Viešpats kalbėjo Mozei: paimsi man atnašą iš visų, kurių širdis skatina tai padaryti. Tepadaro jie man Padangtę, idant galėčiau gyventi tarp jų. Skrynią, malonės sostą, du kerubus. Ten aš susitiksiu su tavimi. Ant stalo nuolat mano akivaizdoje laikysi padėtinę duoną. Padarysi iš gryno aukso žvakidę. Padirbsi lentas Padangtės sienoms pastatyti. Padarysi pagal pavyzdį parodytą tau ant kalno. Uždanga atskirsi šventąją vietą nuo šventų švenčiausiosios vietos. Aukurą aptrauk variu. Įrengsi kiemą. Be to, idant nuolat degtų žibintas, atneši gryno iš alyvų išspausto aliejaus. Pasiūdinsi savo broliui Aaronui šventus drabužius. Padarysi vario praustuvą. Paimk brangiausių kvepalų. Jis bus šventas patepimo aliejus. Pagamink smilkalą. Nedarysi tokio sau; laikysi jį šventu Viešpačiui. (Iš 25-30) Dievo buveinė - laiptelis link šventumo, susitikimo vieta. Šventykla ir žmogaus širdis.
Tęsiant Išėjimo kelionę toliau skaitome Dievo nurodymus Mozei, kaip pastatyti Padangtę, arba pirmąją nešiojamą Šventyklą. Tuo pačiu principu, po kiek laiko Saliamonas statys Jeruzalėje Dievui namus. Šios savaitės judėjų skaitiniai susišaukia su mūsų sekmadienio Evangelija (Lk 5), kur Petras apimtas šventos baimės dėl žvejybos stebuklo, prašo Jėzaus pasitraukti nuo jo, nusidėjelio. Tai Dieviško Šventumo patirtis.
Izraelitai Šventumą patyrė prie Sinajaus kalno, kai "matė" Dievo balsą, pajuto nematomo Dievo buvimą ir juos apėmė baimė.
Po tokios dvasinės patirties reikėjo toliau žmonėms gyventi ne danguje, bet žemėje. Todėl Mozė surašė konkrečių nuostatų rinkinį, kaip būti šventais kasdienybėje. Dar daugiau, Dievas parodė Mozei, kaip pastatyti Jam buveinę, Padangtę tarp žmonių. "Padaryk, kaip tau parodžiau ant kalno". Vadinasi, kažkas panašaus yra Danguje. Šventyklos dalys iš tiesų primena Edeno sodą. "Truma"- hebr. Padangtė, pakilimas, kas pakelia mūsų dvasią. Tai galimybė dar kartą patirti Sinajaus Šventumą. Tai galimybė paragauti Dievo artumo, ekskursija į Rojų. Juk toks yra ir mūsų bažnyčių tikslas - padėti susitikti su Dievu. Dievo skrynia ir Malonės sostas bus palapinėje iš akacijos lentų. Tai Dievo kaimynystė tarp kitų palapinių. Tačiau ji bus kitokia. Išskirtinė. Nors Dievas skyrė susitikimui bet kurią žemės vietą, o aukurą netašyto akmens, dabar prašo surinkti aukas iš kiekvieno pagal jo širdį. Po susitikimo su Dievu reikia eiti tolyn tikėjimo keliu, ugdyti savo dvasią Dievo įsakymais, bet ir išbandyti savo širdį dosnumu. Ne dėl to, kad Dievui reikėtų aukso, bet kad žmogus galėtų atsiliepti ir prisidėti prie Dievo buveinės kūrimo. Kad žmogus prisidėtų prie Dievo buvimo pasaulyje kuo jis gali, iš to, ką turi. Visos aukos buvo svarbios. Juk auksą ir sidabrą yra lengviau aukoti, nei vilną, kuri nėra taip matoma. Tačiau Dievo Padangtei reikėjo visų dalyvavimo pagal širdį, bet ne pagal sąrašą ir ne pagal padėtį visuomenėje. Ši alegorija yra siejama su netašytais akmenimis iš kurių Saliamonas vėliau statė Šventyklą. Šventykla Mesijo laikais persikelia į žmogaus vidų. Jėzus kalbėjo, kad Dievas ieško garbintojų dvasia. Jeruzalės šventyklos sugriovimas taip pat privertė pereiti prie vidinio tikėjimo patirties.
Taigi tie netašyti akmenys yra mūsų širdys ir juos pakelti gali tik pats žmogus, atnešdamas save kaip dalį į Dievo Šventyklą. Sakoma, Mesijas atstatys sugriautą šventyklą. Jis pats buvo tas atmestas, niekur netikęs akmuo, kuris tapo kertiniu, t.y. pagrindiniu Šventyklos kupolą laikančiu akmeniu.
Romėnai sugalvojo plytas, vienodas, ir statė miestus. Visuomenės tvarkai reikia kad žmonės elgtųsi atitinkamai, bet ten nėra šventumo. Kai kurios religijos bando nutašyti "akmenis" - suvienodinti žmones pagal teisingą modelį. Šventykla yra statoma iš Dievo duotų prigimtinių akmenų įvairovės.
Išmalda yra svarbi tikėjimo išraiška judaizme. Jėzus taip pat kalbėjo apie aukojimą slaptoje. Tai mūsų pastangos peržengti savo ribas, savo ego, o kiekviena auka apvalo širdį ir pakelia iki Šventyklos akmens.
Sandoros Skrynia, malonės sostas (skrynios dangtis) ir du kerubai gali būti šeimos įvaizdis. Prie Sinajaus įvyko Izraelio tautos ir Dievo vestuvės. Akmeninės plokštės buvo sandoros patvirtinimas, susitarimas, tautos įsipareigojimas. Kerubai, kaip angelai prie Dangaus vartų, saugantys Gyvybės medį - t.y. Torą (skrynioje plokštės, Dievo žodis).
Žvakidė - menora, pasaulio sukūrimo ženklas. Dievas yra šviesa, bet prašo žmogaus aliejaus. Daug šakelių ir detalių sudaro vieną šviestuvą - tai įvairovės vienovė, kuri yra pats Dievas.
Yra ir stalas su padėtine duona. Tai žmogaus rūpestis savo kūnu, kaip išsimaitinti. Bet koks mūsų maistas per šią duoną tampa pašventintas. Dievo rūpestis yra mūsų kasdienė duona. Taip kiekviena mūsų bendrystė prie stalo yra Dievo palaiminta.
Aukuras buvo skirtas nuodėmių atleidimui gauti, išpirkti kaltes. Bet prie šio Dievo stalo buvo valgoma su Dievu. Toks realus bendravimas vyko jau Mozės laikais.
Pagal I. Roytman mintis: Šventyklos kunigai laikėsi seno modelio šventumo, o Mesijas siūlo naują - vidinį šventumą, t.y. pereiti iš ritualų į dvasinį gyvenimą. Įstatymai apriboja egoizmą ir priverčia daryti gera, bet jei tai yra širdyje- viskas vyksta spontaniškai. Pastatyti Dievo padangtę širdyje reikia laiko ir pastangų. Kad galėtum šokti priešais Sandoros skrynią kaip Dovydas turi būti kitoks žmogus.
Dievas prašė aukoti kasdien ryte ir vakare. Galbūt yra lengviau surengti didelį renginį, nei pastoviai daryti mažus dalykus. Bet kasdienio gyvenimo paprasti veiksmai yra tai, kas kuria gerus santykius su artimaisiais ir su Dievu.
Šventyklą stato paprastų žmonių paprastos aukos.
Šventykla buvo didžiausias paradoksas - apreikšti dieviškumui žemėje. Akmuo lieka akmeniu, kol nėra pakeltas iki Šventyklos sienos. Tamsa lieka tamsa, kol neperkeičiama į šviesą. Tik savo tarnavimu žmogus gali pakeisti širdį iš akmeninės į kūnišką. Tie akacijų medžiai buvo išdailinti ir išskaptuoti į gražiausius ornamentus. Jėzus neskirstė žmonių į nusidėjelius ir teisiuosius. Jo žvilgsnis pažadindavo žmoguje gerumą ir tai buvo širdies atsivetimo momentas.
"Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus - tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios - pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams."(Iš 25,22) "Ir jie žinos, kad aš esu Viešpats, jų Dievas, kuris išvedė juos iš Egipto žemės, kad galėtų tarp jų gyventi."(Iš 29,46) "Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus, Dievo sūnų Jėzų. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą".(Hebr 4,16) Malonės sostas, Šventų Švenčiausia tarp dviejų kerubų - tai Dievo ir žmogaus susitikimo vieta. Veidas į veidą - malonės ir gailestingumo ryšys. Dievo žvilgsnis palaikantis pasaulio buvimą.
Dar kartą sugrįžkime prie Malonės Sosto. Daug yra komentarų apie tai, ką galėtų reikšti taip smulkmeniškai Mozei nupasakota Padangtės statyba. Nesigilinant į detales, galime sakyti, kad visa tai atspindi Dievo kūrybos tikslumą. Dievas padėjo pagrindą mūsų visatos egzistavimui ir kaip svarbu yra, kad kiekviena detalė būtų savo vietoje. Dievas davė Torą ir kaip svarbu yra jo žodis žmogiškumo keliui. Kartais dalykai išeina iš savo vietų ir reikia juos šiek tiek pajudinti. Pasauliui reikia pataisymo, bet ne sunaikinimo. Mums nereikia kovoti didelių kovų, bet ištaisyti mažas klaidas. Galbūt ir krikščionybė būtų pakeitusi pasaulį, jei ne keletas klaidų (kaip nemokėjimas mylėti priešų ir pan.)
Sandoros Skrynia buvo padaryta iš paprasto akacijos medžio ir tik apdengta auksu iš išorės ir iš vidaus. Medis - tai augimo simbolis. Šventumas yra žmogaus potencialas. Auksas turi būti tiek viduje, tiek išorėje (be veidmainystės).
R. Kukas daug kalba apie žmogaus prigimties apvalymą - t.y. sustatymą į tinkamas vietas mūsų prigimtinių dalykų, kaip gyvenimo jėgos, įspūdžių, tvarkos, pastovumo, užtikrintumo. Tačiau reikia išsilaisvinti nuo aklumo, grubumo, būtinumo. Kasdienis gyvenimo džiaugsmas galėtų būti kaip šventumo ugnis, bet ne iškreiptas dvasingumas, kuris paskandina viską, kas materialu ir atneša melagingą vaizduotės pasaulį.
Š. Karlebachas sako, kad mūsų širdis vis tik trokšta Dievo begalybės, nors esame riboti. Prieš pasaulio sukūrimą viskas buvo amžina. Dievas turėjo padaryti vietos savo širdyje pasauliui ir man. Ir aš turiu padaryti vietos Dievui savo širdyje. Kai esu per daug užsiėmęs savo reikalais, širdis yra perpildyta. Bet palikęs truputį vietos nuo savo troškimų atidarysiu duris amžinybei. Šventų Švenčiausia - tai begalinio Dievo ir riboto žmogaus susitikimo vieta, virš laiko ir erdvės, virš bet kokių logikos ar fizikos dėsnių. Du kerubai veidas į veidą išreiškia betarpišką ryšį, koks gali būti tarp įsimylėjusių. Maži gerumo gestai išreiškia amžiną meilę. Paprasti žodžiai gali būti dangaus malda. Taip Dievas gali išlieti savo begalinę malonę mūsų ribotuose "induose". Kuo labiau suvokiu Dievo begalybę, tuo daugiau manyje atsiranda tos vietos, tuštumos ir amžinybės. Toks ryšys su Dievu yra įmanomas kiekvieno žmogaus širdyje. Dievo ir žmogaus ryšys yra tai kas palaiko pasaulį. Tiek Dievo žvilgsnis į mus, tiek ir mūsų žvilgsnis į jį.
Pertvara esanti Padangtėje simbolizuoja materialų pasaulį, o taip pat ir kūną. Sugriovus Šventyklą, Malonės sostas galutinai persikelia į žmogaus kūną. Jėzus buvo tas, kuris mums apreiškė Tėvą per save. Tai liečia ir mus, kad per savo gyvenimą parodytume Kūrėją. Šventumas dažnai siejamas su veikimu. Bet Dievas apsigyveno izraelitų tarpe jiems tik pradėjus keliauti tikėjimo keliu. Dievo šventumas nepriklauso nuo mano darbų. Jis gali būti net tamsiausioj vietoj. Žemiškas pasaulis nekeičia Dievo. Tamsa mumyse atsiranda, kai nepakankamai suprantame Dievo buvimo. Negalime išvysti Jo veidas į veidą. Tačiau patikėjus savo dvasios šventumu prasideda tikėjimo kelionė, kaip izraelitams per gyvenimo dykumą su Švenčiausia skrynia. Pasitikėdami artinkimės, kad patirtume gailestingumą. Tai yra didelė Dievo paslaptis, kurią bandome apmąstyti pasitelkdami šventumo ieškojusių žmonių mintis.
Nuotraukoje: Nazareto Apreiškimo Marijai bazilika. Švč. Marija - Sandoros Skrynia, melski už mus.
"Viešpats kalbėjo Mozei: Kai surašinėsi izraelitus, kiekvienas įrašomas į sąrašą, turės mokėti Viešpačiui išpirkimo mokestį už savo gyvastį, kad būtų išvengta bet kokios rykštės (epidemijos) tarp surašomųjų. Šis puse šekelio mokestis - atnaša Viešpačiui".(Iš 30,11) "Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta, jis saugos tavo gyvastį".(Ps 121) "Bus išgelbėta tavo tauta, visi, kurie rasti įrašyti knygoje".(Dan 12,1) "Žmogaus Sūnus atėjo savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį".(Mt 20,28) Surašymas. Kiekviena gyvastis turi tą pačią vertę. Kiekvienas žmogus atskirai susiriša su Kūrėju, kad minia jo neužkrėstų "blogio" epidemija.
Tęsiant Išėjimo istoriją pagal šios savaitės judėjų Toros skaitinius pasidalinsiu A. Blendo mintimis apie "Ki Tisa" - hebr. surašymą. Dar tebesant Mozei ant Sinajaus kalno, Dievas duoda ne tik instrukciją Padangtei, bet ir nurodymą surašyti žmones. Surašyti - reiškia prisiimti ant savęs, savo atsakomybei. Dievas įpareigoja Mozę toliau vesti kiekvieną žmogų į šventumą, išsaugoti kiekvieną gyvastį (dvasią). Tai ne paprastas žmonių suskaičiavimas, bet simbolinis kiekvieno žmogaus sujungimas su Dievu. Kol kas visi keliavo būriu, visi kartu perėjo jūrą, visi girdėjo Balsą. Vienybė gali būti ne tik palaikymas vienas kito šventume, bet ir pavojus užsikrėsti kito liga - t.y. nutempti žemyn, persiimti blogais dalykais. Kur minia, ten kyla epidemijos. Todėl Dievas liepia Mozei įrašyti kiekvieną vardą atskirai ir paimti po 1/2 šekelio išpirkos už gyvybę. Visiems vienoda suma, tiek turtingiems, tiek vargšams. Kiekviena siela vienodai brangi. Iš surinkto sidabro buvo padarytas pakojis aukurui. Visi matė tai ir atsiminė. Truma - šventas pakilimas. Tik 1/2 šekelio. Kaip plonas siūlas, kuris palaiko gyvastį, aš ir Dievas, kad išliktume per visokias epidemijas. Iki šiol žydų tradicijoje yra aukojama už kiekvieną vaiką, net ir negimusį dar, kad šiuo simboliniu veiksmu sujungtų jo dvasią su Kūrėju, kad iš anksto apsaugotų nuo blogos pasaulio įtakos. Tai yra vadinama "Mahacit" - hebr. raidės sujungia žodžius: gyvybė - teisusis- mirtis. "T" raidė reiškia jungtį su Dievu, kuri primena kryžių.
Jėzus, teisusis, kuris sumokėjo išpirką už daugelį. Kad būtume surišti su Dievu amžinai, kad būtume apsaugoti nuo pikto, kad būtume surašyti Jėzaus knygoje, nes Jis prisiėme už mus atsakomybę, prisiėmė mus ant savęs. Man reikia surasti tik 1/2 šekelio - tą ploną siūlelį ir jo laikytis, kad ir kas benutiktų aplink. Viešpačiui patikėsiu savo gyvastį.
"Viešpats tarė Mozei: Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė. Jie suskubo pasukti iškelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliedino veršį ir aukoja jam. Mozė įniršo. Jis metė plokštes iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje. Aaronas buvo leidęs jiems palaidai elgtis savo priešų pajuokai. Mozė sugrįžo pas Viešpatį ir tarė: jei tu tik atleistum jų nuodėmę... Bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei! Tačiau Viešpats tarė: tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos. Tada Viešpats pasiuntė tautai rykštę (epidemiją) už tai, kad privertė Aaroną padirbti jiems veršį."(Iš 32) Panika ir nekantrumas. Stabmeldystės užkratas.
Aukso veršis - liūdniausias, bet ir žmogiškiausias Išėjimo istorijos puslapis. Mus stebina, kaip žmonės, kurie ką tik girdėjo Dievo įsakymus, prašo Aarono nulieti jiems aukso veršį. Reikia suprasti, kad jie, buvę vergai, dar visai neseniai gyveno giminėmis su savo dievais. Kai Mozė ėjo su jais kalbėtis, jie nežinojo net savo Dievo vardo. Mozė turėjo atnaujinti jų atmintį - priminti apie Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, kuris juos kvietė. Daug kitų tautų išėjo kartu su izraelitais, pamatę jų Dievo galią.
"Tačiau Mozė uždelsė nusileisti nuo kalno. Žmonės (minia) susirinko prie Aarono ir sakė jam: Eikš, padirbk mums dievus, kurie mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei - tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės". (Iš 32,1)
Taip kalba žmonės, kurie matė Mozę, kaip dievą, kuris juos vedė. Jie dar nepažino Izraelio Dievo. Jie negalėjo pakelti Jo balso ir sakė: tegul Mozė kalba.
Išsivesdamas visus norinčius iš Egipto Mozė stipriai rizikavo. Rašoma: "kartu su jais pakilo eiti padrika minia"(Iš 12,38). Žydų komentatoriai sako, kad ir auksinio veršio idėja greičiausiai kilo šios minios tarpe. Iškeliavo 600 tūkst.vyrų, o nubausta buvo tik 3 tūkst. garbinusių veršį.
Atrodo, kad Dievas iš anksto numatė šiuos įvykius, kai Mozei kalbėjo apie Padangtės statybą. Dievas žino, kad žmogus nepajėgus vien dvasiškai išlaikyti tikėjimą.
Tikėjimui reikalinga vaizduotė. Protas patikrina ją, kad nenukryptume į stabmeldystę. Todėl pats Dievas pasirūpina Dangaus įvaizdžiu žemėje, nurodo gana sudėtingą savo buveinės pavidalą ir tarnavimo būdą. Kad nekiltų minčių vėl daryti "aukso veršius".
Bet ar tikrai jie pasidarė naują dievą?
Sandoros skrynios Malonės sostas su dviem kerubais, kuris buvo skirtas Dievo dvasiai (Shehina) nusileisti - ar neprimena aukso veršio nugaros. Yra tokių minčių, kad žmonės ieškojo tik ryšio su tuo Dievu, kuris juo išvedė iš Egipto. Jie nepamiršo šio įvykio. Jie norėjo, kad ir toliau juos Dievas vestų. Jie buvo išsigandę dykumos viduryje, nes Dievo tarpininkas Mozė kažkur dingo. Panika ir nekantrumas.
Tokia žmogiško silpnumo akimirka paliečia net Aaroną. Jis išsigandęs dėl minios reikalavimų. Negali nieko pasakyti, paprieštarauti. Tik bando "tempti" laiką: tegul atneša aukso papuošalus. Galbūt moterys nesutiks atiduoti tai kas brangiausia. Bet žmonės skuba. Moterys paklūsta, taip buvo įpratusios vergystėje.
Tada Aaronas dar bando delsti: "rytoj bus Viešpaties šventė", ne tuoj pat. Atėjo rytojus. Žmonės anksti pakilo, atnašavo aukas, sėdosi valgyti, o paskui ir ūžauti. Jeigu šis aukso dirbinys būtų likęs tik kaip aukuras Viešpačiui, nebūtų nieko nutikę. Visada suvalgydavo pusę aukos bendravimo su Dievu ženklan. Bet ūžavimas, ištvirkavimas, ritualiniai šokiai jau buvo iš to gyvenimo Egipte, iš senųjų pagoniškų švenčių. Kai tikėjimas per silpnas, Dievo pažinimas menkas, žmonės sumaišo visokius stabus ir prietarus kartu.
Apvalyti tikėjimą Mozė liepė griežtai: "Kas už Viešpatį, teateinie pas mane!"(Iš 32,26) Turėjo rinktis tarp savo giminės ir Dievo. Šiame kontekste yra suprantami ir Jėzaus žodžiai: "Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys".(Lk 14,26) Čia apie tikėjimą be kompromisų. Tai nėra neapykanta žmogui, nes Jėzus liepia net priešus mylėti. Tai yra, kaip išlikti ryšyje su Dievu ir nepasiduoti stabmeldystės užkratui.
Dabar aišku, kodėl Dievas numatė kiekvieno izraelito surašymą ir išpirkimo mokestį už gyvastį (skaityti ankstesniame poste). Tai bus kiekvieno žmogaus akistata su Dievu atskirai. Tik asmeninis ryšys leis atsilaikyti prieš moralinę "auksinio veršio" epidemiją. Einant su minia yra tikimybė susirgti arba "sugesti".
Mozė taip pat neatlaiko apmaudo. Papėdėje kalno išmeta iš rankų Dievo ranka surašytas akmens plokštes. Tyčia ar netyčia - yra visokių komentarų. Jeigu tauta prie Sinajaus kaip nuotaka sudarė Sandorą su Dievu, tai dėl jos neištikimybės yra sudaužomas sutarties dokumentas. Tik Mozės malda galėjo perkeisti Dievo širdį. Mozė, būdamas teisus, yra pasiryžęs prisiimti savo tautos kaltę, likti kartu su nusidėjusiais ir būti ištrintam iš Dievo knygos. Jėzus tai pakartojo.
Tačiau Mozei Dievas atsako: tik tą, kuris nusidėjo ištrinsiu iš savo knygos ir bausmės dieną nubausiu. Kažkokiu būdu Dievas atskiria širdis ir pamoko, tik tuos, kuriems reikia. Biblijoje rykštė reiškia epidemiją, kuri paliečia ne visus ir ne atsitiktinai. Dievo pamokas galime suprasti tik asmeniškai. Visa kita mato tik Dievas.
"O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta."(Iš 19,5) "Jie - tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę."(Iz 43,21) "Kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta... Tik jei tie įstatai pranyktų be mano valios - tai Viešpaties žodis,- Izraelio palikuonys amžinai liautųsi buvę tauta mano akyse."(Jer 31) Izraelio pašaukimas šiuolaikinio judaizmo akimis. Pamąstymai iš susitikimo su rabinu Meiru Manevichiumi.
Kas yra žydai arba geriau sakyti judėjai ir koks šios tautos išskirtinumas arba misija?
Apie tai yra daug kalbama ir rašoma. Bet norėčiau pasidalinti gana aiškiu komentaru iš susitikimo su jaunu šiuolaikiniu rabinu Meiru Manevičiumi. Gal tai padės labiau suprasti Dievo užmojį.
Žydai arba judėjai yra tie, kurie stovėjo prie Sinajaus ir gavo tiesiogiai iš Dievo Įstatymą. Taip pat ir tie, kurie prisijungė prie šios tautos ir priėmė šią Dievo Sandorą.
Ivrim - hebr.ateivis, kuris perėjo Jordaną. Protėvis Avram, semitas, gyvenęs Mesopotamijoj, Eufrato aukštupio žemėse. Ko Dievas norėjo iš Abraomo? Tik išeiti ir nutraukti savo praeities ryšius. Iš Abraomo šeimos Dievas nori sukurti naują civilizaciją, kokios dar nebuvo ir nebus. Ar Abraomui buvo aišku, kas vyksta? Tikrai ne. Nacionalinis konfliktas tarp semitų ir kanaaniečių buvo senas. Dabar jis turi eiti į savo priešų teritoriją kaip ateivis. Vis tik jis siunčia savo vaikus ieškoti žmonų atgal į savo kraštą. Ši šeima išauga iki didelės genties iš 12 Jokūbo sūnų. Iš išorės jie niekuo nesiskyrė nuo kitų genčių. Net apipjaustymas ir aukojimai nebuvo naujiena. Tačiau jų Dievas buvo kitoks - nematomas, reiklus ir su moralės principais.
Išėję iš Egipto, izraelitai nieko daugiau nežinojo, tik tiek, kad jie ne egiptiečiai. Jie turėjo tapti tauta. Jie vadino save Izraelio (Jokūbo) sūnumis. Mozė turėjo pažadinti jų atmintį ir ant nacionalinio pagrindo padėti dvasinius dalykus. Pasakojimai apie protėvius realizuojasi prie Sinajaus kalno. Kiekvienas, kuris girdėjo Dievo žodžius, tapo pranašu ir kunigu. Tauta suprato savo išrinkimą ir turėjo gyventi su šios misijos našta. "Būti šventais, nes Dievas yra šventas". Jie suprato savo išrinkimą, kaip Įsakymų laikymasi. Nežiūrint to, kad visos tautos priklauso Dievui ir kiekviena turi savo misiją, nuo Izraelio priklausys visų tautų vystymasis. Toks buvo Dievo užmojis.
Po pirmosios Šventyklos sugriovimo buvo tikėjimo krizė. Babilono nelaisvėje vyko tautos misijos permąstymas. Ezra, Nehemijas su 40 tūkst.sugrįžusiųjų kuria naują tautą, stato antrąją Šventyklą. Dievo žodis surašomas į Torą, kuri tampa Dievo išminties vadovu ir konkuruoja su Šventykla. Makabėjai pasipriešina graikų civilizacijos idėjoms. Būtent judėjų dvasingumas tampa nesunaikinamas ir "nesudeginamas", nors dega ir antroji Šventykla. Šį praradimą tenka užpildyti kitaip. Buvo surinkta visa judaistinė tradicija ir surašyta Talmude (IIa.) Tokiu būdu judaizmas tampa universalus ir nepririštas prie teritorijos. Žydai išliko išblaškyti visame pasaulyje tik dėl šio dvasinio turto. Maldos pakeitė aukas. Tora tapo Švenčiausia.
Maža tauta, naikinama daugiau nei 1000 metų, kokią misiją galėjo turėti? Buvo tik fizinio išlikimo klausimas. Mūsų laikais žydai vis dar gyvena iš inercijos išsaugoti tikėjimo tradicijas nuo viduramžių laikų. Izraelio valstybės įkūrimas yra tik pradžia, todėl negalime sakyti, kad yra pavyzdys kitoms tautoms. Po tremties, kaip po mirties, išbarstytus kaulus reikia atgaivinti, prikelti, apdengti kūnu, o paskui ateis ir dvasia. Izraelis žino, kad gali ne tik išlikti, bet kad jiems patikėtas didelis Dievo turtas, Dievo išmintis. Kada jie galės šviesti kaip žvaigždės danguje ir pradėti dalintis reikia laiko.
Vis daugiau atsiranda žmonių, ieškančių bendrų taškų, gilesnio Dievo pažinimo. Atpažinti Dievo veikimą ir kitur yra dialogo pradžia. Dievo tikslas yra žmonių vienybė. "Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Tuos, kurie bus išlikę, pasiųsiu pas tautas, į tolomąsias salas. Jie paskelbs tautoms mano garbę".(Iz 66) Nemažai mūsų laikų žydų mąstytojų mato krikščionybę, kaip Dievo žodžio skelbimo visam pasam pasauliui Dievo užmojį. Tai buvo supaprastintas būdas perduoti Torą, nes judaizmas buvo tapęs per daug sudėtingas, nors gana plačiai žinomas, ypač išvertus Torą į graikų kalbą (IIa pr Kr).
Šie du keliai iš vienos šaknies, judaizmas ir krikščionybė gali papildyti vienas kitą ir praturtinti, jeigu suprasime bendras tikėjimo ištakas. Turime tą patį Dievo žodį, tik skirtingai jį skaitome. Jeigu judėjai stengiasi suprasti pačias raides, autentišką žodžių prasmę, tai krikščioniškoji tradicija graikų įtakoje Torą traktavo filosofiškai. Todėl kiekvienas Biblijos vertimas jau yra jos komentaras. Taip atsirado filologinis ir filosofinis vienos religijos dualizmas, tarsi dvi sandoros ar du Testamentai (ST ir NT), nors iš esmės yra tik skirtingi supratimai.
Jau Talmude IIa. žydai šį reiškinį vadina dviejų brolių : Jokūbo ir Ezavo nesutarimą. Po kurio laiko, pykčio ir neapykantos, jie eina susitikti. Kraujo ryšys - vienas Tėvas- yra nesunaikinamas (apie tai kitame poste).
Tuomet Viešpats Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir išėmė vieną šonkaulį, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų".(Pr 1,21) "Todėl dabar ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį. Ten ji atsilieps kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kai išėjo iš Egipto žemės. Susižadėsiu su tavimi amžinai."(Oz 2,16) "Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu. Dvi gentys yra tavo įsčiose." Ezavas ir Jokūbas (Pr 25,22) Dar kartą apie judėjų ir krikščionių santykį, kaip moters ir vyro papildomumą, kaip dviejų brolių ginčus ir amžiną ryšį.
Iš Egipto vergovės kartu su izraelitais išėjo daug kitų tautų. Šteinzalcas sako, kad dėl to Izraelyje yra ginčų ir nesutarimų, tarp rabinų ir politikų, susipriešinusios yra ir atskiros tikinčiųjų grupės. Tačiau svarbu yra neprarasti tarpusavio ryšio. Kaip broliai yra surišti kraujo ryšiais amžinai, taip svarbus yra žmonių ryšys, nežiūrint skirtingų nuomonių. Juk ir broliai grumiasi, kariauja, bet galiausiai eina vienas kito sutikti (Jokūbo ir Ezavo istorija Biblijoje).
Šteinzalcas tęsia: nestatykime net mažiausių sienų. Bandykime bendrauti su kitaip mąstančiais. Nors netikime tuo, kuo jie tiki, bet susipažinkime, mokėkime jų kalbą, kad susikalbėtume. Kiti galvoja, kad įvedus visuotinę tvarką, viskas būtų geriau. Svarbiau yra išmokti kalbėtis. Žmonės gali rasti bendras tiesas, bet jei jiems uždrausime mąstyti, jie nebebus žmonėmis. Sienos pastatomos iš smukmenų, bet jos tampa geležinėmis ir reikia ištisų kartų jas sugriauti.
Kitas žydų mąstytojas Arie Baratz parašė knygą apie judėjų ir krikščionių papildomumą. Po dviejų tūkst.metų susipriešinimo verta dar kartą pažvelgti, iš kur kilo ta perskyra. Kas galėtų būti tas susitikimo tiltelis?
Jau minėjau, kad Talmude (IIa.) judėjai matė krikščionis kaip Ezavo palikuonis, kaip Jokūbo - Izraelio brolius. Todėl galima tikėtis, kad po ilgo išsiskyrimo, kaltinimų ir nesusipratimų, šie broliai galiausiai susitaikys. Jie liks kiekvienas su savo šeima, savo gyvenimu ir misija bet žinos, kas juos sieja ir kad yra broliai amžinai. Jie dvyniai, kurie negali vienas be kito. Krikščionys be judėjų būtų, kaip medis be šaknų. Judėjai be krikščionių liktų maža provincinė religija. Jokūbas grįžta į tėvo namus ir saugo tradiciją. Ezavas iškeliauja užkariauti pasaulio. Jokūbas, palikęs savo baimę ir gudrumą, eina link brolio, Ezavas iš ilgesio pamiršta kerštą ir apkabina.
Dar vienas Biblinis įvaizdis yra vyro ir moters sukūrimas. A. Baratz mato Izraelio išrinkimą iš pasaulio tautų kaip moters sukūrimą iš vyro. Pradžioje buvo vienas žmogus pagal Dievo paveikslą. Paskui Dievas atskyrė žmogaus dalelę ir sukūrė kitą žmogų. Tarsi du tipai žmonių, kurie yra skirtingi, bet pilnai savarankiški.Toks buvo Dievo sumanymas. Vyras ir moteris yra bendrininkai, pagalba vienas kitam, jiems skirta ypatingas ryšys, bet nesuvienodėjimas. Vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos. Tokiu principu, pasaulio tautos turėtų ieškoti ryšio su Dievo tauta.
Pirmieji krikščionys buvo judėjai arba "bei Noah" - Nojaus sūnūs, kuriems buvo neprivaloma laikytis visų įstatymų ( tik septynis Nojaus įsak.). Taip rašoma yra ir Apaštalų darbuose. Kai Tora buvo išversta į graikų kalbą, daugelis tautų Romos imperijoje pažinojo judaizmą, ypač ten, kur gyveno žydai. Tokie pagonys dalinai gyveno kaip žydai, laikėsi kai kurių įstatymų, buvo perėmę jų tradicijas. Graikiškoje aplinkoje kūno grožis buvo labai svarbu, todėl apipjaustymas buvo nepriimtinas. Ši nauja judaizmo kryptis, vėliau pavadinta krikščionybe, buvo liberali pagonims, tačiau liko griežta žydams dėl tos pačios "išskirtinumo" priežasties. Judėjai prisiėmė Dievo Įsakymus "būti šventais" tik sau, bet netaikė kitiems.
Kaip dabar galėtume rasti žydų ir krikščionių ryšį?
A. Baratz sako, kad judėjai negali priimti krikščionybės su visomis bažnyčios taisyklėmis, kaip negali moteris tapti vyru. Ji savaime yra atskiras kūrinys ir Dievo planas. Yra nemažai žydų, kurie tiki Jėzų kaip Mesiją, likdami judėjais. Kiti gyvena Mesijo dvasia be konkretaus mesijo įvardijimo. Dar kiti kasdien laukia jo atėjimo. Dievas turi visiems išgelbėjimo planą.
Tora arba Biblija yra tas siauras tiltelis, kuris duota mums žodžius ir susikalbėjimo kalbą.