"Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią; jis bus jums pirmas metų mėnuo. Kiekvienas tepasirūpina savo šeimai avinėlį. Paėmę yzopo šakelių pluoštą jo krauju apšlakstykite abi durų staktas, kur jis bus valgomas. Valgysite paskubomis. Tai Viešpaties Pascha. Tą pačią naktį padarysiu teismą visiems Egipto dievams - aš, Viešpats! Ši diena bus jums priminimo diena: švęsite ją kaip iškilmę Viešpačiui per kartų kartas. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną; jau pirmą dieną pašalinsite raugą iš savo namų. O kai jūsų vaikai klaus: Ką reiškia šios apeigos? - atsakysite: tai Paschos auka Viešpačiui, nes jis apėjo Egipte izraelitų namus..."(Iš 12) Šiandien prasideda žydų Pascha. Seder vakarienės simbolika. Kaip papasakoti, ką Viešpats mums ir man padarė, kad padrąsinti "išeiti iš Egipto". (pagal A. Blendo mintis).
Nisanas yra pirmas mėnuo ir ši Paschos šventė yra pirma judėjų tradicijoje. Įsakymas švęsti pirmą mėnesį yra įsakymas atsinaujinti, kaip mėnulis gali atsinaujinti, taip ir žmogus. Tačiau tik laisvas žmogus gali pradėti tikėjimo kelią.
Faraonas sako, kad tu niekur nepabėgsi, tu nieko nevertas ir nieko nepasieksi, todėl sėdėk Egipte. Bet žmogus turi suprasti, kad Dievas jį sukūrė ne veltui. Pabudęs rytą judėjas meldžiasi: ačiū Viešpatie, kad grąžinai mano dvasią ir koks didis, Dieve, tavo tikėjimas! Už tai, kad Dievas tiki manim, net tada, kai aš nebetikiu. Žmogui yra sunku patikėti gerumu, kai jis vergijoje. Ir Mozei buvo sunku įtikinti žmones išeiti.
Jėzaus laikais nebuvo dar užrašytų Paschos pasakojimų (agados) ir žmonės žinojo tik trumpą Toros tekstą (Iš 12), kurį interpretavo, nes reikėjo papasakoti savo vaikams. Dabar yra visa knygutė tokių tekstų ir simbolikos aiškinimų. Žinome, kad Seder vakarienės metu turi būti 4 vyno taurės. Viena iš prasmių yra 4 Viešpaties išgelbėjimo žodžiai arba etapai: išvesiu, išlaisvinsiu, išvaduosiu ir atvesiu. Kita mintis yra apie 4 sūnus, kuriems reikia perduoti Paschos žinią. Pirmas - išmintingas sūnus, kuris klausia: koks yra Paschos įstatymas? Jis nori būti teisus, bet neturi gyvo santykio su Dievu, kažkokia uždanga ant širdies. Antras - nemato nieko gero ir negali "išeiti iš Egipto". Jo gyvenimas pilnas apgailestavimų. Jis laiko save blogu ir nemato kitokios ateities. Trečias yra vargšas, dvasios vargšas, kuris net nesupranta, dėl ko gyvena. Jame nėra vidinės ugnies ir jis tarsi miręs. Galbūt kažko norėtų, bet tai tik žodžiai. Ketvirtasis sūnus visai nieko neklausia. Jis net nežino ko nori. Todėl reikia kiekvienam atskirai pasakoti išlaisvinimo istoriją.
Pasaulis panašus į sūrų vandenį - kiek begertum, vis tiek neatsigersi. Tik tada, kai pasisotinama pasaulio dalykais - Dievas yra kaip desertas. Nebeieškok kitur maisto, bet prisijunk prie šaltinio. Kas nusivylęs, turi pradėti tikėti. Tai, kas mus keičia, yra tikėjimas. Net jei nepavyks, kaip norėčiau, pavyks, kaip sugebu. Jei dvasia apmirusi, gaivinti reikia lėtai ir po truputį. Reikia rasti kokį gabalėlį Toros, kuris būtų malonus. Nuo to ir pradėti.
Pasakojimas apie išėjimą iš Egipto, iš tiesų, prasideda nuo blogų dalykų. Paskui jis pereina į gerus, parodant, kad Dievas gali perkeisti gyvenimą. Tai liudijimas, kad žmonės patikėtų, kad Dievas rūpinasi ir išklauso maldas. Tai ne tik praeities istorija. Būtina papasakoti, ką Dievas padarė ir man. Kiekviena karta turi savo "Egiptą", yra iš ko išsivaduoti. Taip ir kiekvienas žmogus turi savo praeitį. Turime pasakoti, kaip mes buvome ankščiau ir kaip dabar. Ne tam, kad pasigirtume, bet kad paliudytume, ką Dievas padarė mūsų gyvenime. Mes tik instrumentai, o Dievas muzikantas. Svarbu suderėti, kad pasigirstų muzika.
Vakarienė prasideda palaiminimu "kidush" - tai sujungimas savo gyvenimo su Dievu. (Tada pakildavo uždanga Padangtės ir kunigas įeidavo Šventų Švenčiausią).
Paskui visi plaunasi rankas - tai pasiruošimas aukojimui. Izopo šakelė merkiama į vandenį. (Tada į vandenį berdavo žalos karvės pelenus, kaip apvalymą nuo susitepimo "mirtimi". Nesant Šventyklos, nėra aukų nei pelenų. Todėl dabar visi yra susitepę.) Tačiau per Jėzų mes gauname apvalymą "avansu". Krikštas yra mūsų apvalymo procesas. Žydams Paschos apsivalymas irgi yra "avansu". Jie dar negavę Toros, nei Dievo Dvasios, yra pervedami per jūrą. Sakoma, kad Dievas pats ėmėsi išvesti žmones, nepatikėjo šio darbo angelams, nes jie būtų nepakėlę žmonių "nešvarumo". Jėzus ateina pas nusidėjelius ir pražuvusias "avis". Dievas nusileido žemyn, kad ir mes galėtume priimti jo šventumą ir padaryti kasdieniu dalyku, kaip duona.
Nerauginta duona "matzah" nėra įprasta duona, bet laisvo žmogaus maistas. Net jei esu dar tremty, turiu gyventi kaip laisvas žmogus. Šiame pasaulyje stovime prie "išėjimo" durų į būsimąjį gyvenimą - į Pažado žemę. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą laisvės tašką, kur jo niekas nepavergs, nes žmogus sukurtas laisvei.
Matzah yra laužoma per puse. Tai mūsų dviguba prigimtis. Nors dalis manęsdar neištaisyta, priimu Dievo šventumą. Ši duona yra ir Dievo simbolis, kaip mana iš dangaus. Dalis duonos yra paslepiama iki vakarienės pabaigos, kaip slepiasi Padangtėje Shehina - Dievo Dvasia. Turiu paruošti savo kūną, kaip palapinę. Reikia išvalyti namus nuo bet kokio raugo, kuris yra nuodėmės įvaizdis. Su žvake ieškau blogų dalykų, tolimiausių savo vergystės kampų. Pamatau iš tiesų, koks esu. Kaltintojas reikalingas tik trumpam. Jis turi sudegti kartu su žvake. Nes Viešpats nori gyventi tautoje. Čia žmogus reikalingas, kad susijungtų savyje tai, kas dieviška ir žmogiška.
Iš tų pačių duonos paplotėlių yra sudedama "auka", o mūsų stalas yra "aukuras". Nors nėra deginamosios aukos, ją atstoja menoros žvakės ugnis. Ant duonos dedamos karčios salotos ir saldžios figos, nes gyvenimas turi sunkius ir džiugius laikus. Mūsų dalyvavimas puotoje yra pasiryžimas atnešti save Dievui kaip auką. Pabaigoje suvalgoma ir paslėptoji matzah dalis. Taip priimame Dievo Dvasią ir su šiuo dieviškumo skoniu einame ilsėtis, nieko daugiau nevalgome tą vakarą.
Kai izraelitų tauta stovėjo prie Sinajaus, jie buvo "kaip dievai". "Kol stovi, saugokis, kad nekristum". Todėl Pesach šventės centre nebuvo valgymas. Šiandien avinėlį pakeičia nerauginta duona. Svarbiau yra šių ženklų prasmė ir liudijimas. Ne tik prieš Dievą turiu papasakoti savo istoriją, bet ir prieš pasaulį. Išėjimas buvo skirtas eiti tolyn į pasaulį ir nešti Dievo šviesą. Būdavo giedamos šlovinimo giesmės ir psalmės (nuo 105) ant namų stogų, kad "stogai drebėdavo", kad visi išgirstų apie Dievą. "Pagiedoję jie (Jėzus su mokiniais) išėjo į Alyvų kalną". (Mt 26,30)
Artinosi žydų Velykos (Pesach). Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę apsivalyti. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?"(Jn 11,55) "Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę? Pradėjus valgyti, jis tarė: vienas iš jūsų mane išduos. Vakarieniaujant Jėzus paėmė duonos, palaimino, laužė ir davė mokiniams... Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems..." (Mt 26) "Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius, įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas... Tegul neišsigąsta jūsű širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane! " (Jn 13) Paskutinės Vakarienės simbolika judaizmo kontekste.
A. Blendas komentuoja Jėzaus Paskutinę Vakarienę to meto judaizmo kontekste. Didesnė dalis žydų nemokėjo skaityti ir tik klausydavosi Toros komentarų ir pamokslų aramėjų kalba, kai atvykdavo į sinagogą. Šie pasakojimai vėliau buvo surinkti į "midrašų" rinkinį, kuris yra geras šaltinis suprasti to meto papročiams. Piligrimų per žydų Velykas atvykdavo iki 2 mln, todėl visi Jeruzalės gyventojai turėjo juos priimti į savo namus ir valgyti kartu. Buvo tikima, kad būtent Nisano mėnesį (per Velykas) turi ateiti Mesijas, kaip Nisaną buvo išvesti iš Egipto. Kasmet Judėjai pasakoja Paschos agadą - istoriją apie savo išlaisvinimą. Toje istorijoje yra ir išdavystės tema. Dievas maitino visą tautą savo duona, bet dalis žmonių jį išdavė, nuklydo nuo teisingo kelio. Judo išdavystė reiškia, kad žmogus visada gali atkristi, nors ir valgo Dievo duoną.
Duona yra Dievo žodžio simbolis. Jėzus sakė: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu Žodžiu. Tora maitina žmogų iš vidaus, duoda jėgų. Dievas savo žodžiu padarė, kad žemė duotų vaisių. Taigi tas žodis yra duonoje.
Vynuogių vynas - tai žemės "kraujas", kuris atgaivina kraują. Žmogaus gyvybė - dvasia yra kraujyje. Duona ir vynas yra būtini bet kokios sandoros ženklai. Jokūbui Ezavas pardavė pirmgimystę už lęšių sriubą (raudoną) ir duoną.
Kas laužo duoną, tampa vienu kūnu. Mokytojas paima duoną, t.y. Dievą, kuris yra tame maiste, ir sujungia visus į vieną kūną, kuria naują organizmą. Jis meldėsi, kad visi būtų viena.
Izaoko istorija midraše yra kaip Mesijo pirmavaizdis. Jis vedamas aukoti nešė ant savęs malkas, kaip kryžių. Pasakojama, kad jis buvo sužeistas ir jo kraujas buvo simbolinis Paschos durų patepimas iki to laiko, kol bus naujas Atpirkėjas. Velykų vakarienė - tai susijungimas avinėlio aukoje. Ap. Paulius kalba apie mirtį su Kristumi, kad prisikeltume su juo. Valgymas Eucharistinės duonos yra pasiryžimas numirti "senajam žmogui". Rojuje žmogus buvo sugundytas blogio - t.y. pateko jo valdžion. Sakoma, Ieva ištekėjo už žalčio. Bet jei "vyras" miršta, žmona lieka laisva. Mesijas nugali blogį ir išlaisvina iš jo valdžios. Taip Jėzus sudaro Naują Sandorą, kaip santuoką. Nebesame "blogosios" prigimties valdžioje. Tai yra išėjimas iš Egipto. Egiptas miršta, bet faraonas nenori mūsų paleisti. Reikia viduje išsilaisvinti iš pasaulio valdžios. Tik per Velykas buvo privaloma valgyti pusiaugula - kaip laisvės išraiška.
Jėzaus kančios kelias - tai ir mūsų gyvenimo kelias, kai vyksta ištyrimas ir savęs išbandymas. Nes Velykų avinėlis turi būti švarus.
Kojų plovimas buvo sunkiausias darbas. Visada stovėdavo indai apsiplovimui ten, kur buvo valgoma. Kartais rabinai patarnaudavo prie stalo, nors įprasta buvo, kad mokiniai rūpinosi mokytoju. Jėzaus kojų plovimo gestas buvo didelės tarnystės ir atsidavimo parodymas. Tai nėra būtina mums atkartoti, kai vaikštome su batais ir kojos švarios. Prie sinagogų dabar plaunasi tik rankas. Rūpestis kitu žmogumi ir visais jo poreikiais būtų svarbiau.
"TIKIU Į DIEVĄ TĖVĄ visagalį... ir į Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį... kuris buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus..." (Apaštalų Credo) Viešpatie, nuženk į mūsų "pragarus"! "Juk tą pačią naktį padarysiu teismą visiems Egipto dievams - aš, Viešpats!"(Iš 12,12)
Viešpatie, nuženk į mūsų "pragarus" ir apvalyk mus iš "mirties" dvasios. Viešpatie nuženk į tamsiausias pasaulio vietas, į mūsų šeimų nesusipratimus ir akligatvius, į mūsų širdžių užkietėjimą, baimes... Gelbėk mus! Išvesk mus!
Juk tiek daug šiandien vietų, kur galėtume pavadinti "pragaru". Didysis šeštadienis visada mane jaudino savo tyla. Dievo nėra bažnyčiose, nes jis nužengė į "pragarus". Jis nėra miręs. Bet yra ten, kur žmogui jis atrodo miręs. Kur žmogus gyvena "mirties" dvasioje.
Musulmonai pradėjo savo šventą mėnesį Ramadaną. Žydai jau švenčia Paschą. Mes, krikščionys esame Velykų laukime. Šiais metais visi kartu stovime prieš Dievo Apreiškimą.
Bet kas galėtų patikėti tokiu Dievo "nusileidimu" iki žemiausių žmogaus egzistencijos vietų? Kas galėtų priimti tai, kad Dievo Sūnus turi mirtį? Musulmonai turi istoriją apie Jėzaus gyvenimo pabaigą kitokią, nes jiems yra neįmanoma tikėti jo kančia ir mirtimi. Judas buvo nukryžiuotas vietoj Jėzaus,- taip sako Koranas. Pabaigoje Ramadano jie turės aukojimo šventę, prisimenant Abraomo aukojimą. Juk tada Dievas parūpino Abraomui aviną, kad paliktų gyvą jo sūnų. Kaip gi dabar Dievas gali leisti mirti savo Sūnui?
Krikščionybė tuo ir skiriasi, kad randa Dievą arčiausiai žmogaus, net jo kančioje ir mirtyje. Kaip aš galėčiau nusileisti žemyn kartu su Jėzumi? Ne tik iki savo širdies tamsiausių vietų, bet ir iki savo artimo, ten kur jis yra. Tėvai iš meilės nusileidžia iki vaikų lygio. Nesuprasime ir nepadėsime, jeigu neišgyvensime jų problemų kartu. Tas, kuris atsisakė Dievo, yra tarsi našlaitis, be tėvo ir motinos. Juk neįjungsime jam tikėjimo šviesos. Reikia įeiti į jo būseną ir pajusti tą tamsą. "Meldžiu Dieve, padaryk mane tuo indu, kad perduočiau nors truputį šviesos, kitaip ir aš negalėsiu tikėti."(Karlebach) Jėzus nebijojo susitepti nusileisdamas iki nusidėjelių, raupsuotų. Jis pats buvo "nebepanašus į žmogų". Jėzus neprarado šventumo būdamas žemai ir net mirdamas.
Žydų Paschos išėjimo naktis buvo tamsi ir baisi izraelitams. Viešpats vykdė teismą, užmušdamas visus Egipto krašto pirmagimius. Jis padarė teismą ir visiems Egipto dievams.
Pagal A. Baratz pasakojimą, kai kuriais metais pirmo mėnesio pirmas pilnaties šabas sutampa su pagoniška Valpurgijos naktimi ( gegužės 1d.) Egipte buvo žinoma ši šventė, jos orgijos ir tamsybių dievų garbinimas. Bet Pascha buvo Dievo pergalė prieš tamsybių pasalį ir prieš visus kitus dievus, kuriuos tik žmonės susikuria. Dievas vis dar veikia taip pat. Jis veikia ir mūsų laikais. Tie kurie tikisi garbinimo ir pergalės smurtu, lieka pralaimėję. Pergalės diena priklauso Prisikėlusiam Kristui!
"Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos... Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo... Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus...Taigi kiti mokiniai jam (Tomui) kalbėjo: mes matėme Viešpatį! Jeigu aš nepamatysiu... netikėsiu... Palaiminti, kurie tiki nematę!"(Jn 20) Viešpatie, aš nemačiau... bet tikiu!
Daugiau nei prieš 2000 metų apaštalai matė Prisikėlusįjį. Pirmieji įtikėjusieji turėjo stiprią dvasinę Kristaus patirtį ir ėjo numirti už savo tikėjimą. Viduramžiais bandyta žmogų priversti tikėti bauginant regimomis Dievo bausmėmis. Švietimo laikotarpis rėmėsi mokslu ir filosofiniais įrodymais apie Dievo buvimą. Modernieji laikai pasižymėjo idealizmu ir absoliučios tiesos siekiu, gražiais lozungais. Bet dabar yra postmodernizmo epocha, kurią mąstytojai įvardina, kaip netikėjimo jokiais antgamtiniais reiškiniais ir net tiesos reliatyvumu. Ar mes galime vis dar gyventi praėjusio amžiaus požiūriu? Ar galime savo tikėjimą atskirti nuo vykstančių procesų? Žydų mąstytojas Lebovičius ieško naujos tikėjimo kalbos ir išraiškos. Jeigu dabar žmonės gamtoje ir istorijoje mato tik natūralius prigimtinius procesus, be jokių metafizinių apraiškų, t.y. be Dievo, kur tada atsiduria religija? Jie sako: neieškok logikos ar prasmės. Mūsų sąmonė yra ribota, kad suvoktų galutinę tiesą ar pasaulio prasmę. Šiandien nebepriimtini teologiniai Dievo įrodymai. Juk mes negalime nieko daugiau pasakyti apie Jį, tik tiek, kiek mūsų žmogiška patirtis aprėpia. Transcendentinį Dievą bandome nusakyti žmogiškomis kategorijomis. Istorijos įvykius ar gamtos reiškinius norime paaiškinti teologiškai, kaip Dievo "pirštą". Bet pasaulis eina savo keliu, pagal prigimtinius dėsnius ir gamta yra abejinga moraliniam požiūriui. Istorinius įvykius sąlygoja žmogaus prigimtyje esantys prieštaravimai ir tarpusavio kova. Kur gi tada yra Dievas?
Šiandien reikia rinktis tikėti be jokių įrodymų, be jokių išorinių trigerių. Tarnauti Dievui tokiame pasaulyje, koks jis yra. Juk jei Dievas davė viskam pradžią, Jis tiesiog yra visame kame, o ne tik atskiruose įvykiuose. Religinę prasmę įvykiams gali duoti tik pats žmogus. Pasiryžti tikėti nėra istorijos rezultatas, bet būtinybė, kurią pats žmogus prisiima laisva valia. Šiandien neturime religinių įvykių, bet religinę sąmonę. Įvykių prasmė priklauso nuo tų, kurie dalyvauja. Moralė yra paties žmogaus rankose. Religija yra kaip vizualizacija transcendentinio Dievo, kurio neįmanamoma sutalpinti nei mūsų ribotame pasaulyje, nei mūsų ribotoje sąmonėje. Mes turime tik kalbą. Kiekviena karta bando papasakoti savo tikėjimą, bet tie pasakojimai negali būti vienareikšmiški ir galutiniai. Tikėjimas, kuris nereikalauja jokių išorinių įrodymų yra didis tikėjimas. Kaip ir meilė, kuriai nereikia įrodymų. Šiandien yra viltis, kad dūžtant ankstesnėm religijos apraiškom, dūžtant net moralės pamatams, tas mažas tikėjimo likutis, kaip daigas, išaugs iš pačios žmogaus širdies. Tikrai yra palaiminti tie, kurie tiki nematę! Su šv. Velykom!
"Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: Kai ateisite į kraštą, kurį jums duodu, atnešite jūsų pjūties pirmienų pėdą kunigui. Jis pasiūbuos pėdą Viešpaties akivaizdoje, kad būtumėte jam mieli... O nuo tos dienos po šabo, atskaičiuokite septynetą savaičių... Tada atneškite Viešpačiui naujo derliaus javų atnašą du duonos kepalus..."(Kun 23) "Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių...nukritusių vynuogių nerankiosi, paliksi vargšui ir ateiviui... mylėsi savo artimą kaip save patį; aš esu Viešpats."(Kun 19) "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas, kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių."(Jn 12,24)
Nuo Velykų (Pashos) iki Sekminių (Shavot) - kelionė per dykumą. Tai šventumo kelias kaip grūdo kelias iki duonos.
Pascha buvo Dievo malonė avansu, kai visi, kas tik norėjo išėjo į laisvę. Atverdamas jūrą, Dievas parodė, kad žmogus gali laimėti prieš gamtos galią, kad dvasia stipresnė už prigimtį ir materiją. Mesijas atidaro dangaus vartus savo prisikėlimu ir parodo kitokį gyvenimo kelią visiems, kas tik nori tikėti. Po šių didžių įvykių reikia tęsti kelionę. Izraelitai eina 49 dienas iki Sinajaus. Tai laikas nuo Velykų iki Sekminių. Tuomet Dievas maitino tautą mana iš dangaus. Vėliau šis metas buvo siejamas su duonos auginimu: nuo sėjos iki javų pėdo. Kiekvienu augimo etapu buvo atnešamos aukos Viešpačiui ir pasiūbuojamos, kol galiausiai žmogus galėjo iškepti duoną.
Pascha arba Velykos mus pakelia iki būsimųjų dalykų, bet nepadaro mūsų iš karto kitokiais. Dykuma yra tikėjimo kelias nuo grūdo iki duonos. Nes Dievas sako: "būkite šventi, nes aš, jūsų Viešpats, esu šventas". Pagonių tikėjime dievai niekada neprašė žmonių būti panašiais į juos, jiems visai nesvarbu, koks yra žmogus, svarbu kad juos garbintų. Izraelio Dievas kitoks. Jis Šventas (hebr. "kadoš") - reiškia atskirtas. Jis nuo nieko nepriklauso, yra pats savaime Esantis. Dievui nereikalingos jokios apeigos ar ritualai, jokie šaltiniai, kad Jis egzistuotų. Jis pats yra duodantis egzistenciją viskam. Jis Palaimintas - tai reiškia, prisijungęs prie kiekvienos pasaulio dalelės ir visa palaikantis. Šis ryšys iš Dievo pusės prašosi atsako. Kaip gi atrodo šventumas mums? Kunigų knygoje yra išvardinta ką daryti ir ko nedaryti. Tačiau toks įstatymo laikymasis nėra savaime šventumas. Pabaigoje pasakyta visa esmė: mylėti savo artimą, kaip save patį. Tik meilė išplečia mano "aš" iki kito žmogaus. Vaikystėje egzistuoja tik vienas "aš". Vėliau gali apimti šeimą, draugus. Atradus tikėjimo ryšį su Dievu, suprantu, kad Jo pasaulis yra dar daugiau. Jis vis pakartoja: "Aš esu Viešpats". Nes Dievo "aš" apima kiekvieną ir stovi už kiekvieno veido. Tai Jo šeima - visas pasaulis. Nors šiandien esame tik kelyje, bet prašome "duok mums kasdienės (hebr. rytojaus) duonos - t.y. pripildyk mus būsimuoju šventumu.
Būti šventu - tai ir mums reikia atsiskirti, būti nepriklausomais nuo pasaulio požiūrio, būti laisvais nuo Egipto sotaus gyvenimo vergijos ir rasti kitą energijos šaltinį. Tai atsiskirti ir nuo savo ego, kaip grūdui suskilti, išauginti javus ir duoti savo duonos kitiems. Šventumo kelias - tai duonos kelias.
Meilės įstatymas nėra teorija, bet gyvenimas. (Kun 19) Nepjausi derliaus iki savo lauko pakraščių ir nesurinksi visų vynuogių - pasidalinsi net ir sunkiai uždirbtu turtu. Neengsi kito, bet tinkamai atsilyginsi. Nesieksi pasinaudoti kito silpnumu. Jei žmogus nemato ar negirdi, Dievas viską mato ir viską girdi. Nenešiosi šmeižto kaip "šviežių paskalų" po turgų. Nestatysi kito gyvasties į pavojų, nepraeisi pro šalį pikta darančio. Nevogsi ne tik daiktų, bet ir savo artimo laiko, poilsio, jo tikėjimo nesugriausi. Per pyktį iš žmogaus išeina šventumas, o ta vieta lieka tuščia ir pridengiama kauke. Visas teismas tebūnie Dievo rankose. Ir nekeršysi kitam, nors jis tau nepadėjo, bet tu nedarysi to paties. Neprisiminsi, ką bloga yra tau padaręs, nes žmogus gali keistis. Jo kaltė nebus amžinai. Ir negalvosi, kad tau niekas neatleis. "Aš esu Viešpats". (Pagal A. Blend Biblijos komentarą)
"Pasakosiu apie Viešpaties maloningumą, apie visa, ką Viešpats mums padarė, apie begalinį gerumą, kurį jis suteikė mums iš savo gailestingumo ir didžios malonės".(Iz 63,7) "Sakau tau, aš lysiu jums duona iš dangaus. Kasdien žmonės teeina ir tepasirenka".(Iš 16,4) "Viešpats tebūna su tavo dvasia! Malonė teesie su jumis!" (2Tim 4,22) Dievo malonė - dovana be sąlygų. Išmalda be tikslo.
Mūsų pastangos kažką pakeisti gyvenime ar patiems pasikeisti kartais prieina ribą. Bet Dievas liepė žmogui šešias dienas dirbti, kurti, keisti pasaulį, o septintą dieną - sustoti. Tikėjimo kelyje taip pat turi būti šabas. Dievas pats nutraukia kūrimo procesą. Šabo tikslas yra palikti žmogų tuščiomis rankomis: "gyvenvietėse nekursi ugnies". Turiu sėdėti tamsoje ir nieko gero negaliu nuveikti. O mano ego nori veikti. Žmogus džiaugiasi savo rankų darbu. Bet yra metas, kai ne aš "šviečiu", bet Dievas. Tada suprantu, kad gamta ir žmogus yra bejėgis prieš Kūrėją siekdamas kažką ištaisyti. Tai Jo pasaulis. Turiu pripažinti, kad nepajėgsiu galutinai pasikeisti. Ištiesiu rankas ir galiu būti pripildytas. Dievo malonė - kaip "mana" iš dangaus, vargšų duona, kai esi priklausomas nuo Dievo. Jos yra kiekvienai dienai, bet neprisirinksi į ateitį.
Taip, yra pasaulyje gerų darbų dienos, bet reikalingas ir šabas. Pasaulio labdara yra progreso dalis, kad pakeltų suklupusius. Geri darbai turi tikslą kažką pakeisti, bet čia nėra šventumas. Dievo gailestingumas nestato sąlygų, kad žmogus pasikeistų. Dievas nuolat išlieja malonę pasaulyje kaip į juodą skylę ir ji negrįžta. Kai duodama dėl socialinių priežasčių yra prigimtinė žmogaus gerumo išraiška. Mes juk negalime matyti beviltiško veido, todėl sakome: viskas bus gerai, tu pasikeisi. Ką daryti su tuo, kuris yra kaip kiaura skylė? Benamis dažnai nieko ir nebesitiki. Kitoks gailestingumas ateina iš "sudaužymo" savo kietumo, iš žvilgsnio be teismo. Tai ne pasaulio šviesa, bet šabo malonė. Tai "davimas" be jokio tikslo ištaisyti. Nors kito žmogaus veidas ne šventas, bet ištiesta ranka, kaip pravertos durys, padaro tą santykį šventą. Taip Dievas pašventino šabą. Tą dieną yra daug išeikvojama veltui - maistas, geri rūbai, laikas - tarsi ta diena sudeginama kaip deginamoji auka. Ne dėl savęs, bet dėl Dievo, kad Jam patiktų. Toks išdalinimas kitiems nėra etika, bet šventumas. Priimant kitą netobulą, galiu priimti ir save. Galiu stovėti tuščiomis rankomis Viešpaties akivaizdoje ir nesigėdyti "nemokamos duonos". Kuris gi laikas Dievui brangesnis? Tos darbo ir kūrybos dienos, labdaringi darbai ir projektai? Ar tada, kai suprantu, jog gyvenu tik iš Jo malonės? (Pagal I. Mevorah mintis).
"Tą dieną prie Horebo tu stovėjai Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje... Jūs atėjote ir stovėjote prie kalno papėdės... Tada Viešpats kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet pavidalo nematėte, buvo vien balsas... Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo, būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės, kad nesielgtumėte nedorai dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą... nes Viešpats, tavo Dievas, yra deganti ugnis..."(Įst.4) Dievo balsas - asmeninis Apreiškimas. Ką man daryti šiandien? Tikėjimas- gyvenimo kelias.
Dievas apsireiškia kaip deganti ugnis ir kaip griaustinis. Yra tik balsas. Šagaras rašo apie Apreiškimą žmogaus dvasioje - tai ne idėja, bet įvykis. Tai vidinis sukrėtimas ar konfliktas, kai žmogus prieina akligatvį. Mes nestovėjome tada prie Horebo, bet tas kalnas yra ir mūsų gyvenimo kelyje. Dievo žodis - Tora nuolat griaudėja. Ne visi girdi. Bet ją priimti nereikia ypatingo žinojimo ar proto pastangų, tik atvirumo. Reikia leisti tam Balsui išlaisvinti mus iš standartinio mąstymo. Reikia jautrumo gyvenimo įvykiams, per kuriuos Dievo dvasia beldžiasi pas mus. Toros dovanojimas prie Sinajaus (Horebo) - tai mūsų gyvenimo įvykiai, kurie supurto kaip griaustiniai.
Dievo Balsas yra patiriamas tik asmeniškai. Užrašyta Tora yra tarsi hebrajų raidės be balsių. Bet tas, kas skaito ją, turi sudėti balses - padaryti žodžius su prasme, interpretuoti. Žinoma, mes turime Biblijos vertimą su aiškiais žodžiais. Bet judaizmo tradicija sako, kad tikroji Tora yra žodinė - ta, kuri pritaikoma gyvenime pagal kiekvieno asmeninę patirtį. Toros žodžių tiesa yra atiduota lūpoms, kurios juos taria. Taip Žodis tampa kūnu. Jei šis žodis bus gero žmogaus skaitomas - jame bus daug meilės ir gailestingumo. Jei žodis paklius piktavaliui - taps teismu ir prakeiksmu. Tokiu būdu Dievas atsiduoda į žmonių rankas. Bet Dievo žodis yra gyvas, kol jis neprikalamas prie vienintelės prasmes.
Mes galime atnaujinti savo Torą, jei nebijome abejonių. Kai atsitraukiame nuo realybės, abejonės atsiranda ne dėl tikėjimo, bet dėl neatitikimo su tikrove. Tikėjimo idėja yra jautrumas realybei. Religija nėra teorija apie pasaulio tvarką ar apie tai kas bus su mūsų dvasia, bet apie tai kas realiai vyksta. Tai mūsų gyvenimo būdas. Dievas tampa realus, kai žmogus gyvena su tokiu požiūriu, kur Dievas egzistuoja. Dievas ateina ten, kur yra įsileidžiamas. Todėl nereikia įrodinėti Jo egzistencijos. Iki Abraomo Dievas buvo tik danguje, bet su jo tikėjimu, Dievas tapo dangaus ir žemės Dievu. Jis nėra objektas, bet mano asmeninė patirtis. Jeigu mano religinė kalba yra tik žodžiai, tai Dievas lieka tik kalboje. Bet jeigu jis atsako į mano gyvenimo įvykius, aš patiriu tą Apreiškimą kartu su visa Dievo tauta. Žodis "Dievas" yra kiekvieno asmeninis supratimas ir patirtis. Nes Biblija pasakoja žmonių išgyvenimus, o ne istorinius įvykius. Ji man svarbi tiek, kiek formuoja ir padeda suprasti mano egzistenciją ir kaip man veikti šiame pasaulyje. Mes nežinome iš tiesų kas yra Dievas ir Jo minčių iki galo niekada nepažinsime. Mūsų tikėjimas nėra į Dievą, bet Dievu - tai yra pasitikėjimas. Nors aš Jo nematau ir nepažįstu, Jis mane mato ir pažįsta. Tai mane išlaisvina iš "žinojimo". Svarbiau yra žinoti, ką turiu daryti, o ne kas yra Dievas.
Dievas davė mums "žemę dirbti" - t.y. prisiimti atsakomybę ir už savo gyvenimą ir už pasaulio istoriją. Religija turi būti be iliuzijų, kad išgelbės mus iš žmogiškos realybės. Išgirdus Dievo balsą, reikia eiti paskui Jį toliau, žemėje. Jeigu tikėjimas yra gyvenimo kelias, tai tuo keliu ir galiu papasakoti apie savo tikėjimą. Visi kiti terminai čia netinka.
Kartais bijoma prarasti Dievą. Jis ne objektas ir negaliu Jo "sučiupti". Aš tik pasitikiu, kad Jis niekur neišeis. Išorinės religinės apeigos, kad neprarasti tikėjimo, rodo kad nėra gelmės ir šaknų. Prieštaravimai mūsų viduje niekur nedings. Svarbu žinoti tik tiek, kad buvo verta gyventi dėl šio momento. Atskirti pagrindinius dalykus nuo šalutinių. Mūsų protas ieško aiškumo ir apibrėžtumo. Bet Abraomo kelias yra į nenumatytus įvykius. Dieviškumas neturi žmogiškos logikos, bet yra gyvenimas kiekvienu momentu. Tai kas keičia istoriją yra veikimo jėga. Ne istorinė būtinybė ar lemtis, bet laisva valia, kuri girdi Dievo balsą.