Pradžios knyga. " Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę." Po didžiųjų švenčių yra skaitoma Tora vėl nuo pradžios. Ieškoti savo "pradžios".
Š. Karlebachas aprašo Pradžios knygos ypatumus ir kodėl yra svarbu nuolat pradėti skaityti iš naujo. Tora prasideda Pradžios knyga. O Pradžios knyga prasideda žodžiu "pradžioje". Juk buvo galima tiesiog pradėti pasaulio sukūrimo pasakojimu. Tačiau šis žodis "pradžia" yra svarbiausias šiame kontekste. Dangus ir žemė yra sukurti dėl žmogaus, kad žmogus galėtų nuolat grįžti į pradžią. Ta pradžia yra Dievo mintis, dar iki sukūrimo, tai Dievo užmojis ne tik kūrinijai, bet ir žmogui. Kur benuklystų žmogus, jis turi galimybę apsigręžti ir pradėti iš naujo.
Juk kartais savo nevilties metu mes einame kur nors į gamtą pasivaikščioti, kad nusiraminti, sudėlioti mintis ir gauti jėgų naujai pradžiai. Gamta yra ta žemė, kurią Dievas mums sukūrė. Tad per ją mes galime ir Dievo kūrimo pradžią pasiekti. Toje pradžioje yra ir mano būties pradžia. Kas yra pirmiau - mano dvasia ar kūnas? Dievas sukūrė dangų ir žemę - pirma dvasią, paskui kūną. Mano dvasia buvo pirmiau pas Dievą. Todėl mūsų dvasioje yra mūsų pradžia. Tai ką aš darau, gyvenimo įvykiai, pasiekimai ar praradimai - yra jau pabaiga, vertinimas, teismas. Blogis gali apgauti mano protą, jausmus. Bet pradžia neturi blogio. Tai būsena, kai žmogus buvo Dievo Artume, kai Adomas vaikščiojo Edeno sode. Matydami ką tik gimusį kūdikį, mes tarsi prisiliečiame prie Dievo kūrimo pradžios, prisimename savo pradžią, jos nekaltumą. Tora - Dievo žodis gali mus atvesti į pradžią su Dievu. Jis gali man parodyti, dėl ko esu sukurtas. Jis gali mane sugrąžinti į kelią, gali duoti jėgų pradėti iš naujo. Jeigu to nėra, tai tas tas žodis neveiksmingas. Dažnai senos knygos yra nesuprantamos ir mokytojai retai sutinkami. Lieka tik malda - Dieve, grąžink mane į pradžią: nebežinau, kur nuėjau, nebežinau net kur esu. Yra įvairių dalykų gyvenime, kas duoda jėgų pradėti iš naujo: geras draugas, tinkamas žodis ar tiesiog tyla gamtoje. Yra dvi pradžios - dangaus ir žemės. Šalia dvasinių dalykų mums yra duota žemė - mūsų namai. Skaitydami kūrimo istoriją mes ateiname ir į žemės pradžią, kurią Dievas kūrė mums. Aš galiu būti šalia Kūrėjo ir susieti save su tuo pasauliu nuo pat jo gimimo. Tora mane sujungia su kūrinijos pradžia. Tarsi mano namų sienos, kurios yra man artimos, pasaulis tampa namais. Šiuose namuose yra vietos man ir yra vietos Dievui. Kaip su artimu žmogumi aš susijungiu pilnai, tarsi nuo pat pradžios jį pažinočiau, taip ieškau jungties su Dievu. Mano protas negali to sugalvoti. Kaip ir meilė - arba ji yra, arba ne. Taip ir tikėjimas yra arba ne. Laiko nereikia nei meilei, nei tikėjimui. Jis neturi priežasties ir yra giliau už žinojimą. Kartais kyla klausimas, ar šiuolaikinis pasaulis vis dar yra tas pats Dievo sukurtas? Ar įmanoma dar per šio pasaulio sienas paliesti Dievo buvimą? Kur galėčiau Jį susitikti? Vienas mąstytojas Z. Š. Šehteris sako, kad žmonės yra labai pasikeitę, mes nebepanašūs į savo tėvus, mūsų keliai kitoki, mūsų problemos visai kitos. Gyvenimas yra gilioje tikėjimo krizėje. Vyrauja visuotinas žmonių nusivylimas. Ir tikrai nebetikima gera prigimtine žmogaus pradžia. Tie dalykai, kurie kažkada įkvėpdavo žmones ir teikė džiaugsmo (net ir tradicijos ar šventės) tampa nerelevantiškos. Norėdami kažką apsaugoti nuo sekuliaraus pasaulio įtakos turime apsitverti aukštomis sienomis - bet tada turėsime ir mažai šviesos. Sunku būtų patikėti, kad Dievas norėtų, jog gyventume kitoje epochoje. Gyvenimo prigimtis yra judėjimas pirmyn. Tas pats Dievas sukūrė ir mūsų epochą, tik mes negalime Jo čia surasti. Bandome studijuoti senus žemėlapius, kaip senuosius tikėjimo kelius, nors ir supratę, galime jų neberasti šių dienų pasaulyje. Viskas keičiasi. Ar Mesijas atėjęs dar ras tikėjimą žemėje? Esame kaip išbarstyti grūdai. Kaip ta žemė, kuri mindoma. Bet tokia ji ir turi būti. Iš vidaus gyva, visada sužaliuoja. Sunku rasti bendruomenę, dvasinį palaikymą. Tačiau nereikia nusivilti, kad atėjo laikas pasikeisti. Mūsų uždavinys yra suprasti šiuolaikinės epochos religinę prasmę. Tai yra Dievo pasaulis ir Jis ras būdą, kaip išpildyti mumyse savo planą. Leiskime Jam nustebinti!
.jpg "vanduo")
"O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų"(Pr 1,2). "Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto... Viešpats gailėjosi... Jam gėlė širdį... Žemę aptvindę vandenys laikėsi 150 dienų (Pr 6).Vanduo, kaip visa palaikanti gyvybė ir Tvanas. Kodėl Nojus neprašė Dievo pasigailėti pasaulio?
Pratęsiant Pradžios knygos mintis, sustokime ties vandeniu. Pagal Š. Karlebachą, vanduo yra kažkas daugiau nei kūrinys. Vanduo nebuvo sukurtas, kaip skaitome Pradžios knygoje, bet "dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų". Pats Dievas save vadina gyvuoju vandeniu ir gyvybės versme. Vanduo - tarsi Dievo gyvybės ženklas, sujungiantis Kūrėją ir kūriniją, tarsi motinos įsčios. Kaip palaistyta žemė duoda augalus, taip vanduo yra būtinybė žmogaus gyvybei. Dievas padaro skirtumą tarp žemės vandenų ir dangaus vandenų. Skliautas juos skiria. Šis dangaus vanduo buvo duotas žemei tada, kai atsirado žmogus, kuris emėsi dirbti žemę ir prašė Dievo lietaus. Žmogaus malda atvėrė dangų ir sujungė žemės vandenis su dangaus vandenimis. Toks simbolinis vandens supratimas leidžia pažinti ir dvasinius dėsnius. Dievas siunčia savo dvasią tam kuris yra atviras ir jos prašo. Dievo dvasia susijungia su žmogaus dvasia kaip vanduo į viena. Nors vanduo yra daugiskaita, bet turi galią visus lašelius sujungti į viena. Taip Dievo dvasia gali sujungti visus Jame. Kita vandens savybė yra nuvalymas, švarumas. Žydų ritualas pasineriant vandenyje (mikvoje) yra iki šiol praktikuojamas kaip apsivalymas. Tai yra ir pasinėrimas Dievuje, kuris nuplauna visas nuodėmes ir padaro žmogų šventą. Tik Dievas, kuris yra šventas, turi galią padaryti mus šventais. kaitant toliau Pradžios knygos 6 skyrių apie Tvaną kyla įvairių minčių. Pirmiausia, šios istorijos (Pasaulio sukūrimas ir Tvanas) yra parašytos kaip mitai, netgi panašios į to meto Šumerų mitus. Taip ir galėtume jas perskaityti ir palikti, kaip senovinius mitus, nieko bendro neturinčius su moksliniu pasaulio atsiradimo aiškinimu ar šiuolaikiniu žmogaus gyvenimu. Tačiau Biblija visada turi daug gilesnių minčių, nei tiesioginis teksto supratimas. Šios Dievo mintys niekada nėra primetamos žmogui kaip vienintelė tiesa, bet paliekama laisvė jas priimti, interpretuoti ir pritaikyti sau tiek, kiek galime.
Štai viena Tvano interpretacija. Dievas praneša Nojui, kad ruošiasi sunaikinti pasaulį, jis net skundžiasi, kad gelia Jam širdį. Bet Nojus, nors buvo patikėjęs Dievu- pasaulio Kūrėju, nedrįsta su Juo kalbėtis. Jis tik nuolankiai vykdo, ką sako Dievas - statosi laivą. Nojus nelabai tiki net savimi, tuo teisumu, kurį jame matė Dievas ir todėl jį gelbėjo. Nojus neranda artimo ryšio nei su Dievu, nei su pasauliu. Jis nesupranta, koks brangus yra pasaulis, kurį Dievas sukūrė, todėl ir neprašo Dievo pasigailėti ir pats nebando pasaulio pataisyti. Lyginant su Abraomu, kuris meldė Dievo net Sodomos pasigailėti, Nojaus tikėjimo kelias yra tik bendražmogiškas, aukštesnės jėgos - t.y. Dievo pripažinimas. Tvanas - vanduo iš dangaus - panardina visą žemę. Dievas tarsi truputį atsuka atgal kūrimo ratą ir nuplauna žemę, apvalo ją. Nojus galiausiai gailisi ir iš nevilties prisigeria. O Dievas sako: kur tu buvai ankščiau... daugiau nebausiu taip.
Netikėjimas yra ne Dievo neigimas, bet nemokėjimas melstis. Juk nesukreipiame ne tik į Dievą, bet ir į savo artimą, kai netikime, jog jis galėrų mums padėti. Čia yra mūsų dienų tvanas, kai nebėra pasitikėjimo ir bendravimo. Būtent kiekviename bendravime yra malda. Vaikai kažko prašo tėvų, sutuoktiniai kuris nors prašo daugiau švelnumo, mokiniai prašo pamokyti mokytojo, o vargšas tiesiog prašo išmaldos, kartais net nesitikėdamas atsako. Visa tai yra malda. Kaip vanduo, kuris gali tekėti tik iš skirtingų lygių šaltinių (kitaip bus tik stovinti pelkė), taip ir maldoje ar bendravime turime nebijoti būti žemiau (kurie prašome). Kaip lietus ar sniegas pamaitina žemę ir nesugrįžta (Iz 55), taip Dievo žodis pasilieka žmogaus širdyje ir duoda vaisių. Nojaus istorija sako, kad teisusis gali nuvilti Dievą ir pats nusivilti, jei jis tik vykdys įsakymus, bet neturės jautrumo Dievo sukurtam pasauliui. Abraomas suprato, kad Dievas išklauso maldas (davė jam sūnų), todėl ryžosi melstis ir už kitus. Toks yra ir mūsų tikėjimo kelias. Jei galvosime tik apie save ir savo išsigelbėjimą, patirsime tvano pasekmes: liksime vieni ir nusivylę. Jei jausime Dievo širdies skausmą, prašysime visiems išgelbėjimo ir nebijosime pasaulio.
.jpg "malda")
"Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve... liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju"...(Ps 42) "Dieve, tu mano Dievas, tavęs aš ieškau; mano siela tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir peržiūvusi žemė"...(Ps 63) Religinis jausmas kaip troškulys ir alkis. Malda.
Mes turime daug priežasčių melstis ir yra daug maldos būdų. Kalbėjome apie maldą iš nepritekliaus, kaip prašymą (Abraomo malda). Kalbėjome apie užtarimo maldą (Mozės malda už tautą), kaip bendravimo atnašos Dievui (Izaoko, Jokūbo maldos). Biblija visa persunkta žmogaus ir Dievo santykių per įvairias maldas. Bet visų maldų šaltinis yra šie psalmės žodžiai - "troškulys". Tai Dieviškumo nostalgija. Vienas mąstytojas Šechteris aprašo tokios maldos tikrovę. Mūsų viduje yra alkis - ne duonos ir troškulys - ne vandens, bet kažko daugiau. Šį giluminį troškulį mes dažnai pridengiame paprasteniais troškimais - įvairiais savo poreikiais, užsiėmimais, kartais tiesiog einame prie šaldytuvo... valgydami ir gerdami tarsi numalšiname savo vidinį, mums nelabai suprantamą nerimą ir tuštumą. Taip, tai yra tuštuma mūsų viduje, ne filosofinė ar mentalinė tuštuma, bet jausminė, kuri trokšta būti pripildyta. Nesuprasdami, kokia tai tuštuma, iš kur tas jausmas, mes bandome ją užpildyti įvairiais dalykais, bet vis tiek nėra pilno pasitenkinimo. Kai kurie žmonės gal suranda džiaugsmą pasaulio dalykuose ir ten sustoja. Bet kiti nenurimsta ir ieško daugiau... kas pasotintų ne protą ir ne kūną, bet dvasią.
Dievas sako: "Jūs žvelgsite į vietą, kurią Viešpats, jūsų Dievas, išrinks kaip buveinę savo vardui įkurdinti. Jūs eisite ten...(Įst 12,5) "Težvelgia dieną naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią sakei: Ten gyvens mano vardas! - kad išklausytum maldą..."(Kar 8,29) Ta vieta buvo Jeruzalės šventykla, kurią Dievas nuolat pripildydavo savo pilnatve, "vardu". Mūsų tuštuma yra vieta vidinei šventyklai. Ir ji trokšta būti pripildyta ne bet kuo, bet Dieviškumu. Dievo vardas hebr. yra Elohim (visa tai, pilnatvė). Todėl jausti Dievą, reiškia jausti pilnatvę, gyvenimo pilnatvę. Mes nuolat gyvename su nepritekliaus jausmu ir negalime gauti visko, ko norime. Bet giliau šių poreikių yra dvasios alkis, kuris nuolat gyvena mūsų pasąmonėj. Reikia išlaisvinti šį alkį ir patikėti juo, leisti pasireikšti ir eiti "kaip elnė link vandens" - ieškoti Dievo. Tai gali būti kaip dvasios sparnai, kurie neša tolyn. Toks vidinis Dievo troškimas yra kiekviename žmoguje. Jis atsiveria, kai sutinkame bendraminčius, kai padedame vieni kitiems ir dalinamės dvasiniu maistu. Malda - nesvarbu kokiu būdu (žodis, tyla, tuštuma) yra troškimas, kad Dievas mus pripildytų. "Mano siela tavęs ilgisi ir mano kūnas tavęs trokšta..." Šis troškulys yra palyginamas su sutuoktinių meilės troškuliu, kai jie gali vienas kitą pripildyti džiaugsmo pilnatve.
Kiekvienoje maldoje yra šio esminio pilnatvės poreikio atodūsis.
Mūsų laikais yra didelis vidinės religijos poreikis. Žmogui rūpi, kas vyksta jo dvasioje. Tai apsprendžia ir jo identitetą. Todėl bet kurios religinės praktikos centre yra malda.
"Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno... jo veido oda švytėjo..."(Iš 34,29) "Tešviečia mums jo (Dievo) veidas, kad tavo kelias būtų žinomas žemėje, o tavo išgelbėjimas visose tautose..."(Ps 67) Hebr. Selem Elohim - Dievo veidas. Vakar ir šiandien.
Pagal judaizmo teologiją, Dievas jau nuo pradžios pasaulio sukūrimo įsikūnijo žmoguje: "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą" (Pr 1,27). Toks supratimas davė ir požiūrį į žmogaus kūną. Visi " švarumo" ir "šventumo" ritualai ateina iš šios kūno teologojos, kuri teigia: Dievas yra šventas, todėl žmogus pagal jo paveikslą turi būti šventas. Net mirusio žmogaus kūnas yra laikomas didelėje pagarboje.
Biblija aprašo Dievo Žmonių, pranašų ir teisiųjų paveikslus, kurie atsirasdavo žydų tautoje ir vesdavo juos Dievo keliu. Ypatingas yra Mozės paveikslas. Jis vaizduojamas turintis 10 panašumų kaip Viešpats. Tai tarsi paties Dievo apsireiškimas. Duodamas Torą, kaip savo šviesą, Dievas perduoda ją Mozei, kuris ją atneša žmonėms. Kaip Dievo veido negalėjo matyti žmogus, taip žmonės negalėjo žiūrėti ir į Mozės veidą, kuris švytėjo Dievo šviesa. Dievas kalbėjo su Moze ir Mozė su Dievu, su ta pačia meile ir pagarba. Mozė nevalgė ir negėre būdamas Sinajaus kalne, kaip Dievas, kuriam nereikia nei duonos, nei vandens. Dievas sako: Aš esu Viešpats ir tu būsi Viešpats faraonui. Mano tauta yra ir tavo tauta. Aš turiu pranašus ir tu turėsi pranašą Aaroną, taip pat ir 70 patarėjų (seniūnų). Kaip žmonės gali sekti tik iš nugaros Dievą, taip jie seks Mozę iš paskos. Dievas turėjo savo tarną, taip ir Mozė turėjo tarną Jozue, kuris tęsė jo darbą. Visi šie sutapimai kalba apie tai, kaip Dievas apsireiškia regimu būdu per žmogų, per teisųjį, kurį Jis išsirenka ir kuris atsiliepia į Dievo kvietimą: " Štai aš!" Tiek Judaizme, tiek Krikščionybėje Dievas nėra abstraktus. Mozei Jis sake savo vardą: " Aš esu"- tai asmeninis ryšys su asmeniu, kuris yra. JHVH - šio vardo žydai netaria (tik 4 raides). Nes pats vardas reiškia tai, kas jis yra - Šventas.
Dėl graikų kultūros įtakos Dievo veidas buvo sudvasintas. Graikai (Aristotelis) teigė, kad žmogus yra pirmiausia dvasia, kad žmogaus esmė yra dvasioje, bet ne kūne. Taigi ši filosofija stipriai įtakojo ir judaizmą, tuo labiau krikščionybę, kuri vystėsi būtent graikų filosofijos įtakoje. Tačiau Dievo įsikūnijimas tęsėsi per visus amžius, apreikšdamas Dievo šviesą žmonėms per pranašus ir teisiuosius. Ką gi mes turime šiandien? Tą pačią Mozės Torą, visą Bibliją su užrašytais teisiųjų liudijimais ir pasakojimais. Biblijos kritikai jau gali nustatyti, kokiam amžiuje ir kokiu žanru parašytas vienas ar kitas Biblijos kūrinys. Galbūt, kai kam šios mokslinės teorijos sugriauna tikėjimą apie Dievo žodį tiesiai iš dangaus. Taip tikėjo ilgus amžius mūsų tėvai. Tikėjo netgi pažodžiui. Bet mums yra duota pažinti daugiau ne todėl, kad paneigtume praeitį ar pasakojimus, bet kad suteiktume šioms istorijoms gilesnę prasmę. Pasakose visada yra daugiau nei parašyta, o prasmė ir supratimas priklauso nuo skaitytojo. Ar Biblija yra mažiau šventa, kad parašyta žmonių? Anaiptol, jei ji vis dar kalba mums ir keičia mūsų gyvenimus, ir jos gelmė interpretacijoms dar neišsemta, tai rodo, kad Dievas davė tokių žmonių, per kuriuos parodė savo veidą, savo šviesą ir savo kelius. Dievas apsireiškia visais laikais per žmones.
Vienas šiuolaikinis žydų rašytojas Tomer Persiko daro įdomias įžvalgas apie mūsų laikų tikėjimo evoliuciją. Jis sako, kad nėra taip svarbu dabar įrodinėti ar Dievas yra ar ne, nėra taip svarbu net žinoti iš kur atsirado Tora, bet svarbu suprasti, ar kas įvyko tokio svarbaus per paskutiniuosius 100 metų? Norint suprasti Dievą, reikia suprasti žmogų. Ar galime toliau gyventi savo tradicijose tarsi nieko nebūtų nutikę. Visi tie naujieji judėjimai, požiūris į žmogų - viskas yra kitaip nei prieš 2000 ar net prieš 200 metų. Mes negalime pabėgti nuo pasikeitimų, nuo progreso, bet yra pasikeitimai, kurie paliečia ir mūsų pasaulėžiūrą. Juk tokios sąvokos kaip "laisvė", "meilė" taip pat keitėsi. Mums svarbu suprasti, kaip to meto žmogus matė pasaulį, tada suprasime ir ką jis norėjo papasakoti (Biblijoje). Tuo metu laisvė buvo suprantama tik kolektyviškai, kaip tautos nepriklausomybė. Juk Dievas išvedė juos Egipto nelaisvės, todėl jie buvo laisvi. Tačiau, kai Jėzus kalba žydams apie tai, kad "tiesa padarys jus laisvus", apie asmeninę - vidinę laisvę (nebūti nuodėmės vergu) - čia įvyksta radikalus laisvės suvokimo pasikeitimas. Apaštalas Paulius, kurio asmeninė religinė patirtis tampa pavyzdžiu kitiems ir galiausiai krikščionybės pagrindu, tarsi perkelia religiją (judaizmą, nes jis buvo tikintis žydas) iš išorės (apeigų) į vidinę patirtį (atsivertimą ir priėmimą Mesijo į savo širdį). Kaip Persiko pastebi, kad ap. Paulius siekė sukurti tikresnį ryšį du Dievu, pakelti judaizmą į aukštesnį lygį. Be to, jis būdamas dalinai ir graikiškosios kultūros žmogus, rado naują kalbą, kaip perduoti Torą pagonims. Nustebę yra šiandien kai kurie hasidai sužinoję, kad jau ap. Paulius siekė gyventi tikėjimą dvasioje, kaip tai jie daro šiandien. Ap. Paulius patyrė atsimainymą (pasikeitimą) net nesutikęs fiziškai Jėzaus, taip ir kiekvienas gali siekti Mesijo susitikimo dvasioje. Ryšys su teisiuoju (arba Mesiju) perkeičia žmogų. Šiuo požiūriu, žydai, kurie dabar savo tikėjimą išgyvena dvasiškai (po šventyklos sugriovimo viskas persikelia į žmogaus vidų) ir net gyvena Mesijo dvasia (meilės ir gailestingumo), yra tokio pat tikėjimo kaip krikščionys. Kažkokiu būdu Dievas veda abi religijas tuo pačiu Mesijo - Teisiojo keliu.
Po mūsų amžiaus tvano (kaip jie vadina XXa karus ir holokaustą), pasikeitė ir judaizmas, ir žmogus iš esmės. Argi dar verta kalbėti apie 2000 metų senumo konfliktą, kas kaltas, kad išsiskyrė judaizmas ir krikščionybė? Argi Jėzus ne daugiau nei Mesijas, kurio mokslas davė pagrindą visai Europos civilizacijai ir jis tapo mokytoju 1,5 mlrd žmonių? Iš kitos pusės - krikščionys- ar galime kalbėti apie Mesijo sugrįžimą, jei negyvename Mesijo dvasia ir mano širdis nepersikeitusi.
Visos kalbos apie išorinius dalykus rodo, kad "mokiniai dar nieko nesuprato". Jeigu Mozei pažinti reikėjo 40 metų dykumos, tai Jėzui pažinti mažai yra ir 2000 metų. Bet tikėjimo procesas vyksta tik Dievui žinomu būdu ir priartina paskutiniuosius laikus.
Biblija - tai raidės, indas, bet kas viduje - reikia veido, kad šviestų. Raides visi žinome ir kartojame, bet kiekvienai kartai reikia veido (mokytojo, teisiojo). Ar atsiras toks veidas, kuris nušviestų ir mūsų veidus? Kuris perduotų Dievo šviesą, Mesijo dvasią mums suprantama kalba. Ieškokime...
"Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta... Tada jų akys atsivėrė ir jie pažino Jėzų..."(Lk 24) O Mozė sakė: "Viešpats, tavo Dievas, išugdys tau pranašą kaip mane... Jo turėsite klausyti" (Įst 18,15). Mozė ir Jėzus. Dievo veido atpažinimas. Kelionė į Pažado žemę.
Noriu pratęsti mintis apie Dievo "veidą". Kaip radome 10 panašumų (ankstesniame poste), kuriuos suteikė Dievas Mozei, kad nuneštų žmonėms tokiu būdu Jo atvaizdą, taip dabar galime surasti tiek pat panašumų su Jėzumi. Stebėtinai atitinka šie Mozės ir Jėzaus gyvenimo ypatumai, kaip Dievo paveikslo apsireiškimas, kaip ženklai, kurie leistų atpažinti Teisųjį ir Mesiją, o per jį ir patį Dievą. Mozė sakė, kad Dievas išugdys panašų į jį pranašą. Jėzus sakė, kad Mozė apie jį jau rašė. Mozė buvo tarsi Jėzaus pirmtakas, pagal kurį galime atpažinti Mesiją. Dievas visada duoda žmogui konkrečius ženklus, labai žmogiškus.
Šiandien man norisi dar kartą skaityti Bibliją ir bandyti atpažinti, kur kalbama apie Jėzų, kur apsireiškia Mesijo dvasia ir Dievo veidas dar iki Jėzaus atėjimo. Tai paaiškina, kodėl judaizmas, nepažinęs Jėzaus, gali gyventi ta pačia Mesijo dvasia sekdami tik savo pranašus, kurie jau liudijo apie Mesiją. Taip jie nelaukdami fizinio Mesijo apsireiškimo, ieško dvasinio susitikimo su Mesiju ir atsinaujinimo Jo dvasioje.
Būtent Mozės paveikslas labiausiai duoda nuorodas į Jėzų, kaip Dievo paveikslą, Dievo veidą, kuris nušviestų žmones "tūnačius tamsoje" ir išvaduotų iš vidinės nuodėmių nelaisvės, taip kaip Mozė buvo pasiųstas išvaduoti iš Egipto vergovės. Pats gimimas tiek Mozės, tiek Jėzaus buvo pažymėtas grėsme būti nužudytiems. Tuo metu Egipte Faraonas buvo įsakęs žudyti žydų berniukus, o Jėzui gimus, Erodas davė tokį pat įsakymą. Ant Sinajaus kalno Mozė kalbasi su Dievu veidas į veidą ir spindi Dievo šviesa, taip nušvinta ir Jėzus ant Taboro kalno susitikęs su Tėvu, kuris ištaria: " Šitas yra mano mylimasis sūnus, jo klausykite". Mozė tampa Toros - Dievo žodžių mokytoju, kurį seka 12 Izraelio giminių, jis turi savo pranašą, kaip balsą- Aaroną ir tarną- Jozue, kuris vėliau tęs jo darbą ir nuves tautą į gyvenimą pažado žemėje. Jėzų - mokytoją seka 12 mokinių ir minia, jo balsas - pranašas buvo Jonas Krikštytojas, o tarnas, kuris tęsė kelionę su įtikėjusiais - Petras, o gal Jonas ir kiti mokiniai. Dar Mozė turėjo 70 seniūnų, kurie padėjo jam spręsti Dievo klausimus. Jėzus taip pat išsiunčia dar 70 mokinių skelbti Gerosios Naujienos. Kaip Tora yra skirta visoms pasaulio tautoms (70- visos tautos), taip ir Evangelija turi pasiekti visus žmones. Kelionėje per dykumą izraelitai reikalavo iš Mozės maisto ir murmėjo, jis darė stebuklus Dievo galia: davė manos ir vandens iš uolos. Jėzus taip pat pamaitino minią žmonių ir darė stebuklus, kad žmonės tikėtų Dievu, kad atsigręžtų į Jį, kad perkeistų širdis. Dykumoje užpuolė nuodingos gyvatės, Mozė iškėlė vieną jų, kad pažvelgę į ją liktų gyvi. Jėzus pats kabojo ant kryžiaus, kad pažinę jį, būtume išgelbėti iš mirties. Mozė mirė dar būdamas stiprus ir jo kapo niekas nežino. Jėzus mirė 33- jų ir jo kapas tuščias. Jis prisikėlė. Mozei buvo neleista įžengti į pažado žemę, o tik pamatyti (viltis). Jėzus visiems atidarė vartus į amžinybę. Su Juo ir per Jį mes einame į Pažadėtąją žemę...