"Jo vardas bus Ramybės Kunigaištis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys".(Iz 8,6) "Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Žmogaus priešai - jo namiškiai".(Mt 10,34) "Juk jie suklaidino mano tautą sakydami: Taika, kai nėra taikos. Žmonės atstato sieną ir tinkuoja ją moliu be šiaudų... ji sugrius."(Ez 13,10) "Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: viskas gerai! - nors nėra gerai."(Jer 6,14) "Viskam yra metas... laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai."(Koh 3,8) Konfliktai neišvengiami, svarbu mokėti spręsti. Taikos galime tik šiek tiek padauginti. Yra tam tikros sąlygos.
Yra Biblija vaikams, kur pasakojamos istorijos apie tai, kas teisinga ir gera. Bet suaugę turi spręsti kitas problemas. Prie Sinajaus Izraelio tauta gavo aiškius nurodymus, kaip teisingai elgtis ir buvo maitinama iš Dievo rankos kaip vaikas. Bet atėjus į Kanaaną prasidėjo visai kitoks gyvenimas - suaugusiųjų pasaulis su konfliktais ir karais.
Kova už būvį yra kūrinijos prigimtyje. Visas žmogaus gyvenimas yra konfliktas - išorinis ir vidinis. Mums reikia pakeisti mąstymą, kur yra tik karas arba taika. Taip nebus, kad pasiektume galutinę taiką pasaulyje. Pranašai skelbė, kad paskutiniais Mesijo atėjimo laikais bus visuotinė taika. Turime dar sulaukti tų laikų. O dabar galime tik pasistengti, kad tos taikos būtų šiek tiek daugiau. Yra svajonės ir realybė. Jei galvojame, kad galime išvengti konfliktų, esame dar vaikystėje. Ne be reikalo Biblijoje yra tiek daug vietos karams. Tikrai ne dėl to, kad kariautume, bet kad pasiruoštume priimti pasaulio iššūkius ir mokėtume spręsti konfliktus. Kartais nėra pasirinkimo kariauti ar nekariauti, bet yra klausimas gyventi ar negyventi.
Biblinis archetipinis izraelio tautos karas vyksta ne tik mūsų pasaulyje, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Kai 1947m. Izraeliui buvo pasiūlytas gabalėlis žemės, jie galėjo nesutikti. Juk svajonė buvo Biblinė Pažadėtoji žemė. Norėdamas visko, gali negauti nieko. Kartais geriau priimti tik puse to, apie ką svajoji, negu likti tik svajonėse. Taika yra tai kas sumažintų konfliktą, jei nepavyksta jo užbaigti (pagal M. Goodman mintis).
Rab Amital, kuris išgyveno holokaustą, paklaustas, kaip dar gali tikėti Dievą, atsakė, kad jo Dievas nėra tas absoliutus gėris, bet tas, su kuriuo jis ginčijasi. Ir net jei Jis išbando, vis tiek yra giliam ryšy su Dievu. Abraomas buvo pirmasis, kuris išdrįso ginčytis su Dievu. Ir ne tik dėl Sodomos. Didelis vidinis konfliktas buvo jo širdyje, kai Dievas paprašė paaukoti sūnų. Nors išoriškai jis pakluso, ėjo tris dienas iki tos vietos. Tačiau paskutiniu momentu Abraomas perkeitė veiksmą. Jis negalėjo suprasti, kodėl Dievas taip elgiasi, bet vidinis prieštaravimas išsiveržė širdies šauksmu. Visada yra galimybė pakeisti situaciją, kai yra abipusis ryšys. Nėra meilės be stiprių jausmų, be konfliktų, be pavydo. Dievas yra pavydus. Giesmių giesmėj sakoma: "sergu meile". Šiame vidiniame konflikte su Dievu Abraomas išgyveno stipriausią meilės kontaktą. Jokūbas prie Jaboko upelio visą naktį kovojo su Dievu (arba angelu) ir net liko raišas.
Mes dažnai klausiame Dievo, už ką mums tai? Iš tiesų, tai nėra bausmė ir nereikia ieškoti pateisinimų Dievui. Jis eina į konfliktą, kad mus pažadintų. Kai žmonės nebesitaikė su vergove, ėmė raudoti ir šauktis Dievo, prasidėjo išėjimas iš Egipto. Konfliktinės situacijos duoda impulsą eiti. Jokiu būdu nereikia ieškoti konfliktų, bet atsiradus nepasitenkinimui ar net pykčiui, galima nukreipti tą energiją gyvenimo pasikeitimui.
Bandydami pabėgti nuo minties, kad Dievo ranka vis tik yra istorijoj, mes bijome susidurti su nepaaiškinamais smurto ir kančios įvykiais. Net jei negalime suprasti Dievo valios, galime šaukti ir klausti - kodėl? Krikščioniškas nuolankumas nepadaro mus bejėgiais ir bejausmiais. Psalmėse yra daug tokių skundų Dievui. Tai sukuria gyvą ir dar gilesnį ryšį su Juo. Žmogus lieka vienišas, kai bijo pereiti ribą link kito. Dievas dažnai sugriauna žmogaus tvarką ir peržengia ribą, kad jį pasiektų. Iš vienos pusės Jis yra gėris, bet taip pat ir konfliktas. Jėzus nebuvo tik meilės ir gailestingumo skelbėjas. Jis taip pat sakė: "Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo".(Mt 10, 34) Yra metas, kai reikia kalbėti apie meilę, bet yra ir kitoki laikai, kai reikia spręsti konfliktus. Svarbu neužsimerkti ar atsiriboti nuo realybės, bet pripažinti ir priimti konflikto iššūkius. Žmogus nebemoka adekvačiai priimti kritikos. Taika nėra tik susitarimas, bet skirtingų jėgų susidūrimas. Kartais net sprendimo nėra, o tik besitęsianti kova. Svarbu mokėti teisingai kovoti. Tokios yra sąlygos link šiek tiek daugiau taikos..jpg "kancia")
"O Viešpats tęsė: Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia..."(Iš 3,7) Dar sunkiau matyti kenčiantį, nei pačiam kentėti. Dievas kenčia su kiekvienu. Dievo dvasia yra mūsų kančiose. Tik mirusiųjų prikėlimas galės mus paguosti. Atminimo diena.
Šį vakarą Izraelyje gaudė sirenos - tai Atminimo diena. Nuo holokausto praėjo nemažai laiko ir atsirando naujų žmonijos tragedijų, tačiau didžioji žydų tautos katastrofa vis dar kelia baimę ir neduoda aiškių atsakymų, vis dar pasigirsta antisemitinių balsų. Kaip Biblija, taip visa žydų tautos istorija iki mūsų dienų yra archetipinis kiekvienos tautos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias. Todėl verta dar kartą permąstyti ir prisiminti ką kalbėjo žydų mąstytojai apie katastrofą ir kančią.
Rabi Amital, Vengrijos žydas, išlikęs gyvas po Osvencimo, neieškojo holokausto teologinės prasmės ar sąsajų su Izraelio valstybės sukūrimu. Jis matė išpranašautą tautos likučio ypatingą misiją toliau liudyti pasauliui. Tas jausmas, kad išgyvenai verčia atstovauti tuos, kurie žuvo. Baimė dėl egzistencijos niekur nedingo. Valstybės sukūrimas gali būti tik vaistas ant gilaus rando. Stabilumas atsiranda tada, jeigu matome save toje istorijos grandinėje, o mūsų kartos silpna grandis yra sustiprinama jungtimi su praeities kartomis. Mūsų vaikai ieško, kas jie yra, nes prarastas gyvas patirties perdavimo ryšys. Po katastrofos Izraeliui teko išgyventi dar 5 karus. Ir kas gali užtikrinti, kad nelaimės nepasikartos. Aukų atminimas mus sujungia su amžinybe. Kaip neseniai A. Arestovičius sakė - paguodžia tik tai, kad susitiksime su žuvusiais (Ukrainoje). Amžinybė, kuri Dievo pažadėta - tik tokiu požiūriu mes randame vilties.
Mūsų tikėjimas realistinis, be garantijų, tik su viltimi. Grįžimas į Biblinę žemę nesugrąžino Biblijos į žemę. Gešelis apibūdina judėją, kaip žmogų, kuris yra atsakingas už Dievo svajones ir planus. Gyvename kojomis ant žemės, nors keliame akis į dangų. Gyvenimo išbandymuose žmogus suranda Dievą žemėje. Žydai negalėjo išlikti tik dėl abstrakčios Dievo idėjos. Juos jungė meilė žemei ir tautai.
Kitas žydų Rabi Klonimus paliko užrašus iš katastrofos, kur taip pat matė kančios realumą. Matyti kenčiantį yra dar sunkiau nei pačiam kentėti. Dievas sakė Mozei: "Aš mačiau savo tautos kančią Egipte... Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia."(Iš 3,7) Kančia neturi kažkokio tikslo. Galime pasiguosti tik tada, kai Dievas padėjo. Kai nekalti žmonės žūsta, nėra kaip paguosti. Nėra paguodos dėl gyvenimo, kuris per anksti baigėsi. Bet koks paaiškinimas būtų neadekvatus ir žlugdantis. Juk žmogus nenugyveno jam skirto gyvenimo. Dievas, kaip tėvas, pats kenčia dėl savo žmonių ir negali nematyti skausmo. Tik prikėlimas iš mirusių galės mus paguosti ir išgydyti žaizdas.
Skausmas nėra abstraktus, tai ne koks nors "tautos skausmas", bet asmeninis kiekvieno žmogaus skausmas. Dievo dvasia kenčia kiekvieno žmogaus atveju. Nereikia ieškoti kančios paaiškinimų. Tenka ją priimti. Tai ne tik mano, bet ir Dievo kančia. Kiekviena kančia yra dieviška. Ji nereikalauja jokių pateisinimų, ji yra už mūsų logikos ribų. Bet Dievas atsiveria kančioje ne mažiau, nei kur kitur. Jis tampa realiu ryšiu ir palengvinimu. Kančia nėra mitas, bet realybė. Jei sakome žmogui, kad kentėti yra Dievo valia, jaučiame vidinį prieštaravimą. Žmogaus protas turi gilų poreikį gauti atsakymus, ir tai yra stipriau už kančią. Kaip Jobo istorijoje jo draugai visaip bandė pateisinti kančią ir Dievą. Leibovičius rašo, kad Jobo kančia buvo ne fizinė, bet tai, kad jis nesuprato kančios prasmės. Kančia sugriauna pasaulio vaizdą. Tikėjimo problema yra ne tai, kaip pašalinti kančią, bet kaip kentėti. Kaip gyventi su kančia ir kaip ją pakelti?
Soloveičikas sako, kad svarbu yra pripažinti kančią, pripažinti, kad žemėje yra pragaras. Blogio nenugalėsi teorinėm mintim. Todėl neverta klausti - už ką man tai? Bet klausti - ką mane tai moko? Neleisti pradingti kančioms be prasmės. Mes neieškome blogio priežasties, bet ieškome, kaip atsilaikyti ir nepražūti. Blogis netampa gėriu. Pasaulis pilnas trūkumų ir netvarkos, o tikėjimo iššūkis yra kova su blogiu. Tiek, kiek gali žmogus, turi pašalinti jį. Jei kančia neišvengiama, ji turi ir metafizinę prasmę pakelti žmogaus dvasią ir apvalyti. Kažkur vis tik yra jos prasmė.
Viešpatie, išgirsk mano maldą, neslėpk nuo manęs savo veido, kai man sunku, atsuk man savo ausį;"(Ps 102) "Išgirdęs jų dejonę, Dievas pažvelgė į izraelitus ir atkreipė į juos dėmesį".(Iš 2,25) "Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo, ir Dievo veidas nebus nugręžtas nuo tavęs".(Tob 4,7) "Juk Viešpats, jūsų Dievas nėra šališkas, yra mylintis ateivį (svetimą)... tad ir jūs mylėsite (svetimą)"...(Įst 10,17) "Nedarysite vienas kitam skriaudos; bijosi savo Dievo".(Kun 25,17) "Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą... Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko".(Lk 22,61) Veido paslaptis. Dievo patirtis per susitikimą su kitu, su svetimu, kurį myli Dievas.
Šią savaitę skaitėme žydų filosofo Emanuelio Levino tekstus apie žmogaus santykį su Kitu, per kurį patiriamas Dievas. Nes žmogus yra tas realus Dievo pėdsakas, Jo atvaizdas pasaulyje. E. Levinas gimė Kaune 1906m. Vėliau gyveno ir rašė Prancūzijoje. Jo knyga liet.k. yra "Apie Dievą ateinantį į mąstymą". Galbūt jo filosofija mažai žinoma, bet tikrai gali sujudinti mūsų mąstymą ir atnaujinti tikėjimo požiūrį į žmogų. Pasidalinsiu keletu minčių apie Veido paslaptį.
Kitas žmogus - tai dalis didžiojo pasaulio. Jis pasirodo kaip veidas, kuris nėra tik plastikinė kaukė, bet kaip iššūkis, nukreiptas į mane. Tas veidas yra kaip Dievo veidas, kuris kreipiasi į mane. Kai Dievas kūrė žmogų, įkvėpė jam gyvybę, t.y. dvasią ir žmogus tapo gyva būtybe. Dvasia buvo pirmiau materijos. Už kiekvieno veido pavidalo slepiasi begalinio Dievo dvasia. Gyvūnus Dievas sukūrė pagal rūšis, o žmogų išskirtinį ir unikalų. Tarsi begalinio Dievo dalelės pabiro po pasaulį žmonių veidai. Būtent kitoniškumas kiekvieno žmogaus ir yra tai, kas atspindi Dievo paveikslą - t.y. Dievo transcendenciją. Todėl žiūrėdamas į kitą, aš ieškau ne savęs paties ar savo patvirtinimo, bet kitos būties, visiškai kito asmens. Veido fenomenas pranoksta matymą ir mezgasi santykis už regimybės. Atgręžtas veidas jau yra kreipinys į mane, neleidžiantis likti abejingam. Tas žvilgsnio kreipinys verčia mane atsakyti "štai aš". Aš prisiimu atsakomybę kito atžvilgiu, paklusdamas tam begalybės liudijimui jo veide. Per kito veidą Neregimasis įgyja reikšmę tarpžmogiškuose santykiuose. Nes Dievas patiriamas ne per apsireiškimą ar įrodymus teoriniais samprotavimais, bet paliudijamas per tą iš veido kylantį prašymą patarnauti kitam. Kito veidas yra tarsi Dievo aplinkelis pasiekti mus. Mano santykis su Dievu mane pasiekia per mano santykio su kitu žmogumi konkretumą, per socialumą, kuris yra mano atsakomybė už artimą. Ir tai nėra dėl kokios tai sutarties ar dėl naudos. Pasišventimas (šventumas) yra nesavanaudiškumas. Kaip Dievas yra nešališkas, mylintis vargšus ir ateivius, taip Jis per to svetimo, kito veidą prašo mane atsiliepti. Tai ateina ne iš idėjos, pagarbos ar kokio moralinio akivaizdumo. Atsakomybė yra išimtinis ir asmeninis santykis. Tai galima pavadinti įkvėpimu, idant žmogui būtų suteikta dvasia. Per atsakomybę už kitą asmenį ateina prasmė. Veido nuogumas, skurdumas, atvirumas verčia išeiti už savo "aš" ribų, už savo ego ir prisiartinti prie kito, tapti artimu. Bendravimas šia prasme yra stebuklas, kuris susieja žmones anapusiniais ryšiais ir įprasminą gyvenimą. Atviras veidas sako "nežudyk" - tai pirmas ir svarbiausias įsakymas, kuris atmeta ne tik fizinį smurtą, bet ir siekia bendravimo be prievartos ir "turėjimo" kito. Bendravimas reiškia kito pripažinimą, o nusigręžimas - kito atmetimą, tarsi jis nebeegzistuotų. Dievo veidas, atkreiptas į mus, yra kvietimas gyvenimui. Jėzaus žvilgsnis buvo tas, kuris keitė širdis.
“Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą ir jis jums duos kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,- Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.” (Jn 14,15-17) Belaukiant Sekminių ir Toros dovanojimo (judėjų) šventės dar kartą apmąstome, kaip Dievo Dvasia ateina pas mus. Pagal E. Levino knygą “Dievas, ateinantis į mūsų mąstymą”.
Pagal Emanuelio Levino filosofiją galima suprasti, kad Dievo idėja, kaip Begalybė, yra jau įdėta žmoguje. Į mąstymą ateinantis Dievas – kaip gyvenimas iš Dievo arba su Dievu. Kita prasme “sudie” reiškia judėjimą Dievop. Laikas yra kantrybė ir lūkestis be laukiamos pabaigos, nes laukia to, kas neužčiuopiama. Tokia mūsų būtis tarp žemės ir dangaus, kuri sujudina dvasią. Laikas yra klausimas, ieškojimas, prašymas ir maldavimas. Dievas sakė: “Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems, kurie manęs neklausė, būti surastas tų, kurie manęs neieškojo.”(Iz,65,1) Dvasia yra neatsiejama nuo mąstymo. Mano “cogito”- pažinimas kažkokiu būdu patiria Begalybę, t.y. Dievą. Ji atveria geismą, kuris negali būti pripildytas, kaip Gėrio geismą. Meilė galima tik per Begalybės idėją, kuri į mane įdėta. Meilė tenkinasi pačiu Numylėtojo laukimu. Geidžiamybė, arba Dievas, ne pripildo mane gėrybių, bet pajungia mane gerumui per šią keistą misiją, įsakančią mane artintis prie kito asmens. Dievas yra išplėšiamas iš savo esaties. Jo transcendencija virsta mano atsakomybe už kitą. Dievo paliestas mąstymas yra mąstymas galintis mąstyti daugiau, negu gali žmogus mąstyti. Nusiuntimas manęs pas artimą, atsakomybė už kitą, kurios ribų neįmanoma nustatyti, įpareigoja mane, kaip nepakeičiamą ir vienintelį ir aš negaliu pasislėpti nuo artimojo veido. Mano atsakomybės gelmėse įvyksta neįprastas būties sutrikdymas – tarsi atsakomybė prieš mano valią. Tai pabudimas. Artimo artumas – tai mano atsakomybė už jį, tai reiškia būti “savo brolio sargu”. Artumas niekada nėra pakankamai arti. Gerumas nėra Begalybės patirtis, bet jos liudijimas. Įvyksta vidinis sprogimas, kuris yra išsivertimas į kitą pusę, vadinamas ekstra -vertiškumu, kai aš nieko nepasilieku sau. Manyje yra skola ir dovanojimas. “Vardan Dievo”. Tarp žodžių įsipynęs Dievas nėra tik išpažinimas, bet dialogas. Begalybė turi ryšį su baigtybe, su žmogumi, tuo savęs nepaneigdama, bet būdama, kaip išbudinimas, ji pereina į baigtybę, įsikūnija, paskirdama man artimą.
“Mylėk savo artimą, kaip save” reikėtų versti kiek kitaip: “Mylėk savo artimą – tai tu pats. Būtent ši artimo meilė esi tu pats”. Biblijoje visuomet suteikiama pirmenybė kitam.. Kitas asmuo man visuomet įkūnija našlę ir našlaitį. Kitas asmuo visuomet eina dar iki manęs. Tik pažeidžiamas “aš” gali mylėti artimą. Būti pažeižiamu ne pačiam, bet dėl kito. Išsisukinėjimas, toks nepatogumo jausmas patvirtina, jog iš tiesų esme dėl kito. Ką kitas gali padaryti dėl manęs, tai jo reikalas. Mano reikalas yra išlaikyti neatlyginamumą. Kitu atveju būtų abejotina moralė ir sugriautų bet kokią transcendenciją. Kantrus Dievo laukimas, laukimas be laukiamojo, laukimas to, kas negali būti galutine riba ir kas nuolatos yra siunčiamas nuo Kito prie kito asmens. Tai laikas, kaip santykis, kaip pagarba tam, kuris negali būti reprezentuojamas, negali būti vadinamas “tas”, bet kuris negali būti abejingas man. Prie Dievo artėjantis tikintysis panašus į drugelį besiartinantį prie ugnies, tačiau niekada neįkrenta į ją, visada išsaugo savo nepriklausomybę nuo ugnies, aplink kurią jis sukasi. Begalybės ieškojimas kaip geismas pasiekia Dievą, bet jo neužčiuopia, netematizuoja, kaip kokio tikslo. Dievas negali būti objektas, bet tik subjektas, priklausantis nuo santykio. Tai, kas žmogų skatina siekti tobulumo, yra vadinama Dievo ieškojimu, dvasios įkvėpimu.
"Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę? Jis atsakė: Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių". (Apd 1,6-8) Realus tikėjimas. Išlikti čia ir dabar Dievo liudytoju.
Studijuojant filosofo E. Levino raštus galima pakomentuoti ir šį sekmadienio skaitinį. E. Levinas yra tikėjimo realistas. Bet kokią mistiką ar ekstazę jis vadina primityvia religija, kai stengiamasi pakilti virš savo žmogiškumo, kad susilieti su dievybėmis. Magija ir sakralumas nuneša žmogų už jo norų ribų. Biblijoje nuolat kovojama prieš stabmeldystę, pradedant nuo "auksinio veršio" istorijos, kur izraelitai nuo aukojimo perėjo prie orgijos. Taip būna pasikeitusi sąmonė, kai nebėra žmogus savimi. Žaidimas su vaizduote yra pavojingas. Sakramentinė Dievo valdžia atima žmogaus laisvę. Tikėjimo kriterijus visada turi būti vidinė laisvė. Judaizmas pakeitė šventumo suvokimą - tai ne mistiniai potyriai ar ekstazė, bet etika ir atsakomybė. "Kainai, kur tavo brolis?- klausė Dievas jau pirmųjų žmonių.
Dievas, kaip egzistencijos šaltinis, visada bus tas Kitas. Kad galėtume degti, nereikia pulti į ugnį, bet užsidegti savo žibintą nuo jos, gėrėtis ja, pasišildyti šalia. Žmogus stovi priešais Dievą. Jis visada yra suverenus ir laisvas. O mistika nepalieka žmogui pasirinkimo. Jis atsiduria ten, kur nenorėtų būti, kur negali kontroliuoti savęs. Žydų kunigams buvo duotas įsakymas neiti į šventyklą girtiems.
Bet NT skaitome, kaip apaštalai po Sekminių buvo tarsi jauno vyno išgėrę. Yra aprašyta karšta Hanos malda (1Sam1,13), kur ji buvo palaikyta girta. Tokia dvasinė ekstazė kartais ateina iš vidaus, iš Dievo įkvėpimo, bet ne dėl mūsų pačių pastangų ar išorinių dirgiklių. Kol protas filtruoja mūsų vizijas, kol turiu tikėjimo laisvę, viskas gerai. E. Levino tikėjimo "mistika" yra tarp žmonių. Jis išgyvena Dievo apreiškimą kito žmogaus veide. Tas, kuris įžvelgia Dievą kitame, išgyvena sakralumą. Dievas ne tiesiogiai, bet per mūsų gyvenimo aplinkelius auklėja mus: ne priversdamas paklusti, ne gąsdindamas, bet prašydamas atsigręžti, pamatyti, atsiliepti, pakelti kitą žmogų. Apie laikų pabaigą, paskutinį teismą Biblija kalba ne kokiais mistiniais įvaizdžiais, bet apie tai "ką padarėte savo artimui".
Kiekvienas mūsų dvasios neabejingumo judesys yra Šv. Dvasios gūsis ir įkvėpimas. Tik šitaip į mūsų mąstymą gali ateiti Dievas. Tik per mąstymą ir pažinimą mano dvasia paliečia kito dvasią. Nemateriali mintis yra mums duota bendrystei tiek su Dievu, tiek su kitais. Tikėjimo liudijimas yra ne vien šventos knygos, bet gyvi žmonės, gyvos tradicijos, šviečiantys veidai.
Sinajaus dykumoje izraelitai gavo realų Dievo Apreiškimą - akmenines plokštes - etikos kodeksą kaip elgtis su kitu asmeniu. Nes Dievas yra šventas ir jūs būkite šventi. Tarsi Dievo šešėlis formuojasi ant "barbarų" dykumos. Tai Dievas nužengia į žemę, o ne žmogus link Dievo. Jis yra dangaus ir žemės Dievas. Ir nėra nieko daugiau, kaip tik prisiartinti prie kito. Tada tarp žmonių atsiranda Dievo Dvasia. Turime išeiti iš savo vienatvės . Nes ieškoti Dievo nereiškia kapstytis savo viduje, bet rasti Kitą. Tas artumas yra toks pat svarbus kaip malda.
Vergovės trauma, sunkus išgyvenimas tampa pagrindu, kuris formuoja naują žmogaus esmę. "Atsimink vergovę, atsimink egiptiečius..." Dievas moko išeiti be pykčio ir keršto, su artimo meile. Kiekvienas sukrėtimas ar katastrofa yra tarsi akligatvis, kai nebėra kur eiti, arba tas kelias nebetinka ir reikia peržiūrėti iš naujo savo gyvenimą ir tai, kuo tikiu. Jau 500m pr Kr po Šventyklos sugriovimo buvo sekuliarizacijos pradžia. Nebeliko pranašų, nebeliko įprastų ritualų. Kai baigiasi viena religinė forma, atsiranda nauja. Kiekviena karta tarsi patiria "šventyklos sugriovimą", kur reikia rasti naują būdą, kaip išreikšti savo ryšį su Dievu. Ir čia reikia Šv. Dvasios įkvėpimo, kuris atnaujintų Dievo žodžio supratimą ir tinkamą mūsų laikams tikėjimo liudijimą. Jeigu ankščiau buvo pranašai, tai dabar yra išminčiai, transliuojantys Dievo žinią per žmogiškąjį mąstymą. Išrinkimas yra atsakomybė už kitą. Izraelio išrinkimas buvo atsakomybė už pasaulį. Jėzus išsirenka mokinius, kad liudytų pasauliui..jpg "dvasia")
“O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“.(Pr 1,2) „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis...“(Apd 2,1-4) „O Jėzus vėl tarė: Ramybė jums! Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos...“(Jn 20,21-23) Dievo Dvasia pasaulyje- tai Dievas tarp mūsų. Dievo Dvasia ateina į mūsų mąstymą, kalba per mus, moko bendrauti. Galiausiai, Dvasia moko spręsti konfliktus, atleisti ir teisingai kovoti gyvenimo kovas. Realybė ir eschatologija.
Pamąstymai belaukiant Sekminių.
Judaizme yra 3 svarbiausios šventės: Pascha, Shavout ir Sukkot (Velykos, Sekminės ir Palapinių šventė). Šios šventės simbolizuoja ir vidinį žmogaus gyvenimą: Pascha – tai gimimas per išbandymus ir skausmus. Shavout - vaikystė ir mokymasis, Toros dovanojimas. Sukkot – suaugusio žmogaus veikla ir darbas, kuris duoda derlių. Visi šie etapai yra svarbūs žmogaus gyvenime, tiek fiziniame, tiek dvasiniame. Jeigu kas neturėjo vaikystės, pasakų ir mistikos, dažnai jos ieškos visą gyvenimą, arba turi sunkumų tikėti. Vaikystė, kai yra viskas aišku ir vienareikšmiška. Tačiau ta pati Tora kviečia žmogų užaugti. Išeiti iš vaikystės galime atsiverdami aplinkai, girdėdami įvairias nuomones, nebijodami prieštaravimų ir klaidų. Nes gyvenimas yra daug sudėtingesnis, o prieštaravimai dažnai neišsprendžiami. Suaugęs žmogus išeina į pasaulį ir turi mokėti bendrauti su pasauliu.
Š. Karlebahas duoda vaizdingą palyginimą su vėju ir žvakėmis. Vieną šabą kilo stiprus vėjas. Buvo jau uždegtos žvakės. Žydai meldėsi, kad vėjas neužgesintų ugnies. Ugnis – tai šventumo simbolis, o vėjas – „ruach“ hebr. - dvasia. Tai bendra pasaulio dvasia, valia, energija, kuri dovanota žmogui. Tai ne dvasingumas, bet tai kas gimsta pasaulyje ir iš pasaulio, kaip pažinimo troškimas, kultūra, menas, kūryba. Tai išoriniai vėjai, kurie gali žmogaus vidinę ugnelę pakurstyti arba užgesinti. Dvasinis ir kultūrinis atgimimas vyksta, kai susitinka ugnis ir vėjas. Jei ugnis neturi pakankamai šventumo, jos žvakė, žmogaus dvasia, yra užpučiama tų vėjų. Žydai sakė: gal uždarykime langus ir duris, kad išsaugotume savo „šventumą“, atsiribokime nuo pasaulio… Bet be vėjo, ugnis gęsta. Ši simbolika primena Jėzau mokinius Sekminių dieną, kai virš jų pleveno ugnies liepsnelės, bet buvo ir stiprus vėjas. Aplink buvę žydai, kurie šventė Shavout, turėjo pažinimo troškimo dvasios ir buvo uždegti per apaštalus pasklidusia Šventosios Dvasios ugnimi. Atvirumas pasauliui (ne politikai) – tai atvirumas kiekvienam žmogui, iš širdies į širdį, iš dvasios į dvasią. E. Levinas sako, kad Dievo dvasia atsiranda tarp žmonių, per bendravimą. Tai ne dvasinės fantazijos ar ekstazė, bet realus dvasinis ryšys su artimu, kuris leidžia egzistuoti Šv. Dvasiai. „Ten, kur du ar trys, ten ir aš jūsų tarpe“ – sako Jėzus.
Apaštalai, įkvėpti Jėzaus mokymo ir Šv. Dvasios gyveno jau eschatologiniame laukime. Jie tikėjo greita laikų pabaiga ir Mesijo sugrįžimu. Bet praėjo daugiau nei 2000 metų ir mes tebelaukiame Naujojo pasaulio. Kai kas bando pagreitinti procesus ir kurti tobulą pasaulį, tačiau dar labiau sugrąžina jį atgal. Proto iškėlimas ir progresas pasirodo kaip primityvi dvasios išraiška. Nepraėjęs visų vystymosi etapų, pasaulis negali pasiekti istorijos pabaigos. Pranšų eschatologinės vizijos apie laikų pabaigą sako, kad tai bus didysis žmonijos karas – visų karas prieš visus, Gogo ir Magogo karas. Jeigu šias vizijas suvesime vien į istorinius įvykius, tada bus religijos prilyginimas politikai. Ne apie tokią viziją kalbėjo Jėzus. Jis kalbėjo apie pavasarį, kai pasklinda gaivus kvapas po laukus. Šventosios dvasios kvapas. „Kai ėriukas gulės šalia vilko.“ Bet ar tai nereiškia prigimties perkeitimo? Juk niekas negali pats pakeisti savo prigimties, vien tik Dievas. Juk ėriukas negali nebebijoti vilko, o vilkas – nenorėti suėsti ėriuko. Reikalingas Dievo Dvasios įsikišimas, kuri „atnaujintų žemės veidą“. Ši būsimojo pasaulio vizija yra kaip „langelis“ į ateitį, kad duotų mums viltį. Tačiau būtų naivu tikėti, kad pasaulis yra taika. Pacifizmas yra nereali utopija. Tai kas realu – tai gyvenimo kova. Mūsų kova būtų beprasmė, jei netikėtume galutine Gėrio pergale. Neviltis yra didžiausia nuodėmė prieš Dievą, prieš Šv. Dvasią.
Kiekvienas išbandymas, susidūrimas su kitokia nuomone, jau yra karas. Bet be šito nėra žmogaus vystymosi. Pasaulio istorijoje, po kiekvieno karo prasidėdavo nauja epocha. Galima gyventi iliuzijoje be konfliktų. Bet žmogaus tikroji prigimti, tikrasis „aš“ pasirodo tik „kare“ – ekstremaliose situacijose, kur jis veikia spontaniškai. Karas yra žiauri priemonė išbandyti mūsų moralei. Ar mes savęs neapgaudinėjame prisidengdami visuotinais tikėjimo šūkiais? Paskutinis karas jau vyksta dabar, kada yra atsijojami pelai nuo grūdų, ne išorėje, bet kievieno žmogau viduje. Tai didysis išbandymas, skirtas žmogui užaugti. Jei galvosime, kad jau gyvename Mesijo laikais ir nekovosime, tada užleisime vietą blogio pasireiškimui. Liksime svajonėse ir apgailestavimuose. Taip, svajojame apie Mesijo sugrįžimą, bet tai neturi mūsų atitraukti nuo kovos. Budėti, o ne svajoti. Eschatologinė vizija yra tam, kad palengvintų mūsų „karo“ lauko atmosferą, kad duotų kitą požiūrį į pasaulį. Tai galimybė pažvelgti už karo lauko ribų, už realybės ribų ir matyti galutinę Dievo pergalę per mums duotą langelį į dangų. Galbūt Dievas yra didysis provokatorius, kuris atveda mus į netikėčiausias situacijas. Kaip Levinas sako: kito veidas kviečia mane atsiliepti, būti neabejingu. Dvasia įgalina mus pačius vykdyti Dievo teisingumą žemėje, mokėti atleisti ir prašyti atleidimo. Eschatologija prasideda čia.
"Antrųjų metų po išėjimo iš Egipto žemės antrojo mėnesio pirmąją dieną Viešpats kalbėjo Mozei Susitikimo palapinėje, Sinajaus dykumoje, tardamas: Surašyk visą izraelitų bendriją pagal kiltis… taip pat surašyk Geršono žmones, įtrauksi į sąrašą visus nuo trisdešimt metų ir vyresnius, kurie privalo eiti tarnybą… Viešpaties įsakymu per Mozę buvo padarytas jų surašymas, ir kiekvienam nurodyta, kokį darbą turi atlikti ir kokią naštą gabenti. ”(Sk 1-4) “Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris veikia visame kame. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.”(1Kor 12, 4-7) “Naso” – hebr. pakelti galvas, surašyti, duoti užduotį, paskirti vietą. Būti savo vietoje ir būti pasiruošus. Tęsiasi kelionė per dykumą, vidinis žmogaus augimas, kol būsime pasiruošę įžengti į Pažado žemę.
Judėjai tęsia Toros skaitinius Skaičių knygoje, kuri vadinama yra “Bemidbar”- hebr. dykumoje. Atrodo, po Sinajau Apsireiškimo, reikėtų tik medituoti ir likti Dievo artumoje. Bet tuoj Mozė duoda darbo. Pirmiausia, pastatyti Dievui Padangtę, o paskui visus vyrus surinkti, kaip į kariuomenę, Padangtės tarnystei. Kiekvienai giminei, kiekvienai šeimai yra paskiriami įvairiausi smulkūs darbeliai ir nešuliai. Galbūt, kai kas norėjo būti kuo arčiau Padangtės, bet kitiems teko tik jos stulpus ar audeklus nešti. Tačiau buvo svarbus kiekvienas raištelis ir kiekviena detalė, kad Padangtės tarnystė būtų išpildyta. Nors visi stulpai atrodė vienodi, tačiau kiekvienas turėjo būti savo vietoje. Kaip ir žmonės. Jie išejo iš Egipto kaip minia, bet dabar kiekvienas turėjo vardą, žinojo savo giminę ir savo vietą tautoje, savo tarnystę Padangtėje. Šlomo Karlebach komentuoja surašymą taip: “pakelk galvas Geršono sūnų”. Geresh – reiškia tremtis. Galbūt tie, kurie dar jaučiasi tremtiniais, tegul pakelia galvas, nes ir jiems yra skirta dalis Dievo tarnystėje. Pakelti galvą -tai įkvėpti optimizmo tiems, kurie jaučiasi ne savo vietoje, jaučiasi išvaryti. Kas gi taip buvo išvarytas? Adomas. Paskui Kainas sakė Dievui – tu mane išvarei. Kai žmonės susipyksta – išvaro vienas kitą iš namų. Dievas nori pakelti tuos, kurie jaučiasi toli nuo Jo. Arba, kai žmogui kas nors nepasiseka gyvenime, jis save kaltina, save patį išvaro iš savo gyvenimo. R. Ginsburgas sako, kad kaltės jausmas – tai pabėgimas nuo atsakomybės. Reikia pakelti galvą ir nepasiduoti nevilčiai. Viskas, kas vyksta su žmogumi, yra daug giliau.
Dažnai sakoma, kad Rojus buvo vaikystė, kuri turėjo pasibaigti “išvarymu”, kad žmogus toliau vystytųsi ir augtų. Izraelitai buvo maitinami mana ir vedami Mozės 40 metų, kol suaugo ir galėjo patys eiti į Pažado žemę. Sinajaus kalnas mums reikalingas tada, kad jaučiamės visiškai išvaryti ir pasimetę gyvenime. Reikalingas tada ir Mozė – mokytojas, kuris padėtų rasti vietą, vardą, tarnystę – suskaičiuotų mus, padėtų pakelti mūsų galvas. Dar sunkiau yra, kai suprantu, jog aš pats išvariau Dievą iš savo gyvenimo. Juk išeidami iš namų jaunuoliai negalvoja, kad tėvai juos išvaro. Jei vaikas neišeis iš motinos įsčių, jis mirs. Iš tiesų, tai nėra “išvarymai”, bet žmogaus augimo etapai. Kai sugrįš Mesijas, suprasime, kad niekur nebuvome išvaryti ir kad Edenas yra čia pat.
Izraelio žvalgai buvo nusiųsti į Kanaano žemę ir grįžo labai išsigandę. Baimė – daug įvairių baimių, neleidžia mums judėti pirmyn. Vis sukame ir sukame ratus. Kaip Abraomui vidinis balsas sako “išeik” iš sistemos, iš įpročių, kurie nieko nebereiškia.
Minia, kuri išėjo iš Egipto, svarbiausia galvojo, kaip išgyventi dykumoje. Bet Mozė turėjo šią minią suformuoti į “armiją”, kuri galvotų ne tik apie save, bet mokėtų kovoti ir aukotis. Vergai yra tie, kurie dreba tik dėl savo gyvenimo. Tokia yra instinktyvi prigimtis. Žmogus tampa žmogumi, kai pasiekia kitą dvasios lygį - “kidush ashem”. Šventa Dvasia įgalina žmogų gyventi virš primityvių instinktų ir nebijoti numirti už kitą. Toroje yra trys atvejai, kai žmogus pasiryžęs mirti, kad nenusidėtų dėl stabmeldystės, neištikimybės ir žmogžudystės. Kokia tai yra didi jėga, kuri įkvepia pasiaukojimui, sunku net paaiškinti, kaip ji atsiranda ir kaip veikia. Karas nėra, kas už, o kas prieš. Karas yra kova su blogiu. Jei žmogus gali savo kasdieniniame gyvenime kovoti su blogiu, nepraeiti pro šalį, kai yra neteisybė, jis jau rizikuoja savo gyvybe, jis jau išeina už savo baimių ir už savo asmneninių interesų ribų. Tai yra, kas padaro mus suaugusiais ir žmonėmis. Gyvenime ir tikėjime. Kai apaštalai gavo Šv. Dvasią, jie neliko medituoti užsidarę kambarėlyje, bet buvo išsiųsti iki pasaulio pakraščių. Tai buvo dar vienas augimo etapas, kai be savo mokytojo, kaip Izraelitai be Mozės, tęsė gyvenimo ir tikėjimo kelionę visomis savo jėgomis.
"Antrųjų metų antro mėnesio dvidešimtą dieną debesis pakilo nuo Sandoros Padangtės, ir izraelitai, tarpais sustodami, leidosi į kelionę iš Sinajaus dykumos. Sandoros skrynia keliavo jų priekyje, per tą trejetą dienų kelionę, ieškodama vietos sustoti poilsio. Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: Pakilk Viešpatie!.. O kai tik būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: Sugrįžk, Viešpatei!“(Sk 10,11-36) “Jūs matėte, kaip nešiau jus ant erelio sparnų ir pas save atvedžiau“. (Iš 19, 4) “Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”. (Jn 3,8) „Ir mokė juos: į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite“.(Mk 6,10-13) Kelionė po Šv. Dvasios ir Toros Dovanojimo. Kada aš nešu Skrynią (Dievo žodį) ir kada Dievas neša mane.
Po Sekminių apaštalai įgauna drąsos ir yra siunčiami skelbti Dievo Žodžio visoms tautoms. Jie yra tarsi nešami Šv. Dvasios vėjo. Tęsiant Sekminių paralelę su Toros dovanojimu, galime rasti įdomių įžvalgų. Sugrįškime į pradžią. Toros dovanojimas įvyksta prie Sinajaus kalno, kai izraelitai buvo išvesti iš Egipto vergovės. Dievui reikia laisvų žmonių, kad galėtų kalbėti, mokyti, ugdyti ir vesti toliau. Kol kas jie keliauja per dykumą, bet link Pažado žemės – gyvenimo tikslo. Visa Levio giminė buvo paskirta tarnauti Padangtėje, o vėliau ir šventykloje. Jie buvo Izraelio tautos kunigai, Rašto aiškintojai, kaip ir Jėzaus apaštalai, kurie tapo pirmaisiais krikščionybės mokytojais. Skaičių knygoje Levio sūnūs yra Geršonas, Kehatas ir Meraris. Apie Geršoną kalbėjome ankstesniame poste. Kehato sūnūs buvo gilaus proto žmonės. Todėl jie ir turėjo nešti švenčiausius dalykus, susijusius su Skrynia, stalu, žvakide, aukurais, šventyklos reikmenimis ir užuolaida (Sk 3,30). Visa tai galima susieti su Tora. Pagal Š. Karlebacho komentarą, Skrynioje buvusios plokštės buvo tokios sunkios, kad neįmanoma buvo jas pakelti. Plokštes, kurias Mozė atnešė nuo Sinajaus iš paties Dievo buvo dar sunkesnės, ir tik Mozė galėjo jas panešti. Pamatęs izraelitų stabmeldystę aplink aukso veršį, Mozė tas plokštes sudaužė kalno papėdėje. Antrosios plokštės buvo žemiškos, nutašytos Mozės. Bet ir šitas žmogus vargiai galėjo panešti. Midrašas pasakoja, kada Kehato žmonės bandė nešti skrynią, įvyko stebuklas – ne jie nešė skrynią, bet skrynia nešė juos.Tau nereikia nešti Toros. Tora neša tave. Jeigu žmogui sunku yra pakelti Įstatymą, vadinasi jis dar netapo jo nešėju, dar jis nėra nešamas Dievo Žodžio. Galiu savęs paklausti: ar aš laikausi tikėjimo, ar tikėjimas mane palaiko? Galbūt dar nesu nešamas Dievo Dvasios ir man sunku.
Pradžioje kelionės Dievas Mozei pažadėjo: “Palengvindamas tau naštą, aš pats eisiu su tavim”. (Iš 33,14) Daug kartų teko izraelitams išrinkti ir vėl surinkti Padangtę. “Kai tik debesis pakildavo nuo padangtės, izraelitai leisdavosi į kelionę. Bet jeigu debesis nepakildavo, jie tol nesileisdavo...”(Iš 40, 36) Tarsi pagal Dievo alsavimą keliavo tauta. Turėjo būti dvasios jautrumas. Visada pasiruošę iškeliauti. Vėl ir vėl peržiūrėti savo tikėjimo tarnystę.
Argi tai nepanašu į Šv. Dvasios veikimą: “Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai iš kur ateina ir kurlink nueina”. (Jn 3,8) Laukti Dvasios vėjo, įkvėpimo, nuorodos, kur link judėti tikėjimo kelyje. Mokėti išrinkti ir vėl surinkti… eiti ir sustoti. Kita Levitų giminės šeima – Geršono, kurie nešė Padangtės audeklus. Audeklai dengė padangtę, ir ten nebuvo šviesos, nebuvo aiškaus laiko. Šis nešulys be galo sunkus, nes nežinau, ką nešu ant savęs, nežinau, kodėl tai nešu. Neaiškumo našta. Kiek kartų kalusiame savęs, kam man tas tikėjimas? Kam šitos apeigos?
Merario šeima nešė Padangtės lentas, skersinius, stulpus ir pastovus. Jiems buvo duoti vežimai, kad galėtų lengviau gabenti savo nešulius. Tokia buvo giminės vado pareiga, palengvinti žmonių kelionę. Nors ir mažučiai karučiai, bet vis tiek lengviau. Geras patarimas, pagalba, padrąsinimas. Nors gyvenimo naštą stumti turiu pats.Kur jie keliauja? Kur pučia Dvasios vėjas? Nežinojo nei izraelitai, nei apaštalai, kur Dievas juos nuves. Filosofas E. Levinas sako, kad žmogus yra vedamas troškimo – dvasinės aistros. Ne poreikių, nes juos galima patenkinti. Bet tokio troškimo, kuris yra tuomet, kai viską turi. Tai metafizinė aistra, kuri veda į žemę, kurioj negimėm, kuri nėra mūsų žemė, kuri visai nežinoma. Kaip Abraomas ėjo vedamas vidinio troškimo nežinodamas, kur einąs. Taip kiekvienas žmogus, pasiduodamas Šv. Dvasios įkvėpimui, eina į tą kitą vietą, link Kito, kuris yra Dievas. Tai panašu į absoliutaus gėrio troškimą, kuris yra niekada nepasotinamas. Tai panašu į kito asmens troškimą, ne kaip objekto, bet kaip to, iš kurio noriu, kad manęs norėtų. Kuo daugiau norime mylėti, tuo daugiau norime būti mylimi. Šis troškimas, nuolatinis dvasinis trūkumas, duoda prasmę mūsų egzistencijai. Nuo pat pradžių žmogus susiduria su šiuo nerimu, kad turi būti kažkas daugiau, nei šio pasaulio riba. Man neužtenka, to kas yra. Ši mintis veda žmogų vystymosi keliu. Tai yra, kas daro mus žmonėmis. Dvasia – tai ne pretenzija į nemirtingumą, bet gyvenimo variklis ir stiprybė nešant savo naštas.