Abraomas tarė: "Tebūna atnešta truputį vandens; nusiplaukite kojas..."(Pr 17,4) "Izaoko tarnai atėjo pas jį su žinia: Radome vandens!" (Pr 26,32) "Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi..."(Mt 14,29) "Tas truputis, kurį turi teisusis, vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą" (Ps 37). "Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį..."(Mt 17,20) Truputis tikėjimo. "Sudaužytų indų" pasaulis.
Dar keletas minčių iš Abraomo istorijos. Priimdamas svečius jis atneša vandens kojoms nusiplauti. Ir tai nieko stebėtino dykumų krašte. Apie tokius papročius girdime ir Evangelijose, kai Jėzus priekaištauja fariziejui: "Aš atėjau į tavo namus, o tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti..."(Lk 7,44) Pats Jėzus per paskutinę savo Velykų vakarienę mazgoja mokiniams kojas (Jn 13). Vanduo yra labai stiprus simbolis Biblijoje. Pirmiausia, jis reiškia patį Dievą, jo duodamą gyvybę, o dvasine prasme yra Dievo žodis, jo išmintis, kuri duoda žmogui tikėjimą. "Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės..."(Iz 55,10)
Bet Abraomas atneša tik TRUPUTĮ vandens. Judaizme yra gražus paaiškinimas, kodėl yra žodelis "truputį" (Karlebah). Dievui reikia labai nedaug, kad galėtų pas mus apsilankyti. Tik truputį tikėjimo. Nebijoti ir pakviesti į savo palapinę. Tada Jis gali mus apdovanoti ir išpildyti mūsų didžiausius troškimus. Abraomui svečiai pranešė apie sūnaus gimimą - tai kas jau atrodė neįmanoma. Abraomas iš trupučio vilties gauna patikėti labai dideliu dalyku. Toliau Izaokas, po dvasinio susitikimo su Dievu, kasa šulinį ir randa vandens. Jis ne tik perrima iš tėvo supratimą apie vieną Dievą, bet ir pats suranda savyje tikėjimo gyslą. Izraelitai tris dienas su Moze klaidžiojo po dykumą be vandens (Iš 17) ir sakė: "Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?" Buvo visai praradę tikėjimą. Tokia yra trečioji diena, kai matome tik iš tolo (kaip Abraomas matė aukojimo vietą ir nežinojo ar užteks jėgų išpildyti Dievo valią). Tai nevilties diena, kai norime grįžti, kaip izraelitai atgal į Egiptą. Ir tuo išbandymo metu užtenka tik trupučio - patikėti, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Trečią dieną eidamos moterys prie Jėzaus kapo su trupučiu tikėjimo patiria neįtikėtiną susitikimą (Mk 16).
Kaip gi skamba ši istorija mūsų postmodernizmo laikais. Filosofai ( Šagaras) palygina mūsų laikmetį su "sudaužytų indų" pasauliu. Po II pas. karo žmonės pasikeitė. Sudaužyta buvo ne tik religija, bet ir tikėjimas žmogumi (kaip galėjo būti žmogus toks žiaurus). Tačiau sudužę indai, kaip sudužusios širdys tampa minkštesnės, kurios gali talpinti daugiau Dievo šviesos. Atmetę senąjį pasaulį ir tikėjimą, žmonės ieško mistikos. Ateistas, išsigandęs ties egzistencijos praraja, šaukiasi "guru": ką daryti? Mistika tapo populiariausia preke. Visi knygyna jau turi mistikos skyrių. Tačiau šių ieškojimų šaknys yra gilesnės. Bandydamas žmogus išsilaisvinti iš religijos ir "nužudydamas" Dievą pajuto kaltės jausmą, bet kelio atgal nėra. Žmogus gavo laisvę, bet nežino ką su ja daryti. Jis kaip benamis klaidžioja. Dvasioje atsiveria tuštuma. Būtent ši tuštuma ir troškulys gali žmogų atvesti į naują santykį su Dievu. Kaip nusidėjelio atsivertimas gali būti didelės malonės pasireiškimas, taip iš sudužusių širdžių Dievas gali sukurti dar gražesnius dvasinius indus. Reikia tik nedaug vandens arba tikėjimo kaip garstyčios grūdelio. Patikėti, kad gyvenimas gali pasikeisti, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Sudužimą patiriame visi. Vieni didesnį sukrėtimą, kiti mažesnį. Sudužimas nebūtinai yra asmeninis. Kiek kartų žmonės nusivylė santvarkom ir ideologijom, o juk tikėjo šventai. Ir kaip reaguosim. Ar liksim nusivylę, pikti ar tą sudužimą atiduosim Dievui, kad surinktų mus iš naujo, patikėsim nauja pradžia. Sudūžtame ir patys savyje, kai mums kas nors nesiseka. Kiekvienas sudužimas atveria mumyse vis didesnę gelmę, kurioje yra vietos vis didesniam tikėjimui, jeigu nepasiliekame tragizme.
Jėzaus šviesa buvo tokia stipri, kad sudaužė užkietėjusius pagonių indus ir pasklido po visą pasaulį. Ir šiandien iš naujo atrandamas Dievo žodis, jo gelmė, laužo iš vidaus mūsų senus supratimus ir praplečia tikėjimo indus. Atsinaujinti nereiškia sugalvoti ką nors naują, bet tą patį dalyką iš naujo suprasti dar giliau. Kartais reikia ieškoti pirminio šaltinio, mūsų tikėjimo tėvų iškastų šulinių, kad pajustume tikrąjį gyvojo Dievo skonį. Kartais reikia praplauti savo dvasios indus nuo užsistovėjusių nebesuprantamų įpročių.
Nojus buvo teisusis, išgelbėtas nuo tvano. Bet jis netikėjo, kad pasaulis, kuris buvo toks sugedęs, galėtų pasikeisti. Jis tik pats stengėsi nepaskęsti tame tvane. Todėl Dievui nebuvo kaip parodyti gailestingumą pasauliui. Abraomui Dievas taip pat praneša, kad netrukus sunaikins Sodomą ir Gomorą. Bet Abraomas negalvoja vien apie save. Jis galvoja apie Lotą ir dar gal rastų 50 teisiųjų. Šis pasakymas reiškia, kad Abraomas yra pasiryžęs eiti į Sodomą ir atversti miestą, gelbėti nuo pražūties, jei bent būtų su juo kažkiek teisiųjų. Nežiūrint to, kad Sodoma sunaikinta, bandymas išgelbėti buvo. Tik jis nebuvo priimtas. Mūsų tikėjimas yra mažas, o pasaulis - didelis. Kaip turėti drąsos ir nepabėgti kaip Nojui į laivą: kad tik išlikčiau teisus ir užmerkti akis, kad nematyčiau blogio. Dievas moko nebijoti pasaulio. Tas mažas tikėjimas yra stipresnis už pasaulį. Mano vakaro malda yra stipresnė už visus šios dienos verslo reikalus. Tas truputis, kurį turi tikintis, Dievui yra brangesnis už visus pasaulio turtus. Su tais tikėjimo trupiniais Dievas toliau kuria savo karalystę nuo Abraomo laikų. Kiek aš galėčiau Jam atnešti vandens kojoms... O jis sako: "Eik! Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi..."(Mt 14,29)
"Viešpats tarė Abraomui: kodėl Sara juokiasi... Argi yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų."(Pr 18,13) "Antai tavo giminaitė Elžbieta pradėjo sūnų senatvėje, nes Dievui nėra negalimų dalykų."(Lk 1,36) "Sara gyveno 127 metus. Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje priešais Mamrę (t.y. Hebroną) Kanaano krašte."(Pr 23). Ką mums sako šiandien Saros istorija.
Pratęsiant kelionę su Biblija, apsilankykime dar kartą pas Sarą ir Abraomą. Netikėti svečiai jiems praneša džiugią žinią, kad Sara susilauks sūnaus. Iš nevilties, kad neturėjo vaikų, Sara jau buvo parodžiusi savo iniciatyvą. Ji davė Abraomui savo vergę Hagarą kaip žmoną, kad bent per ją susilauktų sūnaus (tokie buvo to meto papročiai Kanaano krašte pagal Hamurapio įstatymus). Mes negalime vertinti Saros poelgių iš mūsų dienų pozicijų, o taip pat ir daugelio kitų Biblijos istorijų. Išvarymas Hagaros į dykumą taip pat buvo suprantamas, nes vergė, nors ir tapusi šeimininko žmona, negalėjo lygintis su šeimininke. Biblijoje yra ne viena istorija, kai Dievas aplanko nevaisingas moteris ir padaro stebuklą. Vaikai būdavo šeimai palaiminimas. Bet nevaisingumo išgydymas buvo pačios moters išaukštinimas. Čia mes matome paralelę Saros istorijos su Marija, Jėzaus motina. Tik Marija su angelu taip nejuokauja. Saros laikais tokių stebuklų dar nebuvo girdėta. Todėl ji negalėdama patikėti, juokiasi savyje (hebr. sujuda jos kūnas). Šitą juoką komentatoriai įvardija kaip jos jaunystės prabudimą. Toliau vyksta toks buitiškas ginčas su Dievu. "Sara gynėsi: aš nesijuokiau. Bet jis atsakė: tu tikrai juokeisi." Negalime sakyti, kad Sara netikėjo Dievu. Greičiau iš nuostabos ar iš baimės, kaip čia dabar bus, nesusilaikė. Su Abraomu Dievas kalbėjo rimtai. Jam davė net 10 išbandymų. Su Sara Dievas gali ir pajuokauti. Žydų mąstytojai sako, kad Sara ištaiso Ievos nuodėmę. Mes sakytume, kad Sara pradeda atpirkimo kelią, kurį galiausiai Dievas išpildo per Mariją. Bet ir Sara atskleidžia jau kitokį moters paveikslą. Ieva, duodama Adomui pažinimo vaisių nori, kad ir jis kartu mirtų, jei ji mirs (nes Dievas sakė, kad paragavę mirsite). O Sara, sužinojusi, kad Abraomas veda aukoti sūnų (Dievo paliepimu), turėjo išgyventi didelį sukrėtimą. Netrukus Biblija rašo, kad ji miršta. Izaokas yra sugrąžintas į gyvenimą, o Sara laidojama. Žydų teologai sako, kad Sara prašė Dievo mirti vietoj Sūnaus. Galime ir čia matyti paralelę su Marija, kuri kartu kentėjo su Jėzumi.
Karlebahas sako, kad tėvas vaiką moko atskirti kas gera ir kas bloga, o mama padeda atrasti daugiau - pačią būties esmę. Nesvarbu, ką vaikas darytų, jis turi pajusti savo vertę pasaulyje. Duoti gyvybę yra daug, bet sugrąžinti į gyvenimą yra dar daugiau.
Prisiminkime šios šeimos svetingumą. Užėjus 3 pakeleiviams, Sara kepa duona. Paragavę jos, svečiai klausė Abraomo, kur tavo žmona. Priėmimas į savo palapinę ateivių yra tarsi sugrąžinimas jiems gyvenimo. Kelias yra laikinumo, o namai - amžinumo įvaizdis. Sara su duona leidžia paragauti amžinybės skonio. To Edeno sodo skonio, kurį prarado Ieva. Kai aš galiu priimti kitą ir padaryti vietos savo "palapinėj" kažkas pasikeičia gyvenime, pasikeičia ir pasaulyje. Žmogus nėra tik atsitiktinis ateivis, bet turi vietą šiame pasaulyje. Dievas turi kiekvienam savo planą, kaip Abraomui, Sarai, Izaokui. Gyvenimas yra svarbiau, jis amžinas, o mirtis laikina. Tokia yra šios istorijos gilesnė mintis, kuri baigiasi tuo, kad Sara gyveno 127 metus. Nėra pasakyta, kad ji mirė 127 metų, bet gyveno. Visus tuos metus ji gyveno Dievo akivaizdoj. Pirmoji Abraomo nupirkta žemė yra Machpelos ola - kapas Sarai. Žemę galėjo įsigyti tik ją dirbti. Bet Abraomui pavyksta susiderėti su hetitais ir gauti lauką kapavietei. Ta vieta yra Hebrone, ten ir jis pats atgulė su protėviais. Ši ola, kaip palapinė, yra ženklas namų - amžino gyvenimo. Žydai turėjo tokį supratimą apie amžinybę kaip susijungimą su šeima ir gimine. Abraomo ir Saros istorija parodo, kad žemė pirmiausia skirta mirusiųjų prisikėlimui. Kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik sunkus darbas, kaip buvo lemta Adomui, bet kelionė į Tėvo namus. Tokią viltį turėtų mums duoti ir mūsų tėvų kapai. Kaip ženklas susijungimo su šeima ir artimaisiais, kaip svetingiausia Dievo palapinėj. "Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau... nes tu su manimi. Tu padengi man stalą...Ir aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose."(Ps 23).
"Šventas ir šiurpulingas jo vardas! Pagarbi Viešpaties baimė - išminties pradžia"(Ps111). "Pagarbi Viešpaties baimė - kelias į jo gerumą, o išmintis laimi jo meilę"(Sir 19,18). "Pagarbiai bijančiam Viešpaties nėra ko bijoti."(Sir 34,14). "Nereikės tau bijoti nakties siaubo, nei strėlės, nei maro..."(Ps 91). Dvi baimės.
Kodėl Biblijoje nuolat girdime apie Dievo baimę? Pats žodis baimė skamba negatyviai. Ypač mūsų dienomis esame prislėgti nežinomybės baimės. Tačiau, sakoma, kad Viešpaties bijantis nieko nebijo. Kas gi ta Viešpaties baimė, jei tai nėra baimė? Herb. baimė (ira) - tai tam tikra riba, žaidimo taisyklės. Žmogus žinodamas žaidimo taisykles ar tam tikras ribas jaučiasi užtikrintas. Jis žino kaip saugiai žengti vieną ar kitą žingsnį. Vaiką auginant reikia meilės ir ribų. Kartais tenka paliesti ugnį, kad sužinotum ribą - išsiugdyti tokias "baimes", kad galėtum išvengti blogio. Čia tokie išoriniai baimės paaiškinimai.
Žmogaus dvasioje taip pat veikia baimė, kuri susijusi sąlyčiu su kitais žmonėmis. Jeigu mes elgsimės nepaisydami padorumo ar mandagumo ribų, neturėsime pagarbios baimės kitam asmeniui, patys sulauksime atstūmimo. Toks vidinis jautrumas išsiugdomas iš dvasinės patirties. Mūsų ryšys su Dievu sakome yra meilė. Bet ši meilė negali būti neapibrėžta ar tik graži idėja. Kiekviena meilė gyvenime susiduria su ribomis, kurias mes vadiname pagarbia baime. Jei nejausime kito žmogaus šalia, kuris yra ta riba su mumis, įžeisime jį. Santuoka taip pat yra tam tikras apibrėžimas gyvenime, ribos, bet tuo pačiu ji duoda aiškesnes taisykles ir galime veikti su didesniu pasitikėjimu. Ryšys su Dievu Biblijoje palyginamas santuokos sąjunga (sandora), kurią Dievas sudaro pirmiausia su Abraomu (per apipjaustymą). Toks kūniškas ženklas šios sandoros išlieka žydų tautoje iki mūsų dienų. Pagarbi Dievo baimė, kaip šios santuokos išsaugojimo priemonė, yra tai, ant ko laikosi ryšys su Dievu. Kuo labiau suvokiame Dievo didybę, tuo labiau suprantame savo ribotumą (ribas). Taip patiriame radikalią nuostabą, dėl kurios mus apima vidinis drebulys. Dievo baimė ateina iš pagarbos, o kartais iš nežinojimo, kaip turiu elgtis prieš Jo didybę. Tik meilė sušvelnina šią įtampą. Iš tiesų mums nėra ko bijoti Dievo, jeigu juo pasitikime kaip Tėvu. Vaikas, pažindamas labiau tėvą, geriau jaučia ribas ir gali dar arčiau prie jo prieiti, būti drąsus, pasitikintis, augti išmintimi, bet ne drebėti jį pamatęs. Tokia baimė yra išminties pradžia.
Kita baimė yra dėl bausmės. Žinome, kad gyvenime egzistuoja veiksmai ir jų pasekmės. Ne visada veikiame sąmoningai. Tenka patirti įvairius išbandymus, kurie taipogi atveria mums didesnį pažinimą apie gyvenimo ribas. Perdėta bausmės baimė gali atvesti žmogų ir į perdėtą ir neteisingą baimę. Kai bijome ten, kur nereikia bijoti. Taip atsiranda visokios fobijos. Kai žmogus praranda pusiausvyrą tarp supratimo kiek tai yra pavojinga ir kiek turiu pasitikėti. Pvz. skrendant lėktuvu yra pavokus nukristi, bet be pasitikėjimo, niekur nenukeliausiu. Žmogus neturi aklai rizikuoti, bet turėti išminties. Išmintis kyla iš Dievo- pagarbaus ryšio su Dievu ir savo artimu, pasitikėjimo Dievu ir savimi.
Girdime, kad mūsų kartai reikia meilės ir švelnumo. Taip, džiaugsmas yra dvasinio gyvenimo esmė. Bet kas lemia mano veiksmų pasirinkimus? Jei ieškosiu tik to kas man džiugu ir miela, toli nenueisiu... Jei mano namas neturės pamatų (pagarbios baimės), vargu ar užaugsiu ir turėsiu džiaugsmo savo dienomis. Ši baimė Dievo akivaizdoje yra kažkas daugiau nei mes galime suprasti ir apibrėžti, ji reikalinga iki pat gyvenimo pabaigos. Nes ji duoda išmintį ir kryptį. Parodo, kur aš esu. Galiausiai ji pašalina visas kitas baimes. "Nereikės tau bijoti nakties siaubo, nei strėlės, nei maro..."(Ps 91)
.jpg "baime")
Adomas atsiliepė: "Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau..."(Pr 3,10) "Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę..."(1Jn 4,18) "Pagarbi Viešpaties baimė viršija viską, yra jo meilės pradžia..."(Sir 25,12) Meilės ir baimės dualizmas. Kaip savo baimes pakelti iki Dievo Baimės.
Tema apie Dievo baimę yra tokia plati ir daugiasluoksnė, tad norėčiau pasidalinti dar keletu minčių. Įdomus buvo Rab Itzik komentaras: Adomas, susidūręs su Dievo baime negalėjo jos pakelti, todėl buvo išsiųstas į žemę, kad patirtų žemesnes baimes. Žodis "dievobaimingas" reiškė religingas (Šteinzalc). Ankščiau tokio žodžio "religingas" net nebuvo. O žodis "baimė" išreiškė labiau apčiuopiamus jausmus, nei meilė. Juk meilei apibūdinti reikia daugiau pastangų, nei įvardinti savo baimes. Tais laikais, kai žmonės tarnaudavo šeimininkams ir buvo labiau priklausomi nuo kitų, baimės jausmas buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Todėl nesunku buvo perkelti šį jausmą į religinę patirtį. Dievas irgi buvo kaip šeimininkas ar Valdovas, daugiau ar mažiau susijęs per baimę.
Mūsų laikais tokių patirčių nebeturime ir baimė yra beveik išbraukta iš žodyno. Net vaikų auklėjimas pasikeitė. Nebėra bausmės ar nelaimės baimės. Žmogus nepasiruošęs susidurti su sunkumais. Todėl rasti Biblinės Dievo baimės gelmę šiandien labai sunku.
Bet baimė išlieka mūsų prigimties dalis. Ją ignoruojant, ji pereina į mūsų pasąmonę kaip nesubrendusi ir "neapdirbta" baimė (instinktas). Ne veltui Biblija daug kalba apie baimę su tikslu ją išaukėti ir pataisyti. Pradedant nuo žemiausios baimės pasireiškimų galime ją pakelti iki Dievo baimės. Tik tuomet mums nebus ko bijoti, vien tik Dievo. Tačiau kaip tai pasiekti? Dievo baimė pasireiškia laipsniškai, per paprastas mūsų prigimtines baimes, kad ir per baimę neįžeisti kito žmogaus. Jei mylėti Dievą galiu per savo artimą, taip ir ugdyti baimę galiu per gyvenimiškus įvykius. Galime surasti tą pozityvią baimę, kuri verčia žmogų tobulėti, kaip sporte, juk be baimės jausmo nebūtų ir pasiekimų.
Vien atmesdami savo baimes mes negalėsime suprasti ką reiškia Evangelisto Jono žodžiai, kad tobuloje meilėje nėra baimės. Dievas sukūrė pasaulį kaip priešybių vienybę. Tik skirtingų dalykų pusiausvyra leidžia judėti pirmyn. Meilė yra artumas, o baimė - atstumas; meilė skatina daryti, o baimė - sako nedaryk. Meilė yra veikimo jėga, tačiau be atsargumo ji gali kitą sužeisti. Pagalvokime, ar galime viską pateisinti dėl to, kad mylime. Ta meilė be baimės tampa vienpuse arba našta kitam.
Šteinzalcas mato baimę ir meilę kaip du sparnus, be kurių paukštis negali skristi. Mes galime įsivaizduoti Dievą kaip norime, bet prisiartinti ir pažinti Jį prireiks abiejų sparnų. Jis yra ir arti, ir toli. Jis yra begalinė meilė ir šiurpą kelianti baimė.
Paskutiniu metu diskusijų grupėje kalbėjome apie perdėtą religingumą, kaip Dievo baimę. Jis pasireiškia ne tik atskirose žydų bendruomenėse, bet ir pas krikščionis. Galime tai pavadinti fanatizmu. Bet įdomiausia yra tai, kad toks žmogaus proto praradimas yra dėl per didelės Dievo šviesos, kurios jis nesutalpina savyje, kuri užgožia žmogaus jo protą ir net prigimtinę moralę arba baimę. Normalus mąstymas ar jausmai atmetami, atsiranda perdėta baimė, kad ne taip pagalvosiu kaip parašyta šventose knygose. Didelė bėda yra uždarose Haridimų bendruomenėse, kur jaunimas nežino, kad yra pasaulis. Jei kas surizikuoja palikti bendruomenę yra atskirtas ir nuo šeimos. Galime manyti, kad tai mums neaktualu. Tačiau mus valdo subtilesnės baimės, kurios verčia taipogi nepaisyti to, ką sako mūsų blaivus protas ir širdis. Kuo skiriasi tikėjimas nuo stabmeldystės? O gi tuo, kad tikėjimas yra valdomas protu ir širdimi. Dievas atvėrė Abraomui savo šviesą tik tuomet kai išbandė jo jautrumą, jo širdį. Ko gi labiausiai turėčiau šiandien bijoti? Galbūt nesulaužyti savęs ir nesulaužyti kito. "Štai mano tarnas...nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins..."(Iz 42,3)
"Aš girdėjau danguje galingą balsą sakantį: dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį... senoji gyvatė, vadinama velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį."(Apr 12,9) "Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo. O Jėzus atsiliepė: mačiau šėtoną, kaip žaibą krintant iš dangaus..."(Lk 10,17) Halloweeno proga keletas minčių apie šėtoną. Ar yra ko bijoti?
Šiuo metu daug diskusijų apie Halloweeno šventimą ar jo pasmerkimą. Matomas šėtonas vos ne kiekviename suvenyre, kaukėse, aprangose ar net moliūguose. Dalinamasi satanistų pasisakymais, kad apsirengę vaikai kaukėmis pagarbina šėtoną. Kur gi mes turėtume ieškoti atsakymų, jei ne Biblijoje. Cituodami satanistus, tikime jų žodžiais. Jei bijome statulėlių ar moliūgų, vadinasi tikime patys tais stabais. Galbūt reikėtų apvalyti savo tikėjimą, o ne lentynas. Nelabai tikiu, kad jaunimas, kurie niekuo netiki, švęsdami halloweeno karnavalą, taip kaip jie švenčia kalėdas, užgavėnes ir kitas tradicines šventes, kažkaip pagarbins šėtoną. Visai kas kita yra, kai žmogus sąmoningai pasirenka blogį ir pats tampa ta šėtono dvasia. Apvalyti tikėjimui reikia pažinimo. Ieškojau pati ir noriu pasidalinti keletu A. Blendo komentarų šia tema, kurie man pasirodė aktualūs.
Adomas ir Ieva Edeno sode. Jie nuogi - t.y. žemiški ir to nesigėdija, nes turėjo atvirą Dievo pažinimą. Nahaš -senoji gyvatė - t.y. gudrus, dar nuogesnis, dar kūniškesnis, žemiškiausias gyvūnas. Jis spėlioja - neturi tiesioginio Dievo pažinimo, bet siūlo pažinti. Edeno sode žmogus pažinojo Dievą dvasiniu tarnavimo būdu. Šėtonas siūlo racionalaus proto pažinimo būdą. Taip ir atsitinka- žmogus pirmiausia sužino, kad jis nuogas - atidengiamas jo egoizmas. Jam gėda. Bet šis gėdos jausmas bus priemonė žmogui pasitaisyti. Žmogui pasidarė gėda ir dėl to, kad jis viskuo naudojosi sode. Jis nusprendžia pats užsidirbti: "aš pats". Taip žmogus atsiskiria nuo Dievo, tampa atskiru. Nebėra tiesioginio ryšio su Dievu. Tik balsas girdisi sode: Adomai kur tu? Nejaugi Dievas nežino kur žmogus? Čia yra žmogaus supratimas apie Dievą, kuris pasikeitė, jis galvoja, kad gali nuo Dievo pasislėpti. Žmogus gimsta ne su nuodėme, bet su neteisinga iliuzija apie pasaulį ir apie Dievą. Visą gyvenimą žmogus bandys ištaisyti tą pažinimą.
Jobo knygoje pasirodo kitas personažas, kuris reikalauja Dievo, kad išbandytų Jobą. Tai panaši alegorija su Adomo išbandymu. Tik šį kartą Jobas lieka atsidavęs ir pasitikintis Dievu. "Kai dangiškos būtybės suėjo tarnauti Dievo akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir šėtonas"(Job 1,6). Jis vadinamas ha satan (tas šetonas) - kaip atliekantis t.t.pareigas: skundikas, špionas, kaltintojas, gundytojas. Jei žmonių teisme yra kaltintojas ir advokatas, taip ir Dievas turi savo tarnus. Taigi čia šėtonas yra kaip Dievo tarnas, skirtas išbandyti žmonėms. Jis tarsi tikrina Dievo kūrinių kokybę ir jei randa kokį netobulumą, ten ir bando. Angelai, taip pat ir šetonas neturi laisvos valios, kaip žmonės. Ir jis nėra kažkoks kitas valdovas. Kaip gi Dievas Visagalis galėtų leisti egzistuoti kitam valdovui, savo priešininkui. Pagal Biblinius pasakojimus galime suprasti, kad šis šetono personažas yra pavaldus Dievui ir kaip tarnauja žmogaus pataisymui. Šetonas kuria žmogui įvairias situacijas, bet pasirinkimą daro pats žmogus. Ten kur yra mano pasirinkimų taškas, iš ten galiu kilti arba kristi. Tai ne šetonas už mane ką nors padaro ar mane pastūmėja, bet aš pats pasirinkdamas vieną ar kitą veiksmą atnešu į pasaulį blogį arba gėrį. Dievas leidžia šetonui mus išbandyti, nors mes meldžiame "neleisk mūsų gundyti" per daug. Kaip mums beatrodytų nepriimtina, tik išbandymu keliu žmogus gali pakeisti savo gyvenimą. Dievas nenori nei vieno žmogaus pražūties. Tačiau be galimybės pasirinkti žmogus nebebūtų laisvas.
Žmogus, besirenkantis nuolat blogį, eina vis žemyn ir gali pasiekti tokią būseną, kai jis visai atsiskiria nuo Dievo ir tada blogis tampa jo prigimtim, jis net nebeturi laisvo pasirinkimo. Pvz. vagis gyvena nuolat vogdamas, žudikui žudymas yra tik darbas. Tokio žmogaus dvasia yra kritusi dvasia, kaip "kritęs šėtonas", kuris kuria blogį ir kovoja prieš Dievą, naikina Dievo pasaulį ir patį žmogų. Dievas blogio nesukūrė ir taipogi nesukūrė blogų dvasių. Jos atsiranda per laisvo žmogaus dvasią. Ir teisingas šia prasme yra satanistų pasakymas, kad šėtonas yra žmogus. Pridėčiau, kritęs žmogus, atsiskyręs nuo Dievo. Tada jis garbina nuodėmę ir blogį, kaip šėtono dvasią. Ir galbūt šių žmonių mirusios sielos kažkur klaidžioja žemėje kaip piktosios dvasios.
Kol žmogus yra susijęs su Dievu, visi išbandymai, siunčiami per Dievo tarną šetoną, yra nebaisūs. Nes šalia kaltintojo, Dievas siunčia mums ir pagalbą. Esantis ryšyje su Dievu žmogus dar jaučia kas yra gera, o kas bloga. Kai už mūsų išbandymų mes nebematome Dievo, bet tik šetoną, tada esame gana toli nuo tiesos. Jėzus sakė Petrui: "Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų."(Lk 22, 31) Vadinasi, išbandymai turi lydėti tikinčiuosius, kitaip religija tampa populistinė ir išsigimusi. Tik per išbandymus atsisijoja mūsų mintys ir išsigrynina tikėjimas. Yra aišku, kad dabartiniame pasaulyje pilna stabų ir daugelis tarnauja ne Dievui. Bet ar mes visur matysime tik šėtoną ir jo ženklus (kurių yra), ar matysime šiek tiek toliau - tikėjimo akimis patį Dievą, kuris nori kažką pasakyti per šiuos išbandymus, nori mūsų pasikeitimo. Ten kur mums šiandien labiausiai skauda - ten yra mano pasirinkimo taškas. Galiu piktintis ir pasmerkti kitus, bet galiu eiti toliau. Pasaulio nepakeisiu, bet save pakeisti galiu.
Pabaigoje šėtonas bus įmestas į ugnies ežerą. Ką visa tai reiškia? Juk dvasios nieko nejaučia. Bet šis įvaizdis mums gali būti, kaip mūsų sužalotos praeities atsikratymas, kaip neteisingo pažinimo išmetimas. Žmogus, kuris vaikščiojo visą gyvenimą su ramentais, pasveikęs juos sudegina. Jėzus matė, kaip šėtonas buvo išmestas. Jėzaus vardu mokiniai išvarinėjo demonus. Vadinasi, net labiausiai pavergti žmonės turi išgelbėjimą. Ar turėčiau ko nors bijoti? Juk Dievo dvasia stipresnė už bet kokį blogį ir Jėzaus užtarimas už bet kokį kaltinimą.
Kai žmogus galutinai bus atpirktas, nebebus nuodėmės, tai nebereikės ir priemonių jo pataisymui, tada šėtonas kaip žmonių išbandytojas, bus išmestas ir sunaikintas. Tai Dievo išmintis, kaip jis valdo pasaulį. Mūsų pažinimas yra tik dalinis, mes galime tik trupinius jo išminties bandyti pagauti...
Abraomas "buvo sujungtas su savo gimine" (Pr 25,7). "Dovydas užmigo su savo protėviais"(1Kar 2,10). "Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels"(Iz 25;26). "Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš kapų, mano tauta"(Jer 37,12). "Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie amžinajam gyvenimui"(Dan 12,2)."Tokia mano Tėvo valia... aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną". Kapas kaip susijungimo su artimaisiais ir prisikėlimo vieta.
Vėlinės - mirusiųjų diena. Daug rašoma šia tema. Bet aš šiais metais atradau kažką naujo kapinėse. Nefilosofuosiu apie mirtį ir prisikėlimą, bet prisiliesiu prie žemiškų patirčių, kurios kartais tikriau nusako tai, ką mes tikime. Jau rašiau ankstesniame poste apie Saros palaidojimą. Biblinė mintis, kad Abraomui buvo daug svarbiau nupirkti žemę kapui, negu savo gyvenimo palapinei pastatyti, parodo kapo gilesnę prasmę. Kol esame jauni, ieškome naujovių, o suaugę turbūt galime atrasti tų pačių dalykų naują prasmę, arba pataisyti savo supratimus. Prisipražinsiu, kad niekada nesijaučiau maloniai kapinėse ir laidotuvių nemėgau. Tai nebuvo baimė, bet kažkas nepriimtino. Dažniausiai atstumiame tai, ko gerai nesuprantame. Neseniai dar galvojau, kad nereikia sureikšminti kapų. Nesupratau, kai mano tėvelis senatvėje nuolat kalbėdavo, kaip jis keliaus į Varsėdžius, į savo gimtinės kapines, tarsi ten būtų jo namai. Tikime, kad po mirties mūsų siela laisva keliauja pas Dievą. Tai kodėl pasidaro taip svarbu kur mus palaidos. Mūsų mąstymas ir krikščionybė yra stipriai paveikta graikų filosofijos, mes nuolat gyvename atskirdami dvasinius ir fizinius dalykus. Tačiau Biblija ir žydų pasaulėjauta turi visai kitokį - vientisą žmogaus vaizdą. Mūsų fizinis gyvenimas, mūsų kūnas nėra tik dvasios narvas, bet leidžia pasireikšti dvasiai. Abraomas leido man suprasti, kad mūsų žemė pirmiausia yra skirta mūsų prisikėlimui. "Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių"(Pr 1,7). Dievas ir atkurs žmogų iš jo dulkelių. Ne tik mūsų siela yra nemirtinga, Dievas ir atkurs žmogų iš jo dulkelių. Ne tik mūsų siela yra nemirtinga, bet Dievas turi planą atkurti visą žmogų. Kaip Jėzus buvo prikeltas iš kapo, taip ir mes išeisime išgirdę jo balsą iš mūsų kapų. Paskutiniąją dieną - Mesijo sugrįžimo ir teismo dieną, žemė atiduos savo mirusius ir jūra atiduos. Apreiškimo knygoje yra daug alegorinių aprašymų, bet mes negalime žinoti Dievo minties, kaip tai bus. Jau Abraomas tikėjo prisikėlimu, todėl jam svarbiau buvo prikėlimo vieta, nei laikino gyvenimo buveinė. Tai kad jis ir jo palikuonys gyveno palapinėse, yra šio gyvenimo laikinumo ženklas. Abraomas buvo sujungtas su protėviais, jis atgulė šalia Saros. Judaizme yra tikima, kad ta dieviškoji siela, kuri ateina iš Dievo, po mirties pas jį ir sugrįžta, tarsi susijungia su kitomis sielomis, žinoma, pirmiausia su artimųjų. Dovydas užmigo su protėviais. Mes nežinome, kur ta vieta, kur ilsisi sielos, nes matome tik savo pasaulį. Bet jeigu Biblija rašo, kaip svarbu buvo mūsų tikėjimo tėvams turėti šeimos ar giminės kapus, tą ir mes jaučiame net intuityviai. Vis galvoju, kad nesupratau, kai tėvelis ir močiutė norėjo į Varsėdžius. Be jokios baimės, tik su nostalgija. Norėjo susijungti su gimine, kurie jau ten ilsėjosi. Galbūt per daug žemiškas šis požiūris, bet man jis pasirodė tikresnis, nei visiškas ignoravimas kapų. Girdžiu tokias jaunimo nuomones, kad nereikia jokių laidotuvių ir laidojimų, kad reikia švęsti mirusiojo gyvenimą. Taip, tai tiesa. Kad pats svarbiausias etapas žemėje yra mums duotas gyvenimas. Bet ignoruoti mirtį, tarsi jos nebūtų, yra tas pats, kas ignoruoti amžinybę. Galbūt mūsų laidotuvės nė kiek nepadeda suprasti amžinybės. Todėl ir lieka tik bauginanti skausmo diena. Atsiskyrimas su artimaisiais mus laužo iš vidaus, nes neturime tokio tikėjimo, kaip Abraomas, kuris žinojo, kad tame kape greit suras savo mylimus ir gyvens amžinai, kad mirtis tik akimirka, o gyvenimas yra amžinas: tik viena pradžia jo yra čia, o kita dalis tęsiasi anapus. Pabandysiu pakeisti savo žvilgsnį į kapines. Juk tai bus ir mano žemė prikėlimo. Per tuos kapelius norėčiau pajausti, kaip mano tėvelis, tą šviesų norą pas giminę, į anapus, kur gyvenimas tęsiasi kiek kitaip.