Kas tas žmogus, kad jį atsimeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų."(Ps 8,5-7)
"Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį dėmesį! Kasdien jį lankai, kiekvieną akimirką jį bandai! Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs ir neatstosi, kol nurysiu seiles?.. Juk netrukus gulėsiu dulkėse, ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus."(Job 7,17-21).
"Kas tas žmogus?.." - tema atrodo begalinė, klausimas per gilus, apimantis visą Bibliją ir visą gyvenimą. Klausiausi neseniai žydų mąstytojų... jie sako, kad religijos tikrumas yra jos aktualumas. Visi klausiame, "kas aš?" Atsakymų ieškome psichologijoj, dar kur nors... bet pabandykime nors truputį pažvelgti į žmogų ir į save Dievo akimis, per Bibliją. Ne iš išorės, bet iš vidaus. Nuostaba mane apėmė, kai išgirdau tiek veiksmo iš Dievo pusės žmogaus atžvilgiu. Jis atsimena, rūpinasi, apvainikuoja garbe ir didybe, aukština, kreipia dėmesį, lanko, bando, neatstoja, vėl ieško... tai kas aš? Man nesuvokiama yra Dievo širdis ir Jo rūpestis, Jo požiūris į kiekvieną žmogų. Ką Jis į mane sudėjo? Kokią gyvybę davė, kad būdamas mirtingas, nešioju savyje Jo begalinę dvasią. Ne kur nors aukštybėse, bet giliai savo sieloje ieškau savo Kūrėjo: " Elohim tavo viduje!"
"Kas tas žmogus, kad jį atsimeni..." (Ps.8,5) Pratęsiant ankstesnio posto mintis, sustokime ties žodžiu "Atsiminti"... Ką man reiškia ką nors atsiminti? Kaip aš jaučiuosi, kai mane atsimena... Kas yra mano atmintyje?.. Aš jus atsimenu, gal ne visus vardus, ir kaip džiugu, kai kitas irgi atsimena... neseniai supratau atminties vieną aspektą, kad būtent tai yra galimybė palaikyti ryšį, kai negaliu būti fiziškai šalia. Patyrinėkime savo atmintį. Atrodo, kad širdyje gali būti sudėti mums brangūs artimieji, kai kurie jau anžinybėje, bet paprasčiausios atminties dėka, jie yra vis dar ryšyje, o kartais arčiau už esančius šalia. Jeigu mes būdami žmonės galime išlaikyti tokį ryšį, tai koks stiprus yra Dievo ryšys su žmogum, kuris nuolat atmena žmogų, mane. Juk apsidžiaugiam, kai kas nors iš pažįstamų mūsų nepamiršo, o kaip apsidžiaugtume, jei suprastume, kad viso pasaulio Viešpats, ne kokios nors šalies karalius, ir net ne popiežius, bet pats Dievas mane atsimena... o gal aš galiu nors truputį atsakyti Dievui tuo pačiu - kartais Jį prisiminti... tik tiek... taip ir Jis bus mano širdyje tarp mano artimųjų, taip palaikysiu ryšį su tuo, ko negaliu paliesti... Yra dar kita atmintis, kuri primena nuoskaudas ir puoselėja neapykantą. Ji nekuria dvasinio ryšio, bet stengiasi tą asmenį pamiršti, atsiriboti... ką daryti? O ji vis išlenda į atminties paviršių ir mane liūdina. Aš nebijau pavartyti praeities puslapių ir bis iš naujo pasižiūrėti, gal kartais ir ten rasiu šviesos. O koks tas žmogus, kuris man sunkus, yra Dievo atminty? Ir atmintis gali apsivalyti Dievo šviesoje..
" Kas tas Adomo sūnus, kad juo rūpiniesi? (Ps 8, 5)
Koks yra Dievo rūpestis? Su kuo galėčiau jį palyginti? Kaip patiriu Dievo rūpestį? Kur jis mane veda?.. Biblija kalba apie Dievą įvairiais žemiškais įvaizdžiais, kad galėtume nors truputį Jį suprasti. Taip atsiskleidžia įvairūs aspektai to begalinio Dievo per mūsų žemiškas patirtis. Jis rūpinasi savo kūriniu žmogumi, kaip tėvas, guodžia kaip motina. Ir Jis nori kad vaikai užaugtų, panašūs į tėvą, bet kiekvienas taip pat ir kitokie. Juk mūsų vaikai nėra mūsų kopijos ir mes norime, kad jie būtų savimi. Žydai augindami vaikus pirmiausia išmoko užduoti klausimus, nebijoti eiti į diskusiją, mąstyti. Vaikščioti išmokti galima tik klumpant. Suklupimai yra skirti mokytis. Tėvas moko priimti pasaulį kaip iššūkį - nesusitaikyti pasyviai su tuo kas yra, bet prisiimti atsakomybes. Taip užaugina vaikus ir paleidžia būti laisvais. Tik tapę patys tėvais, vaikai gali suprasti, kas yra tėvas ir jo rūpestis. Galvoju, ar aš jau galiu vaikščioti? Ar reikalauju, kad Tevas mane dar nešiotų ant rankų? Pasižiūrėjus atgal - daug suklupimų, bet visada ištiesta Tėvo ranka. Ar jau esu laisva? Galiu prisiimti atsakomybę ir tęsti Tėvo darbus? Mūsų ribotame žmogiškume yra Tėvo dvasia, kuri šaukia Abba - Tėve... Jis mumis nuolat rūpinasi ir augina didesnei vidinei laisvei būti savimi...
"Kas tas žmogus... Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save"(Ps 8,5) " Pagal savo paveikslą sukūrei jį; kaip vyrą ir moterį sukūrei juos." (Pr1,27)
Pamąstykime toliau... Kam Dievas sukūrė pasaulį? Kodėl žmogus toks išaukštintas? Ko Dievas nori iš manęs? Koks tas paveikslas, pagal kurį Jis kūrė yra manyje? Yra toks žydų pasakojimas, kad Dievas sukūrė pasaulį dėl 3 dalykų: pirmiausia jam buvo liūdna, paskui reikėjo to, ką galėtų mylėti, veidas į veidą (arba širdis į širdį), todėl žmogus taip arti Dievo savo panašumu ir galiausiai Dievas pasidarė sau problemą... Jis būdamas begalinis ir visagalis, sukūrė problemą, kurios pats negali išspręsti. Kurdamas kūrėjas turėjo apriboti save, padaryti savyje vietos kūrinijai, taip dalis Kūrėjo pabyra po Kūriniją, kaip mažos liepsnelės, kurias reikia surinkti... Man labiausiai patinka ta mintis, kad Dievas būdamas meilė, negali tik sau egzistuoti, bet padaro savyje vietos kitam, pasauliui. Taip, kaip mūsų širdyje atsiranda vietos gimusiam kūdikiui, sutiktam draugui, mylimam žmogui... kad mes esame visada Dievo širdyje. Čia galiu palyginti tai, kaip myli Dievas, Jis dar iki mūsų atsiradimo padaro vietos- t.y. myli ne dėl mūsų sąvybių, besąlygiškai. Juk ir tėvai savo vaikus myli vien dėl to, kad jie yra jų vaikai... Galvoju, kad tą Tėviškumą Dievas labiausiai perdavė mums kaip savo paveikslą. Dar noriu pasidalinti mintimi apie žmogų, kaip vyrą ir moterį. Žydų mąstytojai Biblijoje mato daug prasmių. Viena tokia mintis yra, kad viską, kas aprašyta Biblijoje, galima rasti žmogaus viduje. Nors žmogaus kūnas ribotas, bet jo siela begalinė, kurioje yra būtent begalinio Dievo "blankus" paveikslas. Vyras ir moteris, ne lyčių atžvilgiu, bet Dievo kūrybos prasme, yra tarsi du skirtingi dvasios poliai, kurie yra kiekviename žmoguje, kaip protas ir emocijos, kaip diena ir naktis, kaip tvarka ir chaosas. Visa yra Dievo sukurta ir visa yra gera. Sąjunga vyro ir moters - tai balansas, pasaulio charmonija, kuri veda į naujo kūrimą, kuri padaro žmogų kūrėju, kaip Dievą. Kai manyje yra pusiausvyra tarp proto ir jausmų, kai aš galiu priimti ir chaosą, kaip Dievo planą, iš kurio ateina sprendimai, kai dvasios naktis Dievui nėra naktis, o tik Jo rankų darbas, kad ieškočiau šviesos... Jeigu Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, vyrą ir moterį, sukūrė juos, tai Dievas yra vyras ir moteris kartu, tobuliausia jungtis, išmintis ir meilė, protas ir jausmai, diena ir naktis... bet koks noras iškelti vieną arba kitą pusę, bet koks disbalansas žmoguje ar pasaulyje veda prie netobulumo ir mes tai galime pajusti savyje.
"Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: "Tebūnie šviesa! Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. "(Pr.1,1-5) Perskaitykime dar kartą pasaulio sukūrimo istoriją kiek kitaip, bet su tuo pačiu klausimu "Kas yra žmogus? Iš kur jis atėjo ir kur keliauja?
Taip prasideda Biblija. Daug kartų girdėta pasaulio sukūrimo istorija. Šiandien pabandžiau pažvelgti šiek tiek kitaip, kaip kai kurie žydų mąstytojai bando atrasti Biblinius pasakojimus, personažus ar įvykius tarsi tai vyktų žmogaus viduje ir taip būtų galima šiek tiek pažinti žmogų iš Dievo perspektyvos, iš Biblijos. Jeigu dangus ir žemė yra kaip siela ir kūnas, tai žmogaus gyvenimas yra nuolatinis bandymas sujungti šiuos du taškus savyje, tarp kurių yra didelis atstumas. Žemė, iš kurios žmogus padarytas yra ta padrika tamsi bedugne - žmogus vis dar yra paslaptis, jo pasąmonė ir vidiniai dalykai. Dievo dvasia dvelkė viršum vandenų - koks gražus šitas įvaizdis, jei jį susiesime su gyvybės pradžia motinos įsčiose. Gyvybė - Siela iš Dievo ateina į tą tuščią žemę : "taip žmogus tapo gyva būtybe". Viskas vystosi ir auga, kaip gamta. "Tebūnie šviesa!" Dievas duoda savo šviesos šitai žemei, nes joje buvo tik tamsi bedugnė. Kas gali būti šita šviesa? Gal tai Dievo išmintis? Protas? Bet žemė dar pagimdė visų rūšių gyvūnus (Pr 1,24). Biblijoje laukiniai gyvūnai dažnai vaizduoja žmogaus instinktus ir aistras. Bet Dievas juos atidavė žmogui, kad valdytų. Žmogus davė jiems vardus. Tai žemė juos pagimdė - kūnas. Pagaliau žmogus buvo įkurdintas Edeno sode su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gėrio bei pikto pažinimo medžiu. (Pr 2,9) Gyvybės medžio vaisiai teikė žmogui amžiną gyvenimą.(Pr 3,22) O paragavęs nuo gero bei pikto pažinimo medžio, žmogus turėjo mirti". (Pr 2,17) Nes "žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus" (Pr 3,1). Kas tas žaltys, kokia žmogaus aistra veda žmogų suabejoti Dievo žodžiu? "Ar tikrai Dievas sakė?.." Nepasitikėjimas atskiria žmogų nuo Dievo ir nuo vienas kito. Paskui puikybė: " aš pats žinosiu, kas gera ir kas bloga", man Dievo nebereikia. Žinoti, kas bloga ir kas gera yra daryti teismą. Tokiu būdu žmogus atsisėda į Dievo vietą. Bet ar gali ribotas žmogus savo protu priimti visą Dievo pažinimą ir išmintį? Jis tik supranta koks jis ribotas ir skurdus. Žmogus išsigąsta ir slepiasi nuo Dievo po visokiais "lapais" - savo įvaizdžiais, kad tik nepasirodytų nuogas - toks, koks jis buvo Dievo Artume, kaip Dievo kūrinys su visa savo kuklia prigimtim ir nejautė jokios gėdos (Pr 2,25). Ką gi daro Dievas, Tėvas, kurio vaikas sako: "man nebereikia tavęs, aš pats viską žinau ir galiu..." Tėvas aprengia jį drabužiais iš kailių (palieka su jo instinktais) ir išleidžia. Juk Dievas atidavė valdyti žmogui visus savo rankų darbus. Jis leidžia jam būti ir teisėju. Dievas tarė: "Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta... kad jis kartais negyventų amžinai!" (Pr 3,22) Ir tik iš savo gailestingumo Dievas duoda žmogui numirti, kad sugrąžintų jį iš kur jis išėjęs. Tai septintoji diena, poilsio diena, kurią Dievas palaimino ir padarė šventą (Pr 1,2). Kiekvieną šabą žydai stengiasi išgyventi "amžinybės" jausmą, sugrįžimą į Edeną, vienybę su Kūrėju ir poilsį Jo artume. Kaip būtų malonu, kad Dievas apžvelgęs visa, ką buvo padaręs mūsų gyvenime, matytų, kad buvo gera.
" Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera" (Pr 1,31). Pasaulio sukūrimo istorija, kurios gelmė yra neišsemiama, gali būti gražiausia Dievo Apsireiškimo žmogui istorija.
Tai ne tik gamtos evoliucija, kurios varomoji jėga - dvasia iš Dievo, bet ir žmogaus evoliucija, tiek išorinė bet dar labiau vidinė. Jahvė- Esantysis- kaip būtis yra kiekvienoj gyvybėj ir jame yra visa. Todėl " kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios, ar atsitolinti nuo tavo Artumo?"(Ps 139) Bet su meile ir drebuliu noriu atsiliepti "štai aš esu". Ir Dievas atveria man vis daugiau savo paslapties, o aš vis bandau nuspėti Jo veidą, pagal kurį esu sukurtas. Kai vaikas piešia primityvius vaizdus kol nesuauga, taip mano dvasia atsiverdama gali vis daugiau priimti man atsiveriančio Dievo paslapties. O aš sakau "Tavo pažinimas man per nuostabus, per gilus, aš negaliu jo pasiekti." (Ps 139) Ne teoriškai ar išoriškai, beg iš vidaus savo Dvasia Dievas išjudina mane didesniam ieškojimui. "Eik, -sako man širdis, -ieškok jo veido!(Ps 27,8) Čia yra žmogaus stebuklas, kad jis tobulėdamas, atsiveria savo protu vis didesnėms galimybėms pažinimo, o Dievas vis labiau atidengia save žmonėms. Kiekviena tikėjimo patirtis yra asmeniška ir unikali, Dievas reiškiasi skirtingai kiekvieno žmogaus gyvenime, bet Jis yra tas, kuris visus ir apjungia. Kažkokiu paslaptingu būdu Dievas mėgaujasi kiekvienu savo kūriniu ir žmogumi: "ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera."(Pr 1,31)
"Tuomet Dievas tarė: tebūnie šviesa... (Pr 1,3) "Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! - sušvito mūsų širdyse... deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose..."(2Kor 4, 6-7) Kiek yra Dievo šviesos, tikėjimo mūsų pasaulyje, visuomenėje, namuose ir galiausiai širdyje?.. Ir kas šiandien yra šviesa? Ar mūsų moliniai indai pajėgūs ją priimti?
Prieš tęsiant kelionę su Biblija, norėčiau pasidalinti girdėtomis mintimis apie jos aktualumą ir suprantamumą. Girdime padrąsinimą patiems skaityti Dievo žodį, bet kiek kartų atsiverčiame ir randame jį užrakintą tarsi 7 spynomis... arba pasidaro baisu dėl ten aprašytų įvykių, pagalvojame, kad tai nieko bendro neturi su mūsų laikais. Žydų mąstytojai ištisus šimtmečius ieškojo ir tebeieško Dievo žodžio prasmių, gal greičiau gelmės, kuri yra begalinė. Juk būtų taip paprasta, kad kas nors mums viską paaiškintų ir surašytų kaip taisykles visiems laikams. Žydai ir tai padarė Talmude. Bet ateina kita žmonių karta ir vėl pasidaro nebesuprantama, o tada ir nebeaktualu. Aš pati nežinau kokiais žodžiais galėčiau papasakoti savo vaikui, koks mano tikėjimas. Vėl reikia žmonių, kurie atsidėtų Dievo žodžio studijoms ir " išverstų" mums jo prasmes arba duotų kokį raktą, kuris tiktų mūsų laiko durims, kuris atrakintų ir žmogaus širdies (supratimo) duris.
Daugelis religijų susiduria su savo aktualumo, t.y. relevantiškumo problema. Ortodoksai stengdamiesi išlaikyti tikėjimo šventumą, bando nieko nekeisti ir atsiduria visuomenės užribyje, modernistai eina į kitą kraštutinumą, kai užsiima įvairiom dvasinėm praktikom, centre iškėlę žmogaus psichologinius poreikius. Kokiu keliu mums eiti, kad dar išlaikyti tikėjimo šviesą ir kad ji dar šviestų tamsoje? Religija vystosi kultūriniame kontekste. Todėl reikia bandyti suprasti, koks dabar yra pasaulis, kuo gyvena mūsų jaunimas, kokie yra klausimai jo mintyse, galiausiai, kokia kalba jis kalba, ir tada gal pavyktų papasakoti "pasaką" (Bibliją) iš naujo. Bet pirmiausia, tos "pasakos" mintį turiu pati suprasti. Kiekvienais metais žydai švenčia Toros dovanojimo šventę, kai Dievo žodis, tarsi pabirusios raidės (Mozė sudaužė akmenines plokštes) yra dovanojamas iš naujo. Taip kiekviena karta gauna naują Torą, iš tų pačių raidžių (žodžių), bet su nauja mintim, vis gilesne mintim.
Kokia galėtų būti mūsų kartos tikėjimo kalba? Girdėjau tokias mintis, kad šiuolaikinės kultūros kalba yra psichologijos kalba. Iš tiesų, žmogui rūpi, kas jis yra ir dar giliau- kas jo viduje, jo sąmonėje ir pasąmonėje. Žmogus yra visko centre. Psichologija tyrinėja žmogų, bet neturi tokio vertinimo, nedaro "teismo". Krikščionybėje ilgą laiką buvo svarbiausia pažinti kas bloga ir kas gera. Ar tai neprimena istorijos su pažinimo medžiu, kuris tapo žmogaus nuopoliu, kai tapo teisėju Dievo vietoje. O Dievas (Jėzus) sako: neteiskite ir nebūsite teisiami... Gal jis geriausias psichologas, kuris pažįsta žmogaus giliausius širdies sumanymus. Dievas mato priežastis, o mes tik pasekmes. Jeigu religija- tikėjimas sugebėtų atsinaujinti kiekvienoje kartoje ir jai suprantama kalba pasiūlytų tobulėjimo kelią, atsakytų į jauno žmogaus giliausius vidinius ieškojimus, tikiu, kad Dievo šviesos būtų vis daugiau.
Krikščionybė savo pradžioje buvo kaip naujovė, kaip laisvo žmogaus religija, kuriam nereikėjo kažko įrodinėti ar su kuo nors kovoti, kad būti krikščioniu. Taip, jie buvo persekiojami ir žudomi, bet mirdavo dvasioje laisvi. Bet kada mumyse atsiranda priešprieša, kai mes pradedame save lyginti su kitu, kad įrodytume esą krikščionys, padarome tą kitą savo priešu, nesvarbu, kad jis nusidėjelis. Kaip tas fariziejus sakome Dievui, žiūrėk, aš ne toks kaip jis...Vis dar išlieka požiūris, kai pirmiausia matau, kas bloga. Žinoma, tamsa niekur nedingo... bet pakeitus žvilgsnį, sudėjus kitur akcentus, galėtume prisijaukinti ir tuos, kurie atsidūrė kitoje stovyklos pusėje. Savo atžvilgiu taip pat galiu pirmiausia ieškoti šviesos ir tik po to, šviesoje, pamatyti savo klaidas. Galbūt neteisingas supratimas išpažinties ir įstatymų padarė tikėjimą našta ir vergove. Jeigu toks koks esu pradėčiau ieškoti Dievo šviesos, tai ta šviesa mane nuvestų ne tik į atgailą, bet ir į atdivertimą - pasikeitimą. Kiek kartų aš nusivyliau savimi, kad niekas nesikeičia po išpažinties, vis daugiau bandydama surasti nuodėmių, ir tik tamsos daugėjo... Tada geriau pakelt akis į Dievą. Jo pažinimas, nesvarbu kaip žemai bebūtum, jau yra daugiau šviesos, o tavo blogi darbai pavirsta gerais. Tai tik keletas pamąstymų, kaip galėtume sudėlioti kitur akcentus ant tų pačių tikėjimo tiesų pagal mūsų laikmečio žmogų. Jeigu viduramžiais nebuvo turbūt nė vieno žmogaus, kuris nepagalvotų apie Dievą, galbūt iš baimės, bet žmogus ieškojo Dievo, tai dabar Dievas ieško žmogaus... padėkime Jam.
Sakome, tiek daug tamsos... internetas pilnas purvo... ar galim uždrausti tai, sunkiai... bet galim ten įnešti šviesos. Rašyti, kurti, daryti gera... visur galima įnešti daugiau šviesos... Galbūt sakysit, kur tada krikščioniškas kuklumas, ar aš galiu save rodyti? Visada lieka riba tarp puikybės ir nuolankumo. Bet Dievas mato mūsų gerus ketinimus. Geriau užsiimti gerais darbais, o puikybė pati pasitrauks. Reikia labiau bijoti melagingo nuolankumo, kuris nužudo Dievo šviesą sieloje, nužudo ir patį žmogų su jo vidiniais troškimais. Vienas žmogus pakilęs link Dievo, pakelia visus.
"Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: "Kur tu?"(Pr 3,9) Tai pirmas Dievo klausimas žmogui. Žmogus klausė Dievo: "Kas tas žmogus?" O Dievas klausia: "Kur tu?" Galbūt surasdamas save, kur esu Dievo atžvilgiu, suprasiu ir kas esu...
Kai pradėjau dalintis su jumis mintimis apie tikėjimą, nežinojau kokiu būdu galėčiau tai padaryti. Nesu teologė, nei biblistė, bet atradau kitą priėjimą prie Biblijos, kuris man pačiai padeda atsinaujinti savo tikėjime. Tai daugiau būtų filosofiniai apmąstymai tikėjimo patirties. Tokia religijos filosofija, kuri nėra formali ar abstrakti, bet situatyvinė, sprendžia religijos problemas per asmeninę patirtį. Filosofija paprastai kelia klausimus, o teologija turi atsakymus. Aš pasidalinsiu su jumis man rūpimais klausimais ir asmeniniais pamąstymais apie galimus atsakymus, bet ne galutines tiesas. Manau, kad ne aš viena turiu įvairių tikėjimo klausimų, bet dažnai juos nustumiame į šoną ar net jų bijome. Tačiau būtent vidinis konfliktas mus išjudina eiti pirmyn ir tobulėti. Kaip geras Tėvas ugdo savo vaikus padrąsindamas klausti, mąstyti ar netgi ginčytis, mes taip pat galime Dievui užduoti įvairiausių klausimų. O Jis visada randa būdų, kaip atsakyti.
Kalbėjimas apie Dievą - dar nėra tikėjimo aktas. Nors savo protu stengiamės vis daugiau pažinti, savo darbais vykdyti Dievo valią, tačiau tikėjimo patirtis yra daug toliau už mūsų proto ribų. Kai Dievas klausia: "Kur esi?" Jis ieško manęs Edeno sode. Kur gi tas sodas? Ar aš galiu surasti vietą, kur gyvena Dievas - Dvasia. Jeigu praskleisiu savo dvasios krūmynus, gal pamatysiu tą vietą, kur mane šaukia Dievas. Tikėjimo šaknys nėra jausmai, nėra ir dogmatika ( išmoktos tiesos), bet vidinis susitikimas dvasioje su Dievu. Dažniausiai tai būna toks sukrėtimas ar nuostaba, o gal baimė ir drebulys, kuris apima visą kūną ir sielą prieš Dievo paslaptį. Tai nėra iš pažinimo, bet labiau iš vidinio suvokimo Dievo būties. Kaip Adomas ištarė: " Išgirdau tave vaikščiojantį ir nusigandau..." Tokia yra Dievo baimė - iš nuostabos ir sukrėtimo. Toliau dvasia vedama smalsumo nori sužinoti daugiau ir daugiau, apie Tą, kuris palietė mane giliausioje mano būties tikrovėje. Taip, tai yra tikrovė, Dievo tikrovė, nes tokius tikėjimo išgyvenimus liudija įvairių laikų žmonės. Giluminė teologija kaip tik tiria tokius tikėjimo momentus kurie atsiranda dėl vidinio sukrėtimo. Pats Dievas pažadina įvairiais būdais mūsų dvasią, šaukdamas: Kur tu? Tik Jis vienas gali pasiekti mūsų būties gelmes, gali mus pakviesti į gyvą susitikimą. Jo akivaizdoje pradedu suprasti ir kas esu. Taip prasideda tikra tikėjimo kelionė.
.jpg "zmogus")
Žmogus atsiliepė: Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau... (Pr 3,10) Kur ta vieta, kur žmogus dar galėtų išgirsti Viešpaties Dievo žingsnius? Mistika ar beprotybė? Ko aš bijau?...
Girdėjau gražų pasakojimą apie tai, kodėl uždengia nuotakos veidą. Jaunasis pabučiuodamas nuotaką užsimerkia. Jungtuvės pirmiausia įvyksta Danguje, palaiminimas ateina iš Dievo. Uždengtas nuotakos veidas yra simbolis nematomos tikrovės. Kur gi ta vieta, kur Dievo buveinė, tas Edeno sodas, kur dar girdėti Jo žingsniais? Sako net angelai to klausė. Ir samarietė Jezaus klausė, kur ta vieta, kur Dievą garbinti? Dvasia ir tiesa.
O jeigu rimtai pagalvoti. Einu į bažnyčią, švenčiu šventes, darau gerus darbus... bet kur ta vieta mano dvasioje? Kiek pas mane pasaulio triukšmo, kad aš vargiai girdžiu kažkokius žingsnius... Nežiūrint to Dievas vis dar vaikšto ir mūsų dienomis, ateina iki mūsų namų ir iki mūsų širdies. Visa Biblija kalba apie Dievo kelionę su savo išrinktąja tauta per pasaulį. Ten galima rasti nuorodų, kaip miške, kurios mus nukreiptų link tos vietos, kur geriau būtų girdėti Dievo žingsniai. Kol kas tik žingsniai...
Jei sugebėsiu kartais pabegti į gamtą nuo pasaulio triukšmo, jau būsiu arti Dievo sodo. Juk kiekvienas kūrinys yra Jo rankų darbas. Nuostaba ir pasigėrėjimas yra mažas Dievo aidas mano viduje.
Dar yra tokia vieta mūsų dvasioje, kai mes norime daryti gera ( ne dėl naudos ar noro padirodyti). Abraomas negalėjo gyventi be svetingumo, visada šelpdavo vargšus. Ir štai vieną dieną sulaukė paties Dievo apsilankymo. (Pr 18,1) Kur yra mano vieta, kada aš darau daugiau, nei privalau. Nebūtinai tai turi būti vargšai. Bet išeidamas už savo paties ribų (pareigų) aš einu link susitikimo su Dievu. Nežinau, kada Jis ateis, bet Jo žingsiai yra gerumas mano dvasioje.
Kitas ženklas gali būti baimė, kuri mane sustabdo, kad nepadaryčiau ką blogo. Ir kaip atsiranda mintis gailėtis dėl blogų darbų. Vadinasi dar nesu toli nuo Dievo.
O kaip mūsų sapnai? Ne kartą esame nubudę su keista nuojauta. Kai mūsų kūnas miega, siela gali pailsėti nuo pasaulio triukšmo. Ta praraja tarp pasaulio ir Dievo tampa mažesnė. Mes nežinome, kas vyksta mūsų pasamonėj miegant. Bet ir pasamonė yra mūsų būties dalis. Nenuostabu, kad Dievas gali kalbėti mūsų sielai kai mes miegame. Kiek daug yra aprašyta Biblijoj sapnuojančių žmonių. Pavojus yra tame, kad mes bandome aiškinti sapnus pagal savo riboto proto suvokimą. Dievo žingsiai ar balsas mūsų sielai dažniausia neturi žodžių, yra tik vidinė nuojauta, kuri gali mus perspėti, apsaugoti ar padrąsinti.
Mūsų svajonės ir vidiniai troškimai - taip pat gali būti ženklais link Dievo sodo. Kaip dažnai nebegalime patenkinti savo dvasios jokiais materialiais dalykais, net gražūs namai, patogus gyvenimas, kultūros lobiai - taip, jie džiugina, bet tik laikinai, o siela veržiasi tolyn ir nerimsta. Tada ieškome kaip ją pasotinti dvasinėmis praktikomis. Ji tokia pat begalinė, kaip Dievas, kurio dalelė ji yra žmoguje. Todėl nenurims, kol neatsiilsės Jame.
Manau yra svarbu patyrinėti save ir nenuvertinti savo vidinių šnabždesių, intuicijos, sapnų, svajonių, jausmų - per visą tą sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį gali apsireikšti Dievas lygiai taip pat, kaip gamtos šlamėjime.
Kartais Dievas priartėja prie mūsų ne tik per vidinę nuostabą, bet ir iš išorės - kaip geriausias mūsų draugas, kuris atsiranda iš niekur. Jis supranta mus iki sielos gelmių kaip tik gali suprasti Dievas. Arba kaip pakeleivis, atsiradęs sunkiu gyvenimo metu, kad sustiprintų. Galime juos pavadinti laimingu atsitiktinumu ar likimu. Bet galime pažiūrėti kitaip. Ar nebus kartais per tuos "angelus" palietęs Dievas. Todėl verta dar kartą pažvelgti į savo gyvenimą, į sutiktus žmones, gal pamatysime Dievo pėdsakus. Leiskime sau dar kartą patirti nuostabą, suprasdami, kad ir po kiek metų, kad mus buvo aplankęs pats Dievas.
Tai nėra proto apskaičiavimas, kad tas įvykis ar tas asmuo galėjo būti Dievo apsireiškimas man. Tai gali man pasakyti tik vidinis suvokimas dvasioje (tikėjimas), kuris yra toliau už racionalaus proto ribų. Galime tai pavadinti mistine sąmone, kurią išsiugdžius, galime pažvelgti į pasaulį ir į savo gyvenimą kitomis akimis - t.y. tikėjimo akimis. Mes liekame tokie patys žmonės, su tais pačiais vidiniais išgyvenimais, bet pajėgūs nusileisti į giliausią savo būties esmę, kur girdėti Dievo žingsniai (arba matyti Jo ženklai). Daug mąstytojų tyrinėja mistinės sąmonės praktikas ir perspėja būti budriems, nes mistiką nuo beprotybės skiria labai maža riba. Bet apie tai kitame poste.
"Mozė tarė sau: Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega."(Iš 3,3) " Neik arčiau..." "Įspėk žmones, kad nesiveržtų pas Viešpatį Jo pamatyti. Antraip daug kas iš jų pražus."(Iš 19,21) "Nelipsi prie mano aukuro laiptais idant nebūtų atidengtas tavo nuogumas."(Iš 20, 26)
Ieškoti Dievo Artumo ir nesudegti...Tarp mistikos ir beprotybės.
Rašiau, kaip svarbu ieškoti ir išgirsti Dievo žingsnius mūsų pasaulyje ir savo viduje. Bet štai Dievas sako: Stop, neik arčiau... Mozė vedamas smalsumo, tos vidinės nuostabos, su kuria prasideda tikėjimas, užkopė į Dievo kalną. Jis pats savo akimis norėjo pažiūrėti ir pamatyti - t.y. patirti visu savimi, nors buvo galima iš tolo protu apsvarstyti ir suprasti, kad ten gali būti krūmas, išskiriantis aliejų, o nuo saulės kaitros uždidegęs negali nustoti liepsnoti, kol neišdegs visas aliejus. Toks būtų racionalaus tikėjimo paaiškinimas "nuostabių" dalykų. Bet dvasios žmogus nesustoja ties proto riba, ieško gilesnės prasmės. Tokiu būdu jo nuostaba ir smalsumas veda prie Dievo. Kodėl Dievas sustabdo? Ir "Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą."(Iš 3,6) Jau girdėjome pradžios knygoje, kaip Adomas(žmonès) "išgirdę Viešpatį vaikščiojantį... pasislėpė nuo Jo veido tarp sodo medžių" (Pr 3,8) O štai Mozei duotas nurodymas šalia visų žinomų 10 įsakymų: "nelipsi prie mano aukuro laiptais, idant nebūtų atidengtas tavo nuogumas" (Iš 20,26). Galbūt Dievas nori pastatyti žmogų į savo vietą? Kai žmogus atsiskyrė nuo Dievo, paliko Jo artumą Edeno sode suabejojęs Dievo teisumu, jis nutraukė tarsi bambagyslę su savo Kūrėju, ir turėjo palikti tą būseną, kaip motinos įsčių, Dievo Artumą ir Jo veidą. Nors mūsų siela nerimsta ir visokiais būdais ieško tos jungties, turime suprasti, kad tik mirtis leis mums sugrįžti ir pamatyti Dievo veidą. Mirtis yra Dievo gailestingumas - durys į Jo Artumą. Beldžiame, bus atidarytos, bet savo laiku. Bet koks žmogaus siekis pamatyti Dievo veidą (t.y. patirti rojaus būseną) fiziškai yra neįmanomas, bet dvasiškai siektinas ir trokštamas. Dabar mes galime matyti tik Dievo nugarą - t.y. sekti iš paskos - gyventi pagal Jo įstatymus, daryti Jo darbus. Bet prisiartinti prie Jo veido - t.y. mistinės patirties - užsidengiame savo veidą - patiriame savo bejėgiškumą ir nuogumą. Jau seniai žmonės ieškojo įvairiausių būdų, kaip pasiekti Dievus. Pas graikus buvo orakulai, kaip tarpininkai, žydai turėjo pranašus, kurie kalbėjo Dievo vardu. Naujais laikais atsiranda mokytojų, kurie taip pat ieško būdų, kaip patenkinti dvasios troškimą kopti į Dievo kalną. Dar XVIIIa atsirado toks fenomenas žydų Hasidų tarpe, kai buvo siekiama dvasinės patirties per proto ir sąmonės atmetimą, atjungti protą, kad Dievo šviesa paliestų dvasią. Tačiau tokia praktika daugelį nuvedė į beprotystę. Tokių dvasinių potyrių ieško ir nereligingi žmonės. Jaunimo polinkis į narkotikus, ieškojimas kitokios - pasąmonės- patirties irgi yra sielos nerimo ir ieškojimų ženklas.
Kaip minėjau ankstesniame poste, vis tik labai svarbu yra tikejimo (mistinė) patirtis, kuri perkeistų mūsų sąmonę ir tikėjimas neliktų tik paviršutiniškas apeigų atlikimas. Kaip nenusivilti savo dvasinėm pastangom ar nenupulti į beprotystę? Juk žinome nemažai pavyzdžių, kaip religingi žmonės gali prarasti sveiką protą.
Atsakymų reikėtų ieškoti ten pat - Biblijoje, kad ir Mozės istorijoje. Dievas leidžia ir kviečia prisiartinti prie Jo kalno. Bet šios kelionės tikslas turi būti smalsumas - kas gi tas degantis krūmas - kas gi tas Dievas - Jahvė - Esantysis.Ne alpinizmas ar savo jėgų išbandymas. Daugelis rytų dvasinių praktikų yra skirtos dvasiniam tobulėjimui ( iki nirvanos būsenos), kurių tikslas vis tik yra pats žmogus, tobulėjimas dėl tobulėjimo, bet galiausiai jis randa save nuogą... kai kuriuos tai nuveda į depresiją ar net į nebūtį. Dievas į šią kelionę pakviesdamas liepia žmonėms laukti ir "išsiskalbti drabužius (atgaila)" (Iš 19,10). Apsižiūrėti, kur esu? (Adomai, kur tu?) Išlysti iš krūmų ir nebijoti nuogumo. Pasirodyti Dievui toks koks esu. Nuoširdumas ir tikrumas yra kelionės rūbai. Laukti. Dievas pats duos ženklą. "Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu, jie galės kopti į kalną"(Iš 19,13). Tas rago gaudesys - Dievo ženklas, vidinis balsas, jame nėra žodžių ar nuorodų, ką daryti... jis pažadina dvasią, keltis ir eiti. Toks yra Dievo pašaukimas. Be šito garso mums nevalia artintis ar kopti aukštyn. Bet kokios žmogaus pastangos tobulėti pačiam bergždžios ir net pavojingos. Tokia kelionė turi tikslą - Dievo mums skirtą užduotį, pašaukimą. Dievas kvietė Mozę labai arti savęs, kad būtų Jo įrankis žmonėms išlausvinti. Ne mokinys, bet mokytojas gali pakviesti sekti paskui į kalną ( kaip Jėzus pasiėmė tik 3 mokinius į Taborą. Tai ką mums daryti? Kol kas galim laukti, kaip mokiniai prie ežero daryti kasdienius darbus, stebėtis - kokia nuostabi Dievo kūrinija, girdėti Jį vaikščiojant netoliese, sekti iš paskos ir klausytis, išsiplauti karts nuo karto drabužius ir laukti, gal pakvies į kalną. Mistinė (tikėjimo) patirtis ateina iš viršaus, tikėjimas yra Dievo dovana. Taip, mes jo paragavę, norime daugiau. Prašome Dievo Dvasios daugiau, bet tik Dievas žino kiek ir kada Jos mums duoti, ką ir kada pakviesti aukštyn.
Noriu dar kartą sugrįžti prie Sinajaus kalno. "Prisiartinęs prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokius, Mozė įniršo. Jis metė plokštes iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje... Plokštės buvo Dievo darbas, o raštas - Dievo raštas, įrėžtas plokštėse"(Iš 32.16,19). Paskui Viešpats tarė Mozei: atskelk iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmasias... Jis išbuvo su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir naktų... ir užrašė ant plokščių Sandoros žodžius - Dešimt Įsakymų.(Iš 34). Dvi Toros - Dievo duota iš dangaus ir paimta iš žemės (akmens), užrašyta Mozės.
Jau tuomet, prie Sinajaus Dievas nusileido taip žemai, tarsi būtų palikęs Edeno sodą ir išėjęs už vartų ieškoti paklydusio žmogaus. Jis rado Mozę. Jį pašaukė. Niekas iš žmonių dar nebuvo taip arti Dievo kaip Mozė. Ir " Viešpats kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu"(Iš 33,11).
Kas buvo Mozė ir kokia buvo Mozės patirtis? Ir šiandien daugelis žydų mąstytojų mato tai, kaip aukščiausią dvasinę būseną žmogaus, kurį tik Dievas gali pakviesti ir dovanoti jam savo Artumą, savo žodžius - dangiškąją Torą - Dievo Išmintį. Tačiau tokio žmogaus dvasinis pakilimas turi svarbų tikslą - pakelti tautą, vesti link Dievo ar bent jau perduoti Dievo žodžius. Mozė turi nusileisti žemyn, pas žmones, į pasaulį, nes dėl to ir buvo pakeltas.
Tačiau dėl žmonių netikėjimo Mozė negali išpildyti Dievo valios. Dangaus Tora tada žmonėms buvo per toli, kaip toli buvo dangus ir žemė. Nors žmonės matė ženklus, girdėjo Dievo balsą, pamiršo visa tai, kol laukė. Jie sakė: nežinome, kas nutiko tam vyrui, kuris mus išvedė iš Egipto žemės (Iš 32,1). Žmonės atrodo buvo išlaisvinti iš vergovės, bet dar neatpratę vergauti. Pasidarė patys kam galėtų lenktis ( savo rankų darbui).
Mozė sudaužo Dievo plokštes kalno papėdėj. Tik maži gabalėliai pabyra ant žemės, kaip Dievo raidės iš dangaus.Mozė meldžia Dievo pasigailėti tautos. "Viešpats pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės" (Iš 32,14). Sudužusios plokštės kaip sudužusi Dievo širdis dėl žmogaus kietumo, sudužę Dievo žodžiai į akmeninę žmogaus širdį... Todėl jis vėl kopia į kalną ir išprašo Dievo nepalikti žmonių, eiti kartu. Sugrudusi Mozės širdis atveria begalinį Dievo gailestingumą. "Ir Viešpats praėjo pro jį, tardamas: Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės"(Iš 34,6).
Trečią kartą Mozė kopia į kalną atsiskėlęs iš žemės dvi akmens plokštes (Iš 34,4). Jis tarsi užsinešė su savim visus žmones, kad Dievas galėtų sudaryti sandorą su netobulu žmogum, kaip netašytu akmeniu ir kietu, kaip ta "kietasprandė tauta" (Iš 32,9).
Tačiau iš čia kyla svarbi mintis: tada suklydę žmonės gailėjosi: "žmonės apsivilko gedulo drabužiais... keliaudami tolyn nuo Horebo, nebesipuošė..."(Iš 33,6), nebesipuikavo ir nesiteisino (kaip Adomas ir Ieva). Todėl Dievas jų nepaliko, keliavo kartu, kad parodytų kelią.
Taip, žmogus turi keliauti mokydamasis Dievo įstatymo, kaip kelio ženklų, kol nepradeda važiuoti tiesiai ir laisvai. Dievo tikslas buvo ir yra - išlaisvinti žmogų, grąžinti jam prigimtinę laisvę, tuo labiau vidinę dvasios laisvę.
Jeigu pažiūrėtume į Biblijos ST ne tik kaip į žydų tautos, bet ir kiekvieno žmogaus tikėjimo kelionę, tai tikrai atrastume save kažkur kelyje. Kol kas dar kelyje į laisvę.
Pamatykime Mozės veide Kristaus pirmavaizdį. ( Jezus pats ragino patyrinėti raštus ir surasti, kur apie Jį parašyta). Tik vienas Mozė rado malonę Dievo akyse. Dievas sake: "Aš pažįstu tave vardu"(Iš 33,12).
NT girdime apie Dievo vaikų laisvę. Tačiau " kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina... ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo"(Rom 8,22).
Įstatymas lieka, bet nebėra tas suklupimo akmuo ar našta, o kaip Dvasia patarėja. Kokią Torą priimsime, priklausys nuo mūsų dvasios pasirengimo, nuo mūsų širdies.
Kartais reikia žemiškų kelių ištiesinimo, o kartais ji ateina iš širdies kaip surinktos Išminties raides iš dangaus.
Kiekvienais metais per sekmines žydai švenčia Toros dovanojimo šventę. Dangiškoji Tora nusileidžia, kaip gyvas Dievo žodis, kurį reikia sudėti vis iš naujo iš sudaužytų Dievo raidžių, t.y. atrasti vis gilesnę jos prasmę.
Žmonės ruošiasi šiai šventei beveik visus metus nuo Rosh Shanah ( Naujų Metų) šventės, kuri bus netrukus. Tai žmogaus sukūrimo ir jo nuopolio diena, atgailos ir vilties diena. (Bet apie tai kitame poste). Tiek kiek žmogus sugebės suminkštint ir sudaužyti savo kietą širdį, tiek tilps jame dangaus Toros.
Viešpats tarė Mozei: "Eik pas žmones ir įspėk, kad būtų šventi šiandien ir rytoj. Paliepk išsiskalbti drabužius ir parenk juos trečiai dienai, nes trečią dieną Viešpats nužengs ant Sinajaus kalno visų žmonių akivaizdoje... Trečią dieną, auštant rytui, trankėsi perkūnija, švytavo žaibai, ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi stovykloje buvę žmonės drebėjo".(Iš 19,10-16) Atgaila ir Atsivertimas. Praeitis ir Nauji Metai. Rosh Hashanah- žmogaus gimimo diena.
Rosh Hashanah (žydų Naujieji Metai, prasideda rugsėjo 6d.) - tai diena, kai Dievas sukūrė žmogų ir tą pačią dieną žmogus nusidėjo. Todėl ši diena yra Atgailos diena. Žmonės prisiima Adomo ( ir savo) kaltes ir apgailestauja (Adomas tik teisinosi). Tai diena, kai žmonės "skalbėsi drabužius", kad būtų šventi ir laukė Dievo atėjimo ( ant Sinajaus kalno). Šafaro (rago) garsas gaudė visas tas 40 dienų, kol Mozė kalbėjosi su Dievu, kad jis žinotų, kad tauta apačioje jį palaiko, kad pritaria Dievo žodžiams.
Ir mūsų laikais žydai pučia ragą Rosh Hashanah išvakarėse ir visas dienas iki Jom Kipur (Atsiprašymo) dienos. Šafaro garsas turi pažadinti žmogų iki giliausios širdies aimanos. Tik garsas reiškia žodžių nebuvimą. Toks pat garsas drebino izraelitus kaip Dievo balsas prie Sinajaus. Prieš Dievą, pasaulio Valdovą, užsiimu burną, galiu tik tylėti. Žmogus atneša Dievui save, kaip auką ( tylų avinėlį). Tuo metu tylėjimas yra svarbesnis už nuodėmių skaičiavimą ir tuo labiau už pasiteisinimą ( kaip Adomas). Tą vakarą žmonės pavalgę eina miegoti tyloje, kad dar daugiau nenusidėtų ir kad sušvelnintų Dievo teismą.
Tai yra ir Dievo teismo diena. Dievo teismas yra pasaulio sukūrimo pagrindas - t.y. Dievo tvarka, tik jis yra pažinimo pilnatvė (gėrio ir blogio), nes jis mato viską iki širdies gelmių (visas priežastis). Todėl Jo teismas yra teisingas. Bet niekas iš žmonių neatstovėtų Jo akivaizdoj. Dar Mozei prašant Dievas pakeičia savo nuosprendį žmonėms, pažada nebausti. "Aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų" (Iš 20,5-6).
Rosh Hashanah atgailos dienos tęsiasi. Rago gausmas turėjo sušvelninti Dievo teismą, kaip gili širdies rauda. Todėl dabar meldžiamasi: " Viešpatie, išbarsčiau savo dvasią, pamečiau savo gyvenimo dienas, padėk man, gelbėk mane!" Ir Viešpats atsako: " ateik ir pasiimk, aš turiu tavo dvasią ir tavo dienas". Kaip pirmą žmogaus sukūrimo dieną, Dievas kuria ir šiandien, jis gali vėl ir vėl žmogų surinkti, kaip iš tų žemės dulkių. Dievas nuolat duoda savo Dvasią. Bet svarbus yra momentas - žmogaus šauksmas - pripažinimas pasimetus, pametus dienas ir sudaužyta dvasia (ar širdis). "tu Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios"(Ps 51,19). Tai yra tikroji atgaila - nusižeminimas ir sudaužymas savęs, kaip indo, suminkštinimas širdies.
Nes atgailos tikslas yra Atsivertimas (t.y. atsinaujinimas, atgimimas, pasikeitimas). Atgaila = Atsivertimas.
Vien savo praeities klaidų išsakymas dar nėra atsivertimas. Praeitis svarbi yra tam, kad iš jos būtų galima ką nors pataisyti. Sudaužyti tai, kas buvo netinkama (pripažinti klaidą) ir iš to padaryti naują. Peržiūrėti praėjusius metus ir apgailėti, sudaužyti "aukso veršius" ir pagalvoti, ką gero iš jų padaryti. Dievas savo atleidimu ir Kūrėjo galia gali padėti žmogui peršokti į kitą gyvenimo kokybę, pakeisti tai, ko ilgus metus pats negalėjau padaryti. Taip atgailos dvasioje žmogui yra susigrąžinamas gyvenimas - praėjęs ir būsimas. Žmogus keliauja į Naujus Metus su džiaugsmu, jau iš anksto Dievui dėkodamas. Paprastai žmonės dėkoja ką nors gavę, o tikintysis gali dėkoti turėdamas viltį tuo, kuris niekad nenuvilia. Ši vilties kelionė tęsiasi iki Toros dovanojimo šventės (Shavout - Sekminių) - kada galės lipti į Dievo kalną. Visus metus žmogus ruošia savo širdį. Ir taip kiekvienais metais, iki visų metų pabaigos, kol Dievas pakvies susitikimui veidas į veidą.
Tokia prasminga šventė - žmogaus gimimo diena. Taip galime švęsti kiekvieną savo gimtadienį. Mane tai labai palietė.
"Visos Viešpaties gretos išėjo iš Egipto žemės. Tai buvo Viešpaties budėjimo naktis... Dieną Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį - ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį."(Iš 12,41; 13,21) Išėjimo istorija žmogaus dvasioje.
Kiekviena karta, kaip ir kiekvienas žmogus savo tikėjimo kelyje turi patirti " Išėjimą" iš Egipto vergovės į Pažado žemę. Kasmet švenčiame Velykas, susiedami šį ST įvykį su Jėzaus prisikėlimu. Tai didžiausia krikščionims šventė. Bet kartais ir gražiausios šventės pasilieka tik išorėje, kasmet tos pačios ir nebepasiekia gilesnių dvasinių išgyvenimų. Tuo labiau, kai nesigiliname į tos šventės ištakas, ji tampa atitrūkusi nuo šaknų ir paviršutiniška. Todėl tęsdama keliones su žydų tauta, noriu sustoti prie Išėjimo istorijos (Exodus) ir pažvelgti į ją kitu kampu. Žydų mąstytojas Štein Zalcas kviečia atsinaujinti savo tikėjime ir jo išraiškoje (tradicijose ir šventėse) per asmeninės patirties prizmę. Mūsų šventės, kuriose prisimename istorinius įvykius, turi pereiti iš išorės į žmogaus vidų ( kaip ir visi Toros - Biblijos įvykiai). Suteikti šventėms prasmę, reiškia perkelti jas į asmeninę patirtį. Arba, ką daryti, kad nematau švenčių prasmės? Pažiūrėti į jas RIMTAI.
Kaip gali šių dienų žmogus patirti Išėjimą (Exodus)? Yra psichologinis priėjimas prie šio įvykio, kuriame kiekvienas žmogus turi savo vietą šiame kelyje. Pirmiausia, norint būti išlaisvintas turiu suprasti, kad neturiu tos laisvės - dvasios laisvės. Kažkur esu vergas ir negaliu su tuo nieko padaryti. Faraonas gali būti ir mano racionalusis protas, kuris valdo gyvenimą, o dvasia lieka vergė, yra niekas, tarsi jos nebūtų.
Išėjimo knyga yra pradedama vardais: " Štai vardai Izraelio sūnų, atsikėlusių su Jokūbu į Egiptą..."(Iš 1,1). Vergovė juos padarė bevardžiais vergais. Pirmas žingsnis į Dievo vaikų laisvę yra prisiminti, kad turiu VARDĄ. Judaizme vardas yra labai svarbu - tai ir žmogaus unikali misija pasaulyje ir jo esmė ir gyvenimo prasmė. Supratęs, kad turiu didesnį gyvenimo tikslą, nei būti pasaulio valdovui (faraonui) vergu, galiu pakilti ir eiti. Žinoma, bus daug išmėginimų, kaip tie išbandymai egiptiečiams, bus daug trukdžių, kaip užkietėjusi širdis ( kažkokie nepajudinami gyvenimo įpročiai ar situacijos), bet Dievas padarys savo darbą... pašalins visas kliūtis dvasios troškimui išeiti. Ir eiti į savo tikslą, į savo vardą. Šioje atsibudimo stadijoje nėra jokio aiškumo, nėra kelio, nėra net turinio - to ko trokšta dvasia. Išėjimas iš "nieko" į "nežinią". Tai baugina, bet traukia. Kaip Jėzus sakė jaunuoliui: eik, viską parduok, ir tada sek paskui. Bet jis turėjo per daug turtų. Jis gerai gyveno Egipte. Turtai, kurie mus suriša yra mūsų viduje - visa tai, ką aš manau turįs.
Pasirįžus išeiti iš senojo gyvenimo, esu vedamas Dievo, gal per Jo draugus (kaip Mozė). Veda mane ne tiesiausiu keliu, kaip rašo: " nes jei tautai tektų kariauti, ji pradės gailėtis ir sugrįš į Egiptą. O kariauti tikrai yra su kuo pradėjus kitokį - dvasinį gyvenimą. Todėl Dievas vedė žmones aplinkiniu dykumos keliu..."(Iš 13,18). Žmonės galėjo eiti dieną ir naktį, nes jautė Dievą arti, iš prieko ir iš nugaros. Jie valgė vargšo duoną ( mana), tą pačią duoną diena iš dienos, ir murmėjo. Buvo jau laisvi, bet patikėti tuo negalėjo. Dykuma neturėjo kelių. Jie suko ratą po rato. Tik vėliau atsiranda aiškumas. Dievas prakalba. Jis duoda savo žodžius, įstatymus ir išmintį - tai Toros dovanojimo metas. Tada pradedu domėtis, kas tas Dievas, kuris mane veda? Ir kur Jis nori mane nuvesti? Ko Jis nori iš manęs? Su užsidegimu studijuoju Šv. Raštą. Taip atsiranda dvasingumas (tikėjimo ir maldos praktika), intelektas (Dievo žodžio supratimas). Tačiau dar nėra dvasios ramybės. Vyksta vidinė kova. Mozė kažkur užtruko per ilgai. Kyla abejonės: kam man visa tai? Ginčijasi mano protas su Dievo žodžiu. Kaip gi man dabar gyventi žemėje su visais tais dvasiniais dalykais. Gal geriau būsiu kaip visi. Pasidžiaugsiu gyvenimu, pasidarysiu "aukso veršį" ( tegul džiugina mane pasaulio džiaugsmai) ir nesuksiu sau galvos dėl tų dvasios troškimų, juk vis tiek niekada nepasikeisiu.
Ne visi izraelitai pasidavė šiai pagundai, ne visi prarado kantrybę ir pasitikėjimą Dievu. Tas naujas turinys mano dvasioje - Tora- Dievo žodis- po kurio laiko pasiekia širdį (dvasios gelmes). Tada, kai dvasia persiima Dievo žodžiu- tada galutinai ateina aiškumas ir vidinė ramybė. Tai džiaugsmas, kurio nebereikia ieškoti kitur. Tai kaip derliaus nuėmimo šventėje žmogus eina ir džiaugiasi sunokusiais vaisiais ir jų saldumu. Dievo žodis, pradžioje buvęs kartus, tampa saldus. Dievo žodis - Tora- tai kas sukūrė pasaulį. Todėl ten sudėtas visas Dievo planas, Dievo svajonė, kaip Jis nori, kad atrodytų pasaulis. Ten yra ir Dievo planas man. Tokia yra žmogaus dvasinė kelionė į Pažado žemę. Toks yra dvasios išsilaisvinimo kelias. Ir mes esame kažkur kartu su šia išrinktąja tauta. Trokštantys ir klystantys, klumpantys ir kopiantys aukštyn. Dykumoje ir prie vandens. Bet tikslas bendras. Ir Dievas su mumis.