"Ieškosite ten Viešpaties, savo Dievo, ir rasite jį, jei ieškosite visa širdimi ir visa siela".(Įst 4,29) "Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti".(Iz 55,6) "Ieškokite manęs ir būsite gyvi!"(Am 5,4) Kaip toli esame nuo Biblijos žmogaus, kuris ieškojo ir rado Dievą.
Kyla klausimas, kiek galima ieškoti Dievo? Juk aš tikiu, kad Jis yra. Gal to užtenka? Pakankamai žinau apie Dievą. Gal jau suradau? Žinau, kaip Jis padireiškia ir veikia... Ką reiškia Biblijoje nuolat pasikartojantys žodžiai : "Ieškokite Dievo visa širdimi ir visa siela". Koks buvo Biblijos laikotarpio žmonių tikėjimo jausmas? Biblijoje gausu paprastų žmonių žodžių, troškimų, kančių ir ieškojimų. Ten kalba Dievas ir kalba žmogus. Gešelis kelia klausimą, ar tikėjimas išsilaikė iki mūsų dienų tik tradicijos ir šventų tekstų dėka. Ar yra kokia tai vidinė tikėjimo jėga? Biblinė epocha buvo viena iš geriausių istorijos epochų, kai žmogus buvo su Dievu. Tikėjimas buvo kažkas gyvo, žmogaus gyvenimo dalis, nes žmogus buvo ryšyje su gamta. Tikėjimo centre buvo gyvasis Dievas. Žmogus žinojo, kad Dievas yra, tik kažkur slepiasi. Kokios buvo priežastys, kad žmogus ieškojo Dievo? Ar galime dabar išvystyti tikį jautrumą Dievui ir ryšį su Juo? Koks turi būti tokio tikėjimo šaltinis? Sakome, kad turime ieškoti kiekvienas savo kelio į Dievą. Jei neieškosime - nieko ir nerasime. Jei kas sako: ieškojau, bet neradau, netikėkite. Visi, kas ieško, randa. Nes Dievas irgi ieško žmogaus.
Iš savo patirties matau tokį dalyką, kad besistengiant vaikams perduoti kuo daugiau nepajudinamų tikėjimo tiesų, mes nieko neperduodame, ir net sugriauname bet kokius tiltus į Dievą. Kaip perduoti patį Dievo ieškojimą, čia reikia susimąstyti. Galbūt mokyti tiesiog klausti, judinti protą, ugdyti širdies jautrumą. Baisiausia, kai tikėjimo lozungai tampa kliūtis pažinimui.
Tikėjimas negali būti apribotas tik deklaracijomis: "tikėk ir būsi išgelbėtas", jei jos neveda toliau. Ieškoti - reiškia ir judinti protą ir širdį. Tikėjimas yra tik startas. Malda nėra tik mano prašymai, bet prašymas pačio Dievo. Sinajaus dykumos pasakojime izraelitai prašė ne tik Dievo žodžio, bet ir Jo paties - Jo buvimo. Žmogaus dvasia trokšta Dievo kaip išdžiūvusi žemė. Psalmės žodžiai pažadina kažkokią emocinę būseną. Net naktimis psalmių žmogus nemiega. Visa tai mus moko ieškoti Dievo ne iš išorės, ne tik iš Biblijos tekstų, bet iš vidaus, širdimi ir siela. Mes priimame tikėjimo tiesas tiek kiek atsiliepia į tai mūsų vidus. Pats ieškojimas duoda gybybę. Bet jei nebeieškosime ir paliksime Jį - tada Jis paliks mus. Kur Jo ieškoti? Kartais pakeliu akis į dangų - kai Jis toli. Kartais Jis yra tarp mūsų - tarp mylinčių vienas kitą žmonių, šalia. O kartais Jis visai arti - širdyje.
"Taip kalba Viešpats: Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis"(Iz 66,1). "Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Ji- tarytum garstyčios grūdelis..."(Mk 4,30) "Jėzus atsakė: Mano karalystė ne šio pasaulio" (ne kaip šio pasaulio)(Jn 18,36) "Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius."(Mt 13,11) "Verčiau ieškokite jo karalystės."(Lk 12,31) "Teateinie tavo karalystė kaip danguje, taip ir žemėje."(Mt 6,9) Mano Karalystė tarp dangaus ir žemės?
Kristaus Karalius! Pilotas išprovokavo šį klausimą - ar tu karalius? "Tu pasakei, kad aš esu karalius." Gali vadinti, kaip tau atrodo... Tik žinok, kad Mesijo valdžia visai nepanaši į pasaulio. Tai ne iš viršaus primesta valdžia, bet iš vidaus auganti sėkla. Giliai žemėje paslėptas lobis. Kaip perlas jūroje. Jėzus davė daug palyginimų apie Dievo karalystę. Sakė, kad vaikai ir vargdieniai žino ją. Kiti turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi. Kokia ta paslaptinga karalystė? Ir kur man jos ieškoti? Danguje ar žemėje? Nors visos nuorodos apie žemę...
Nežinau, kaip jūs, bet aš susidūriau su gana dideliu dualizmu savo gyvenime. Tai lėmė ir išorinės sąlygos, kai sovietiniais laikais pasaulis buvo ne mano pasaulis, o bažnyčia tapo tvirtove pabėgti nuo jo. Tai buvo mano Dievo karalystė. Bet kitas dualizmas įsirėžė dar giliau - dvasios ir kūno atskyrimas. Kažkodėl visa kas žemiška turėjo neigiamą prasmę ir reikėjo su tuo kovoti. Taip vyko kova su savimi. Dvasinės pratybos kėlė aukštyn sielą, o pasaulis ir kūnas pasiliko atskirtas. Dievas buvo tik mano dvasiniame gyvenime ir Jo karalystė tik Danguje. Manau, kad ilgą laiką neteisingai supratau Jėzaus žodžius, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio, kad mes esame ne iš šio pasaulio - tarsi reikėtų kuo toliau nuo jo bėgti. Bet juk Jėzus norėjo pasakyti, kad ta karalystė tik nepanaši į šio pasaulio karalystes. Martinas Buberis apibūdina šį dvasingumo kelią, kuris atmeta pasaulį ir palieka tik dvasinį žmogaus ryšį su Dievu, kaip pavojingą. Žmogus paaukoja pasaulį dėl Dievo. "Sakramentinis kultas", kai kasdienis gyvenimas nebėra pašventas, bet jis eina šalia dvasinio ir nebesusitinka. Tokia dvasinė autonomija atsirado iš dvasios pilnatvės, ekstazės ir kitų ieškojimų, kai buvo siekiama vien tik Dievo, Jo meilės, bet be Jo pasaulio. Graži malda "vien tik Dievo užtenka" gali nuvesti per toli. Šitaip dvasinis žmogus galvojo, kad pašalindamas pasaulį, pašalino atstumą tarp Dievo ir žmogaus. Iš tiesų, jis pašalino ir patį Dievą. Žmogus ieškodamas tik sieloje Dievo dažnai iš dialogo likdavo monologe, prarado savo bendrininką, pasaulio Kūrėją. Tai sielos šauksmas į tuštumą. Tokia dvasinė praktika buvo viduramžiais ir vėliau, o apie sielos tobulumo kelius rašė ne vienas šventasis. Kaip šiandien tai veikia?
Kiekvienas laikmetis atneša daugiau šviesos ir supratimo. Daug religijų dar turi dualistinį pasaulio suvokimą. Judaizme vis tik yra likęs Toros mokymas, kuriame Dievas stovi ant žemės, kur gyvenimas yra neatsiejamas nuo religijos, kur tarnauti reikia visu kūnu. Galbūt mums atrodo jų religija per daug rituališka, su visais maisto švarumo įstatymais ir apsiplovimais, bet Dievas jų gyvenime eina kartu su tauta, kaip Jis ėjo dykumoje. Neturėdami jokio Dievo atvaizdo, izraelitai sugebėjo kartu su Juo kariauti karus, paskirti karalius, grįžti iš tremties, pastatyti Jam namus, valgyti su Juo kartu (aukas), šokti Jam ir giedoti. Čia, šioje žemėje. Ir jie laukė žemiško Mesijo. Nors Jėzaus kai kurie neatpažino, bet Jis atėjo taip pat labai žemiškai ir kūniškai. Su žmonėmis vaikščiojo, valgė, mokė. Jis davė Dievo karalystės "programą" šio pasaulio gyvenimui (palaiminimus ir kt.). Kas pripažįsta Jį savo Karaliumi, turėtų ir veikti (tarnauti), kad ta karalystė gyvuotų. Ne kažkur mintyse, bet pasaulyje. Ne taip kaip pasaulio "partijos" įsitvirtina ir valdo. Jis sake, kad kitokia Jo karalystė. Ji ateina nepastebimai. Be šauksmo gatvėse ir be prievartos. Ne iš viršaus, bet kaip druska pasūdo žemę. Kaip sėklos išaugina daigus - toje pačioje žemėje, kur akmenys ir usnys. Nėra kitos žemės. Juk visas pasaulis yra Dievo - Jis pasaulio Valdovas. Jo pakojis yra žemė. Gal galiu surasti Jo pėdsakus, Jo pasėtas gėrio sėklas, Jo paslėptus lobius. Visur. Ne tik savo bažnyčios ar bendraminčių teritorijoje. Visur pamatyti besiplečiančią Dievo karalystę. Tyliai ir kantriai. Kiekvieno žmogaus širdyje pasėtą gerumo sėklą. Padėkime vieni kitiems jas auginti ir gyventi čia su Dievo karalystės skoniu.
Žydai užrašydami šventus Dievo žodžius ant gyvulio odos padaro tą odą šventa. Žmogus įrašydamas į savo mintis Dievo žodžius padaro savo "odą" (kūną) šventa. Kiekvienas gyvenimas su Dievu padaro pasaulį šventa žeme.
"Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta... Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys..."(Iz 40) "Vis dėlto Viešpats delsia, norėdamas parodyti jums malonę; vis dėlto jis pakils, norėdamas atleisti, nes Viešpats yra teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!"(Iz 30) Ką galiu nuveikti laukdamas?
Prasideda Adventas - laukimo metas. Atrodo, jau esame sulaukę Atpirkėjo, bet kada jis sugrįš, gal ne mūsų reikalas, gal juokingai atrodo, kai bandoma spėlioti. Tačiau Biblijoje randame sąlygas, kurios turėtų nulemti Mesijo atėjimą ar sugrįžimą. Žydai Jo laukdami visaip bando paruošti "kelią", priartinti Jo atėjimą per savo dvasinį atsivertimą ir kitus veiksmus. Jeigu yra didelis netikėjimas, jeigu nėra taikos ir teisingumo, tada nėra ir vilties Jo sulaukti. Ar mes, pažinę Mesiją, turime kokias sąlygas, kad galėtume pagreitinti Jo sugrįžimą. O gal kaip tik mums baisi "pasaulio pabaigos" diena ir geriau jos nesulaukti. Dažnai ne taip suprantame Biblijos tekstus arba yra pabrėžiamas tik teismo aspektas. Jeigu gyventume neteisingoje santvarkoje, tai su nekantrumu lauktume teisingo Valdovo sugrįžimo. Ir jau ruoštume, bandytume Jo politiką įgyvendinti savo rate ar bent savo gyvenime. Jis norėtų grįžti į tą patį mūsų pasaulį, jei tik būtų Jo laukiančių. Šiandien atrodo utopija net ir paprastų žmonių geresnės valdžios ar santvarkos pasikeitimas, tuo labiau Mesijo sugrįžimas. Tačiau kaip tik sunkiausiais momentais, tremties sąlygomis pranašai kalbėjo apie Gelbėtoją ir nemelavo. Jų pranašystės įkvepia ir mus tikėti ir ruoštis. Kartais Biblinės metaforos atrodo tik gražūs palyginimai, bet jos skirtos mums padėti.
Kiekvienas žmogus turi suprasti, kur yra jo pasikeitimo sfera, kur yra tie dvasios vartai, kur galėtume atsiverti ir šviesti. Dievas yra skyręs kiekvienam specifinę misiją šiame pasaulyje, kurios išpildymas yra mano atpirkimas, mano tapimas geriausia mano "versija". Jis atidavė į žmonių rankas savo sukurtą pasaulį, atidavė savo paties funkciją - valdyti jį. Dievas įkvėpė žmogui savo dvasią - kūrybos dvasią, kad Jis pats toliau kurtų ir gyventų per žmogų. Adomas nesugebėjo to išpildyti. 2000 metų žmonija gyveno chaose, kitus 2000 metų - mokėsi tapti žmonėmis (per įstatymus), ir paskutinius 2000 metų gyvename Mesijo eroje, atpirkto, pataisyto žmogaus eroje. Kiek pasaulyje yra Jo dvasios, kitas klausimas. Bet turėtume patikėti, kad Mesijo auka pataisė žmogaus prigimtį, kad kiekvienas žmogus gali rasti dieviškumo liepsnelę savyje. Reikia tik pažadinti ir įpūsti ją. Jeigu ankščiau kovojome vidines kovas tarp savo proto ir širdies, tai ateina laikas tikėjimui. Jėzus visada elgėsi spontaniškai. Sekti paskui - reiškia išsilaisvinti, būti spontanišku. Kol mes neišbandysime savo prigimties, tol ji liks neperkeista. Prigimties šventumas yra daugiau nei mūsų pasirinkimai, daugiau nei religingumas. Bet vidiniai dalykai, pasąmonė keičiasi veikla. Sakoma galva ir kojos susiję. Kojos - tai veikimas. Galiu per dienas sėdėti ir mokytis Dievo išminties, bet tai manęs nekeičia. Tik pajudėjęs galiu sužinoti kur esu. Pataisymas vyksta žemiausiame lygyje, kojomis ant žemės. Kaip ir Mesijo kojos palies Alyvų kalną jo atėjimo dieną, rašo pranašai. Jei mano veikla bus neatitinkanti dvasios - irgi nieko nekeis. Yra tokie tarnai, kurie atlieka darbą ir pamiršta, gyvena savo gyvenimą. Atlieku religines apeigas, o gal ir gerus darbus - o paskui gyvenu sau. Bet yra verslininkai, kurie dieną naktį pergyvena. Jie nesako, kad Dievas pats pasirūpins savo pasauliu. Jie jaučia atsakomybę už savo kartą. Toks teisusis yra Dievo veidas. Jis gali nusileisti iki žemiausių pasaulio vietų, nebijodamas susitepti, kad išgelbėtų kitą. Estera Biblijoje sutinka tapti Babilono karaliaus žmona, nors tai buvo nuodėmė, kad išgelbėtų savo tautiečius. Šiandien niekas nereikalauja iš mūsų paaukoti gyvenimą. Bet visada yra galimybė kažkam pasišvęsti. Taip, kad būčiau visa širdimi susijęs su tuo ką darau. Net ir kalba yra tikra, kai iš širdies. Dievas tarė - ir atsirado šviesa. Kalba pilna jėgos ir dvasios. Ne tuščia. Turim atstatyti ir kalbos šventumą. Kalba yra žmogaus karalystė, kuri kuria ir tiesia kelius. Mesijo laikas tęsiasi. Viešpats delsia, norėdamas parodyti mums malonę. Duoda laiko ir galimybių kiekvienam ateiti į savo šventumą, į savo pilnatvę. Duoda ugnies ir dvasios gyventi ir tikėti Jo atėjimu ir Jo karalyste.
"Grįžkite pas mane, ir aš grįšiu pas jus,- sako Galybių Viešpats. Juk štai ateinu gyventi tarp jūsų. Taip, aš atsiųsiu savo tarną Atžalą. Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia."(Zach 1-4) "Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. Jėzus vaikščiojo po Saliamono stoginę. Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: kaip ilgai mus laikysi abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!"(Jn 10,22) "O kad išgirstumėte šiandien, ką jis sako!"(Ps 95) Hanukkah ir Adventas. Šventykla ir Mesijas.
Kartu su Adventu prasideda žydų Šviesos šventė Hanukkah. Noriu pasidalinti A. Blendo ir kitų mąstytojų įžvalgomis, sugretinti judaizmo ir krikščionybės šventes, kurios papildo viena kitą. Dievas apsireiškia istorijoje su tam tikrais įvykių pasikartojimais ir paralelėmis. Nors Hanukkah yra švenčiama kaip istorinė Makabėjų pergalė prieš Sirijos graikus 165m.pr, kai apgultyje esančioje Šventykloje iš vieno aliejaus indelio žvakidė stebuklingai degė net 8 dienas. Tačiau šios šventės prasmės reikia ieškoti ankstesniame įvykyje - pačios Šventyklos atstatyme. Ezros knygoje aprašoma, kaip būrelis Babilono tremtinių, sudėję visą savo turtą, auksą ir sidabrą, ėmėsi darbo. Padėję Šventyklos pamatus jie giedojo, dėkodami ir šlovindami Viešpatį. Tačiau daug žmonių, mačiusių pirmąją Saliamono Šventyklą, garsiai verkė, nes ši neprilygo pirmajai. Nebuvo galima atskirti džiaugsmo šauksmų nuo verksmo aimanų.(Ezr 3) Pranašas Agėjas kalba Viešpaties vardu ir ragina toliau statyti: "Imkitės darbo! Juk aš su jumis,- tai Galybių Viešpaties žodis! Mano dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!"(Ag 2) Pranašas Zacharijas patvirtina, kad Šventyklos atstatymas yra Dievo planas. "Krykštauk ir džiaukis, Siono dukterie! Juk štai ateinu gyventi tarp jūsų".(Zach 2) To meto aukščiausias kunigas Jeshua buvo aprengtas nauju rūbu (nuėmiau tavo kaltę). "Esate būsimų dalykų ženklas. Taip, aš atsiųsiu savo tarną Atžalą... Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia".(Zach 4) Šis sugriautos šventyklos atstatymas yra Mesijo įvaizdis, kaip iš apmirusios šaknies išauganti šakelė. Tai buvo ilgas procesas, kaip ir ilgas laikas iki Mesijo atėjimo, užtruko net 500 metų. Tamsiausiu ir šalčiausiu metu, kai vynuogės ir alyvmedžiai buvo be vaisių, ir dar naujų žiedų nesukrovę. Kai praeities nebėra, o ateitis dar nežinoma - ateina Dievo palaiminimas - pasėjamas grūdas į širdį ir auga, kaip Dievo namai. Ne mūsų jėga, bet Dievo Dvasia. "Grįškite pas mane, ir aš grįšiu pas jus". Atkreipkite savo širdis ir Dievas atstatys jus kaip savo Šventyklą.
Žvakidė pranašo regėjime ir 7 Viešpaties akys - tai Dievo rūpestis kiekvienu pasaulio elementu atskirai, kiekvienu žmogaus aspektu, papildant alyvmedžių šakelių duodamu aliejumi - Dievo dvasia. Tai nebuvo žmogaus rankų darbo aliejus, bet stebuklingai tekantis. Kaip Šventyklos apgulties metu neužgesęs žibintas. Kalno įvaizdis - sunkumai kelyje, mūsų neištaisyta prigimtis, bet Dievas yra ankščiau už visus kalnus. Jis pats yra didesnis kalnas, kur einama Jo garbinti, Mesijas - iškilęs iš gelmių, kaip kalnas uždengiantis ir sunaikinantis visas mūsų nuodėmių kalvas. Galiausiai akmuo - kaip Šventyklos puošmena, užbaigimas, tas, kuris laiko arkos sąramą. Visi šie įvaizdžiai kalba apie Jėzų - Jeshua, kuris bus ir aukščiausias kunigas, ir Dievo apsireiškimas tarp žmonių. Hanukkah - herb. žodis reiškia paruošimą ateičiai, kaip vaikų auklėjimas yra ruošimas jų ateičiai, bet rezultatas nežinomas. Šventykla buvo dėl Mesijo, kad priimtų Dievo šviesą iš tos ateities. Šventyklos laikai ruošė tautą vis uždegant daugiau žibintų, kaip Hanukkos žvakę. Per visas kartas ir įvairiais būdais Dievas duoda žmonėms vis daugiau šviesos. Dar kartą atėjo ta diena, Šventyklos atšventinimo iškilmė. Buvo žiema, turbūt blogas oras. "Jėzus vaikščiojo šventykloje po Saliamono stogine. Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!"(Jn 10) Bet Jėzus sako, kad jie netiki, nemato darbų ir negirdi. Galbūt kaip tie kurie verkė dėl Saliamono šventyklos, negalėjo priimti Jėzaus paprastumo. Jiems reikėjo Mesijo, kaip Dovydo. Jie giedojo šventines psalmes ir nesuprato, kad "šiandiena" yra tada, kada išgirstamas Dievo balsas (Ps 95). Mesijas ateis, kada žmogus girdės jo balsą ir neužkietins širdies. Avys - tai Dievo kaimenė, tauta per klausymą. Dar prie Sinajaus kalno izraelitai girdėjo Balsą, bet ne visi Jo klausė. Jėzų klausinėję žydai panašūs. Jėzus kalba palyginimais, o jie girdi tiesiogiai. Jie nesupranta minties, nemato ženklų.
"Aš ir Tėvas esame viena" - ta šviesa Jėzuje negali pasibaigti, jo ryšys yra kaip aliejus žibinte, Dievo Dvasia. Žydai stvėrėsi akmenų. Nors buvo girdėję :"Esate dievai, jūs visi Aukščiausiojo sūnūs"(Ps 82), kuriems skirtas Dievo žodis. Kas ryšyje su Tėvu, yra pripildomi nesibaigiančio aliejaus šviestuvai. Jie šviečia ta pačia Mesijo šviesa. Šventyklos nebėra. Ji persikėlė į žmonių širdis. Kiekvienas gali rasti užslėptą Dievo šviesą savyje. Tik tamsoje ji matyti. Hanukkos žvakės ar Kalėdų eglutės keliauja į aikštes, į miestus, į pasaulio tamsą. Nebeužtenka apsišviesti tik savo kambarėlį ar savo namus. "Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje". (Mt 5,16)
.jpg "sviesa")
"Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė."(Jn 1) "Patyrusieji vargą neliks tamsoje, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė".(Iz 9) "Kai Viešpats parvedė Siono tremtinius, mes buvome lyg sapne."(Ps126) "Tešviečia mums jo veidas"(Ps 67) "Tavo žodis - žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui".(Ps 119) Mesijo šviesa mūsų dvasioje. Atpirkimas viso žmogaus. Kaip atsibusti iš tremties sapno.
Paskutinės Hanukkos - šviesos šventės dienos. Noriu papildyti keletu minčių iš Šteinzalco ir Nahmano pokalbių apie tą Dievišką šviesą. Jau kalbėjome, kad šventyklos atstatymas ir atšventinimas yra siejamas su Mesijo atėjimu. Laukdami Kalėdų mes taip pat iš naujo išgyvename ir dar kartą prisimename, ką mums reiškia Mesijas. Žmogus yra kaip Dievo šventykla, nes Dievas duoda ne tik gyvybę, bet ir savo dvasią. Atstatyti šventyklą reiškia atstatyti ir žmogų. Tokia yra Mesijo - Atpirkėjo misija. Mesijo tikslas yra atnešti tamsoje esantiems šviesą. Bet neužtenka uždegti žvakelę lange. Sakoma, žmogaus dvasia šviečia, jo veidas šviečia. Tai nėra šviesa iš išorės, kuri mus paliečia dvasinio pakylėjimo metu ar maldingoje bendrijoje. Reikia rasti tą užslėptą Dievišką šviesą savo dvasioje ir ištraukti ją. Ji šviečia iš tamsos, pasirodo nuodėmių fone, ar kaip išmintis - kvailysčių fone. Kitaip jos nematytume. Mesijo užduotis yra ištraukti net patį nuodėmingiausią žmogų, surenkant jo geruosius taškus ir prikelti jo dvasią.
Malda yra laiptelis, kuris padeda ištaisyti dalykus. Kad pažiūrėti į pasaulį kitaip - pozityviau, žmogiškiau, be baimės. Reikia šiek tiek palypėti aukščiau. Tikintysis turi dvasios sparnus. Nors yra gyvenimo ribos, jis vis tiek trokšta Dievo artumo. Jis šiek tiek aukščiau nei žemė.
Mesijas yra tas, kuris užjaučia, nes užuojauta pakelia kitą, jis kenčia kartu su suklupusiu. "Neteisingame" pasaulyje turi apsireikšti gailestingumo dydis, kaip šviesa tamsoje. Mesijas perdavė savo dvasią, meilės ugnį savo mokiniams ir trokšta kad ji degtų. Jis persikelia į mūsų širdis, kaip vidinė šviesa. Kiek manyje yra tos užuojautos pasauliui ir sau, tiek gali tęstis atpirkimo darbas, tiek yra vis šviesesnės mūsų Kalėdos.
Žmogaus dvasia nuolat žvelgia į savo dangiškąjį Tėvą. Bet jai sunku atsigręžti į žemę ir priimti kūną, kaip savo sužadėtinį. Kiek mano dvasia gailestinga kūnui, tiek jis galės pasikeisti. Kiek yra tikros meilės tarp sužadėtinių, tiek bus šviesos jų veiduose.
Biblinis pasakojimas apie Juozapą ir jo brolius, kurie norėjo nužudyti jį. Tik po 22 metų susitikę jie atranda gailestį: "kodėl mes negirdėjome jo maldos". Kiekvieno žmogaus dvasioje esanti užuojauta yra Mesijo dvasia, kuria reikia sekti. Mes suprantame, kad mūsų protas, emocijos gali pasiekti Dievą, bet kaip gali kūnas? Susitikę su Dievu žmonės patirdavo kūno drebulį. Dovydas giedojo: "o kad visi mano kaulai šlovintų Viešpatį". Dvasia nėra abstrakti, bet turi tikslą - veikti pasaulyje. Jos skausmas yra, kad negali išpildyti savo esmės. Dvasia neveikia tiesiogiai, bet per mūsų kūną, per sąmonę. Jos nerealizacija yra depresija. Kartais net nežinai, kas skauda ir kas yra ne taip. Žmogus gali kentėti visą gyvenimą ir nesuprasti, kad skausmo šaltinis nėra jo kūne ar gyvenime. Kartais bėgame ir aliname kūną, kad pabėgti nuo savęs. Tačiau būtent kančia pažadina tą paslėptą žmogaus dvasią iš Dievo ir kaip motina gimdo ją skausmuose. Pirminiai Dievo ieškojimai būna proto lygmenyje, iš knygų, bet gyvas tikėjimas tik iš patirties. Skausmo niekada nereikia ieškoti, jo pilnas gyvenimas. Jei Dievas nori apvalyti žmogaus dvasią, jis atveda į tokias patirtis. Juozapas Egipte buvo neteisingai apkaltintas ir įmestas į kalėjimą. Susitaikė. Tokia Dievo valia. Tik po 12 metų pradėjo raudoti ir melstis: "nejaugi Dieve leisi man čia supūti".
Ateina laikas dvasiai išsiveržti. Prabusti. Kai Viešpats parvedė tremtinius, kaip rašo psalmė, jie buvo, kaip sapne. Tremtis - tai sapno būsena, kur nėra logikos, o tik vaizduotė. Sapne gali būti sujungti nesuderinami dalykai. Tremtis yra kada žmogus gyvena tarsi dvejose realybėse ir to net nepastebi. Yra gyvenimas pasaulyje su savo rūpesčiais ir kitas laikas su Dievu. Vaizduotė yra sujungimo priemonė. Ji piešia visokias priežastis ir pasekmes ir laiko tuos pasaulius kažkokiam vaizde. Išėjimas iš tremties yra prabudimas. Prašykime Dievo šviesos atskirti dalykus, išminties pamatyti, kas nesiderina ir kas trukdo dvasiai šviesti.
Kaip tiesiogiai negalime žiūrėti į saulę, taip ir Dievo šviesa, Jo vardas JHVH yra per stiprus. Mozė turėjo užsidengti veidą. Dievas duoda mums tarsi filtrą, apriboja save atsigręždamas veidu į žmogų, per žmogišką pavidalą - Mesiją Jėzų. Dabar yra Jo užuojautos ir meilės laikas. Sakoma, kai Jo šviesa apsireikš pilnai- teisieji pamatys savo mokytoją ir išgis jo malonėje, o nusidėjeliai sudegs toje šviesoje. Nes šviesos esmė yra Elohim - Viešpats (teisėjas).
Jeigu krikščionys nebūtų pametę Mesijo dvasios, gyventume visai kitokiame pasaulyje... būtų daug šviesiau. Nebūtų buvę kryžiaus karų ir inkvizicijos. Bet turbūt ir mums yra skirta pereiti per dykumą ir tremtį, kaip judėjams. Vietoj to, kad priimtume dvasios laisvę ir gyventume meilės principu, kūrėme religines formas, įstatymus ir dogmas. Vis dar gyvename tremtyje, kol bandome vaizduotės pagalba suderinti pasaulio ir Dievo dalykus, gyvename kompromisais. Ir tai atrodo normalu. Bet Mesijo dvasia negali būti prievartos, net įtikinėjimų ar bauginimų dvasia. Ji nereikalauja aukotis per prievartą ar gėdinimus. Būdavo liūdna tai išgirsti iš mūsų tikėjimo vadų. Bet tai tremties dvasia. Ji negali vesti tautos, negali įpūsti ugnies. Mesijas vis dar mus vaduoja, žadina ir veda iš dykumos, iš mūsų tremties, kur net Dievas yra ištremtas į tam tikrus rėmus. Galbūt šitas metas, nuo Mesijo gimimo iki jo sugrįžimo yra ir mūsų kelionė iš sapno į tikrą šviesą.