Jie manęs klaus: Koks tavo vardas? Ką aš jiems pasakysiu? Dievas tarė Mozei: Aš esu, kuris esu... Dievas vėl kalbėjo Mozei: Taip tu kalbėsi izraelitams: Viešpats, jūsų protėvių Dievas - Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas... tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos"(Iš 3, 14-15). Kas yra "mano" Dievas?
Kaip Mozė prie nesudegančio krūmo iš nuostabos klausė: Kas tai? Taip ir mes savo tikėjimo kelionėje galiausiai neišvengsime nuolat ir nuolat kylančio klausimo - kas tai? Dievas kurio vardas yra kaip amžina ugnis, ar pajėgsiu įspėti šią paslaptį? Galime nešiotis savyje ilgą laiką bevardį Dievą, kaip tą, kuris YRA. Jis yra mano širdyje, mano gyvenime, kažkas, ko dar gerai nepažįstu, bet tikiu. Tačiau Dievas nori būti pažintas. Nenori likti anonimas. Juk be vardo negaliu turėti gilesnio asmeninio ryšio.
Kai mes norime susipažinti, kartais mūsų draugai pristato mums kitą asmenį. Sako jis yra mano draugas, jo vardą, koks jis yra su manim, ką jis veikia, ko iš jo galima tikėtis. Taip, tas žmogus atsako, tikrai aš esu Petro draugas, jis mane pažįsta, galite pasitikėti.
Todėl Dievas Mozei sako: pristatysi mane Izraelitams kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, nes jie tikrai dar atsimena savo protėvius. Aš buvau jų draugas (artimas) ir noriu dabar būti su jumis taip, kaip buvau su jais.
Manau, yra labai svarbu pažinti šiuos vardus, kad sužinotume nors kiek daugiau kas yra Viešpats (pasaulio Valdovas). Koks Jis Valdovas? Kad nepadaryčiau Jo tik "savo" Dievu, nesusiaurinčiau Jo vardo iki "savo" pažinimo, nes Jo vardas yra daug daugiau ir daug toliau, žinomas per visas kartas nuo Abraomo iki mūsų dienų. "Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaištų" (Pr 15). Abraomas patikėjo Dievu, jo pažadu, kad susilauks palikuonių ir tai jam buvo įskaityta teisumu. "Argi yra Dievui negalimų dalykų?"(Pr 18,14). Abraomo pasitikėjimas vedė į artimą draugystę su Dievu, tokią, kad Dievas negalėjo slėpti nuo jo net savo planų (dėl Sodomos sunaikinimo). Čia jis kalbasi su Abraomu, kaip su bičiuliu, ištirdamas jo širdį: ar turi Abraomas gailestingumo, kaip Dievas? Ar jis panašus į tą, su kuriuo bendrauja? Galiausiai, Abraomo širdis buvo išmėginta, kai Dievas paprašo paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką. Didelis sumišimas ir nerimas buvo apėmęs Abraomą: nejaugi Dievas šito nori? Davė sūnų, kaip dovaną, o dabar atsiima? (skamba kaip Jobo atodūsis: Dievas davė, Dievas pasiėmė). Bet Dievui nereikia aukos, tik sugrudusios širdies, atsidavusios ir pasitikinčios: viskas ateina iš Dievo rankų ir viskas priklauso Dievui.
"Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui" (Pr 22,18). Abraomo besąlyginis tikėjimas ir atsidavimas, taip pat ir gailestingumas buvo draugystės su Dievu kelias. Ir Dievui nėra negarbė vadintis Abraomo Dievu.
Kuo gi skiriasi Izaoko Dievas? Kuo ypatingas jo kelias, kad Dievas ištaria jo vardą tarp savo draugų? "Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką" (Pr 25,11). Izaokas atnaujino šulinius iškastus jo tėvo Abraomo dienomis, ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo pavadinęs tėvas. Bet dar kasė naujus ir aptiko šaltinio vandens šulinį. Izaoko tarnai sakė: "Radome vandens!"(Pr 26,18). Ką reiškia tas pasakojimas apie Izaoką, kuris, atrodo, rūpinosi tik šuliniais ir ieškojo vandens. Žinoma, dykumoje vanduo yra išlikimo garantas. Bet šaltinis- gyvasis vanduo, kuris nesibaigia, - yra ir Dievo įvaizdis, amžinybės viltis. Tėvo iškasti šuliniai Izaokui buvo, kaip tikėjimo tiesos, kurias reikėjo išsaugoti. Izaokas tikėjo savo tėvo Abraomo Dievu- Visagaliu Viešpačiu. Galbūt Izaokui Dievas buvo kaip Baimė ( taip jo sūnus Jokūbas vadino Dievą: "Izaoko Baimė" Pr 31,41). Juk Izaokas kartu su savo tėvu Abraomu išgyveno didelį išbandymą, kai keliavo atnašauti Dievui. Jis klausė tėvo: "Tėve! - Aš čia, mano sūnau. Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamąjai aukai?" Abraomas atsake: "Dievas pats parūpins avį, mano sūnau."(Pr 22,7) Izaokas suprato, kad turės būti tas avinėlis. Jis matė savo tėvo baimę ir tikėjimą, bet patyrė ir Dievo rūpestį bei išgelbėjimą. Bet jo tikėjimas nebuvo identiškas Abraomo tikėjimui. Viešpats jam pasirodė asmeniškai ir sako: "Nebijok, nes aš esu su tavim!"(Pr 26,24)
Taip Dievas pasiekia Izaoko širdį, užmezga draugystę. Izaokas atranda savo naują šaltinio šulinį - begalinį, nesuvokiamą, baimę keliantį, gelbstintį Dievą. Izaokas gyveno taikoje su kitomis tautomis. Jis palaimino savo sūnų Jokūbą Viešpaties akivaizdoje Abraomo palaiminimu. Būdamas aklas, jis matė sielos akimis. Jis pasiliko su Dievu Jo akivaizdoje iki mirties. Tai vienas iš tikėjimo kelių, vilties kelias, dėl kurio Dievui nėra negarbė vadintis Izaoko Dievu. O dabar Jokūbas - tas sukčius (hebr. Jokūbas). Kaip jis tapo Dievo draugu? Pirmiausia, dėl savo gudrumo jis apgauna savo tėvą ir gauna jo palaiminimą (Pr 27,19). Tada jis turi bėgti nuo savo brolio Ezavo keršto. Greičiausiai, jis nelabai pažįsta savo tėvo Dievą (Baimę). Bet dabar ir pats yra baimėje. Tačiau Viešpats randa būdą, kaip prie jo prieiti - per sapną (nes dieną jis buvo per daug užsiėmęs savo svarstymais ir gudravimais). "Žiūri, Viešpats stovi prie jo ir sako: Aš esu Viešpats, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas... Būk tikras, aš esu su tavim! Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau". (Pr 28,13-15) Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: "Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau... Drebulio krečiamas jis sakė: Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai"(Pr 28,14-17). Dievas paliečia Jokūbo širdį, o nuostaba ir drebulys apima visą kūną. Tai vidinis tikėjimo sukrėtimas. Jokūbo širdyje vyksta dvasinė kova. Jis vis dar abejoja ir Dievu, ir savim ( ar jam pasiseks išgyventi, ar išvengs brolio keršti ir mirties). "Jei Dievas pasiliks su manimi saugodamas mane kelionėje... tai Viešpats bus mano Dievas".(Pr 28,20) Per 20 metų tarnavimo pas Labaną, Jokūbas turėjo laiko įsitikinti, kad Dievas yra su juo. Nors pats buvo gudrus, tačiau daug kartų buvo apgautas. Galiausiai susitaikė su savo uošviu Labanu: "Dievas mato" yra jo tikėjimo kelio pradžia, - jis nedarys nieko pikta, nes tik tėvų Dievas gali būti teisėjas. Bet liko dar neišspręstas Ezavo kerštas . Jokūbas ir čia turi nugalėti ne tik baimę, bet ir išdidumą. Jis siunčia broliui dovanų pirma savęs: "galbūt jis man atleis?"(Pr 32,21) Jokūbas ieško atleidimo. Ieško brolio širdies, kaip Dievas jo.
Tą pačią naktį jis kelėsi, perbrido Jaboko brastą"(Pr 32,23). Tai grįžimo pradžia. Nors galima buvo laimingai gyventi ir klestėti pabėgus nuo sąžinės ir toli nuo Dievo planų. Prie brastos "Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros". Visa naktis dvasinės kovos. Jokūbas kovojo su Dievu pats to nesuprasdamas. "Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi. Matydamas negalįs įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis išsinarino. Vyras klausė Jokūbo: Kuo tu vardu? - Jokūbas atsakė jis. (Pr 32, 26-29) Esu sukčius prisipažįsta. Bet Dievas čia pakeičia jo vardą - t.y. jo esmę - perkeičia žmogaus širdį. "Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai". Kokiu būdu pavyko Jokūbui nugalėti? Jis tapo šlubas, negalės pabėgti net nuo brolio keršto. Toks nusižeminimas prieš Dievą ir prisipažinimas (esant sukčiumi) atvedė Jokūbą į sugrudusios ir sužeistos širdies būseną, kurioje jis susitiko asmeniškai Dievą. Susitaikymas su Dievu atvedė jį į susitaikymą su broliu. " Kitą dieną Jokūbas susitiko su savo broliu Ezavu ir nusilenkė 7 kartus. O Ezavas atbėgo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė."(Pr 33,4). Argi šis pasakojimas neprimena sunaus palaidūno sugrįžimo... Jokūbas patiria savo dvasioje atsivertimą- pasikeitimą. Jo tikėjimo kelias daug sudėtingesnis nei Abraomo ir Izaoko. Jis vėlgi negali nukopijuoti jų tikėjimo patirties, bet turi galimybę asmeniškai patirti susitikimą su Dievu. Sužeista Jokūbo širdis dėl konflikto su broliu buvo durys Dievui užeiti. Jokūbas prašė: "Prašyčiau pasakyti man savo vardą. Anas atsakė: "Kam gi klausi mano vardo? Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį. Jokūbas tarė: juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota."(Pr 32,30) Nesužinojo Jokūbas Dievo vardo, bet suprato Jį matęs. Vėliau susitikęs su broliu, jis sakė: "Jei randu malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankų dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą" (Pr 33,10). Jokūbo tikėjimo kelionė buvo per susitaikymą su savo broliu. Draugystė su Dievu atvedė ir į draugystę su žmonėmis. Todėl Dievui nėra negarbė vadintis Jokūbo Dievu.
Visa Biblija su jos vardais ir įvykiais pasakoja žmonių istorijas su Dievu, tikėjimo keliones, panašias ir kitokias. O kas man yra Dievas šiandien? Gal mano protėvių Dievas ir aš saugau jų šulinius (tradicijas)? Ar yra ten dar vandens? Taip, aš atsigeriu ir ten. Mano močiutės Dievas buvo didelis švelnumas ir dėkingumas. Mano tėvo Dievas buvo rūpestis ir apkabinimas. Mano mamos Dievas - tyli malda. Kaip mano kelias bus pavadintas? Aš stoviu šalia Dievo draugų ir žaviuosi. Ačiū, kad supažindinot mane su savo Dievu. Eisiu, ieškosiu Jo draugystės kelio su manim. Gal nebus jam negarbė vadintis mano Dievu.
"Tada Aaronas uždės gyvam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus" (Kun 16,21). Atsivertimas ir "atpirkimo ožys". Kolektyvinė sąžinė ir Dievo balsas.
Norėčiau pratęsti mintis savo tikėjimo kelio arba autentiškos draugystės su Dievu beieškant. Šioje kelionėje yra svarbu nelikti stebėtoju ar protėvių tikėjimo saugotoju, bet pačiam žengti žingsnį link Dievo Artumo- Atsiversti. Kaip Jokūbas perbrido Jaboko brastą, kaip žydai perėjo Raudonąją jūrą, taip ir mes turime laisva valia apsispręsti, kad nebenorime ir nebegalime gyventi kaip vakar. Galbūt, tai nebus radikalus pasikeitimas, bet yra dalykų, kurių nebenoriu... ir yra dalykų, kurių noriu. Atsivertimas - nuolatinis ieškojimas Dievo savo gyvenime. Tai viso gyvenimo kelionė. Dievas sakė : Būkite šventi, nes aš esu šventas. Ko iš manęs nori Dievas?
Biblija daug kalba apie žmogaus kūno ir gyvenimo šventumą (švarumą ir paskirtį). Todėl pirmas atsivertimo etapas nėra religinis, bet prigimtinis, fizinis. Yra toks posakis: "sveikame kūne, sveika siela" ar atvirkščiai. Psichisomatika tiria žmogaus kūno ir dvasios sveikatos ryšį. (Jėzus gydė žmonių kūnus, pagydydamas ir dvasią). Pažeidus prigimtinius dalykus, žmogus nebetenka visos gyvenimo jėgos, patiria tam tikrą trūkumą ar net skausmą ir ligą. Todėl Dievui labai svarbi žmogaus prigimtis (gyvybė, kurią Jis davė žmogui) ir tos prigimties švarumas. Kaip šventa yra Tora, kalbanti apie žmogų, taip šventa yra žmogaus prigimtis ir gyvenimas. Kai žmogus nutolsta nuo šios prigimties, tada jis toli ir nuo šventumo. Tik susirgę pajuntame, kad kažkas negerai, kad kažko netekome. Taip ir dvasioje galima pajusti sužalotus prigimtinius dalykus. Normalumo jausmas kartais pasako, kad viskas yra gerai arba ne. "Normalu yra tai, ką dariau šiandien ir noriu tai daryti rytoj. Bet jei jaučiu kažką ne taip, turiu suprast, kad tolstu nuo prigimties."( vieno mąstytojo įdomi mintis, kaip save pasitikrinti). Tokiu pat principu turėčiau atsinaujinti ir savo dvasioje. Turiu surasti dvasios maistą - žodžius ar religinę praktiką, kuri mane pamaitintų, išgydytų ir augintų - atgręžtų ir priartintų prie Dievo. Moralinis atsivertimas vyksta, kai nebenoriu kartoti savo klaidų, jaučiu, kad kažkas ne taip. Bet kartais įprastas dvasinis maistas nebetinka ir nebeveikia - manęs nekeičia.
"Atsiversk ir būk normalus!" Visame kame. Visame gyvenime: kūne ir dvasioje, darbuose ir žodžiuose. Būk savimi - tuo kuo Dievas nori tave matyti.
Kaip tai padaryti šių dienų pasaulyje, kai mūsų sąmonė yra visiškai kitokia, nei tikėjimo laikais. Žydų tautoje buvo dar gyva prigimtinė moralė. "Sugaudus šafarui net žuvys jūroje drebėjo". O dabar žmogus tiesiog nebeturi to baimės jausmo (nenusidėti). Senoji etika (pagal Noimaną) nebeveikia. Europa nuėjo taip toli nuo krikščioniškų šaknų, kad šiandien žmogus tapo lengvu grobiu blogiui. Skepticizmas ir netikėjimas nuvedė žmogų iki to, kad jis nebežino, kas yra blogai. Ideologijos gali labai stipriai paveikti žmogaus sąmonę, kad jis nebepažįsta net savo prigimties. Krikščioniškoji etika žlugo jau seniai dėl jos neatitikimo (kai daromi priešingi dalykai nei skelbiama). Ši etika arba moralė buvo pastatyta ant kontrasto: gerio ir blogio. Šiandien žmogaus jei dar naudoja šį principą, tai daugiau "atpirkimo ožio" principu. Kartą per metus (gal ir dažniau) sudedu savo kaltes ant ožio ir išsiunčiu į tyrus ( žydų papročiu, arba gali būti ir išpažintis) - tuo ir pasibaigia mano atsivertimas. Toliau gyvenu kaip švarus. O viduje niekas nesikeičia. Blogis lieka išorėj. Savo teisumui pasverti ieškau vis naujo "atpirkimo ožio" - to blogio, su kuriuo galėčiau pasilyginti, kad žinočiau, jog esu "geras krikščionis". Tai senosios etikos likučiai, kurie nebetinka šiandienos tikėjimo keliui.
Tai koks gi galėtų būti naujas kelias į Atsivertimą - grįžimą į Dievo Artumą? Dievo žodis per amžius tas pats, bet visada naujas savo prasme ir aktualumu. Reikua sudėti kitur akcentus. Ne nuodėmių skaičiavimas, ne pliusų ir minusų dėliojimas prie Dievo įsakymų ar išpažinties knygelėj (nors ji reikalinga vaikams). Yra kitas svarbus klausimas: Ar išpildau tą užduotį, kurią Dievas man skyrė gyvenime? (Dievo valią). Tai nėra nuolatinis tyrinėjimas savęs, ką ne taip padariau? Šventumo kelias nėra teismas (gerio ir blogio pažinimas), bet gyvenimo paskirties (priklausymo Dievui) ieškojimas. Senoji etika, kuri mus veda į kovą su blogiu persikelia ir į žmogaus vidų. Žmogus atmeta netinkamus savo charakterio dalykus, apribodamas save, bet jie lieka kaip draudimai mūsų pasąmonėj ir niekur nedingsta. Susiformuoja tam tikra draudimų sąžinė. Bet ar ši sąžinė yra Dievo duota prigimtis arba Dievo balsas mumyse? Juk tokią sąžinę mes išsiugdome arba ją suformuoja aplinka ar bendruomenė, kurioje esame. Ji dažniausiai ateina iš išorės, kai bendruomenės normas priimame kaip savas. Mes jaučiamės gerai, kai elgiamės kaip ta bendruomenė, mūsų sąžinė švari, kai pritariame jos tiesoms. Spaudžiant kolektyvinei sąžinei žmogus vis mažiau girdi gilesnį savo dvasios balsą arba visai jo nebegirdi. Šios kolektyvinès vertybės siekia bendruomenės stabilumo ir yra apribojančios. Žmogus gali įstrigti tokioje kolektyvinėj sąžinėj ir nebeištrūkti, nebejudėti ir nebeatsinaujinti dvasioje. Jis gali bandyti kopijuoti kokį nors dvasinį kelią ir galiausiai nusivilti. Kai kurie žmonės negali gyventi be susitapatinimo su kokia tai bendruomene. Todėl svarbu bent jau mintimis atsitraukti ir atskirti kolektyvinę sąžinę nuo Dievo balso viduje. Nes tik tai veda pirmyn, veda į tikrą pašaukimą su Dievu. Tie, kurie kažkada laužė kolektyvizmą (kaip Liuteris) buvo vadinami eretikais, bet vėliau tapo visuotinio atsinaujinimo pradininkais. Jei neatskiriame savęs nuo visuomenės sąžinės - tarsi užsidedame jos kaukę ir jaučiamės švaria sąžine, nes esame, kaip visi, harmonijoj su aplinka. Bet tuo metu nematome savo vidaus, kuris didesne dalimi yra nepažįstamas - mūsű šešėlis. Jungtis turėtų būti ne su kolektyvu, bet su Dievu, Dievo akivaizdoj matau save, o ne kolektyvo ( koks jis bebūtų, religinis ar pasaulietinis). Iliuzinė identifikacija su išorinėm vertybėm nuveda žmones į fanatizmą arba saviapgaulę. Jei mes kartais nerandame sau tinkamos bendruomenės ar kolektyvo, nebijokime. Mūsų vidinis balsas yra ne iš pasaulio, bet mes gyvename pasaulyje (taip kalbėjo ir apaštalai). Kai nebegalime skirstyti į gerus ir blogus, į krikščionis ir žydus... gal mes einame kitokiu tikėjimo keliu. Gal radome Vienatinį Viešpatį, kuriame kažkur turi būti pasaulio vienovė (čia reikalingas atsivertimas - iš " bipolinio" pasaulio į "monopolinį"). Žmogus bijo prarasti atspirties tašką (kaip pažinimo vaisių) kas yra gera ir kas bloga. Tačiau Dievo pažinimas yra kas kita - tai Gyvybės medis, kuris teikia amžinąjį gyvenimą.
Laimingas žmogus, kurio Viešpats nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės"(Ps 32,1). Viešpats kalbėjo Abraomui: "Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius, visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą" (Pr 12,3). Tęsiasi Rosh Hashanah atgailos ir pasninko dienos. Dalinamasi palaiminimais: "Tegul tavo vardas bus įrašytas į gyvenimo knygą!"
Turiu galimybę susipažinti iš arčiau su žydų tikėjimo patirtimis, kurios praturtina ir mano tikėjimo supratimą. Pasidalinsiu iš Rosh Hashanah (Naujų Metų) minčių. Ši šventė tęsiasi 10 dienų iki atsiprašymo dienos Jom Kipur. Žydai į naujus metus žengia su atgaila, su sugrudusia širdim, kad Dievas galėtų sukurti ar atkurti naują - atnaujinti ne tik metus, bet ir žmogaus dvasią. Jau rašiau nemažai apie Atsivertimą. Judėjų tikėjime turbūt tai yra svarbiausias dalykas šiais laikais, kai jie neturi šventyklos, kur galėtu aukoti Dievui aukas ir taip atsilyginti už nuodėmes, tai dabar visas aukojimas persikelia į žmogaus vidų. Jie išgyvena Mesijo laukimo paskutiniuosius laikus, kai Dievui patinkanti auka yra sugrudusi ir atgailaujanti dvasia (Ps 51).
Daug turime ir mes aprašytų Atsivertimo ir atsinaujinimo kelių. Ir tai tiesa, kad nusižeminimas yra pirmas žingsnis į atsivertimą. Tačiau ir čia gali būti pavojus, kai neteisingas savęs žeminimas atveda prie nemeilės sau ir nieko neveikimo. Tikrasis nusižeminimas arba mažumas atsiranda, kai turime save su kuo palyginti - kai atsistojame akivaizdoje ko mors daug didesnio už save. Suvokimas savęs Didžio Dievo akivaizdoje leidžia realiai pamatyti save, bet neturi vesti mus į neviltį. Vien stovėjimas prieš Dievą, prieš begalinę Šviesą jau nušviečia mus ir mūsų tuščias indas yra pripildomas patieds Dievo dvasios. Taigi, gailestis jau yra malonė. Sugadinto pasaulio pajutimas aplink ir savyje yra mūsų jautri širdis, o gailestis yra payies Dievo gailestis, kad pasaulis nėra toks, kokia Jo svajonė. Tačiau viskas yra Dievo rankose, tam kad apsireikštų Jo malonė, kad dalyvautume savo ir padaulio perkeitime. Absoliuti švara ar absoliutus gėris neegzustuoja. Dievas sukūrė priešingybes: dangų ir žemę, dieną ir naktį. Tai yra mūsų laisvės laidas, pasirinkimo galimybė, kuri veda nuolat pirmyn. Kaip nakties tamsa yra pasiruošimas dienos darbams, taip ir mūsų vidinės krizės ir sutemos ruošia mus naujai dienai, naujam gyvenimo etapui. Ir visa tai telpa Jame.
Šių dienų žmogui reikalingas pozityvus Atsivertimas: ieškoti gerų taškų, o ne klaidų, išteisinti, o ne pasmerkti. Tiek save, tiek ir savo artimą (tai nėra blogio pateisinimas, bet gilesnis žvilgsnis). Mesijo žvilgsnis yra toks, kuris atperka ir išteisina žmogų, nes jis mato jo darbų priežastis, mato jo širdį.
Judėjų kalčių išpažinimas - išpažintis yra svarbus Naujų Metų momentas. " Nusidėjau prieš Dievą ir Dievui". Yra kaltė artimui ir kaltė Dievui. Tai netikėjimo ir asmeninio pamaldumo nusidėjimai, kuriuos jie išpažįsta tik Dievui slaptoje. Nes ir nuodėmių viešinimas gali būti priežastis puikybei. Tačiau kaltes prieš savo artimą būtina išpažinti viešai, bendruomenėje, kad ne tik atsiprašytum, kurį nuskriaudei, bet ir atsilygintum už kaltes. Viešas atsiprašymas yra žmogaus vardo grąžinimas, neteisybės ištaisymas, purvo nuvalymas. Tik susitaikęs su broliu atgailaujantis gali grįžti pas Dievą. Manau, kad tokia atgaila būtų visur veiksminga. Juk pirmųjų amžių krikščionys taip pat išpažindavo savo kaltes viešai. Iš tiesų, išpažinties tikslas yra nostalgija, troškimas stovėti prieš Dievo veidą. Todėl sakoma: nusidėjau prieš Tave Dieve- padariau skausmą ne tik savo artimui, bet ir Tau, kuris esi ir Jo Tėvas. Nuodėmė yra nugaros atsukimas Dievui. Taip pat ir žmogui, nusigręžimas nuo jo (nebūtinai koks blogas darbas). Kaip Dievas tampa svetimas, taip ir žmogus tampa svetimas. Jei gerbiame Dievą, turime pagarbos ir žmogui, jaučiame jo vertę (prieš Dievą), todėl niekada jo neįžeisime. Galiausiai išgirsime: " Kur tu? " Ir vėl gręšimės Jo ieškoti. Rosh Hashanah naktį rabinas laimina žmones po vieną, uždėdamas rankas tokiais žodžiais: "kad būtum įrašytas į Naujus Metus ir į gyvenimo knygą!" Tai nėra paprastas Naujametinis palinkėjimas. Šis palaiminimas ateina iš širdies gelmių su Dieviška jėga. Pirmiausia Dievas Abraomą palaimina. Paskui suteikia galią kitus laiminti ir sulaukti palaiminimo: "Laiminsiu tave laiminančius". Žmonės gavę palaiminimą, eina namo ir laimina savo artimuosius tais pačiais žodžiais: " kad tavo vardas būtų įrašytas į gyvenimo knygą!" Aš noriu kartu su tavimi būti tame gyvenime (pas Dievą). Aš noriu atnaujinti savo ryšį su tavimi ypatingu būdu. Noriu grąžinti skolas ir dovanoti skolas (per atsiprašymą ir atsilyginimą, atleidimą ir išteisinimą). Noriu tave nuolat laiminti ir būti laiminamas ( ne keikiamas). Toks pasaulis, kur noriu būti su savo artimaisiais amžinai (bet ne nematyti daugiau), yra Dievo karalystė, Dievo svajonė, dėl kurios gyvename ir kovojame. Ir ji prasideda šiandien.
"Garsiai šaukiuosi Viešpaties, balsiai maldauju Viešpaties, savo skundą jam išlieju, išsakau savo kančią. Kai visiškai nustoju drąsos, tu žinai mano kelią..."(Ps 142) Malda - žmogaus širdies šauksmas.
Malda - tai žmogaus širdies šauksmas. Tik dvasinis alkis veda ieškoti maisto. Jei esu sotus ir gerai jaučiuosi, tada man nieko nereikia. Tai normalu, kasdien taip gyvename, pasitenkindami paprastais dalykais, galbūt padėkodami Dievui ir vieni kitiems. Juk ne kasdien kopiame į kalnus, bet vaikštome pramintais keliais. Dievas priima maldas iš kiekvienų lūpų, tačiau kartais ieško mūsų širdies. Rutina atitolina ir žmones, liekame formaliai mandagūs.
Sunku pasakyti, kokiu būdu ateina vidinis sukrėtimas, kuris atveria ne tik lūpas, bet ir širdį maldai. Galbūt Dievas, nesuradęs kito būdo pasiekti mus iš vidaus, duoda išorinių išbandymų. Kaip Jobo knygoje rašoma: "Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis, arba prikišti jam: Tu neteisingai pasielgei?"(Job 36,23). Biblijoje galime rasti nuoširdžios maldos pavyzdžius dažniausiai iš skausmo ar nepritekliaus. Abraomas neturėdamas palikuonio raudojo: "vergas bus mano įpėdinis" (Pr 15,3). Izaoko žmona Rebeka buvo nevaisinga ir jis "maldavo Viešpatį dėl savo žmonos"(Pr 25,2). Jokūbas, norėdamas grįžti namo ir bijodamas brolio keršto, nepaleido Dievo, kol negavo palaiminimo (Pr 32,27). Mozė daug kartų meldė Viešpatį pasigailėti nusidėjusios tautos.(Iš 32,14) Karalius Dovydas atgailavo dėl savo nuodėmės ir verkė eidamas susitikti su savo sūnum Abšalomu sukilusiu prieš jį: "Mano sūnau Abšalomai! Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs"(2Sam 19,1). Tokia malda - giliausia rauda - yra sugrudusios širdies ženklas. Žmogus bando savo jėgomis tvarkytis gyvenimą, galiausiai priėjęs tam tikrą ribą, kai pats nieko nebegali, tada ieško pagalbos. "Žiūriu į dešinę ir dairausi; neturiu draugo, kuris man padėtų, nėra kur rasti užuovėją..."(Ps 142). Kai nė žmogus negali padėti, kreipiu akis į Dievą. Tuomet papasakoju Jam savo bėdas, savo nepriteklių, savo skausmus ir baimes. Tokiu būdu parodau Dievui savo gyvenimą, tikrą ir nepagražintą, išpasakoju savo rūpesčius. Tai tikroji širdies malda, kartais be žodžių, tik gilūs atodūsiai. Kaip draugui atskleisdamas savo gyvenimą randu su juo ryšį ir paguodą, taip ir Dievas tampa mano vienintele viltim. Per tokią maldą žmogus atsigręžia į Dievą. Kaip bebūtų paradoksalu, bet tai tiesa, kad skausmo ir sunkumų valandą leidžiame Dievui pasiekti mūsų širdį. Ne lūpomis ir ne protu išmąstyti gražūs žodžiai, bet giliausi dvasios atodūsiai grąžina mus į Dievo akivaizdą ir ryšį su Juo. Tai nėra mūsų valios nuopelnas ir ne dvasinių pratybų dalykas, bet tikras gyvenimiškas išgyvenimas. Malda - kai širdis atsiveria savo dėmesiu Aukščiausiajam. Ne visi laikai yra vienodi. Kartais atrodo eina beprasmės dienos, jauti kad maldos tuščios, nepasiekia širdies... bet tie momentai, kai esame sukrečiami iki dvasios gelmių, kai atiduodame Dievui gyvenimą - Jis tarsi amžinybės aliejumi patepa visas likusias mūsų dienas, pašventina net tuščius gyvenimo momentus. Malda nėra tikėjimo tikslas, bet tik atsistojimas Dievo akivaizdoj. Po to reikia judėti. Po kiekvienos maldos ateina Dievo padrąsinimas veikti, EITI. Abraomui Dievas sakė: "Eik iš savo gimtojo krašto... padarysiu iš tavęs didelę tautą" (Pr 12,1). Izaoko žmona Rebeka pagimdo dvynius: Jokūbą ir Ezavą. Jokūbas gauna Dievo palaiminimą ir drąsos susitikti su broliu, nors bijojo jo keršto. Mozė po maldos leidžiasi nuo kalno ir veda tautą toliau per dykumą. Karalius Dovydas patikėjęs Dievo gailestingumu tęsia vadovauti šaliai. Jobas užsiima burną prieš Viešpatį ir sulaukia atpildo. Dar daug žinome istorijų, kai pasitikėję Viešpačiu žengėme žingsnį nežinomybės link, bet nenusivylėme. Tik po kiek laiko supratome, kad mus aplankęs sukrėtimas buvo Dievo kelias į mūsų širdį.
" Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus. Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta."(Ps 145)
"Viešpats kalbėjo Mozei: bet šio mėnesio dešimta diena yra Permaldavimo diena. Ji bus jums šventa sueiga; pasninkausite ir aukosite Viešpaties ugninę auką"(Kun 23,26). "Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtunėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje"(Kun 16,30). "Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą"(Ps 51,9). Jom Kipur- Atleidimo ir apvalymo diena. Šventų švenčiausia vieta, kur nėra nuodėmės.
Šiandien žydai švenčia Jom Kipur - Permaldavimo arba Atleidimo dieną. Tik kartą metuose Aukščiausias kunigas įeidavo į Šventyklos šventų Švenčiausią vietą permaldauti už tautos nuodėmes. Tai didžiausio Artumo su Dievu diena. Dabar, kai nebėra žydų šventyklos Jeruzalėje, žydai švenčių prasmę perkelia į žmogaus vidų. Yra daug gražių minčių apie Atleidimo priėmimą, kurios gali mums pagilinti išpažinties prasmę.
Po 10 atgailos dienų nuo Rosh Hashanah yra ateinama į Atleidimo šventę. Nors kaltės slegia žmogaus širdį, atleidimas yra didesnis džiaugsmas, kuris apima žmogų. Jis kaip skoninkas, kuris būtų gavęs skolos dovanojimą ir dar kreditą kitiems metams, džiaugiasi ir šoka. Tą dieną yra išpažįstamos nuodėmės ir prašoma atleidimo, bet ne nuodėmes atsinešame pas Dievą. Jeigu sutuoktiniai suklydę ir išdavę vienas kitą, sugrįžta - jie sako: visada apie tave galvojau, nors ir buvau nuklydęs toli. Sugrįžimo džiaugsmas stipresnis už kaltę.
Jom Kipur yra didysis šabas, kada nieko nedirbama ir net nevalgoma. Maldos vyksta sinagogose ir namuose. Atleidimo diena yra daugiau toliau už erdvę ir daugiau už laiką. Žmogus stengiasi pasiekti šventų Švenčiausią vietą, Dievo buveinę savo dvasioje. Maldos ir pasninkas padeda atsitraukti nuo šio pasaulio ir pakilti dvasia arčiau Dievo. Nemaitinant kūno mes tarsi išgyvename dieną kitame- dvasiniame pasaulyje. en, kaip Šventykloje pas Dievą, įvyksta permaldavimas ir atleidimas. Giliausioje dvasios gelmėje žmogus priima atleidimą iš Dievo.
Kaip vaikas susitepęs yra prausiamas, ir svarbu, kad jis būtų ramus, pasiduotų apvalomas. Taip Dievas nežinomu būdu apvalo mus numesdamas visas mūsų kaltes už nugaros. Dangiškojo Tėvo atleidimas nėra toks, kad vis dar turėtume jausti kaltę ar gėdą. Tėvas niekada neprisimena ir neprimena mūsų kalčių. Šventų Švenčiausioje pas Dievą nėra nuodėmės. Jis nelaiko nuodėmių sąrašo. Žmogaus sielos gelmė, kuri mums duota paties Dievo, taip pat neturi blogio. Tik ten galime tikrai priimti atleidimą sau ir atleisti kitiems, tokiu pat būdu, kaip Dievas. Kunigas atneša permaldavimo žinią: pasitikėkite, kad nebedarysite klaidų ir nebežinosite, kas yra blogis. Nors tai tik viena diena metuose, bet toks atleidimo išgyvenimas apvalo ir mūsų tikėjimo jausmą bei mūsų sąmonę.
Ar įmanoma pakilti ten, kur nėra blogio? Ar įmanoma pajusti, kad esu švarus. Išsaugoti tų baltų rūbų, kuriais rengiamasi per Jom Kipur šventę, kvapą.
Bet ne aš pats save prausiu, ne aš save apvalau... O mes norime visada kontroliuoti. Adomo kaltė buvo pažinimo vaisius - noras kontroliuoti, kas gera ir kas bloga. Tačiau Atleidimo dieną svarbu tai paleisti ir atsisakyti, pirmiausia šios kontrolės (teismo). Pasiduoti ir leisti Dievui tave nuplauti, nesimuistyti ir neprieštarauti, kad nevertas ir kad niekas man neatleis... mes nežinome, kaip tai įvyksta, bet atidavę savo nešvarius rūbus, išeiname balti, kaip sniegas. Nepajėgumas atleisti sau, taip pat ir kitam, yra dėl mūsų netikėjimo Dievu (Jo atleidimu). Šiame pasaulyje atleidimas yra neįmanomas. Neįmanoma pamiršti žmonėms kitų kaltes ar patikėti jų pasikeitimu. Tik man pačiam patyrus vidinį Dievo apvalymą, galiu laukti naujos dienos. Tik patyrus dovanotas skolas, galiu dovanoti kitiems. Su džiaugsmu. O švarumo jausmas yra geras...