Jordanija

JORDANIJA
Piligriminė kelionė - rekolekcijos Jordanijos dykumoje. Išėjimos istorija nuo Raudonosios jūros iki Nebo kalno.
Dvasinis vadovas br. Gediminas Numgaudis OFM
Spalio 24 -31d. 2025m.

Hašimitų Jordanijos Karalystė – tai Biblinis kraštas, kur minimos ten gyvenusios tautos: amoritai, amonitai, moabitai, edomitai ir kt. Mozė vedė žydų tautą iš Egipto nelaisvės per dykumą, o perėję Jordaną, jie pasiekė Pažado žemę.

Mąstome žydų tautos Išėjimo istoriją: "Išėjimo knyga pasakoja apie likiminį Senojo Testamento įvykį — Išėjimą iš Egipto. Šis vienkartinis Išėjimo įvykis apreiškė Dievo istorinį užmojį atpirkti ir teisti. Dievas pažvelgė į Izraelį, o per Izraelį į visą žmoniją, su iššūkiu tikėti vienu ir vieninteliu Dievu ir dalyvauti jo istoriniame išganyme. Izraelio tauta gyveno įsitikinimu, kad jos istorija, nuotykis su Dievu, prasidėjo su likiminiu išgelbėjimu iš beviltiškos padėties. Hebrajai Egipte, būdami tik padriku užguitų žmonių būriu, negalėjo tapti Izraeliu — Sandoros bendrija su pašaukimu dalyvauti išganymo istorijoje savo jėgomis. Bejėgiai ir bevilčiai tapo Izraeliu — Sandoros bendrija, nes Dievas išklausė, pažvelgė ir išganė. Hebrajai tikėjimu Išėjimo iš Egipto įvykyje išgyveno Dievo užmojį ir veiklą. Išgyvendami Dievo užmojį ir veiklą, hebrajai tikėjimu suprato, kad Dievas turi planą išganyti, o žmogus turi jame vaidmenį. Išėjimo knyga žėri vienu iš nuostabiausių "Eureka!" ("Suprantu!") žmonijos istorijoje. Pačiame Išėjimo įvykyje krinta į akis trejopa sruoga: 1) išėjimas iš Egipto, 2) per dykumą, ir 3) įėjimas į Pažado Žemę. Kiekviena jų yra labai ženkli ir apibūdinama istorinėje, teologinėje ir antropologinėje plotmėje. Likiminis Išėjimas iš Egipto, keturiasdešimt metų buvojimas dykumoje ir įėjimas į Pažado Žemę XIII a. prieš Kristų ne tik išreiškia istorinį Sandoros bendrijos išgyvenimą, bet tarnauja ir visos žmonijos bei pavienio asmens nuotykyje su Dievu. Mat istorinė Išėjimo tikrovė, ėjimas per dykumą ir įėjimas į Žemę, tikėjimu yra sudabartinama, tampa teologine tikrove. Žydas švenčia gyvenimo prasmę, sudabartindamas Išėjimą iš Egipto, ėjimą per Sinajaus dykumą ir įėjimą į Pažado Žemę — Kanaaną. Krikščionis švenčia gyvenimo prasmę, sudabartindamas Jėzaus mirtį - Prisikėlimą — perėjimą iš šiapus trapumo į Anapus pilnatvę. Kiekvienas žmogus, vyras ir moteris, turi savo "egiptą", savo "dykumą" ir savo "pažado žemę". Išeinama ir įeinama gimimu, mokykliniu auklėjimu, pašaukimu ir mirtimi. Dykuma žmogaus gyvenime yra tarpsnis — trukmė laukiant, vargstant, kenčiant nelaimę — tarp išėjimo ir įėjimo gyvenime. Buvimas dykumoje — izraeliečio istoriniame Sinajuje, o nūdienio žmogaus laukime, varge, nelaimėje — padaro žmogų nekantrų ir veda į murmėjimą. Nekantrumas ir murmėjimas yra ryškus Išėjimo knygoje. Išėjimo tema yra labai gyvenimiška. Būdama Šv. Rašto gija, ji padeda suprasti ne tik Šv. Raštą, bet ir žmogaus gyvenimo sąrangą“.(Prel. Antanas Rubšys. Išėjimas iš Egipto: likiminis šv. Rašto įvykis.)

„Išėjimo knygoje labai svarbus ir Sinajaus kalnas, iškylantis atšiaurioje dykumoje, per kurią keliauja izraelitai. Kaip tik čia didysis žydų tautos vadas Mozė iš Dievo gauna "Dešimt žodžių", Dekalogą, kuris tapo viso Šventojo Rašto dorovinio mokslo pagrindu, o jo laikymasis - žydų tautos ištikimybės Dievui ženklu. Išėjimas iš Egipto, Įstatymo dovana ant Sinajaus kalno ir sandoros su Dievu sudarymas yra lemtingi Izraelio istorijos įvykiai - tarsi dvasinis žydų tautos lopšys, davęs kryptį visai tolimesnei Izraelio istorijai. Išėjimo knygos tekstas nėra vien senų įvykių prisiminimas. Visais laikais ši knyga ragina Dievo tautą neužmiršti, kad Viešpats yra šalia ir veda į laisvę; per kiekvienas Velykas skatina švęsti išlaisvinančio, išganančio ir apsireiškiančio Dievo šventę. Viename rabinų rašte tvirtinama: "Kiekviena karta turi jaustis lyg ji pati būtų išėjusi iš Egipto". Būkime tikri, kad Dievas kartu su mumis keliauja nelengvais istorijos keliais vesdamas į tikrąją laisvę ir išganymą. Išėjimas Izraelio istorijoje ir tikėjime visada bus didingas ir dieviškas ženklas: Dievas apsireiškia kaip laisvės Viešpats, neabejingas prispaustųjų šauksmui. Visais laikais įvairiausiose tautose, o taip pat ir atskirų žmonių gyvenime, pasikartoja svarbiausieji išėjimo tarpsniai, o kartu ir pagundos. Visi esame kviečiami išsivaduoti iš nuodėmės vergijos, pereiti jūrą, įžengti į dykumą, iškęsti alkį ir troškulį. Nenuostabu, kad taip dažnai kyla pagunda pasukti atgal. Nors teko kęsti žiaurią vergiją, tačiau puodai buvo pilni mėsos ir svogūnų! Tačiau tie, kurie ištveria, kurie ryžtingai keliauja pirmyn, pamato, kad Dievas niekada nepaliauja globojęs ir padeda nugalėti sunkiausias kliūtis“. (Išėjimo knygos komentaras. Vysk. Liongino Virbalo SJ).
„Iš tikrųjų Viešpats laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo ėjimą per šią plačią dykumą. Per šiuos keturiasdešimt metų Viešpats, tavo Dievas, buvo su tavimi ir tau nieko netrūko". „Mus jis saugojo visą laiką ir kelionėje, ir nuo visų tautų, per kurias perėjome". (Popiežius Jonas Paulius II, Vatikano dok. 1998m)

Kelionės programa:
1 DIENA Skrydis. Vilnius – Aqaba. Vakare atvykstame į nakvynės vietą į viešbutį Aqaboje prie Raudonosio jūros.

2 DIENA Po pusryčių laisvas laikas prie Raudonosio jūros. Kitame jūros krante yra Sinajaus pusiasalis ir Mozės kalnas (esant galimybei, vykstame į Sinajaus kalną). Apmąstome žydų tautos išėjimo iš Egipto istoriją. Po to keliaujame į Wadi Rum dykumą, kur yra net 12 Mozės šaltinių. Čia galima pakeliauti kartu su Moze ir Izraelio tauta, prisimenant Išėjimo istoriją. Raudonoji dykuma yra išskirtinė pasaulio dykuma, kurioje randami šaltiniai. Vėjo suformuoti smiltainio kalnai žavi savo įmantriausiomis formomis. Keliaujame džipais per smėlynus į dykumos gilumą. Beduinų palapinėse galime pasigardžiuoti žolelių arbata. Laisvas laikas dykumoje. Įsikuriame dykumos stovyklavietėje. Šv. Mišios ir mąstymai. Vakarienė ir nakvynė dykumoje (beduinų tipo) Wadi Rum Desert Rose Camp.

3 DIENA Po pusryčių išeiname į žygį pėsčiomis (po to važiuojame džipais) po Wadi Rum dykumą. Mąstymai. Pietūs. Vakare grįžtame į stovyklavietę. Šv. Mišios. Vakarienė ir nakvynė ten pat Wadi Rum Desert Rose Camp.

4 DIENA Po pusryčių keliaujame į Petrą Karališkuoju keliu per Biblines Moabitų ir Edomitų žemes. Šitas kelias yra minimas net Šv. Rašte Izraelio išėjimo iš Egipto istorijoje (Sk 20,17). Greičiausiai ir Abraomas iš Mesopotamijos keliavo šiuo keliu į Kanaano kraštą. Kelias eina Didžiojo Afrikos rifo slėniu jungdamas Damaską su tokiais miestais, kaip senasis Džerašas, Filadelfija (Amanas), Madaba, Al Karak (buvusi kryžiuočių tvirtovė), Petra (Nabatėjų miestas) iki pat Raudonosios jūros - Akabos (Aqaba) uosto. Tai buvo Nabatėjų civilizacijos klestėjimo prekybinis kelias, dar vadinamas prieskonių keliu. Krikščionys keliavo kaip piligrimai, lankydami Biblinius miestus. Vėliau musulmonai traukdavo karavanais į savo pilgrimystės vietą Saudo Arabijoje - Meką. Atvykstame į paslaptingąjį Nabatėjų miestą Petrą (gr. Uola). Giliame Wadi Araba kanjone II a. pr. Kr. įsikuria Nabatėjai, kurie sugebėjo savo rankomis išsikalti smiltainio kalnuose sau miestą. Lankome paslaptingąjį Nabatėjų miestą Petrą (gr. Ola). Giliame Wadi Araba kanjone II a. pr. Kr. įsikuria Nabatėjai, kurie sugebėjo savo rankomis išsikalti smiltainio kalnuose sau miestą. Tarpeklis einantis per patį kalno vidurį jau sukuria neparasto grožio ir spalvų koridorių. Šis rausvasis miestas arba dingęs miestas buvo svarbi kultūrinė ir prekybinė kryžkelė kelių, vedusių į Kiniją, Indiją, Pietinę Arabiją, Egiptą, Siriją, Graikiją ir Romą... Šimtmečius gyvavusi Nabatėjų karalystė garsėjo šilku, prieskoniais, rafinuota kultūra, subtilia architektūra, užtvankomis ir vandens kanalais visame Arabų pusiasalyje. Tačiau Romos imperatrius Trajanas II a. užgrobė turtingą karalystę ir įtraukė į savo valdas. Dar Bizantijos laikais čia buvo nedidelė bendruomenė, kurią matome iš kilusių bažnyčių griuvėsių, o paskui ilgai gyvavusio miesto paslaptis beveik 300 metų nugrimzdo užmarštin... Šiandien čia muziejus po atviru dangumi. Gilios upės išgraužto tarpeklio uolose iškaltas miestas su daugybe kapaviečių, šventyklų, amfiteatru, bizantinės bažnyčios griuvėsiais buvo vėl atrastas tik XIX a. Šveicarų keliautojo Johano Burchhardto. Iškeldinus beduinus į šalia esančią gyvenvietę, Jordanijoje tai yra gražiausias muziejus po atviru dangumi, prilygstantis vienam iš Pasaulio stebuklų. Keliaujame pėsčiomis po Petrą. Šv. Mišios bizantinės bažnyčios vietoje. Sustojame apžvalgos aikštelėje. Tolumoje matosi ant aukščiausios kalno viršunės baltas kupolas - tai Mozės brolio Aarono kapas pastatytas XV a. Skaitome išėjimo istoriją apie Aarono mirtį (Sk 20, 23-29). Šiandien čia daugiau musulmonų piligrimystės vieta. Šv. Raštas pasakoja apie šį Edomitų kraštą, kaip karalius Dovydas prisijungia prie savo karalystės. Vakarienė ir nakvynė Petroje viešbutyje .

5 DIENA Pusryčiai. Keliaujame į šiaurę iki Madabos. Šitas miestas yra buvusi Biblinė moabitų sostinė, šiandien žymus karštosiomis versmėms, kilimais, keramika ir Bizantijos laikų mozaikomis. Graikų ortodoksų šv. Jurgio bažnyčios grindyse yra išlikusios iš VI a. mozaikos, kurios vaizduoja Šventosios Žemės piligrimines vietas, o taip pat ir Jeruzalės miestą - tai seniausias šio krašto žemėlapis. Madaboje Krikščionių bendruomenė gyvuoja nuo V a. Taip pat ir mozaikų gamybos mokykla išlaikė senąją tradiciją ir yra geriausia Jordanijoje. Studentai ne tik kuria mozaikas, bet ir padeda restauruoti Bizantijos palikimą. Pakeliui aplankome Karako tvirtovę, kurią pastatė Kryžininkai XIIa. Toliau lankome Umm er-Rasas – dar vieną buvusį įtvirtintą krikščionių miestą - šiandien tik archeologinę vietovę, kuris buvo minimas Šv. Rašte kaip Kastron Mefaa. Viena šalia kitos net keturios bažnyčios randamos mieste be dar dvylikos esančių kiek nuošaliau. Šv. Stepono bažnyčios grindyse išlikusios pačios didžiausios ir gražiausios VII a. mozaikos Jordanijoje vaizduojančios 27 Senojo ir Naujojo testamento miestus - piligrimų kelią nuo Egipto per Transjordaniją į Šventą žemę. Neįtikėtina, kaip stipri buvo šio miesto krikščionių bendruomenė jau valdant musulmonams iki pat VIII a. pabaigos. Vakare Šv. Mišios ir mąstymai. Vakarienė ir nakvynė Madaboje viešbutyje.

6 DIENA Po pusryčių išvykstame į Nebo kalną, kur Mozė atvedęs savo tautą, pamatė Pažadėtąją žemę ir mirė. Tai viena iš svarbiausių Biblinių vietų, svarbi tiek žydams, tiek krikščionims. "Tą pačią dieną Viešpats kalbėjo Mozei: užkopk į šį Abarimų virtinės Nebojo kalną, esantį Moabo krašte priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams kaip paveldą" (Įst 32, 48-52). Niekada nuo tol Izraelyje nebekilo toks pranašas, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats susitiko tiesiogiai" (Įst 34, 10-12). Šv. Mišios ant Nebo kalno pranciškonų vienuolyno bažnyčioje. Laisvas laikas kalno apylinkėse. Toliau keliaujame link Jordano upės. Leidžiamės nuo Nebo kalno prie Jordano upės, kuri vingiuoja nuo Hermono kalno šiaurėje į pietus iki Negyvosios jūros. Ankščiau upė skyrė Izraelio giminių teritorijas, dabar yra valstybinė siena tarp Izraelio ir Jordanijos. Jordanas daugybė kartų minimas Šv. Rašte. Per jį kėlėsi senieji patriarchai, izraeliečiai įžengė į Pažadėtąją žemę (Joz 3,14-17). Šį momentą mini ne tik žydai, bet ir krikščionys matydami jame krikšto pirmavaizdį. Netoli Jericho, prie Jordano upės atsivertimo krikštą skelbė Jonas Krikštytojas. Pas jį rinkosi žmonės ne tik iš Jeruzalės, bet ir iš visos Judėjos. Savo viešosios veiklos pradžioje "Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis" (Mk 1,4-11). Jordano slėnis ypač svarbus buvo piligrimams jau bizantiškuoju periodu, vadinamas Užjordanės Betane, kur gyveno Jonas Krikštytojas. Skaitome Evangeliją ir atnaujiname savo krikštą pasinerdami Jordano upėje arba apšlakstymu. Netoliese pranašo Elijo kalnas primena ugningą pranašą pakilusį iš čia į dangų dviračiu vežimu. Ankščiau buvo pastatyta nemažai vienuolynų, įrengtos vandens saugojimo cisternos, šiandien likę jų pamatai ir statomos naujos įvairių krikščionių bažnyčios. Lankome Betanijos senąją vietovę su bizantinių bažnyčių likučiais. Čia pat Jordano upę įteka į Negyvąją jūrą. Laisvas laikas maudynėms. Vakare grįžtame nakvynei į viešbutį Madaboje. Vakarienė ir nakvynė Madaboje viešbutyje.

7 DIENA Po pusryčių keliaujame iki Jordanijos sostinės Amano (Amman). Kaip senoji Roma, miestas pastatytas ant 7 kalvų. Tai vienas iš seniausių Biblinių minimas kaip Rabbath Ammon - buvusi amonitų sostinė, kurio citadelė jau stovėjo su galingomis sienomis apie 1200 m. pr. Kr. Amonitai save kildina iš Abraomo sūnėno Loto, kuris bėgdamas nuo naikinamo Sodomos miesto, rado prieglobstį Amono kalnuose. Izraelitai įsitvirtindami Pažadėtoje žemėje, užima šį kraštą (Įst 3,1-11), o vėliau karalius Dovydas "nuėmė vainiką nuo jų karaliaus galvos" (1 Metr 20,2). Dar III a. pr. Kr. miestas buvo pervadintas Filadelfija Ptolemėjų valdovo Filadelfo garbei, o kai pateko į romėnų rankas - tapo vienu iš Dekapolio (10 miestų) lygos miestų Artimuosiuose Rytuose. Bizantijos laikotarpiu čia buvo Filadelfijos Krikščionių vyskupo sostas. Miestas susigrąžina senąjį vardą su islamo valdymo pradžia 635 m. Amanas visada buvo prekybinių kelių sankryžoje. Senojoje miesto dalyje išlikęs romėnų teatras, miesto citadelės dalis. XX a. Amanas išaugo į milijoninį modernišką miestą, kurio gyventojų skaičių dar papildo didėjantis pabėgėlių- emigrantų skaičius iš kaimyninių šalių. Lankome Džerašą (Jerash) – seną romėnų miestą šiaurinėje Jordanijoje netoli Zarkos upės. Dažnai Džerašas vadinamas Rytų Pompėja. Tai geriausiai išlikęs romėniškas miestas už Italijos ribų, galbūt antras po Efezo Turkijoje. Pirmoji gyvenvietė vadinosi Gašu, vėliau pervadinta graikų Gerasa. Jėzaus laikais buvo vienas svarbiausių Dekapolio miestų, kuris suklestėjo I a. antroje pusėje. Trajanas nutiesė kelius į miestą, o imperatoriaus Adriano apsilankymo garbei 129 m. pastatė didingą Adriano arką. Hipodrome buvo 15 000 vietų. Miesto sienos ir vartai pastatyti IV a. imperatoriaus Konstantino, taip pat ir Ovalinė aikštė. II a. Dionizo šventykla buvo paversta Katedra. Gražus dekoras likęs Nimfų fontano, puikiai išsilaikės šiaurinis teatras su 1600 vietų. Čia galima išgirsti jordaniečių dūdmaišių grojimą ir būgnus. Artemidės šventyklos kolonos stovi iki šių dienų atlaikiusios žemės drebėjimus ir karus. Kryžininkų laikais senovinio miesto liekanos buvo naudojamos jų tvirtovių statybai. Kiek toliau galima aplankyti bizantiškų bažnyčių likučius su grindų mozaikomis, tai šv.Jono Krikštytojo ir medikų globėjų Kosmos ir Damijono bažnyčios. Bizantijos laikais Džeraše buvo daugiau nei 10 bažnyčių, kurios dar ne visos yra archeologų ir atkastos. "Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę" (Lk 8,1). " Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį" (Mk 7,31). "Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės" (Mk 4, 25). Pagal galimybes lankome Andžarą (Anjara) – Mergelės Marijos katalikų bažnyčią kalne, ant kurio pagal tradiciją manoma, kad buvo apsistojusi Šventoji šeima grįždama iš Egipto į Nazaretą. Šv. Mišios. Grįžtame vakarienei ir nakvynei į viešbutį Amane.

8 DIENA Po pusryčių išvykstame į Amano oro uostą. Skrydis į Vilnių.

Kelionės kaina: 1600 Eur (su skrydžiais)

Į kelionės kainą įskaičiuota: Skrydžiai (su bagažu); Pervežimai autobusu pagal programą; Apgyvendinimas ir maitinimas kaip nurodyta programoje; Mokamų objektų bilietai; bilietas į Petrą ir pietūs; Pasivažinėjimas džipais po Wadi Rum dykumą; Vietinio gido paslaugos; Lydintis kelionės vadovas-vertėjas iš Lietuvos; Dvasinio vadovo paslaugos; Dokumentų sutvarkymas;

Į kelionės kainą neįskaičiuota: Kelionės draudimas; Arbatpinigiai vairuotojui, gidui; Kitas maitinimas; Asmeninės išlaidos.

Dėmesio! Nepamirškite į kelionę pasiimti paso, galiojančio ne trumpiau kaip 6 mėnesius nuo kelionės pradžios. Kartu vyksta kunigas, šv. Mišios kasdien, Biblijos skaitiniai, mąstymai ir maldos atitinkamose vietose. Lankomų objektų tvarka gali keistis, priklausomai nuo aplinkybių. Pastabos: Kelionės kaina gali nežymiai keistis dėl valiutos svyravimų (USD); Kelionės kaina paskaičiuota, kai 1 Eur = 1,1 USD.