"Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!"(Jn 14,27) "Juk Viešpaties dvasia pripildo pasaulį, ir tas, kuris visa palaiko, žino, ką žmogus sako... tikrai stebi žmogaus širdį ir klausosi jo liežuvio".(Išm1,6) Širdies ramybė - shalom - taika prasideda žmogaus viduje. Pozityvi kalba ateina iš Dievo žodžių, kuriančių pasalį.
"Shalom" - hebr. ramybė, taika, vienybė, pilnatvė. Šis žodis turi platų spektrą prasmių. Tai Dievo Dvasia, kuri yra Shalom. Dievas kuria pasaulį savo Žodžiu, todėl Dievo kalbos trupiniai pabyra žemėje. Visos pozityvios idėjos ateina iš Dievo žodžių. Žmonių maldos ir taikos troškimai kyla iš Jo Dvasios. Tai tokie pat šventi žodžiai kaip Tora, sako N. Ginbergas.
Taika ir ramybė pirmiausia yra viduje, ne aplink mus. Sakoma, kraujas iššaukia kraują, priešiškumas - priešiškumą. Negatyvi dvasia mato tik negatyvą ir tuo maitinasi. Apkalbos ir blogos mintys sveria tiek pat, kiek stabmeldystė. Bet kaip surasti vidinę ramybę? Kaip gyventi taikoje? N. Ginsburgas duoda patarimą: pamatyti kitame žmoguje tai, ko pats neturiu, pamatyti kito žmogaus vertę ir nors truputį tiesos. Galbūt nesiseka surasti bendros kalbos, bet toks požiūris jau atveria kelią į santarvę. Reikia žinoti kaip kariauti tarpusavio kovas. Negalime sudeginti visus tiltus ir peržengti raudonas ribas. Gyvenimas yra sudėtingas. Amalekas ("piktasis") nori viską supaprastinti ir pritaikyti visiems bendras taisykles. Jis nori net dvasinius dalykus paaiškinti primityviai, fiziškai (pvz. kad meilė - tai tik hormonai).
Bet gyvenimo šaltinis yra žmogaus viduje. Tai jo širdis. Jei ji suskilusi, jei ten yra neramu, ji negali teikti jėgų. Ji negali priimti tos Dvasios, kuri yra Shalom. Jėzus sako: "Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą, eik pirmiau susitaikyk... susitark su savo ieškovu dar kelyje į teismą".(Mt 5,23)
Dabar mūsų aukos yra mūsų širdis. Jei ten kažko trūksta, ten netelpa visi tavo artimieji, ji netinka "aukojimui", kaip netikdavo nesveikas avinėlis. Nežiūrint to, kad mus nuolat persekioja konfliktai, turime ieškoti Shalom - vienybės ir taikos širdyje, sutalpinti ir sujungti dvasioje visus žmones. Pas Dievą nėra nereikalingų žmonių. Galbūt matau, kad kažkur užgeso Dievo dvasia ir jie elgiasi kaip gyvuliai, tai dar didesnis gailestis kyla tokiems. Nes žmonija yra viena.
Mintyse prasideda ir neapykanta, ir meilė. Jei negaliu negalvoti apie blogį, kurį matau pasaulyje, tai bent artimam rate galiu pabandyti pakeisti mintis ir rasti, ką nors gero. Pozityvios mintys gali sukurti tokią bangą, kuri sustabdytų blogį. Pozityvios mintys yra Dievo mintys. Tai yra malda. Iš degančios širdies ateina tikri žodžiai. Sakoma: nekalbėk, ko nepergyvenai, nes tai bus tik lozungai. Mūsų kalboje būna daug tuštybės, bet pasireiškia ir Dievo žodžiai.Tai tie patys pasaulį kuriantys Dievo žodžiai, sujungiantys žmones, bet ne skiriantys. Iš širdies žodis pasiekia širdis. Mes lengvai atskiriame tai, kas nuoširdu ir atvira. Tuo labiau, Dievas stebi mūsų širdis ir klausosi mūsų kalbos.
Apsijungę Jo dvasioje galime stovėti maldos vienybėje už visą žmoniją!
"Todėl susijuosę savo dvasios strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone."(1Pt 1,13) "Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas, ką praryti".(1Pt 5,8) Tikėjimo blaivumas ir Šv. Dvasios ugnis. Religinis fanatizmas ir "nešventinta" ugnis, kurios Dievas nebuvo įsakęs. (Kun 10)
Žymus žydų mąstytojas Gešelis paliko savo filosofinių straipsnių rinkinį knygoje "Dievas ieško žmogaus". Įdomi ir aktuali tema yra apie tikėjimo misticizmą. Fanatiškas entuziazmas yra "blogoji ugnis", kuri ne sušildo ir šviečia, bet degina ir naikina. Tai galima palyginti su Biblijoje aprašyta "nešventinta" ugnimi, kurią aukojo Aarono du sūnūs, kai Viešpats nebuvo jiems to įsakęs. Tada ugnis iš Viešpaties artumo prarijo juos.(Kun 10,1) Kanaano žemėje buvo žinomi ritualai pasiekti ekstazei - t.y. susiliejimui su garbinama dievybe. Kai pranašas Elijas iškvietė į dvikovą Baalo pranašus, jie visokiais būdais stengėsi prisišaukti dievus šokdami ir svaigindamiesi. Jų apeigos būdavo orgijos ir transo potyriai. Žydų pranašai labiausiai kovojo su šia religine praktika, kuri tarsi narkotikai nuolat svaigindavo žmones ir visai atitraukdavo nuo realybės. Svetimi dievai nebuvo taip pavojingi, kaip tokia dvasios būsena, atmetanti sąmonę ir logiką.
Kiekviena religija ieško priemonių pasiekti dievus. Tačiau tokių potyrių ieškojimas yra labai pavojingas. "Negerkite vyno nei svaigiųjų gėrimų, nes jūs turite daryti skirtumą tarp to, kas šventa ir to, kas prasta".(Kun 10,9) Taip buvo įsakyta Aaronui ir kunigams.
Biblinis žmogus patiria Dievo meilę ir taip pat trokšta susijungti su Dievu, bet niekuomet nepamiršta, kad Dievas visada bus daug daugiau, nei įmanoma įsivaizduoti ir daug toliau nei įmanoma priartėti. Mistika egzistuoja ir krikščionybėje, bet ji negali būti siekiama saviįtaigos ar apsisvaiginimo priemonėmis. Žydų pranašai neieškojo mistinių patirčių. Dievo dvasia juos ištikdavo netikėtai ir kalbėdavo jiems esant sąmoningiems. Tai būdavo dialogas su Dievu, neprarandant nei savo jausmų, nei valios. Dievas, kaip asmuo priartėja pats prie žmogaus. Jis ne mistinis, bet istorijos Dievas, kuris nori perduoti savo Žodį. Tokiu būdu pranašas yra tik tarpininkas tarp Dievo ir tautos. Svarbi yra pati žinia, bet ne pranašo juslinė patirtis. Biblijoje matome, kad Dievas šaukia vardu ir Mozę, ir Samuelį, o ne jie patys šaukiasi. Blaivumas yra mūsų tikėjimo pagrindas. Mes nežinome specialių pratimų pasiekti didesniam dvasingumui. Kam Dievas nori apsireikšti, tam nereikia žmogiškų pastangų, nereikia svaigalų, muzikos, šokių ar kitų dirgiklių. Religinės praktikos, kurios laikosi ant jausminės mistikos, paprastai nepasiekia jokio dvasinio ryšio su Dievu, o lieka savo ekstazėse ir jų priklausomybėje.
Fanatizmas atsiranda, kai žmogaus protas ir logika yra patraukiami iš jo gyvenimo, kai jis pats yra atitraukiamas nuo realybės, bet dega "nešventinta" ugnimi. Toks užsidegimas ateina ne iš Dievo ir be Dievo valios. Ta ugnis tampa visa naikinanti. Ji sunaikina ir tuos, kurie ja dega. Tautos ekstazė atsiranda, kai nėra nieko svarbiau už idėją, dėl kurios mirštama, pametama orentacija, žmonės tampa apgirtusiais fanatikais. Paradoksas, kad tikėjimas turi būti karštas, tačiau visada blaivus.
Viešpats pasišaukė Mozę ir kalbėjo jam iš Susitikimo Palapinės, tardamas: kai kas nors iš jūsų nori atvesti Viešpačiui gyvulio atnašą... tada kunigas pavers dūmais visą atnašą ant aukuro kaip ugninę atnašą - malonaus kvapo auką Viešpačiui... Jei kieno atnaša yra bendravimo auka... Jei kas ją aukoja dėkodamas... Per esančius arti prie manęs apreikšiu savo šventumą ir visų žmonių akivaizdoje būsiu pašlovintas".(Kun 1-10) "Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau... Tėvas įsakė tarnams: atveskite nupenėtą veršį... Puotaukime ir linksminkimės!"(Lk 15) "Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi; sklidina mano taurė! "(Ps 23) Aukojimai mūsų dienomis atranda alternatyvas ir persikelia į mūsų širdis. Dievui malonus atgailos, dėkojimo ir bendravimo "kvapas".
Šiuo metu žydai skaito Kunigų knygą. Tai gana sudėtinga ir sunkiai suprantama Biblijos dalis, kur Dievas per Mozę duoda nurodymus, kaip išpildyti aukojimų apeigas. Mūsų dienomis gal šie tekstai nėra aktualūs nei žydams, nes jie neturi Šventyklos, kur galėtų aukoti aukas, nei krikščionims, nes Jėzus jau atliko atpirkimo auką. Tačiau Dievo žodis, kažkada buvęs išpildomas tiesiogiai, dabar persikelia į dvasinį lygį ir gali mus duoti naujų įžvalgų. Toros komentatorius A. Blend palygina Padangtę su Mesiju arba su mūsų kūnu. Kai šiandien mes ieškome būdų susitikti su Dievu, galbūt yra reikalingos tam tikros sąlygos, kaip Mozės laikais, kad tas susitikimas iš tiesų įvyktų. Dėl Jėzaus atpirkimo mes galime artintis prie Dievo visi. Jis mums suteikia tokią galimybę, bet pasirinkimas priklauso nuo mūsų. Dievo nurodymai Mozei, kaip saugoti Padangtę, dabar yra nurodymai mums, kaip saugoti savo širdis. Deginamosios aukos yra kaip mūsų prigimties apvalymai. Atgailaujanti ir sugrudusi širdis yra Dievui "malonaus kvapo" auka. Visiškas atsidavimas Dievui yra tarsi "sudeginimas" iki pelenų. Tačiau visada dar kažkas lieka, ką tenka iškopti. Apšlakstymas aukos krauju buvo simbolinis susijungimas su Dievu (tarsi būti vieno kraujo). Jėzaus kraujas yra šios apeigos įprasminimas. Visos aukos buvo priimtinos Dievui. Net jei neturėjo žmogus jokio gyvulio, galėjo atsinešti tik saują miltų. Atnešti auką galėjo tik "iš savęs", kaip dalį savęs, laisva valia. Niekas negalėjo nurodyti, ką žmogui aukoti.
Pradžioje Padangtė buvo tik susitikimo vieta su Dievu. Vėliau atsirado ir aukos.
Jei už kiekvieną klaidą žmogus būtų baudžiamas, jis neišliktų gyvas. Dievo gailestingumas ir Atpirkimas jau buvo iki žmogaus sukūrimo. Taigi aukojimai buvo tik įvaizdis būsimo Atpirkimo, kad žmogus išmoktų gailėtis, o Dievas atleistų. Žmogui yra per sunku gyventi su kaltės jausmu. Kunigai buvo tik tarpininkai ir pagalba, kad žmogus pats ieškotų būdų, kaip atstatyti santykį su Dievu. Išpažinti kaltę - tai pripažinti, kad nenorėčiau daugiau taip daryti, tai atsisakyti motyvų, nors veiksmo jau nebeatšauksi. Tada galima eiti su savo auka pas Dievą. Dievas prisiima sau žmonių nešvarumus, kaip tas nevalgomas aukos kūno dalis, kurias jam sudegindavo. Auka buvo apsivalymo ženklas. "Sliha"- hebr. atsiprašymas, sumažinimas atstumo, priartėjimas. Nešvarumas - tai neskaidrumas, kai šviesa nebepraeina. Nebūtinai tai nuodėmė. Tiesiog nutolimas, nuėjimas neteisinga kryptimi.
Užeiti į Padangtę Mozė negalėjo be Dievo pakvietimo. Dievas kviečia vardu. Tai kaip tėvo balsas, kuris gali skambėti su meile, o kartais griežtai. Daug dalykų mes perkeliame iš savo gyvenimo į santykius su Dievu. Bet kaip išgirsti ne savo, o Dievo intonaciją, be išankstinių įsivaizdavimų.
Dievas davė nurodymus, kaip su juo bendrauti. Jis nesukūrė dangiškų taisyklių, bet leido naudoti to meto buvusias garbinimo apeigas Egipte, tik pasirūpino, kad tauta negarbintų kitų dievų. Padangtės tikslas buvo duoti apčiuopiamą būdą žmonėms bendrauti su Dievu. Ne tam, kad žmogus kažkur iškeliautų iš šio pasaulio, bet kad Dievas nusileistų į žemę. Tokia buvo ir Jėzaus kelionė pas mus.
Aukojimas - tai ir žmogaus troškimas kažką duoti Dievui, atsidėkoti. Dėkojimo auka yra taip pat malonus Dievui kvapas. Viešpats iš savo aukų dovanodavo dalį kunigams. Tai buvo Jo malonė. Dievas juos vaišino nuo savo stalo. Jie pakylėdavo ir siūbuodavo atnašą Viešpaties akivaizdoje.
Bendravimo aukas valgė visi: Dievas, kunigai ir žmonės. Suvalgyti reikėjo iki ryto. To meto žmonėms mėsa buvo prabanga ir valgoma tik Dievo akivaizdoje. Tai būdavo šventė. Pakviečiami visi prie bendro stalo su Viešpačiu. "Shlihim" vadinosi ši auka, kuri teikė "shalom" - hebr. taiką ir susitaikymą, džiaugsmą ir pilnatvę.
Kai skaitome Luko evangelijoje, kaip tėvas iškelia puotą sugrįžus savo sūnui: "Atveskite nupenėtą veršį... puotaukime!"(Lk 15) Taip išreiškiama bendrystė ir džiaugsmas. Tokia puota yra būsimojo gyvenimo įvaizdis. Jėzus apvalė dangaus šventyklą savo krauju visiems laikams ir suteikė galimybę žmonėms turėti ryšį su Dievu.
"Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi; sklidina mano taurė! Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose".(Ps 23)
.jpg "dvasia")
"Viešpaties dvasia pastatė vidury slėnio, kuris buvo pilnas kaulų. Jis tarė man: žmogau, ar gali šie kaulai atgyti? Atsakiau: Viešpatie Dieve, tik tu tai žinai. Tuomet jis tarė man, sakyk jiems: sausieji kaulai, klausykitės Viešpaties žodžio! Tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite. Tuomet žinosite, kad aš esu Viešpats."(Ez 37) "Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų..."(Hebr 4,12) Dvasios atmetimo problema - žmogiškumo problema. (Gešelis).
Negali būti Dievo tautos be Dievo. O Dievo likimas priklauso nuo tautos likimo. Kai žmogus yra yra Jo liudytojas - tada Jis yra Dievas.
Gešelis šias mintis rašė 1957m. Tačiau dvasios atmetimo problema nuo to laiko nepasikeitė. Jis sarkastiškai klausė: galbūt žmogus nori atkeršyti Dievui? Jei Dievas išvarė žmogų iš rojaus, tai dabar žmogus išvaro Dievą iš žemės.
Šiandien yra žmonės, kurie tiki fatalizmu arba kiti, kurie gėdijasi melstis. Visa tai naikina dvasingumą. Yra juokiamasi iš dvasinių pretenzijų. Atmetama visų praeities kartų tikinčiųjų dvasia. Problema nėra dvasioje, bet dvasios nebuvime. Širdies akys uždaros. Mintis nesivysto. Daug triukšmo, mažai tylos. Klausomės propagandos, o paliekame mokymą. Paviršutiniškumas neleidžia matyti esmės. Rūpinamės bendrais dalykais, o pamirštame asmenį.
Tikėjimas egzistuoja tik širdies gilumoj ir proto jautrume. Tikėjimas neatsiranda iš niekur. Tai ne religinis jausmas, bet kas vyksta širdyje. Dvasios problemos neišsprendžiamos administravimu ar socialine veikla. Nebežinome, kaip atverti širdį. Neiššifruojame to, kas paslėpta. Mūsų klausa uždaryta. Visi galvoja, kad tikėjimas - tai našta, įstatymas, bet pamiršta jo skonį ir malonumą. Tradicija tampa sudžiūvusiu medžiu ir žmonės valgo tik žievę.
Kiekviena karta turi savo problemas, bet jos nebuvo apmąstytos, nepadėjome išklydusiems iš kelio. Biblija buvo tai ką galima daryti ir ko ne. O juk tai mąstymo būdas. Tačiau jos logika tapo nesuprantama daugeliui. Užsikimšo minčių kanalai, šviesa nebeprasiskverbė. Religija tapo sausa duoda. Yra atsakymai be klausimų. Paruošti atsakymai be ryšio su žmogaus dvasia. Tikėjimas nėra mistika - pabėgimas nuo realybės. Tikėjimas yra dvasios gelmė ir problemų suvokimas.
Logika, kurioje nėra dvasios, nėra žmogiška. Jei nėra dvasios, nėra ir moralės. Jausmai, mintys, veiksmai - kaip jie išsipildo, ant ko jie laikosi - tai kiekvieno žmogaus dvasios liepsnelės, kurios uždega ir šalia esantį.
Šiuolaikinis žmogus vienišas ir ieško savo kelio. Tradicija ir tikėjimo formos galbūt nebetinka šiai kartai, bet tai galima patraukti, kad tik atgaivinti dvasią. Religijos vartai uždaryti - kas viduje, nesidomi tais, kurie išorėje, o kas išorėje - nenori žinot, kas viduje. Nesigirdi beldimo. Niekas nepasiruošęs kompromisams.
Bet mes negalime atstumti tų, kurie toli. Nors atrodo, kad pilnas laukas sausų kaulų, bet Dievas pažadėjo atgaivinti. Ir tai priklauso nuo mūsų. Sinajaus kalnas labai aukštas ir mažai kas gali į jį pakilti. Didesnė dalis žmonių liks apačioje. Reikia duoti vietos ir tiems, kurie tik truputį tiki. Net ir tolimiausi turi galimybę būti Dievo tautoje. Jei kiti neturi alyvuogių aliejaus žvakidės šviesai, tegul uždega tokį aliejų, kokį turi, svarbu, kad negyventų tamsoje.
Brolybės jausmas ir vienybė ateina tamsią naktį. Šiandien svarbesnis klausimas yra ne bažnyčių išlikimas, bet kova už žmogaus išlikimą ir šiek tiek daugiau. Žmogaus didybė ir grožis yra jo dvasioje, jo siekyje Dievo. Tas kelias atsiveria ten, kur svarbus žmogus, kur Dievas persmelkia istoriją. (Iš Gešelio knygos "Dievas ieško žmogaus")
"Susirinkite ir ateikite, prieikite arčiau, tautų likučiai! Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes aš Dievas, ir kito nėra!"(Iz 45,20) "Jokūbo likutis tarp daugelio tautų tuomet bus kaip Viešpaties siunčiama rasa ir kaip žolę palaistantis lietus, nelaukiantis nieko iš žmogaus ir nededantis vilčių į mariuosius."(Mich 5,6) "Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės maldaudama: Viešpatie padėk man! Jis atsakė: Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams. O ji sako: Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo. Tuomet Jėzus tarė jai: O moterie, didis tavo tikėjimas!" (Mt 15,25-27) Mūsų laikų dvasingumas - tai tikėjimo likutis, Toros trupiniai. (Pagal HaRav Shagar mintis)
HaRav Shagar (Shimon Rozenberg), mūsų laikų mąstytojas, žydų postmoderniosios religijos tyrinėtojas rašė, kad sugrįžtantis tikėjimas yra visai kitoks, nei buvo XXa pradžioje. Tiek žydai, išgyvenę katastrofą (holokaustą), tiek krikščionys po ateizmo epochos, negali toliau gyventi, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kaip ir kiekvienas žmogus, patyręs gyvenime traumą, patiria ir dvasinį "perkrovimą".
Ateizmo laikotarpiu, kada religija buvo draudžiama, žmogus negalėjo praktikuoti pilnai, bet tas likutis tikėjimo, kuris buvo jo viduje, buvo labai stiprus. Kai tikėjimas buvo ištrauktas ir apvilktas "religijos rūbu", kai kam jis dingo. Skaitome šventųjų istorijas, žavimės jų gyvenimu, bet kažkas mūsų viduje protestuoja. To gėrio ir šventumo negali sutalpinti mūsų realybė. Mes negalime būti tokie kaip jie. Dabar yra visai kitas formatas, kitas pasaulis. Reikia ieškoti realios Toros grūdų mūsų gyvenime. Kai bandome užsidėti religingumo rūbą iš praėjusio amžiaus, nebepavyksta. Staiga susivokiame, kad naudojame senus metodus, kaip "medinius kardus", kurie neapgins nuo šiuolaikinių ginklų. Žmogaus viduje ši kova nuolat vyksta tarp religinės pasaulėžiūros ir realybės. Religingas žmogus randasi tarsi dvejuose pasauliuose. Neoliberalizmas teigia, kad darbe galiu būti mokslininkas ateistas, o bažnyčioje - tikintysis. Kaip išvengti tokio susidvejinimo. Būna, kad žmogus nežino, ar jis religingas, ar ne. Nežino, kas jo gyvenimo centras. Jo tarsi nėra.
Sekuliarizacija norėjo sunaikinti tikėjimą netinkama priemone - mokslu, bet ta dvasios dalis žmoguje pasitraukė į jo pasąmonę ir išliko. Po to, kai Dievas buvo miręs, tikėjimas grįžo, bet nebe toks, kaip ankščiau. Grįžo Dievas kaip žmogaus dvasia: bekūnė, be vietos, be pagrindo. Tai psichoteologinis reiškinys - ir vis tik tai dvasingumas. Tikėjimas ateina iš žmogiško savęs priėmimo, saviidentifikacijos, prisijungimo prie to, kas esu.
Mes žinome pilnatvės teologiją, kuri yra perpildyta gėrio ir Dievo buvimo pasaulyje. Priešingoje pusėje yra kančios ir nepritekliaus teologija, kuri mokosi iš nuodėmių ir klaidų. Susidūrimas su blogiu kartais išmuša žmogui tikėjimą, Toros pilnatvę, palieka tik trupinius. Jame nėra optimizmo ir ateities vilties, atrodo neįmanomas joks pasikeitimas. Yra tik kažkokia dvasia tarp kūno ir sielos, be vietos ir be formos, kuri neduoda ramybės. Ir vis tik tai yra tikėjimo likutis, tam tikras dvasingumas. Sakoma: "Teisusis gyvens tikėjimu". Taigi, jis gyvens. Jo tikėjimas nėra melas, tik jis nežada kažko. Jis kyla iš tam tikros pozicijos, kur nėra pakilimo ir džiaugsmo, bet daug kančios, depresijos ir nuovargio. Kažkas sako: "aš pasimelsiu už tave". "Gerai. Bet nebūtinai jums bus atsakyta". Juk daugelis meldžiamės be užtikrintumo. Mes turime tik tą truputį tikėjimo. Bet užtenka pasakyti "galbūt" būsiu išklausytas, kad užgimtų viltis. Dievas nori, kad kalbėtume nuoširdžiai. Jei nežinau - tai sakau nežinau. Dievui nereikia objektyvios tiesos apie Jį, bet reikia mūsų subjektyvumo, nuoširdumo ir širdies. Kalbėti iš tos vietos, kur esi. Tada yra šansas, kad būsiu išgirstas.
Jeigu pažiūrėtume, kuo skiriasi šiandien tikinčio žmogaus gyvenimas nuo netikinčio. Išoriškai - niekuo. Šagaras sako, galbūt reikia išsaugoti tik tą truputį tikėjimo ir neišbarstyti. Jo nebeaprengsi religingumo rūbu. Kartais tikėjimas, kuris nepasireiškia, yra stiprus ir tikras. Jis gali sujungti visus mūsų gyvenimo aspektus. Negalime jo nematyti ar atmesti. Daugelis tik bando įkurti tikėjimo ugnį, bet ji nedegs dar kaip laužas. Dano giminė buvo ta, kuri keliavo į Pažado žemę paskutinė. Jie surinkdavo visus atsilikusius ir pasiklydusius, surinkdavo visus pamestus daiktus.
Mes mažai tikime ne todėl, kad blogai tikime, bet dėl išgyventų istorinių traumų. Jų pasekmės ilgai liks atmintyje. Tikėjimas grįžta be didelių vilčių ir optimizmo. Tai mūsų laikų Tora, arba Dievo žodžio trupiniai, kuriuos dar galime išsaugoti.
"Švęskite Neraugintos duonos šventę, nes tą dieną išvedžiau jūsų gretas iš Egipto žemės; švęskite tą dieną per kartų kartas kaip amžiną įsaką". (Iš 12,17) "Septynias dienas valgysite neraugintą duoną - vargo duoną, idant atsimintumei per visas gyvenimo dienas savo išėjimą iš Egipto žemės".(Įst 16,3) "Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo...mano nuodėmė man nuolat prieš akis. Apvalyk mane yzopu... nuplauk mane... Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, ir kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga... Tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių."(Ps 51) Iš traumos, net iš nuodėmės patirties užimsta tikėjimas.
Izraelio tauta gimsta išeidama iš Egipto vergovės. Jiems įsakyta per visas kartas švęsti Neraugintos duonos šventę - 7 dienas valgyti "vargo duoną" ir prisiminti, ką patyrė Egipte. Juk galėtų pamiršti, kas buvo bloga. Švęsti tik laisvę!
Ishai Mevorah tyrinėja toliau "likučio" teologiją. Kokiu būdu žmogus, patyręs traumą, išbandymą, arba padaręs nuodėmę gali toliau gyventi tikėjime. Jau minėjau, kad negatyvių dalykų nustūmimas į pasąmonę nieko neišsprendžia. Toks paviršutiniškas "apsivalymas" padaro mus nenuoširdžiais prieš Dievą ir prieš save. Kartais mūsų klaida stovi kaip kalnas prieš mus, kurio nebeperlipsi. Nebegali eiti, kaip ėjęs.
Žydų Neraugintos duonos šventė - Pesach (Velykos) ateina iš didelės nelaimės, iš ilgos vergijos patirties. Jei sakytume, kad nebuvo jokio Egipto - t.y. ankstesnio gyvenimo, trauma vis tiek liktų pasąmonėj. Tačiau ši tragedija žydams tampa atspirties tašku ir tikėjimo pagrindu. Tai šventė, kuri ateina iš tamsos.
Ir mūsų Velykos neturėtų tokios prasmės be Kristaus aukos. Neteisingai nuteistas Mesijas išgelbsti pasaulį. Tokia yra "trūkumų" teologija, kuri neneigia blogio ir klaidų, bet ieško išeities, ieško naujo kelio. Tikėjimas vystosi ant patirtos traumos pagrindo ir ateina iš kiekvieno žmogaus asmeninės patirties. Tai nėra išmoktos bendros tikėjimo tiesos, bet reikšmingi gyvenimo momentai. Jeigu religija tampa kaip raminamieji, tada nebelieka to vidinio tikėjimo impulso.
51 psalmė yra nuoširdžiausia Dovydo širdies malda. Jis yra padaręs nusikaltimą - pasisavinęs svetimą žmoną Betšebą, o paskui ir pasiuntęs į mirtį jos vyrą Uriją. Realybė yra trapi. Net ir didžiausias Izraelio karalius suklysta. Dovydas yra sukrėstas savo kaltės, bet jis neieško greito būdo jos nusiplauti ir toliau ramiai gyventi. Jis nepalieka Beršebos. Ji yra pastoviai prieš jo akis, kaip ir "mano nuodėmė nuolat prieš mano akis". Jis atgailauja, bet žino esąs netobulas. Gyvenimas yra nuolatinė kova ir jis yra karys. Dovydas nesislepia kaip Adomas krūmuose, bet priima gyvenimo realybę. Jis nesislepia nei nuo Dievo, nei nuo savęs. Traumos nereikia slėpti, kaip neįgalumo. Visi turime trūkumų. Mūsų gyvenimo istorijos pilnos Egipto patirčių. Suvokimas savo netobulumo nėra nelaimingumas ar aukos jausmas, nėra ir ašarojimas, bet galimybė gyvenimo pasikeitimui. Nuodėmės suvokimas verčia judėti tikėjimo keliu, verčia keistis. Tada galima labiau suprasti ir Velyknačio liturgijos žodžius : "Laiminga kaltė, kuri davė mums tokį Atpirkėją!"
"Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: Kai būsite įėję į Kanaano kraštą - tai žemė, kuri teks jums kaip paveldas, visas Kanaano kraštas." (Sk 34,2) "Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais."(Kun 25,23) "Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį, kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje; aš esu Viešpats, jūsų Dievas".(Kun 19,34) "Jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!"(Hebr 11,16) Pažado žemė ir Dievo tauta.
Biblinė Pažado žemė yra Kanaanas. Aprašytas yra jos užėmimas, aiškiai nusakytos ribos ir padalinimai tarp Izraelio giminių. (Sk 34) Izraelio tautos istorija yra provaizdis visų tautų, o Biblinės žmonių istorijos yra visų žmonių gyvenimo pavyzdžiai. Galime pabandyti suprasti ir mūsų laikais vykstančius procesus per Biblijoje aprašytus įvykius. Tautų kraustymosi laikotarpiu visi iš kažkur atėjo ir visi kažkur įsikūrė. Žmogus niekada neturėjo žemės, kuri būtų jo nuosavybė amžinai. Žemė buvo vieta gyventi. Būti klajokliu nebuvo kažkas naujo. Skaitant žydų istoriją, matome kaip Dievas įsikiša ir "dalija" tautoms savo žemę. Nors vyksta karai, bet yra griežtos taisyklės (izraelitams) ir tik nuo Dievo malonės priklauso jų pergalė. Atrodo, Dievas dalina pasaulį kaip nori, pagal savo teisingumą. Jis perspėja, jei tauta pasiduos blogiui, atiduos jos žemę kitiems. Dievas turi kiekvienam savo paveldą. Yra gražių liaudiškų pasakojimų šia tema. Pvz. Gruzinai sakosi, kad buvo paskutiniai šiame padalinimo įvykyje ir nebelikę jiems laisvos žemės. Todėl Dievas atidavė tą gabalėlį, kurį buvo sau pasilikęs. Šiandien mes jau turime nusistovėjusias valstybių ribas ir atrodo didžiulis akibrokštas, jei kas kėsinasi į kitos tautos žemes. Turbūt prabunda vėl ir vėl ta chaoso ir plėšikavimo dvasia, kuri vyravo pasaulyje iki Dievo Apreiškimo.
Žydų midrašas pasakoja, kad pasaulis gyvena 6000 metų, iš kurių 2000 metų buvo chaoso, 2000 metų Toros ir paskutiniai 2000 metų yra Mesijo. Pažado žemė buvo Kanaano rankose prieš Izraelio užkariavimą. Tas laikas prieš Toros dovanojimą ant Sinajaus yra tarsi pasaulis be Apreiškimo, egzistencija be naratyvo ir krypties.
Tai priešistorė, kurios neišmesi. Tai kiekvienos tautos kūrimosi laikas, karai ir chaosas. Tai Biblijos Pradžios knyga su Adomo išvarymu iš Rojaus, su Kaino brolžudyste, su Sodomos nuodėme ir sunaikinimu. Visa tai yra žmonijos ir kiekvieno žmogaus priešistorė, kol jis tapo žmogumi. Tik ant Sinajaus kalno Dievas duoda naują vardą - padaro žmogų kitokį - t.y. šventą. Prie Sinajaus firmuojasi tauta su žmogiškumo įstatymais. Ilga kelionė per dykumą ruošė jį gyvenimui Pažado žemėje.
Šie evoliucijos etapai kartais atsikartoja ir vėl tenka grįžti į pradžią.
Kitas Pažado žemės aspektas yra tai, kad ji nėra tėvynė, bet tik žemė. Komentatoriai aiškina, kad Dievas nedovanojo žemės izraelitams, bet reikėjo ją užimti, kad žinotų, jog žemė nėra jų nuosavybė. Ir visada jie bus tik ateiviai.
Pasaulyje žmogus turi rasti savo vietą, bet neįsipatoginti. Mūsų tikroji egzistencija nėra ramus gyvenimas, bet kelionė su daugybe iššūkių. Žemė reikalinga kaip erdvė veikimui, bendrystei su kitais, bet negaliu jos turėti. Paveldėjimas yra kas kita. Tai perdavimas iš kartos į kartą ne tik žemės, bet ir gyvenimo turinio. Mūsų namai tarsi kabo ore. O tikroji Tėvynė yra Miestas danguje (Hebr 11). Toks nusiteikimas skatina gerbti ir tausoti Dievo duotą žemę, ir mylėti ją, kaip savo.
Kaip yra aprašomas Kanaano paėmimas, taip yra "užkariaujamas" dangus, pagal ap. Paulių. Kanaanas yra mūsų chaoso pasaulis, kuris nepasitraukia savaime, jei nedėsime dvasinių pastangų. Kanaanas nepažins Dievo, jeigu Dievo tauta jo nepaims dvasios ginklais. Taigi, visas pasaulis dūsaudamas laikia Dievo vaikų, kuriems būtų svarbu ne fizinės žemės užkariavimas, bet perkeitimas chaoso pasaulio į Pažado žemę, kuri nėra vien Izraelio teritorija, bet visur, kur yra garbinamas Dievas ir Jo tvarka. Ta žemė nėra vieta, bet dvasinė erdvė. Tarp dangaus ir žemės. Mesijo laikai prasidėjo su Jėzaus atėjimu į mūsų pasaulį. Jie vis dar tęsiasi. Tai žmonių širdžių perkeitimo metas, Dievo pažinimo amžius. Turime melstis, kad Dievas saugotų savo žemę ir pasaulis nepasibaigtų ankčiau laiko.
Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: kai žmogaus kūno odoje atsiranda dėmė, besivystanti į raupsų ligą, jis turi būti atvestas pas kunigą. Jis apžiūrės, jei dėmė balta, uždarys ligonį septynioms dienoms, vėl jį apžiūrės... Visą laiką, kol bus raupsuotas, jis bus nešvarus. Jis turi gyventi atskirai. Jis turės prisidengti burną ir šaukti : Nešvarus, nešvarus! Kai raupsų liga pasirodo drabužyje, jis daiktą išplaus, jei ligos dėmė liks, sunaikins ugnyje."(Kun 13)
"Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo kušitės žmonos... Paskui Mirjama stovėjo balta kaip sniegas - raupsuota."(Sk 12)
"Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: jei panorėsi, gali mane padaryti švarų. Noriu, būk švarus!"(Mk 1,40)
"Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes jį laikėme raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu."(Iz 53) Biblinės raupsų ("carat"- hebr.) ligos priežastis buvo žmogaus dvasios negalia arba nuodėmė. Įdomus A. Blendo Toros aiškinimas
Šią savaitę judėjai skaito Kunigų knygos 13 skyrių apie odos ligas ir jų apvalymą. Atrodo keista, kad Dievui reikia aiškinti tokius dalykus Mozei ir Aaronui. Tačiau Toros žodžiai visada turi daugiau prasmių nei skaitome. Žydų komentatoriai stengiasi surasti tas alegorijas, kurios perteiktų gilesnes mintis. Minima raupsų liga Biblijoje yra "carat" hebr. kuri ne tokia, kokią mes žinome, kaip raupsus. Tai odos liga, pasireiškianti dėl vidinių dvasios negalavimų. Iš tiesų, daugelis ligų turi vidines psichologines priežastis. Oda - tai žmogaus riba, tai kas skiria vidų nuo išorės. Buvo manoma, jei kas ne taip žmogaus dvasioje, pasirodo ženklai ant odos. Žydų kunigai kažkokiu būdu tapo dermatologais. Jei taip skaitytume šį Biblijos skyrių, būtų keista. Bet traktuojant raupsus kaip psichologinę ar dvasinę problemą, buvo akivaizdu, kad reikia eiti pas kunigą išsiaiškinti, kas su manim negerai. Apžiūrėjimas odos reiškė žmogaus išklausymą. Baltos dėmės, nes dvasia yra "balta" (bus aprengta baltu rūbu). Tai tarsi dvasia veržtųsi į išorę prašydama išgydyti. Ši liga "carat" (raupsai) nebuvo neišgydoma ir nebuvo užkrečiama. Net esant dėmėms, kunigas skirdavo 7 dienas karantino - tam tikras rekolekcijas apmąstymui. Jei po to liga nesiplėtė ar išnyko - žmogus buvo skelbiamas švariu. Yra 4 šios ligos aprašymai su vis sunkesne jos forma. Tai liudija apie galimą vis didesnę žmogaus degradaciją, kur nebeužtenka 7 dienų pasitaisymui. Raudonos dėmės reiškė pyktį. Nudegimai - kai nėra apsaugos, net įstatymai nepadeda. O randai - tai įsisenėjusios ydos, taip giliai prigimtyje, kad net nebejaučiamos.
Galiausiai kalbama apie galvos raupsų ligą - dedervinę. Tai intelektualų problema, kai atsiranda netinkamas santykis su aplinka. Suskeldėjimas, kažkur neatitinka mintys. Net plaukai gali nuslinkti - simboliškai reiškia atitrūkti nuo realybės. Tačiau liga diagnozuojama tik tada, kai yra rausvos dėmės - vėlgi piktavališkumo ženklas. Nešvarumas nebūtinai yra nuodėmė. Biblijoje tai reiškia kažkokią kliūtį pilnavertiškam gyvenimui. Todėl nereikia gėdytis, bet ieškoti pagalbos. Mūsų dienomis sakytume: kreipkitės pas psichologą. Įdomu, kad jau Mozės laikais tokia pagalba žmonėms buvo. Kiek šis švarumo įstatymas išsikreipė vėliau, sunku pasakyti. Girdime pasakojimus Evangelijose, kaip raupsuotieji prašo Jėzaus paskelbti "švariu". Visa tai irgi apie vidinį žmogaus švarumą. Jie girdėjo Jo mokymą ir norėjo pasikeisti.
Kas likdavo raupsuotais, turėjo gyventi atskirai. Suplyšę rūbai, suvelti plaukai ir šaukimas buvo panašu į gedulo išraišką. Šaukdami "nešvarus" turėjo perspėti kitus, kad taip gali nutikti visiems. Buvo manoma, kad Dievas baudžia raupsais už piktžodžiavimą ir apkalbas. Mirjam, Mozės sesuo, iš pavydo blogai kalba apie jį ir Dievas supyksta. Ji tampa visa balta - raupsuota. Pats Mozė prašo Dievo pasigailėti. Tada jai skiriama 7 dienos už stovyklos pabūti. Permąstyti ir sugrįžti. Kas išeina iš žmogaus vidaus, tas jį sutepa: blogi sumanymai, piktos mintys, keiksmai, patyčios, kaltinimai, apkalbos. Tokie dalykai turi būti už mūsų gyvenimo ribos. Tokius dalykus pamatę turime šaukti: "nešvaru". Ir neužsikrėsti.
Ši liga "carat" gali pasireikšti ne tik ant žmonių, bet ir ant rūbų. Čia tikrai Biblija kalba perkeltine prasme. Tai apie dvasios rūbus, kurie yra žmogaus vidinės sąvybės, jo charakteris. Tokį "sergantį" rūbą galima bandyti išplauti. Arba tenka ligą sunaikinti ugnimi. Simboliuose visada lieka erdvės mūsų interpretacijai. Jie turi neišsemiamą prasmės gelmę.
Jėzus, Dievo tarnas, iš Izaijo pranašystės, vadinamas raupsuotu. Gal todėl, kad jo mokymas atrodė ne toks. Kad jis bendravo su "nešvariais". Kad laikėsi atokiai, toliau nuo miesto. Kad prisiėmė mūsų negalias. Bet apvalė visus raupsuotuosius...
"O mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims - kvailystė. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones. Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis".(1Kor 1,23-29) "Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug! Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu".(Ps 139) Ar Dievas yra mūsų klystkeliuose? Nelogiškumo teologija pagal Ishai Mevorah
Biblijoje daug istorijų, kur atrodo įvyko klaida. Jos niekaip nesutampa su mūsų logika, bet vis tik veiksmas tęsiasi, tarsi pats Dievas būtų taip suplanavęs. Žydų mąstytojas Ishai Mevorah komentuoja toliau neatitikimų teologiją, kai Dievas randasi ne ten, kur mums atrodytų teisinga. Ar Dievas yra klaidose? Ar dieviškumo elementas yra tai, kas nenumatyta, spontaniška ir nelogiška?
Pradžios knygoje Dievas sako žemei išauginti vaisinius medžius, bet žemė išaugina medžius, kurie duotų vaisius. Dievo plane buvo tobulas skanus medis, bet žemė suklysta ir palieka medžiui pasirinkti duoti vaisius gerus ar blogus.
Izraelio tautos palaiminimas irgi gali būti klaida. Juk Izaokas turėjo palaiminti Ezavą, o ne Jokūbą. Jokūbas sąminingai laimindamas Juozapo vaikus, sukeičia rankas, kad Efraimas būtų pirmas. Ar galime sakyti, kad gyvenimo neatitikimuose ir klaidose buvo Viešpats?
Tai nereiškia, kad reikia ieškoti klaidų ir viską daryti atvirkščiai. Bet yra tokių neišvengiamų situacijų, kur klaida gali tapti pozityvia permaina. Tarsi gyvenimo kokybės mutacija, peršokanti ankstesnį "normalumo" lygį. Teigiamos klaidos yra ne todėl, kad buvo siekis kam nors pakenkti, bet dėl didesnio tikslo, kuris pareikalavo nesilaikyti tvarkos.
Kai žmogus padaro bet kokią klaidą, visada galvoja, kaip toliau gyventi? Kaltės jausmas lieka pasąmonėje, lieka neišspręstas vidinis konfliktas. Kovojant su blogiu, galima pačiam tapti blogiu. Prieš blogį galima tik "atstovėti". Turi būti koks tai kompromisas. Su klaida gyvenimas nesibaigia, bet gali pasisukti į gerą arba į blogą pusę.
Kai Sara išvaro savo vergę Hagarą į dykumą, Dievas palaimina jos sūnų Izmailą. Kai Rebeka apgauna Izaoką, Jokūbas gauna pirmgimystę. Dovydas po nuodėmės su Beršeba susilaukia sūnaus Saliamono. Jėzaus genealogijoje daug "neteisingų" vardų (Mt). Pats Jėzus - Išrinktasis Mesijas, tobulas žmogus, Dievo sūnus. Bet apie jį kalbama (Izaijo), kad jis klumpa, jis silpnas. Jo kančia ir mirtis buvo neatitikimas Mesijo įvaizdžio. Kažkokia klaida. Nors krikščionybė yra paremta tobulumo siekiu ir tokių "klaidų" kaip ST istorijos nėra, bet neatitikimų žmogaus logikai yra ir jie pridengiami šv. Dvasia (kaip Jėzaus gimimo istorija). Vis tik Dievas veikia neatitikimo principu.
Bandymas viską apibrėžti, per daug griežtos taisyklės, neklystamumas, idealios visuomenės idėja su kraštutiniu reguliavimu ir centralizacija atveda prie katastrofos.
Nes Dievas veikia ne pagal įprastus procesus. Jis atima iš pirmo ir duoda paskutiniam. Dievas sukuria neišsprendžiamas ir neaiškias situacijas, kurios neturi teologinio paaiškinimo. Toks yra realybės netobulumas. Jeigu galvojame, kad viskas yra likimas ir turime tik paklusti atsitiktinumams, tada nelieka moralinių kriterijų, nelieka mūsų pasirinkimo kaltės. Tik laisva mūsų valia padaro tai, kad galime priimti tas aplinkybes, atsiliepti į netikėtumus ir pereiti į naują gyvenimo kokybę. Dievas kuria konfliktus tarp lemties ir pasirinkimo. Vidinė kova vyksta nuolat. Bet mes norime viską paaiškinti arba pateisinti. Tačiau Tora gali būti kaip akmenys kelyje. Kol nesuklupsi, nesuprasi. Atgaila nėra grįžimas į normalų gyvenimą. Tenka gyventi tarp dviejų pasaulių - Dievo ir žmonių. Kreivi keliai, laikini sprendimai, intuicija - tai kas veda pirmyn. Tačiau didžiausia klaida yra galvoti, kad galiu neklysti.