Iš dvidešimt-penkto aukšto žiūriu per savo langą: upė ir dangoraižiai. Tolumoje girdisi bažnyčios varpai, kartais iš šalimais esančios muzikos mokyklos pasigirsta saksofonas, o tiesiai po manimi – buvęs žydų getas, nė kiek nerestauruotas. Autentiškas praėjusio šimtmečio namų kompleksas su visomis jo ypatybėmis: pižamomis pasipuošusiais gyventojais, narveliuose tupinčiais paukščiukais, nuo stogų leidžiamais aitvarais ir niekada neuždaromomis namų durimis – dalintis gyvenimais kinams patinka. Pakeliu kavos puoduką, stebėdamasi, kaip visomis rožinės spalvomis per miesto pilkumą švyti perlo bokštas, sau patyliukais sakau: "labas rytas, Šanchajau!".
Per penkis metus dar neišmokau trumpai nusakyti, koks tai miestas. Rytų ir vakarų sankirta? Kultūrų kryžkelė? Kinijos ateitis? Kosmopolitiškas megapolis, pasipuošęs Art Deco ir dangoraižių panorama. Žmonės sako, kad viso gyvenimo neužtektų šitam miestui suprasti. Vos per keliasdešimt metų Kinijos ekonomika užaugo iki antros didžiausios ekonomikos pasaulyje, o Šanchajus iš purvino, pelkėto uosto vos per dvidešimt metų tapo stiklu blizgančiu Azijos finansų ir verslo centru. Miestas kasdien keičiasi, jis nenuspėjamas, nepavejamas, nenusakomas. Miestas su ateitimi, kuriame kiekvienas ieško savo vietos.
Iš savo europietiško pasaulio leidžiuosi į siauras kiniškas gatveles pasivaikščioti. Šiandien – laisvadienis. Gatvės šlavėja šypsodamasi man sako "helou", o daržovių pardavėjas pasiteirauja, kaip sekasi mokslai. Ar lyja, ar saulė šviečia, ar aš susiraukus, ar susivėlus, jie vis tiek šypsosi – malonu pabendrauti su užsieniečiu. Jau užuodžiu, kad už kampo kepa "kvapiąją tofu" – delikatesą, kurio taip ir neišmokau mėgti, taigi paspartinu žingsnį ir einu savais reikalais.
Šioje vietoje į miestą per pusę dalinančią upę Huangpu įteka Sudžou upelis, kadaise buvęs didžiausiu prekybos kanalu, per kurį iš aplinkinių miestų į Šanchajų atplaukdavo šilkas, porcelianas ir arbata. Šiandien čia būriuojasi keli žvejai, kažkas mažame paupio parkelyje lėtai mankštinasi – nugarą trina į medį, daro taiči pratimus ar plodamas vaikšto atbulomis. Jiems už nugaros – miesto panoramos dalimi tapę statybos kranai. Sutemus upe plauks kroviniai, tiekdami medžiagas naujiems dangoraižiams, o Šanchajų paliekantys laivai tarsi raudodami atsisveikins sirenomis.
Kertu Sudžou upelį eidama Waibaidu tiltu – pirmuoju plieniniu santvarų tiltu Kinijoje. Kairėje – Huangpu upė, kitoje krantinėje dangų remia dangoraižiai – tai garsusis Pudong rajonas. Nesusilaukau ir dar kartą šį urbanistinį peizažą nufotografuoju. Kaskart jis šiek tiek kitoks – apgaubtas debesų, paskendęs smoge, galbūt neįprastai apšviestas saulės, atsispindinčios nuo nublizgintų pastatų.
Tuo tarpu dešinėje – visiškas kontrastas. Tai – vidinė upės krantinė "The Bund", tarpukario Šanchajaus elegancijos palikimas. Pirmasis matomas pastatas – viešbutis Peninsula, kadaise buvęs Didžiosios Britanijos konsulatu ir po Nankino sutarties 1842 m. sukurtos britų koncesijos Šanchajuje centras. Toliau – valstybiniai pastatai, bankai, viešbučiai, pilni modernaus meno galerijų, garsių prekinių ženklų parduotuvių ir aukščiausio lygio vakarietiškų bei kiniškų virtuvių restoranų.
Tačiau nereikia nė penkiolikos minučių, o pietuose užsienietišką Beaux Art architektūrą jau keičia tradiciniai raudoni raityti kiniški stogai, čia prasideda kiniškasis Šanchajus – senamiestis, kadaise apjuostas didžiule miesto siena, glaudęs visus migrantus ir miesto administraciją. Vos pasukus į vidų, užplūsta garsai – "viskas už dešimt juanių", "nepraeikite pro šalį, užsukę nepasigailėsite". Šanchajaus žmonės nuo seno garsėjo verslumu, mieste atsiradus turistų, senamiesčio gyventojai greitai persikvalifikavo į suvenyrų ir tradicinių Kinijos prekių pardavėjus, ir šiandien šauksmais pasitinka lankytojus.
Nusukę į mažesnį skersgatvį, iš ateities grįžtame į praeitį: į modernų miestą įsiterpęs senamiestis – tai iš kartos į kartą perduodami maži butukai su asimetriškais langais, originaliais (gal ir nelegaliais) priestatais, daugybe vazoninių gėlių ir atidarais virtuvės langais, pro kuriuos sklinda egzotiški aromatai. Už kampo – dar ir maisto turgus: daržovės, vaisiai, džiovinta arba gyva žuvis, kažkur kudakuoja vištos. Miesto administracija labai norėtų šioje brangioje žemėje miesto centre pastatyti gražius, tvarkingus daugiabučius, tačiau čia gyvenantys šanchajiečiai – bene labiausiai užsispyrę žmonės Kinijoje. Jiems užtenka pakėlus akis matyti dangoraižius, o savo gyvenimo jie nenori keisti – taip gyveno jų tėvai, jų seneliai, ir šioje vietoje besikeičiančios pasaulio mados neturi įtakos.
Tai ir yra dvidešimt-pirmojo amžiaus Šanchajus – kontrastai ir kompromisai tarp Rytų/Vakarų, ateities ir praeities.
Lina Bartusevičiūtė