"Štai izraelitų sustojimo vietos, per kurias, vedami Mozės ir Aarono, jie išėjo greta po gretos iš Egipto žemės... Jie iškeliavo iš Ramzio pirmo mėnesio penkioliktą dieną... ir pasistatė stovyklą prie Sukoto. Iškeliavę iš Sukoto, pasistatė stovyklą prie Etamo, kuris yra dykumos pakraštyje. Iškeliavę iš Etamo, pasuko atgal į Pi Hahirotą... tris dienas keliavo ir pasistatė stovyklą prie Maros... atėjo į Elimus... sustojo Sino dykumoje... pasistatė stovyklą prie Dafkos... Aluše... prie Refidimų... Libnos... Mitkos... Abronos... Kadeše... prie Horo kalno... Moabo lygumose palei Jordaną prie Jericho".(Sk 33,1-49) Net 42 sustojimai iki Pažadėtosios žemės. Tai kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionė.
Paslaptingi ir nežinomi Dievo keliai, sako Tora. Bet kodėl reikia vėl prisiminti visą kelią nuo Egipto iki Kanaano su 42 sustojimais? Pagal Šteinzalco komentarą pabandysiu pasidalinti mintimis. Keisti hebraiški vietovių pavadinimai mums nieko nesako. Pabandžius sudėlioti žemėlapyje Išėjimo kelionę mes sunkiai randame trajektoriją, kuri yra be jokios logikos, tarsi judėjimą visomis kryptimis, klajones po dykumą, ten kur mažiausiai galimybių išgyventi.
Kartais mes irgi sustojame gyvenime, o pažvelgę atgal nematome jokios logikos ir nesuprantame kur esame, kur link einame. Dažnai tenka keisti kryptį ir eiti ne ten, kur planavome. Pasirodo, toks yra Dievo pasaulis. Absoliutus nelogiškumas gali būti Dievo logika. Jis mėgsta sugriauti mūsų planus ir keisti kryptis. Izraelitai turėjo 40 metų mokytis būti laisvi - ne tik nuo faraono valdžios, bet ir nuo savo planų. Vidinė laisvė atsiranda, kai žmogus yra pasiruošęs bet kada priimti Dievo iššūkius. Pajudėjus Debesies stulpui, keltis ir eiti. Eiti net nežinant, kur tas kelias nuves. Tai vidinių ieškojimų kelias. Nors aš nežinau, bet Dievas žino.
Mes ir šiandien esame kažkur dykumoje. Kažkurioj stovykloj. Tie pavadinimai hebraiškai turėjo tam tikras reikšmes: Sukot - tai Dangaus debesis, Dievo prieglobstis. Etamas - tvirtovė. Mara - skausmo vieta. Elim - nesuprantama ir nenumatyta. Sino dykuma - kasdienybės dulkės ir rutina. Alušas - triukšmingas miestas. Refidimai, kad suminkštintų širdį. Sinajus - neapykanta blogui. Hacerotai - gyvenimas kaip dvare iš malonės. Ritma - visuotina priebėga. Libna - blyški ir silpna. Kehelata - girdėti mokymą. Šefero kalnas - tobulėti. Harada - baimė ir panika. Makhelotai - minia kaip choras. Tahatas - atsukus nugarą. Mitka - saldumas. Hašmona - pilnatvė. Abrona - maža vieta. Horo kalnas - pasaulio kraštas. Abarimai - "ivrim", tie kurie gali išeiti ir palikti praeitį. Kur aš esu?
Visi šie perėjimai buvo skitingos trukmės: vieni sustojimai trumpi, kiti tęsėsi ilgai - "sėdėjome daug dienų". Ši trajektorija yra Dievo vedimo linija, kurią pažinti galime tik nuėję tam tikrą jos dalį. Galbūt atrodo, kad Pažado žemė jau čia pat, bet pasirodo nėra tiesaus praėjimo, tenka grįžti atgal ar eiti aplink. Rodos kopiu į kalną, bet atsiduriu apačioje. Mes judame iš vietos į vietą savo gyvenimo kelyje net nesuprasdami, kad buvo koks nors etapas ar posūkis. Dykumoje pastoviai esame išbandomi. Jeigu žinočiau, kur tas kelias mane nuves, būtų paprasčiau.
Nereikia stebėtis, kad klystame. Tai būtų puikybė. Galiu tik prisiminti klaidas, kad jų nekartoti. Ir neturime girtis, kad kažką gero padarome ar pasiekiame - tai nėra tik mūsų nuopelnas, bet Dievas duoda mums tokias aplinkybes ir dvasios jėgų.
Pradinis išlaisvinimas iš Egipto buvo tik pradžia kelionės. Dievui reikia laisvų žmonių. Laisvė - tai kas daro mus panašius į Dievą. Spontaniškumas yra laisvo žmogaus bruožas ir tai kas geriausiai ugdo dvasią. Pabaigoje kelionės suprasime visą savo gyvenimo kelio sudėtingumą ir Dievo logiką.
"Mozė nurodė izraelitams, tardamas: Tai kraštas, kurį jūs gausite burtų keliu kaip savo paveldą".(Sk 34,13) "Jūsų paveldas bus paskirstytas burtais ir didelei, ir mažai giminei".(Sk 26,56) "Burtai metami į skreitą, bet nuosprendis priklauso nuo Viešpaties". "Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats". (Pat 16) Zacharijui "burtu teko įžengti į Viešpaties šventovės vidų".(Lk 1,9) Žmogaus likimas, sprendimai ir abejonės.
Klausiausi šio Biblijos teksto komentaro pagal I. Ginsburgą, pasidalinsiu mintimis. Atrodo, kad po ilgų klajonių dykumoje, izraelitų giminėms tarsi iš dangaus "nukrenta" paveldas - kiekvienam burtų keliu skiriama žemė. Pagaliau jie galės gyventi kaip visi žmonės. Tarsi tėvas dalintų savo vaikams kraitį, išleisdamas juos į gyvenimą. Kodėl burtų keliu? Biblijoje tiek daug situacijų, kur metamas burtas. Jei logiškai nebuvo galima išspręsti klausimo arba nebuvo aiškių pasirinkimo kriterijų, tada mesdavo kauliukus. Kitas burtų metimo aspektas yra gilesnis - tai, kad ne žmogus viską apsprendžia, bet paliekama laisvė veikti Dievui. Žmogus nežino savo likimo iki pat gyvenimo pabaigos - ir tai yra tas "burtas", kuris teko tik jam. Likimas reiškia ieškoti savo vietos ir savo misijos gyvenime. Nors žmogų lydi abejonės - toks yra mūsų protas, kuris vystosi idėjų prieštaravimuose, vis tik geriau yra kažką nuspręsti, negu nieko nedaryti. Mums yra duotas gabalėlis žemės - mūsų gyvenimas, ten kur esame, su visa aplinka ir gimine - tai kas mums lemta, ir tai yra kaip siūlas siejantis mus su Dievu. Tai Tėvo duotas man paveldas. Argi aš galėčiau lyginti ar priekaištauti, kodėl gavau šitą žemę, o ne kitą. Toks buvo burtas, kuris neturi jokių paaiškinimų ar logikos. Užtenka jį priimti. Dievas atsiveria ten, kur krinta kauliukas. Jei nedarysiu tai, ką privalau, neteksiu ryšio su davėju. Gyvenimo kelyje būna visokių nutikimų. Štai izraelitų žvalgai, grįžę iš Pažado žemės, išgąsdino žmones ir jie pabijojo eiti tolyn. Taip atsiranda bandymai atsisakyti savo likimo.
Tikėjimo kelias yra ieškojimo kelias. Tiek Dievas ieško žmogaus, tiek žmogus neturi nustoti ieškoti - t.y. kelti klausimus. Dievas mato mūsų abejones. Ir klausimus be atsakymų. Nesužinosime kodėl yra kančia ar išbandymai. Protas ieško logikos, bet dvasiai užtenka priimti likimą. Kartais jauti, kad taip turi būti ir negali nieko pakeisti, bet gauni jėgų toliau gyventi su tais klausimais.
Kai Mozė klausė Dievo: ką padarei šitai tautai? Prasidėjo išlaisvinimas. Dievas laukia ir mūsų klausimų. Kodėl nieko neprašai? Tada jis atsitraukia ir tave palieka. Abejonės mus nuleidžia žemyn. Ar Tėvas su mumis žaidžia kauliukais? Galbūt jis pastato mus į neįmanomas situacijas ir džiaugiasi, kai bandome jas įveikti. Jokūbas siuntė savo sūnų Juozapą pas brolius žinodamas, kad gali kilti konfliktas, kad gręsia pavojus. Tėvas siunčia savo Sūnų Jėzų į žemę dar didesniam išbandymui. Tėvo meilė yra daug sudėtingesnė, nei atvira motinos globa. Ji paslėpta ir nematoma pasaulyje. Tėvas laukia mūsų savarankiškų žingsnių, priartėdamas ir vėl atsitraukdamas, mūsų gyvenimo žemėje, o ne kažkur kitur...
"Štai žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į visą Izraelį dykumoje Užjordanėje... matei, kaip Viešpats, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų, visą kelią... kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį Dievą... Tačiau būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus... Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo... nesidirbkite sau bet kokios išvaizdos stabo... Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Paimk į širdį šiuos žodžius... kartok... užsirašyk... Neužmiršk Viešpaties! Atsimink tą ilgą kelią... saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų... Klausykis, Izraeli! Šiandien tu pereini Jordaną... Ne dėl savo teisumo įžengi paveldėti... tavo protėvius Viešpats pamilo... tad mylėk Viešpatį, savo Dievą ir laikykis jo įstatų... visų šios Sandoros žodžių, idant jums sektųsi visa , ką tik darote... Žiūrėkite! Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą... Gerai žinau, koks esi maištingas ir kietasprandis... jūs nedorai elgsitės, nukrypsite nuo kelio, ištiks nelaimės... Bet Viešpaties dalis yra jo tauta... Jis rado jį dykumoje." (Įst 1-34) Paskutinė Mozės kalba ("dvarim" - hebr.) ir pirmas žmogiškas Toros (Įstatymo) perpasakojimas. Prie Jordano stovi jaunoji karta, kuri nežino iš kur ateina ir kur eina. Padrąsinti ir palydėti. Pasakyti, kas svarbiausia.
Pakartoto Įstatymo knyga, kurią šiuo metu skaito judėjai, yra pirmasis Dievo Žodžio (Toros) komentaras. Pirmos 4 Biblijos knygos yra Dievo žodis, pasakytas Mozei, o penktoji knyga yra perpasakojimas. Mozė čia kalba kaip žmogus, per savo patirtį ir tai ką jis jaučia. Jam sunku visą kelią keliavus, neįžengti į Pažado žemę. Jis nerimauja dėl savo žmonių. Taigi, paskutines 54 savo gyvenimo dienas jis skiria šiai ilgai kalbai (dvarim - hebr.), nors nebuvo kalbus žmogus.
Prieš jį stovi jaunoji karta, kuri nepatyrė vergovės ir nematė išėjimo stebuklų. Jie negyveno ir normalaus gyvenimo dar, nedirbo darbo, kad turėtų duonos. Dykumoje jie buvo maitinami ir saugomi. Tačiau dykuma yra dar neišsipildžiusių įvykių vieta. Jie klaidžiojo be laiko pojūčio ir krypties. Šie žmonės yra tarp praeities, kuri nieko jiems nesako ir ateities, kuri visai neaiški. Šteinzalcas palygina juos su mūsų dienų jaunais žmonėmis, kurie stovi prie realaus gyvenimo slenksčio. Taigi Pažado žemė nėra svajonių ar dvasinis pasaulis, bet pats tikriausias realus gyvenimas.
Mozė bando papasakoti, kas nutiko jų tėvams, primena praeities pamokas ir duoda konkrečių patarimų, kad jiems sektųsi. Sandora su Dievu yra tam, kad žmogui sektųsi, kad jis būtų palaimintas. Mozė akcentuoja, kad labiausiai saugotis reikia puikybės ir asimiliacijos su pasauliu. Nes tada gali nutikti taip, kad jie patys taps "egiptiečiais". Šita žemė, kurią Dievas paskyrė kiekvienai giminei, ne tokia kaip Egiptas. Ten buvo Nilas, vanduo ir užtikrintumas. Ten žmonės buvo kaip dievai. Pažado žemė bus gyva vandeniu iš dangaus - Dievas duos lietaus. Žmogus bus priklausomas nuo Dievo malonės. Todėl taip svarbus yra tas ryšys su Dievu. Vieninteliu Dievu.
Mozė pirmą kartą įvardija monoteizmą. Iš viso nėra kitų dievų. Izraelio Dievas nėra vienas iš daugelio. Bet vienintelis. Į nieką nepanašus. Tauta prie Sinajaus susitiko Jį ir sudarė sąjungą, "susituokė", pažadėjo ištikimybę. Todėl net neieškosi nieko kitose tautose, lygiai taip, kaip negeisi kito žmonos. Jie nieko nematė prie Sinajaus, tik Balsą. Izraelio Dievas yra už šio pasaulio ribų, nematomas ir paslaptingas. Jo nėra mūsų pasaulyje, nepalyginamas su niekuo. Jo negalima valdyti ar kontroliuoti, kaip tai daro kitos religijos. Jis nešališkas ir neima kyšių. Mozė daug pasakojo, kaip nenukrypti į stabmeldystę ar magiją. Kiekvienas mūsų ritualas, kuris skirtas ką nors gauti iš Dievo, ar palenkti į savo pusę, jau yra magiškas. Nelengva yra garbinti Dievą, kurio mūsų materialiame pasaulyje nėra. Mūsų maldos gali būti tik širdies atodūsiai, bet ne mainai. Viską, ką gauname iš Dievo, yra malonė, dovana, jo meilės ir rūpesčio išraiška. Kaip Pažado žemėje viskas priklauso nuo lietaus (žmogaus gerbūvis), taip gyvenime tenka pasitikėti ir būti prisirišusiems prie Vienintelio Dievo. Reikės laikytis to ryšio, Sandoros ir jo kelio, kad sektųsi. Mums. Tik dėl mūsų gerovės Dievas kalbėjo ir mokė per Mozę. Bet jaunimui visa tai atrodo nesvarbu. Jie turės praeiti savo klystkelius ir išbandymus. Tada belieka palinkėti: Nebijokit! Drąsos! Kaip Dievas keliavo su jūsų tėvais, taip keliaus ir su jumis. Jis suras kiekvieną jo dykumoje...
“Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas… Ir jūs būkite kantrūs.” (Jok 5,7-8) „Kaip jūros vandens lašas, kaip smėlio grūdelis tie keli metai prieš amžinybės dienas. Todėl Viešpats yra kantrus su žmonėmis ir apipila juos savo gailestingumu.” (Sir 18,11) „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu.“ (2 Pt 3,15) „Meilė kantri, meilė maloninga...”(1 Kor 13,4) Elul – paskutinis mėnuo žydų kalendoriuje, derliaus ir ataskaitos metas. Kur aš paaugau, o kur dar ne. Gailestingumas – tai santykių atkūrimas ir suartėjimas. Su Dievu ir su savo artimu. Kantrybė – meilės matas.
„Elul“ (hebr.) - derliaus metas. Greitai žydų Naujieji Metai. Šis paskutinis mėnuo yra skirtas dvasiniam „derliaus nuėmimui“. Tai ne nuodėmių skaičiavimas, bet žvilgsnis į save – kur esu? Kur per šiuos metus užaugau, o kur ne. Dievo gailestingumas visais laikais pasireiškė kantrybe. Dievo troškimas yra mūsų augimas. Rehamim (hebr.) pasigailėti, reiškia tą patį, kaip maitinti kūdikį motinos įsčiose, palaikyti gyvybę ir auginti. Dievas niekada „nepersileidžia“, neatmeta nei vieno žmogaus. Tik pats žmogus turi nepaleisti šio ryšio. Elul (rugsėjo) mėnesį judėjai stengiasi priartėti prie Dievo skaitydami 27 Psalmę:: „Viešpats mano šveisa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė… Eik ,- sako mano širdis, -ieškok jo veido! Turėk drąsos, pasitikėk Viešpačiu.“
Kai žmogui baigiasi kantrybė, jis niekuo nebetiki, nusivilia ir savimi. Tai yra blogiausia, kai nebenorima judėti pirmyn, nenorima nieko pakeisti. Kantrybė reikalinga ne tik kitų atžvilgiu, bet ir sau. Kaip man gyventi su tomis sąvybėmis, kurios man nepatinka, kurios žeidžia kitus. Galiu paprašyti atleidimo, bet turiu toliau gyventi su savimi.
Mūsų pasaulyje viskas vyksta lėtai. Reikia kantrybės, kad sulauktum geresnio gyvenimo, reikia kantrybės, kad užaugtų vaikai, paskui dar subręstų. Kartais norime pasikeitimų čia ir dabar. Derliaus laikas parodo, kiek reikia laukti ir įdėti pastangų. Dvasinis augimas nėra paprasta saviugda. Tai augimas ryšyje su Dievu. Tokiame ryšyje, kur „Aš – mylimojo, o mano mylimasis – mano.“(Gg6,3) Ryšyje su savo artimu galiu augti, pirmiau siekdamas būti dėl kito. Augti pats ir leisti augti kitam. Mes visada būsime dar neužaugę, dar einantys į tobulumą. Toks Dievo palnas. Pasėti sėklą, kad augtų. Galime tada ir mes žiūrėti gailestingai, nes visi dar augame. Juk savo vaikų neteisiame, kai jie maži. Visada tikime, kad jie užaugs, subręs, bus protingesni. Dievas dar labiau tiki kiekvieno augimu.
Grįžimas pas Viešpatį, atsivertimas nėra apie nuodėmių skaičiavimą, bet tai, kad mes Jo pasiilgome. Tai meilė, kuri leidžia mums labiau priartėti. „Viešpats mano šviesa“ – kaip dykumoje vedė tautą šviesos stulpas, taip ir dabar Jis yra mano pusėje, padaro aiškų mano kelią. Visas gyvenimo tikslas yra susivokti, kur aš esu ir dėl ko aš esu. Jo šviesoje suprasti save. Prisiimti man duotą gyvenimo dovaną. Gyventi pilnai.
Pranašas Agėjas kaip tik derliaus nuėmimo metu sako: „Susimąstykite, kaip jums sekasi! Jūs daug sėjote, bet mažai nuvalėte… jūs daug tikėjotės, bet mažai gavote. Kodėl gi?“(Ag 1) Pasižiūrėkite, kas jūsų širdyse. „Ogi todėl, kad mano namai tebėra sugriauti. Jūs visi skubinatės kiekvienas į savo namus“. Žmogus gyvendamas tik materialių poreikių plotmėje, nerealizuoja savęs, jo dvasia lieka neužaugusi, jam vis kažko trūksta ir jis net nesupranta, ko nori. Gyvenimo tikslas nėra kiekybinis, kiek daug darbų galime nuveikti, bet kokybinis – kur yra mano „esu“. Kai suprantu, kas esu, tada nereikia klausti, ką turiu daryti. Juk mama, žinodama, kad yra mama, nesako, ką man daryti. Todėl svarbiausia yra būti savimi, rasti pirminį savo būties pašaukimą. Mes turime daug energijos, kai esame ryšyje su gyvenimo šaltiniu. Dievas sako: eik, statyk šventyklą, ir negalvok, kad esi silpnas, kad nepajėgsi, kad esi nereikalingas… Viską panaudok, visas duotas sąvybes, o Viešpats pakreips tavo kelią į gerą.
99% mūsų nuodėmių yra kvailystės ir tik 1% sąmoningas blogis. Biblijoje yra minimi priebėgos miestai nusikaltėliams. Tai labai keistas reiškinys, bet jis byloja apie didelį Dievo norą išgelbėti kiekvieną. „Tada Mozė atskyrė tris miestus, į kuriuos galėtų pabėgti žmogžudys, kuris netyčia užmuštų kitą žmogų“.(Įst 4,41) Keliai į tuos miestus buvo platūs ir aiškūs. Visi žinojo, kur gali pabėgti nuo kaltintojo keršto. Dvasine prasme šis tekstas yra aiškinamas, kad pati Biblija – Dievo žodis yra priebėgos miestas, kuris ne teisia, bet gelbsti net ir didžiausią nusikaltėlį. Kainas buvo žmogžudys, bet Dievas kalba su juo ir nenusigręžia. Istorija nusikaltimu nesibaigia, bet prasideda. Visa Tora yra apie tai, kaip ištaisyti nusikaltėlį. Ruošia kelią į priebėgos miestą Kainui. Mums kiekvienam reikia „priebėgos miesto“, kad pabėgtume nuo kaltintojo, kuris yra šetonas. Kad išsivaduotume iš žlugdančios savo praeities. Mozė savo paskutinėje kalboje primena tautai jos praeitį, bet sudeda akcentus į tai, kas gali pakelti jos dvasią, kas gali įkvėpti ir padrąsinti. Taip, nereikia pamiršti praeities pamokų, bet gilinimasis į nuodėmes dar labiau mus atskiria nuo Dievo. Reikalingas yra ir atminties apvalymas. Atmintis – tarsi prožektorius, kur nukreipsime, ten mums švies. Jeigu stovėsime kryžkelėse ir kviesime į priebėgos miestus, Dievas taip pat parodys mums kelią į savo tvirtovę. Kai matome gyvus žmones, kurie gyvena pagal Dievo Žodį, jie yra judantys ir kviečiantys ženklai į tuos miestus, kur nėra teismo, bet gailestingumas. Dangus nėra ateities iliuzija, bet dabartinis žmogaus gyvenimas, kur yra gailestingumo.