PORTUGALIJA. FATIMA
Pažintinė - piligriminė kelionė nuo Lisabonos iki Porto
Fatimos Švč. Mergelė Marija. Apsireiškimų istorija. Skaityti daugiau...
Apie Portugaliją: Portugalija keliautojus žavi nepaprastu kraštovaizdžiu ir pojūčių įvairove. Peizažas gali visiškai pasikeisti bematant. Iš aukštai esančių šiaurinių ganyklų iki banguotų pietinių lygumų įmanoma nukeliauti per vieną dieną. Toliausiame pietvakarių Europos kampelyje įsikūrusi Portugalija užima tik šeštadalį Pirėnų pusiasalio. Šalyje gyvena šiek tiek daugiau nei 10 mln. gyventojų. Nuo vienintelės kaimynės Ispanijos Portugaliją skiria 1300 km siena, o 830 km pakrantę skalauja Atlanto vandenynas. Portugalijai priklauso dar dvi salos: Madeira ir Azorai. Šalies sienos nesikeitė beveik 800 metų. Šalis kalba sava kalba, laikosi unikalių kultūros tradicijų ir didžiuojasi būdama nepriklausoma nuo kaimynės Ispanijos. Nors tai nedidelė šalis, bet labai skirtingi jos regionai. Šiauriniai kaimiškieji beveik nesikeitė, pietiniai - traukiantys turistus savo smėlio paplūdimiais ir visada šiltu klimatu. Atšiauriuose Doro upės slėnio aukštumose iš vynuogių, auginamų stačiose kalnų terasose, daromas žymiausias Portugalijos svaigusis gėrimas - portveinas. O lėkštose derlingose Ribatežo pievose ganosi puikūs žirgai ir koridų buliai. Prie Težo ir Doro upių žiočių įsikūrę du svarbiausi Portugalijos miestai - Lisabona ir Portas. Sostinė Lisabona yra kosmopolitinis didmiestis, kuriame gausu nacionalinių muziejų ir meno galerijų. Tačiau Portas, kuriame išplėtota prekyba ir pramonė, yra rimtas Lisabonos varžovas. Kiti miesteliai yra gerokai mažesni, bet ne mažiau žavūs ir autentiški. Švelnūs, nerūpestingi portugalai pasižymi įgimtu mandagumu. Portugalai, kaip ir kaimynai Ispanai mėgsta linksmintis didelėse draugijose - festas ( šventės) rengia įvairiomis progomis. Vis dėl to už šypsenų slypi tvirtai įsišaknijusi tautos dvasia, apibūdinama kaip "saudade" - tai svajingas melancholiškas ilgesys kažko prarasta ir nepasiekiama. Šią nuotaiką geriausiai perteikia Fado muzika.
Portugalija - viena seniausių valstybių Europoje, įkurta 1139 m. beveik 350 metų ankščiau, nei kaimyninė Ispanija. Nedidelės Leono ir Kastilijos karalystės Portucale valdovas Alfonsas I Užkariautojas paskelbė ją nepriklausoma karalyste, nežiūrint dar ilgai trukusios maurų invazijos Iberijos pusiasalyje. Portugalija ypač suklestėjo XV-XVI a. kai portugalų jūreiviai pradėjo tyrinėti Afrikos pakrantę ir Atlantą. Vaskas da Gama nukeliavo į Indiją, o 1500 m. buvo atrasta Brazilija. Netrukus Portugalija kontroliavo visą Indijos vandenyną ir prieskonių prekybą, buvo įkurta Rytų sostinė Goa. Prekyba su Rytais leido susikrauti didelius turtus, bet po karinio pralaimėjimo Maroke Aukso amžius baigėsi. 1580 m. įsiveržusi Ispanija valdė Portugaliją 60 metų. Atsigavusi šalis vėl praturtėjo iš Brazilijos aukso.
1755 m. lapkričio 1-ąją įvyko didelis žemės drebėjimas netoli Lisabonos, kuris sugriovė miestą, daugiau kaip 20 bažnyčių sugriuvo su kartu ten besimeldžiančiais. Sparčiai plito gaisrai, po to upės potvynis. Markizas de Pombalis ėmėsi miesto atstatymo darbų ir XVIII a. II pusėje pradėjo modernizuoti šalį bei riboti bažnyčios įtaką. XIX a. Napoleono invazija ir Brazilijos praradimas nuskurdino ir suskaldė Portugaliją. 1910 m. revoliucija sugriovė monarchiją, 1926 m. įvyko karinis perversmas, po kurio ilgam į valdžią atėjo diktatorius Antonijas Salazaras. Tik 1974 m. Gvazdikų revoliucija nutraukė jo viešpatavimą.
1 DIENA Skrydis: Vilnius – Europos miestas – Lisabona. Atvykstame į Lisaboną. Portugalijos sostinė įsikūrusi šiauriniame Težo upės žiočių krante, 17 km nuo Atlanto vandenyno. Dižiojoje Lisabonoje gyvena beveik 2 mln. gyventojų. 1755 m. per žemės drebėjimą iki pamatu sugriautą miestą teko atstatyti XVIII a. Tik siauros Alfamos ir Bairo Alto gatvelės primena viduramžių dvasią, daro miestą jaukesnį ir išskirtinį. Lisabonos tebėra uostas nuo šlovingųjų geografinių atradimų laikų. Taip pat ir pasaulinės prekybos centras. Istoriniai Belemo paminklai liudija ypatingą miesto jūrinę praeitį. Nakvynė viešbutyje Lisabonoje.
2 DIENA Pusryčiai. Ekskursija po Lisaboną. Prie Težo upės žiočių, iš kur portugalų jūreiviai leisdavosi į keliones, įsikūręs Belemas - neatsiejama Portugalijos aukso amžiaus dalis. 1495 m. į sostą žengęs Emanuelis I iš svaiginamo ekspansijos pelno statė didingus pastatus. Prašmatnios emanuelinės architektūros įspūdingiausias statinys yra Šv. Jeronimo vienuolynas, pastatytas 1502 m. Kadaise, kol upė dar nebuvo atsitraukusi, vienuoliai stovėdami prie langų išlydėdavo karaveles. Vienuolyne ilsisi garsiojo jūrų keliautojo Vasko de Gamos palaikai. Vienuolyno ansamblis dabar yra muziejus, o bažnyčia veikia ir kaip maldos namai. Šv. Jeronimo vienuolynai plito visoje Europoje atradimų laikotarpiu, kai vienuoliai tarnaudavo, kaip naujų žemių vertėjai, sekdami šv. Jeronimo pavyzdžiu ( šv. Jeronimas išvertė šv. Raštą iš graikų į lotynų kalbą dar IV a.). Po Brazilijos praradimo 1832 m. Portugalijoje kilo pilietinis karas, kurį laimėjo liberalusis Petras IV. Siekiant atstatyti kraštą, buvo paleisti vienuolynai ir jų turtas nusavintas. Todėl šiandien visoje Portugalijoje dauguma senųjų vienuolynų yra kaip muziejai, o vienuolių bendruomenės gyvena kitur.
Nuvyksime prie Belemo bokšto, kuris pastatytas XVI a. Vasko de Gamos ekspedicijos atminti ir yra tapęs vienu iš Lisabonos simbolių. Kadaise bokštas buvo švyturys, pasitikęs iš Indijos ir Naujojo pasaulio grįžtančius jūrininkus. Abu kultūros paminklai, vieninteliai išlikę po didžiojo žemės drebėjimo 1755m. sugriovusio Lisaboną. Toliau keliaujame ant aukščiausios miesto kalvos, lankome Šv. Jurgio pilį, buvusią maurų tvirtovę, o vėliau tapusią karališkaja rezidencija, kuri tarnavo nuo XII iki XV a. Vėliau pilis buvo naudojama kaip teatras, kalėjimas ir kariuomenės sandėlis. Tik XX a. buvo renovuotos viduramžių sienos, užveistas sodas, iš kur dabar atsiveria gražiausi Lisabonos vaizdai.
Aplankome miesto globėjo Šv. Antano bažnyčią, kuri pastatyta jo gimimo vietoje. Labiausiai Lisabonos gyventojai garbina šv. Antaną Paduvietį (1195-1231). Nors gimė ir augo Lisabonoje, bet paskutinius gyvenimo metus praleido Paduvoje, Italijoje. Studijuodamas Koimbros universitete Antanas susižavėjo pranciškonais ir įstojo į jų ordiną. Jis buvo išsimokslinęs ir atsidavęs pamokslautojas, garsėjo pagalba vargšams ir gebėjimu atversti eretikus. Dauguma skulptūrų ir paveikslų vaizduoja šv. Antaną nešantį kūdikėlį Jėzų arba pamokslaujantį žuvims, kaip šv. Pranciškus pamokslaudavo paukščiams. 1934 m. popiežius paskelbė šv. Antaną Portugalijos globėju minint 800-ąsias jo gimimo metines. Tuomet bažnyčia sulaukė ir popiežiaus šv. Jono Pauliaus II vizito. Sostinė iki šiol didingai švenčia Antanines birželio 13-ąją, šventojo mirties dieną. Šv. Antano bažnyčia yra perstatyta po žemės drebėjimo taip pat, bet kripta liko iš ankstesnių maldos namų. Šalia esančioje katedroje rasime krikštyklą, kurioje buvo krikštytas šventasis.
Seniausias sostinės pastatas - didinga Lisabonos katedra. 1150 m. praėjus trejiems metams, kai Lisabona buvo atkovota iš maurų, senos mečetės vietoje buvo pastatyta pirmoji Lisabonos katedra. Se - tai sutrumpinta Sedes Episcopalis , reiškiantis vyskupo sostą, bažnyčios pavadinimas. Žemės drebėjimo suniokota katedra buvo restauruojama ištisus amžius, todėl ten susipynė įvairiausi architektūriniai elementai. Katedra turi lobyną, kuriame daug sidabro dirbinių, liturginių drabužių, statulėlių, rankraščių ir keletas su šv. Vincentu susijusių relikvijų, atgabentų į Lisaboną iš San Visentės kyšulio. Pietų Portugalijoje esantis iškyšulys ir jo vardas susijęs su pasakojimu, kad IV a. čia į krantą buvo išmestas šv. Vincento kūnas. XV a. ši vieta buvo svarbus laivybos taškas, o jo švyturio laukas siekia net 95 km; sakoma, kad tai galingiausias kyšulys Europoje.
Viena didžiausių Europoje - Prekybos aikštė, kurią vietiniai dažniausiai vadina rūmų aikšte. 400 metų stovėjo karaliaus rūmai, kur Emanuelis I buvo pasistatęs 1511 m. ir palikęs šv. Jurgio pilį. Bet šie rūmai kartu su 70 tūkst. knygų buvo sunaikinti žemės drebėjimo. Atstatant rūmus aikštė tapo Baišos atkūrimo svarbiausia dalimi. Pietinė pastato pusė - gražiausi Lisabonos miesto vartai su marmuro laiptais. Jie pasitikdavo upe atvykstančius karalius ir ambasadorius. Prekybos aikštės viduryje stovi žymiausias portugalų skulptoriaus de Kastro kūrinys - Juozapo I skulptūra. Dėl bronzinio žirgo, trypiančio gyvates, anglų keliautojai ir pirkliai šią vietą vadino Juodojo žirgo aikšte. Per įspūdingą triumfo arką patenkama į Baišą. 1908 m. šioje aikštėje buvo nužudyti vaikštinėjantys karalius Karolis I ir jo sūnus Liudvikas Pilypas. Kita nedidelė Rossio aikštė - ankščiau vadinta Petro IV vardu yra Lisabonos šerdis. Ji buvo ir koridų arena, ir festivalių scena, ir kariuomenės paradų bei inkvizicijų vieta. Šiandien dėmesio centre yra Petro IV, pirmojo nepriklausomos Brazilijos imperatoriaus, statula. Kavinės ir parduotuvės čia veikia nuo XVIII a. Banguotų raštų mozaikos grindinys atsirado XIX a. Iš čia ir vilnijančios aikštės neoficialus pavadinimas. Rankomis tašyti pilki ir balti akmenys buvo pirmieji tokio grindinio puošybos elementai. Esant galimybei vykstame į kitą Težo upės krantą, kur ant aukšto kalno stovi Kristaus Karaliaus skulptūra, nuo jos viršaus matyti visa Lisabona.
Vakare siūlome pasiklausyti Fado dainų. Lisaboniečiai puoselėjo šių skaudžiai malonių dainų tradiciją daugiau nei 150 metų. Jos mažai pasikeitė. Dainas atlieka tiek vyrai, tiek moterys, pritariant gitarai ir violai. Geriausi Lisabonos Fado klubai dažniausiai priklauso patiems šių dainų atlikėjams. Amalija Rodriges daugiau nei 50 metų buvo populiariausia fado atlikėja. Fado apdainuojami įvairiausi dalykai. Tiesioginė "fado" reikšmė yra "likimas". Nakvynė viešbutyje Lisabonoje.
3 DIENA Pusryčiai. Keliaujame po Lisabonos pakrantę. Vos valanda kelio ir galime pasiekti uolėtą Atlanto vandenyno krantą, miškingus Sintros šlaitus arba vilomis ir karalių rūmais apstatytas kaimo vietoves. Į pietus nuo Lisabonos pradžiugins smėlėti paplūdimiai ir žvejų miesteliai. Nors jūra šalta, bet paplūdimiai čia vieni švariausių Europoje. Šiame regione savo pėdsakus paliko prekybininkai ir grobikai, nuo finikiečių iki ispanų, ypač maurai, kurių fortus ir tvirtoves galima išvysti palei visą pakrantę. Dideli pakrantės plotai yra saugomi kaip gamtos draustiniai. Triukšmingi turgūs siūlo šviežių žuvų ir jūros gėrybių. Avys vis dar ganosi senuosiuose Arabidos kalnuose, o iš jų pieno daromi sūriai. Ryžiai - pagrindinė Sado upės žiočių kultūra. Išliko tradicinės pramonės šakos, kaip druskos gavyba prie Alkošetės ir marmuro karjerai Pero Pinjeire. Lankome Sintrą - tai žalumoje skendintis miestelis (įtrauktas į UNESCO saugomų objektų paveldo sąrašą), įsikūręs ant šiaurinių granitinių kalnų šlaitų tarp miškingų tarpeklių ir tyro vandens šaltinių. Čia vasarą mėgdavo ilsėtis Portugalijos karaliai.
Čia pamatysite unikalų romantizmo epochos architektūros paminklą - Penos dvarą (Palacio da Pena) – Portugalijos karalių vasaros rezidenciją ant aukščiausių Sintros kalnų. XVI a. toje vietoje buvo jeronimitų vienuolynas, bet jam sunykus, XIX a. Ferdinandas paskyrė vokiečių architektą fon Ešvigei pastatyti vasaros rūmus, pilnus keistenybių iš viso pasaulio. Taigi čia raime įvairių architektūrinių stilių junginį vienuose rūmuose, pastatytuose karalienės Marijos II vyrui Ferdinandui. Paskelbus Respubliką 1910 m. rūmai, kurie išliko nepakitę nuo tada, kai čia gyveno karališkoji šeima, tapo muziejumi. Sintros senamiesčio širdyje žvilgsnį patraukia keisti kūgio formos kaminai. Jie kyšo virš Karališkųjų rūmų, kurių kuklus gotikinis fasadas, bet erdvios virtuvės. Karališkieji rūmai, dar vadinami Paco Real, pastatyti maurų valdovų buveinės vietoje dar XVI a. ir buvo mėgstamiausia dvariškių vasaros rezidencija iki pat XIX a. Sintra garsėja savo suvenyrais ir rankdarbiais.
Kitoje Sintros kalnų pusėje kontrastingai prabangiems karališkiems rūmams, įsikūręs kapučinų vienuolynas XVI a. Vienuoliai čia gyveno labai kukliose, iš akmens iškaltose celėse, išklotose kamštmedžiu. Didelė įvairovė medžių ir kitų augalų ir šiandien stebina lankytojus. Romantišką vietovės įspūdį sustiprina šalia esantis vakariausias Europos taškas Rokos kyšulys, esantis prie Atlanto vandenyno. Esant palankioms oro sąlygoms, aplankome Kabo da Roka - uolą su švyturiu, labiausiai į vakarus nutolusį Europos tašką. Sustosime ant uolos virs Atlanto vandenyno, pasigrožėti vietove. Toliau tęsime kelionę pakrante, atvyksime į seną žvejų miestelyje Cascais. Daugiau nei prieš šimtmetį išgarsėjo miestelis kai Liudvikas I čia įsirengė vasaros rūmus XVII a. pilyje. Dėl strateginės padėties Cascais turėjo ir karinę svarbą. Smėlinga įlanka buvo žinomas uostas nuo senų laikų. Dabar Cascais yra privilegijuotas Lisabonos priemiestis su prabangiais apartamentais ir vaizdu į vandenyną. Sustosime nuostabioje įlankoje, pilnoje žvejybos laivelių. Estoril pakrante grįžtame į Lisaboną. Nakvynė viešbutyje Lisabonoje.
4 DIENA Pusryčiai. Tarp Težo upės ir pakrantės driekiasi Estremadūra (Extrema Durii - už Doro) - banguojančių kalvų ir smėlėtų paplūdimių vietovė. Lygumų Ribatežas, nusitęsęs palei Težo krantus yra visiškai kitoks. Puikiausi Portugalijos viduramžių vienuolynai byloja apie spalvingą šių regionų praeitį. Atkovotos žemės iš maurų būdavo perleistos religiniams ordinams, statomi vienuolynai ir abatijos, kaip padėka Dievui už laimėtus mūšius. Atvykstame į Óbidos – vieną šarmingiausių Portugalijos kaimelių, apsuptą viduramžių pilies gynybinių sienų. Įėjimas į miestelį pro arką XVIII a., padengtą glazūruotomis plytelėmis, vadinamomis ”azūlėjomis”. Šviesūs, balti, maži nameliai, siauros gatvelės ir gėlių puodai ant palangių - tokį miestelį, kaip vestuvinę dovaną gavo karaliaus Deniso nuotaka Izabelė XIII a. Tuo metu tai buvo svarbus uostas, bet XVI a. upė užsitvenkė dumblu ir miesto strateginė reikšmė išblėso. Gotikinės ir Renesanso bažnyčios, o ypač nuostabioji Šv. Marijos bažnyčia, primenanti apie Óbidos istorijos svarbą. Čia vedė būsimasis karalius Alfonsas V, kuriam buvo tik 10 metų, o jai - 8-neri. Presbiterijos retabulas "Mistiškos šv. Kotrynos vedybos" (1661m.) priklauso Žozefai de Obidos. Didžiąją gyvenimo dalį ši menininkė gyveno Obidos ir yra palaidota šv. Petro bažnyčioje. Kiti jos darbai eksponuojami miesto muziejuje. Miesto panoramoje matyti XII a. pilis. Vietiniai meistrai ir amatininkai, dar vis naudojantys senuosius darbo metodus, pardavinėja savo dirbinius mažose parduotuvėlėse.
Toliau lankome Nazaré – žymiausią Portugalijos žvejybinį miestelį ant Atlanto vandenyno kranto. Tai populiariausias vasaros kurortas. Čia laikomasi tradicijų: žvejai vis dar rengiasi languotais marškiniais ir megztomis kepuraitėmis su bumbulu, jų žmonos segi kelis pasijonių sluoksnius, jie tebeado tinklus ir ant vielinių grotelių paplūdimyje vytina žuvis. Spalvingi žvejų laiveliai dar pagyvina miestelio grožį. Čia galima paragauti gardžių patiekalų su jūros gėrybėmis. Pasakiškas vaizdas nuo Sitijo (Sittio) - aukštutinės miesto dalies. Čia rasime bažnyčią su dviem varpinėmis. Jos interjerą puošia nežinomo dailininko XVIII a. stebuklingo išgelbėjimo paveikslas ir Nazarė Dievo Motinos statula. Rugsėjį su procesija ji nešama prie jūros. Ant 110 m aukščio skardžio, ant kurio stovi miestas, yra nedidelė koplytėlė, kuri primena čia įvykusį stebuklą. XII a. Mergelė Marija išgelbėjo vietos dvasininką Roupinją ir jo arklį, sekusį paskui elnią, kuris nuo skardžio nušoko į jūros miglą. Vietovės pavadinimas taip pat susijęs su Mergelė Marijos statula, kurią IV a. iš Nazareto atgabenęs vienuolis.
Pakeliui į Fatmą aplankome Batalją, kur rasime įspūdingą šv. Mergelės Marijos Vitorijos domininkonų abatiją - portugalų gotikos šedevrą. Šviesus kalkakmenio vienuolynas buvo pastatytas istorinei Jono I pergalei Alžubarotoje 1385 m. pažymėti. Kelis šimtmečius statėsi vienuolynas ir dar liko nebaigtos aštuoniakampio mauzoliejaus koplyčios. Portalas dekoruotas sudėtingo vėlyvojo gotikos stiliaus apaštalų ststulomis. Įkūrėjo Jono I ir jo žmonos Filipos iš Lankasterio, gulinčių vienas šalia kito, antkapį sukūrė Huguet. Čia palaidotas ir jų sūnus Henrikas Jūrininkas. Jono I šūkis "Por Bem" (už grožį) išraižytas ant jo antkapio. Buvusioje kapitulos namų salėje sargybiniai saugo nežinomų kareivių kapą po didingais žvaigždiniais skliautais. Gotikinės su emanuelinio stiliaus ornamentais arkos puošia Karališkąją galeriją ir jos sodą. Sode dar likusi XV a. vienuolių prausykla - fontanas.
.jpg "portugalija")
Atvykstame į Fatimą. Fatima – viena svarbiausių šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietų pasaulyje, krikščionių piligrimų miestas. 1917 metais nuo gegužės iki spalio (13 d.) - šešis kartus Dievo Motina pasirodė trims vaikams: Liusijai, Fransiskui ir Žasintai. 1917 m. gegužės 13 d. dešimtmetė Liusija Santos su pusesere Žasinta Marta ir pusbroliu Fransiskujai upės salos ąžuole išvydo švytinčią figūrą, kuri paliepė sugrįžti prie medžio po 6 mėnesių. Spalio 13-ąją su vaikais susirinko 70 tūkst. piligrimų. Vienintelė Liusija girdėjo "Fatimos paslaptis", kurias šv. Mergelė Marija pranešė per paskutinį apsireiškimą. Pirmoji paslapties vizija buvo pragaro, antroji - antrasis pasaulinis karas, o trečioji - pasikėsinimas į popiežių. Fransiskus ir Žasinta mirė dar vaikai, o Liusija, tapusi vienuole, mirė 2005 m. Popiežius šv. Jonas Paulius II beatifikavo Žasintą ir Fransiską 2000 m. Jų kapavietė yra bazilikoje. Šioje Dievo Motinos apsireiškimo vietoje 1951 metais buvo pastatyta Rožinio Bazilika, talpinanti per 30 000 maldininkų, o aikštės esplanada yra dvigubai didesnė už šv. Petro aikštę Romoje. Esplanadoje stovi Pasirodymo koplyčia (Capela das Aparicoes) šalia ąžuolo. Mergelės Marijos skulptūroje tebesaugoma kulka, kuria 1981 m. pasikėsinta į šv. popiežių Joną Paulių II. Į rytus nuo šventovės tebestovi Liusijos namai, juose išsaugotas vaikų kambarys. Vakare dalyvausime Rožinio Procesijoje. Nakvynė viešbutyje Fatimoje.
5 DIENA Pusryčiai. Ryte dar lankome Fatimą. Šv. Mišios bazilikoje. Dievo Motinos pasirodymo vietoje pastatyta koplyčia. Didžiausią įspūdį Fatimoje palieka keliaklūpščia prie šventovės besiartinantys maldininkai. Išvykdami aplankysime šalia esantį kaimą, kuri gyveno vaikai.
Toliau keliaujame iki Tomar miestelio. Tomarą įkūrė 1157 m. Gualdimas Paisas, pirmasis Tamplierių ordino Portugalijoje Didysis magistras. Labiausiai dėmesio verta yra XII a. Kristaus vienuolyno tvirtovė. XII-XIII a. Tamplierių ordino riteriai padėjo portugalams kautis prieš maurus. Už pagalbą mūšiuose jie būdavo apdovanojami žemėmis ir politinėmis galiomis. 1314 m. popiežius Klementas V buvo priverstas stabdyti šio turtingo ir galingo ordino veiklą, tačiau Portugalijoje karalius Denisas pavertė jį Kristaus ordinu, paveldėjusiu visą tamplierių turtą ir privilegijas. Krikščioniškosios ekspansijos idealai buvo atgaivinti XV a. kai jų Didysis magistras, princas Henrikas Jūrininkas investavo ordino pajamas į tyrinėjimus. Ordino simbolis - taisyklingas kryžius - puošė neištirtas jūras skrodžiančių karavelių bures. Taigi, Kristaus vienuolyne Tomare galima aptikti vienuolių -riterių ir jų įpėdinio, Kristaus ordino pėdsakų. Žymūs to meto architektai pastatė bažnyčią ir arkadas su nuostabiomis emanuelinėmis įmantrybėmis, kurių ištaigingiausia - vakarinio bažnyčios fasado langas. Vienuolyno šerdis - Šarola - originali XII a. 16-briaunė tamplierių koplytėlė, dar vadinama rotonda. Jos planas pagrįstas Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčios rotonda. Koplytėlės dekoracijos iliustruoja ordino gerovę. Paveikslai freskos XVI a. ir paauksuotos statulos po bizantišku kupolu buvo kruopščiai restauruoti. Pastačius emanuelinę bažnyčią XVI a., Šarolos šone buvo sukurta arkada joms sujungti. Taip Šarola tapo pagrindine bažnyčios koplyčia. Kitos galerijos skirtos įvairioms reikmėms: Duonos galerijoje buvo dalinami duonos kepalai vargšams, Skalbinių galerija pastatyta aplink porą didelių rezervuarų, šiandien apsodinta gėlėmis, Didžiojoje galerijoje paslėpti sraigtiniai laiptai veda į Pikio terasą.
Keliaujame į Koimbrą (Coimbrą) – senąją Portugalijos sostinę. Šis miestas jau yra Beiros provincijoje, kuri yra savotiška pusiaukelė tarp vėsios žaliuojančios šiaurės ir sausringų pietų. Šis įvairiapusis regionas apima Estrelos kalnų aukštybes ir druskingus Aveiro upės pelkynus, jo gyvenvietės įvairuoja nuo mažų miestelių iki didingo Koimbros universiteto miesto. Joks kitas miestas portugalams nesužadina tokių šiltų jausmų, kaip Koimbra - šešių karalių gimtinė ir seniausio šalies universiteto būstinė. Ant Alkasovos kalvos įkurtas miestas dar romėnų laikais. Alfonsas Užkariautojas, išplėšęs miestą iš maurų ir pasiskelbęs pirmuoju Portugalijos karaliumi, nutarė perkelti savo sostinę iš šiauriau buvusio Gimarainso. Portugalams ši vieta simbolizuoja valstybingumo šaknis. Istorinėje miesto širdyje aukštai virš Mondego upės stovi katedros, universitetas ir puikus muziejus. Parduotuvės, eismas ir geležinkeliai užima pakrantę ir Komercijos aikštę. Tačiau ir čia rasime istorinę Santa Cruz bažnyčią, kurioje palaidoti du pirmieji portugalų karaliai, o kaimyninio vienuolyno vienuoliai mokė pirmuosius Koimbros universiteto studentus. Per Arco de Almedina (arabiškai medina - miestas) XII a. siauromis gatvelėmis kylame į aukštutinį miestą. Laiptų takas eina per Torre da Anto bokštą su puikiais XVI a. medalionais. Bokšte veikia menų ir rankdarbių galerija. Stačiose alėjose namų labirinte yra keletas "republikas" - studentų būstų nuo viduramžių laikų. Dvi Koimbros katedros, Se Velha ir Se Nova stovi ant kalvos įsikūrusio universiteto šešėlyje. Tvirtovę primenanti Senoji katedra - akmeninis pergalės prieš maurus 1064 m. šventimo įkūnijimas - laikoma puikiausiu romaninio stiliaus pastatu Portugalijoje. Čia buvo karūnuojami karaliai. Naujoji Katedra - greta Universiteto, buvo įkurta Jezuitų 1598 m., pavadinta Naująja katedra 1759 m. markizui de Pombaliui uždraudus Jėzuitų ordiną Portugalijoje. Atsakydamas į bažnyčios peticiją 1290 m. karalius Denisas Lisabonoje įkūrė vieną senaiusių ir garsiausių pasaulyje universitetų. 1537 m. jis buvo perkeltas į Koimbrą ir įkurtas karališkuose rūmuose. Studijas sudarė teologijos, medicinos ir teisės mokslai, kol XVIII a. markizo de Pombalio reformos išplėtė programą. Daugelis pastatų buvo pakeista po II pasaulinio karo, bet seniausi pastatai aplink Patio das Escolas aidi jau 700 mokslo metų. XVIII a. Jono V bibliotekos patalpose, išpuoštose paauksuota egzotine mediena, saugoma per 300 tūkst. knygų. Šalia puikus emanuelinis šv. Mykolo koplyčios portalas. Dekoruoti fakultetų figūromis geležiniai vartai į universiteto kiemą pastatyti XVII a. Už jų yra pagrindinė aukštutinio miesto aikštė Praca da Republica. ir su XIIa. Romaninio stiliaus katedra, XIIIa. Universitetu.
Vakare atvykstame į Porto miestą. Plukdydamas savo vandenis į Atlantą per gilius ir siaurus slėnius, apželdintus vynuogynų terasomis, Doras atvingiuoja į istorinį Porto miestą, portveino tėviškę. Šiaurėje plytintys Tras os Monteso plokščiakalniai ir kalnų grandinės yra rečiausiai gyvenamas Portugalijos regionas. Į Doro žiotis prekiauti atvykdavo dar finikiečiai, vėliau romėnai čia kūrė gyvenvietes Portus ir Cale. Ilgainiui sujungus šiuos pavadinimus Portucale imta vadinti visas žemes tarp Minjo ir Doro upių. Tai buvo Portugalijos karalystės branduolys. Porto miestas tapo antru šalies didmiesčiu. Nuo kalvos šlaito miestas žvelgia į kitapus Doro įsikūrusias vyno daryklas, kurios puoselėja brangųjį portveiną, pavadintą šio miesto vardu. Portui teko ir dalis jūrinių atradimų sukrautų turtų. Pelningos prieskonių imperijos netektį vėliau kompensavo vyno prekyba su Britanija. Šis tebeklestintis pramoninis miestas derina pramonę su žavesiu. Porto istorinis centras yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nakvynė viešbutyje Porte.
6 DIENA Pusryčiai. Apžvalginė ekskursija po Porto mietą. Čia daug kultūros ir gamtos paveldo objektų. Porto katedra vainikuoja aukštutinį miestą, o aplinkinėse gatvės daug kitų įdomių pastatų. Ant Penavenzotos kalvos gyventa jau prieš 3 tūkst. metų. Katedros terasa su emanueliniu jūrinių elementų pilonu puikiai tinka apsižvalgyti aplinkui. Katedra pastatyta XII-XIII a. kaip tvirtovės bažnyčia, buvo kelis kartus rekonstruota. Puiki gotikinė pietinė galerija, o daili vakarinio fasado rozetė yra iš XIII a. Katedroje daug lobių. XVII a. paauksuotas "Paskutinės vakarienės" paveikslas kabo Šv. Vincento koplyčioje.
Paprastas manieristinės Šv. Klaros bažnyčios fasadas kontrastuoja su prabangiu paauksuotų medžio drožinių interjeru. Iš toli matomą Dvasininkų bažnyčią su 75 m bokštu pastatė XVIII a. Nazonis, kuri tebėra vienas aukščiausių pastatų Portugalijoje. Užkopus 240 laiptelių galima pasigrožėti miesto ir Doro slėnio vaizdu. Centrinė Porto geležinkelio stotis pastatyta ankstesnio vienuolyno vietoje ir užbaigta tik 1916 m. Vidus puoštas įspūdingais Žorže Kolaso azuležais, vaizduojančiais ankstyvąsias transporto priemones, kaimo šventes ir istorines scenas. Visame mieste matyti gerovės, apgaubusios Portą nuo XV a. atspindžiai.
Iš naujai paskelbtų Portugalijos žemių buvo atplukdyta braziliško aukso ir egzotinės medienos Porto bažnyčioms puošti, o klestintys pirkliai leido pinigus paveikslams ir azulėjoms. Apsilankysime Šv. Pranciškaus bažnyčioje. Ši gotikinė bažnyčia buvo pradėta statyti XIV a., tačiau labiausiai lankytojus žavi XVIII a. barokinis interjeras. Daugiau nei 200 kg aukso dengia didįjį altorių, angeliukais bei girliandomis raižytas kolonas bei piliorius ir Kristaus giminės medį šiaurinėje sienoje. Biblinių epizodų vaizdavimas vitražuose arba raižiniuose buvo įprasta Biblijos mokymo forma iki raštingumo paplitimo. Populiari tema buvo Kristaus genealogija, rodanti jo kilmę iš Izraelio karalių. Paprastai tai buvo perteikiama medžiu, sekančiu šeimos liniją nuo Juozapo iki karaliaus Dovydo tėvo Jesės iš Betliejaus. Šv. Pranciškaus bažnyčios Kristaus giminės medį 1721 m. išdrožė Filipė da Silva ir Antonijus Gomesas. Išraiškingos figūros viršūnėje baigiasi Kristaus, jo motinos Marijos ir šv. Juozapo atvaizdais. Biržos Rūmai (Palacio da Bolsa) stovi buvusio pranciškonų vienuolyno vietoje, kur 1842 m. miesto pirkliai pasistatė biržą. Čia buvo tvirtinami prekybos įstatymai, juose yra daug istorinių vertybių ir nedidelė galerija. Tačiau visus vilioja žėruojanti Arabiškoji salė. Šecherezados pasakų įkvėpta patalpa švyti mėlynų ir auksinių arabeskų vijomis. Nedidelis Porto paupio namas Casa do Infante primena, kad čia gimė princas Henrikas Jūrininkas. Nuostabi azuležų plokštė dengia visą išorinę Karmelitų bažnyčios Igreja do Carmo) sieną, vaizduojanti legendinio karmelitų ordino įkūrimą.
Porto krantinė Ribeira. Kadaise šiose krantinėse švartuodavosi portveino ir užsienio gėrybių pilni laivai. Pagrindinė upės keltų prieplauka įsikūrusi karaliaus Luiso I tilto pavėsyje. Kitame krante esantis Vila Nova de Gaja miestas buvo sujungtas šiuo tiltu su Portu 1886 m. Tiltą projektavo G. Eifelio asistentas. Alfonsas III, ginčydamasis su Porto vyskupu dėl plukdymo mokesčių, įkūrė konkuruojantį uostą Vila Nova de Gajoje. 1253 m. jie abu nenoromis sutarė pasidalinti mokesčius. Šiandien de Gajoje brandinamas ir sandėliuojamas portveinas. 1987 m. nuostatai tebėra tokie griežti, kad portveinas gali būti gaminamas tik čia. Kiekvienoje gatvelėje yra daryklų-sandėlių arba armazens, kuriuose portveinas maišomas ir brandinamas. Apsilankysime vienoje iš Porto vyno daryklų. Laisvas laikas Porte. Nakvynė viešbutyje Porte.
7 DIENA Pusryčiai. Ryte keliaujame tolyn į Portugalijos šiaurę. Minjas - šiauriausias regionas gali pasigirti net dviem istorijos atžvilgiu įdomiais miestais: pirmąja šalies sostine Gimarainsu ir svarbiausiu šalies religiniu centru Braga. Provincijos gyvenimo tradicijos tebėra puoselėjamos, o gausūs krituliai ir klestinti žemdirbystė paverčia regioną žaliausiu Portugalijoje. Kasdienį gyvenimą paįvairina karnavalai ir gatvės turgūs, čia tebedarda jaučiais kinkyti vežimai. Tarp portugališkų suvenyrų, šiame regione vis dažniau sutinkame juodą gaidį. Legenda pasakoja apie piligrimą, keliavusį į Santjago de Kompostelą, kuris buvo apkaltintas sidabro vagyste ir nuteistas mirties bausme. Piligrimas pareikalavo susitikti su teisėju, kuriam tuo metu buvo paruoštas valgyti keptas gaidys. Piligrimas pareiškė, kad paliudydamas jo nekaltumą, gaidys lėkštėje gali atsistoti ir užgiedoti. Teisėjas atsisakė jam padėti, bet kariant kalinį, gaidys šoktelėjo iš lėkštės ir užgiedojo...
Keliaujame į ( Guimarães) Gimarainsą, yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir vadinamas tautos lopšiu. Kai Alfonsas Užkariautojas pasiskelbė Portugalijos karaliumi 1139 m. savo sostine jis pasirinko Gimarainsą. Išskirtiniai jo didingos pilies kontūrai ir šiandien puikuojasi Portugalijos herbe. Akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės veda prie pilies. Milžiniškas pagrindinis pilies bokštas, apjuostas aštuoniais dantytais gynybiniais bokštais, ryškus miesto panoramoje. Pilis pastatyta X a. kad sulaikytų maurų ir normandų puolimus. Vėliau ji buvo išplėsta. Čia gimė pirmasis Portugalijos karalius Alfonsas Užkariautojas. Šv. Mykolo mažytė romaninė koplyčia saugo krikštyklą, kurioje galėjo būti pakrikštytas būsimasis karalius. Šalia pilies XV a. išaugo Bragansos kunigaikščio Alfonso burgundų stiliumi Kunigaikščių rūmai. Alfonsas, nesantuokinis Jono I sūnus, 1442 m. tapo Brangansos kunigaikščiu, pirmuoju iš įtakingos, bet krauju susitepusios dinastijos. Bragansos valdė Portugaliją 270 metų, kaupdami turtus ir sudarydami giminystės ryšius. Paskutinis monarchas Emanuelis II pasirinko tremtį 1910 m. , kai respublikonai nušovė jo tėvą ir brolį. Dabartinis kunigaikštis gyvena Sintroje netoli Lisabonos. Gimarainse rūmai tapo nebereikalingi, kai Bragansos persikėlė į Vilą Visozą. Salazarui valdant, rūmai buvo paversti oficialia prezidento rezidencija. Dabar galima pasigėrėti puikia rūmų muziejaus kolekcija.
Toliau keliaujame į Bragą - tai seniausia šalies arkivyskupija, kuri gali pasigirti ilga religinio ir prekybinio centro istorija. XII a. ji tapo Portugalijos arkivyskupijos buveine ir religine šalies sostine. Miestas nebuvo toks svarbus XIX a. bet šiandien ir toliau gyvuoja kaip bažnytinė Portugalijos sostinė ir svarbiausias Minjo miestas. Todėl Bragoje rengiami spalvingiausi šalyje atlaidai ir šventės. Didžioji savaitė prieš Velykas minima iškilmingomis procesijomis, o Joninės birželyje švenčiamos su šokiais, mugėmis ir fejerverkais. Kompaktiškas Bragos istorinis centras ribojasi su Respublikos aikšte, kurioje dar stovi XIV a. buvusių miesto įtvirtinimų bokštas Torre de Menagem. Bragos katedra pradėta statyti XI a. buvo daug kartų perstatyta. Jos viduje saugomas įmantrus Jono I pirmagimio sūnaus, mirusio vaikystėje, kapas. Katedroje yra lobynas Museo de Arte Sacra - turtinga bažnytinių vertybių kolekcija. Rua de Sao, Joao gatvėje galima pasigrožėti Bragos miesto simboliu - žindančios Dievo Motinos statula, po puošniu gotikiniu sieniniu stogeliu. Šis žavingas Portugalijos miestelis išsiskiria XVIII a. barokinių paminklų gausa, tarp kurių garsioji Bom Jesus do Monte šventovė.
Miškingame šlaite į rytus nuo Bragos centro stovi įspūdingiausia Portugalijos bažnyčia. 1722 m. Bragos vyskupas sumanė ilgą baroko stiliaus laiptų kelią (escadaria) kaip prieigą nedidelei ant kalno stovėjusiai bažnyčiai. Laiptus ir bažnyčia užbaigė 1811 m. Karlosas Amarantė. Laiptų take įrengtos 14 Kryžiaus kelio stočių - scenos iš Kristaus nukryžiavimo istorijos. Vidurinėje laiptų kelio dalyje įrengta Penkių pojūčių atkarpa, fontanais ir bibliniais simboliais vaizduojanti penkis pojūčius. Aukščiau yra panašūs Trijų vertybių laiptai. Laiptų viršuje nuo esplanados galim pasigrožėti apylinkių vaizdais. Ši šventovė sulaukia didelio lankytojų antplūdžio. Keliaujame iki viršutinės bažnyčios kaip piligrimai, apmąstydami Kryžiaus kelio stotis, apvalydami savo pojūčius ir prisimindami krikščioniškąsias vertybes. Laisvas laikas asmeninei maldai bažnyčioje. Vakare grįžtame į Porto. Pagal galimybes pakeliui į Portą galima aplankyti kitą didingą Gailestingosios Dievo Motinos šventovę - Nossa Senhora da Piedade, pastatytą ant kalvos šalia Penafielio miesto 1908 m. Įdomi bažnyčios neogotikinio ir bizantinio stilių samplaika daro ją įspūdingą. vakare grįžtame į Portą. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje Porte.
8 DIENA Pusryčiai. Skrydis: Porto - Europos miestas - Vilnius
Kelionės kaina: 850 Eur + skrydis nuo 300 Eur
Į kelionės kainą įskaičiuota:
• Lėktuvo bilietai;
• Kelionė autobusu (pagal grupės dydį) su oro kondicionieriumi pagal nurodytą ekskursinę programą;
• 7 nakvynės su pusryčiais viešbučiuose;
• Lietuviškai kalbančio kelionės vadovo ir gido paslaugos;
Į kainą neįskaičiuotos papildomos išlaidos:
• Jūsų pasirinkto bagažo mokesčiai; Kelionės draudimas;
• Mokami objektai ~50-80 Eur; Fado vakarienė ~35 Eur. Kitas maitinimas. Asmeninės išlaidos;
Pastabos: Kelionės programos objektų lankymo tvarka gali keistis. Kelionės vadovas - gidas ekskursijų muziejuose ir bažnyčiose neveda, naudojamės audiogidais. Esant mažesnei grupei nei minimalus keliautojų skaičius, kelionė gali būti vykdoma proporcingai padidinus kelionės kainą.