstai, kuriuos jis pats cituoja ir komentuoja. Jo kalba skiriasi nuo fariziejų ir kitų rašto aiškintojų. Mokytojas, norėdamas, kad jį suprastų, turi matyti klausytoją, kalbėti jam suprantama kalba. Sinagogose rinkdavosi turtingi ir garbingi mokiniai. Aplink Jėzų - vargetos, visuomenės atstumtieji. Taigi jis pirmiausia ir kreipiasi į juos: "Palaiminti vargdieniai dvasioje..." Žmonės sukluso: Tai kalba apie mus. Argi kas nenorėtų būti laimingas?
Žodžiu "palaiminti" - hebr. "baruch" prasideda daug žydų maldų. "Laimingi, kurių kelias be priekaišto..."(Ps 119) "Kas įeina, tebūna palaimintas Viešpaties vardu! Laiminame jus iš Viešpaties Namų". (Ps 118) Kita malda "ashrei"- hebr. laimingas, vertas garbės. "Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose..."(Ps 84)
Vargdieniai dvasioje - tai ne mažo tikėjimo žmonės, bet tie, kurie galbūt neturi galimybės pažinti Toros, nežino visų įstatymų. Vargšas - "ani" hebr. yra priklausomas nuo Dievo ir nuo kitų malonės.
Skurdas Biblijoje nėra romantizuojamas, o turtas nėra savaime blogis. Laimę atneša mokėjimas dalintis. Taip išpildoma yra Dievo valia ir jau "viena koja" esame dangaus karalystėje. Dangaus karalystė yra esamas laikas. Kiekviena karta turi atsasti savo dalinimosi būdą ir poreikius.
"Palaiminti verkiantys". Juk negalime sakyti: laimingas, kad verki. Paaiškinimas, kad viskas yra Dievo valia - nepaguodžia. Jobo draugai sakė: džiaukis, jei Dievas išbando, bet Dievas buvo Jobo pusėje. Jeigu kančia būtų laimė, ji nebūtų kančia. Dievas neduoda aiškaus atsakymo, kodėl nutinka nelaimės. Gedulas yra rimtas dalykas. Jėzus verkė Lozoriaus. Mirtis yra reali, kankinanti, bet tai ne pabaiga istorijos. Palaiminti yra tie, kurie gali verkti, kurių širdis jautri. Tai rodo, kaip labai jie myli. Žydai turi 7 dienas gedulo, kai rauda ir plėšo drabužius. Artimieji atneša maisto ir gedi kartu, ateina pasėdėti. Tai Dievo paguodos realybė. "Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, guosti visų liūdinčiųjų..."(Iz 61) Žmonės rasdavo paguodą savo ryšyje su gimine. Tai ko negalėjo padaryti tėvai, vaikai galėjo tęsti ir būti gyva jų atmintis. Jeremijas yra paguodos pranašas: "Verkdami jie eis namo, bet aš vesiu juos guosdamas... Rachelė rauda savo vaikų...nustok aimanavusi... viltinga tavo ateitis... tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę"(Jer 31) Ji pamatys juos Dievo karalystėje. Mokiniai verks nukryžiuoto Jėzaus, bet džiūgaus jam prisikėlus.
"Palaiminti romieji" arba kuklūs. "Anavim"- hebr. yra sinonimas dvasiniam vargdieniui. "Mozė buvo labai kuklus žmogus"(Sk 12,3). Jėzus sakė apie save: "aš romus ir nuolankios širdies"(Mt 11,29). Tai nėra pažeminimas ar silpnumas. Jėzus yra kuklus, bet su dideliu autoritetu. Jis lyderis, kaip tarnas, bet ne kaip despotas. Kuklus valdovas įžengia į Jeruzalę ant asilaičio (Mt 21,5). "Jis apiplėšė pats save priimdamas tarno pavidalą" (Fil 2,6). "Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas"(Mt 23,12). "O romieji paveldės žemę"(Ps 37,11). Paveldėti, reiškia būti atsakingu už paveldą. Dar pradžioje Dievas atidavė žmogui žemę, kaip paveldą: "Dievas palaimino juos...pripildykite žemę ir valdykite ją!"(Pr 1,28) Tai mūsų atsakomybė už kūriniją, kuklus naudojimas, kad turėtume ką perduoti ateities kartoms.
Pirmieji trys palaiminimai veda į kitus.
"Alkstantys teisumo" yra tie, kurie supranta priklausomybę nuo kitų ir pareigą kitiems, jie žino, kas yra praradimai ir atmintis, galia ir atsakomybė. Teisumas veda į teisingumą, kuris nepakeliamas be gailestingumo. O gailestingumo nėra be teisingumo, nes veiksmai turi pasekmes.
Tyra širdis yra apsivaliusi nuo pasaulio chaoso: pinigų, garbės, valdžios ir statuso.
Taikdariai bus Dievo vaikai, bet bus persekiojami, nes dėl taikos prašys aukotis abiem pusėm.
Persekiojami bus ir krikščionys. Bet neturi būti skriaudžiami ir šmeižiami kitaip mąstantys. Tuo labiau jūs to nedarykite kitiems.
Palaiminimus būtų galima tęsti: visi, kurie rūpinasi vargšais, benamiais, mirštančiais, nusivylusiais, paklydusiais... jų laukia Dievo apdovanojimas. Jie yra tie, kurie kuria Dievo karalystę.
M.Liuteris sakė, kad Kalno pamokslas yra nepasiekiamas idealas, nes neįnanoma mylėti priešų. Žinoma, tai bendruomenės idealas, ateities gairės, galbūt lozungai, bet jiems reikia rasti realybės detalių.
Jėzus pasakojo turbūt ne vienu metu, o keletą dienų susirinkusiems "naujokams". Galiausiai visas mokymas susiveda į taip vadinamą "auksinę taisyklę": "Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai"(Mt 7,12). Panašiai kalbėjo Jėzaus laikų kitas mokytojas Gilelis: "nedaryk to kitam, kas tau nepatinka - čia visa Tora. O dabar eik ir mokykis"(Talmudas).
Kalno pamokslo temos skamba visoje Evangelijoje. Mato prologas yra kaip nuorodos į ST, kurios padėtų suprasti šį palaiminimų kelią. Jėzaus geneologijoje yra istorijos "vargšų, verkiančių ir alkstančių teisybės". Šios moterys: Tamara, Rūta, Rachaba ir Beršeba duoda Dievo teisingumo naratyvą. Persekiojimai ir tremtys jau buvo žydų tautos patirtis, iš kurios Dievas išvedė. Jėzus gundymu metu kovoja pasitelkdamas Raštą. Jis moko melstis: "neleisk mūsų gundyti". Jis moko Dievą vadinti Tėvu. Viską, ką jis sakė, buvo iš jo patirties. Todėl žmonės tikėjo. Todėl jie jautė esą viena Dievo šeima, kuri gali būti laiminga.
"Jūs - žemės druska... Jūs - pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje."(Mt 5,13-16) Druska, kuri duoda gyvenimo skonį ir šviesa, kuri apšviečia gyvenimo kelią. Pratęsiant Amy Jill Levine mintis iš "Kalno pamokslo".
Jūs -žemės druska" tai ne pamokymas, bet faktas. Jėzaus mokiniai jau yra druska ir šviesa. Pats Jėzus save vadino: "Aš - pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą".(Jn 8,12)
Šiandien šios metaforos turi įvairių prasmių, bet pažiūrėkime, ką kalba Biblija apie druską. Darant smilkalą buvo įdedama druskos, kad būtų grynas ir šventas (Iš 30,35). Ten pat prie ežero žvejai turėjo druskos bokštą ir žinojo, kokia svarbi druska palaikyti maisto šviežumui ir suteikti skoniui. Jėzaus laikais druska buvo brangi prekė. Jos matais mokėjo romėnų kariams. Iš čia kilo žodis "salarium" (lot.)- atlyginimas. Jėzus nori pasakyti, kad ir jo mokiniai, kaip dangaus karalystės kariai yra verti "druskos" atlyginimo. Dar daugiau, druska, paprasčiausias elementas, kuriam nereikia jokių priedų, ji stipri iš savęs, o sumaišyta su dulkėmis, nebetenka vertės - sūrumo. Geriausia druska yra maiste, kada jos nepastebime, bet suteikia šviežumo ir skonio viskam, kur ji prasiskverbia. Toks yra tikėjimas, toks yra Dievo žodžio pažinimas, duodantis skonį gyvenimui. Kiekvienas gerumo gestas ar šypsena gali pakeisti aplinkinių nuotaiką, pagražinti dieną, išgydyti širdį. Tai žemės druska, kuri niekada nėra pati dėl savęs, bet dėl kitų, dėl žemės. Kaip ir mūsų paprastas tikėjimas nėra tik mūsų asmeninio pasitenkinimo. Yra kitas pavyzdys Biblijoje, kai Loto žmona pavirto druskos stulpu atsigręžusi ir nenorėdama palikti savo namų Sodomoje. Per didelis druskos kiekis niekam neskanus - tai puikybė ir dėmesys į save. Net darant gerus darbus Jėzus mokys, kaip "netrimituoti". Per mažai druskos - bus neskanu ir greit suges mūsų gyvenimas.
Šviesa panaši į druską tuo, kad irgi nėra tik dėl savęs, bet kitiems apšviesti. Šviesa gyvybiškai svarbi augti ir matyti. Yra įvairių šviesos šaltinių, bet pirmiausia "Dievas tarė: Tebūnie šviesa!"(Pr 1,3) Psalmė sako: "Viešpats yra Dievas, jis mūsų šviesa" (118). Būsimajame gyvenime "jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies"(Apr 22).
Šią rolę šviesti prisiima mokiniai, kad kiti rastų kelią. Tas miestas ant kalno su šviesomis turi būti ir priebėga, kur yra meilė ir užuojauta. Mieste yra namai, kuriuose žiburys ant stalo ir apšviečia visus esančius namuose. Tai Petro, Mortos, Morkaus namai, kur renkasi pirmieji mokiniai. Tai namų bažnyčios. Net ir pogrindyje jų nepaslėpsi, nes šviečia geri darbai. Šviesa turi būti visame mieste, net ir tamsiausiose vietose: kalėjimuose, ligoninėse, prieglaudose, gatvėse, vienatvės kambariuose. Jei bažnyčia bus visur: mūsų namuose, mūsų mieste, tai kasdien turėsime šviesos. Šios metaforos tampa kelrodžiu ir veikimo vadovu gyvenime.