"Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, kuo vilkėsite... jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės..."(Lk 12,22-31)
Prisimenu, organizavau pirmąją piligriminę kelionę į Šventąją Žemę 2009m. Atėjo į biurą vos judanti smulkutė moteris ir paklausė: ar priimsite mane keliauti? Man pasirodė keistas toks klausimas. Jeigu žmogus susiruošė, tai kaip galima nepriimti. Sako: kitur bandžiau registruotis, bet nesutiko, kad nebūtų problemų dėl mano sveikatos. Tuomet paklausiau, kokios tos problemos? Parkinsonas, po avarijos ir komos, bet judu pati ir turiu vienintelį troškimą į Šventąją Žemę. Ir keliavome. Gana didelė grupė, įvairaus amžiaus ir įvairių sveikatų žmonės. Tačiau Aldona buvo visada pirma. Stengėsi būti priekyje, kad kam nesudarytų naštos. Stebėjomės jos energija ir švytinčiom akim, atvira širdim. Kiekvienas siūlė savo ranką einant sudėtingesniu keliu. Tai buvo dvasinė dovana visai grupei ir tikėjimo pavyzdys. Daugiau niekada neklausiau keliautojų apie sveikatą, o jei kas abejodavo - padrąsindavau. Taip ir keliavome daugiau nei 10 metų, paduodami ne tik ranką, bet ir atverdami širdis vieni kitiems. Kai kuriems piligrimams šios kelionės buvo paskutinės gyvenime ir brangiausios.
Jau du metus tenka gyventi pandemijos sąlygomis. Pasiilgome bendrystės ir kelionių. Tačiau negalėčiau organizuoti piligrimystės, jei ji būtų skirta tik tam tikros sveikatos žmonėms arba tik su tam tikra imunizacija. Mano pasaulėžiūroje piligrimystė nesiderina su išskirtinumu, ar su privilegijom. Todėl teks dar palaukti geresnių laikų, kada būsime visi lygūs, kada visi turės galimybę keliauti ir nebeliks žmogaus baimės. O kol kas kviečiu dalintis savo mintimis dvasinėse kelionėse su Biblija, kurias pratęsime ir ateinančiais metais. Ačiū, kad esate kartu. Reda
Tuomet Dievas tarė: Tebūnie šviesa! Ir šviesa pasirodė."( Pr 1,3) "Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį... bet pasaulis jo nepažino."(Jn 1) "Tada Viešpats tarė Mozei: ištiesk ranką dangaus link, kad Egipto kraštą apgaubtų tamsa - tamsa, kurią galima būtų pajusti... ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą. Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir pasijudinti iš vietos, bet ten kur gyveno izraelitai, buvo šviesu."(Iš 21)
Šiandien mes skaitėme Jono Evageliją apie Dievo žodį ir jo šviesą. Judėjai tęsia skaitinius iš Išėjimo knygos. Abu skaitiniai kalba apie Dievo šviesą. A. Blend komentuodamas Jono Evangelijos prologą teigia, kad žodis "pradžioje" nukelia mus į pasaulio sukūrimo istoriją Pradžios knygoje. "Logos" gr. - "Žodis". Tai pradžia, Dievo išmintis ir užmojis, koks turėtų būti pasaulis. "Žodis buvo Dievas"- t.y. dieviškas, tobulas. Jo esmė yra šviesa žmonėms. Bet Dievas atsiveria palaipsniui. Mes nepajėgtume priimti visos tiesos apie Dievą, todėl ta pirminė šviesa yra pridengta. Biblijoje skaitome apie mūsų tikėjimo protėvius, kurie vis daugiau gaudavo Dievo pažinimo: Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Dovydas, galiausiai Jėzus- jame atsiskleidžia šviesos pilnatvė. Šviesos negalime apčiuopti, bet Žodis yra jos išraiška. Tora pasakoja apie Dievo išmintį ir duoda žmogui gyvenimo šviesos. Kiekvienas Dievo žodžio nešėjas tampa šviesos nešėju. Taip žodis tampa kūnu ir į pasaulį ateina šviesa. Tamsa niekur nedingsta, bet ji negali sugadinti šviesos. Tamsa nebūtinai yra blogis. Tai pasaulis, chaosas, tai mūsų darbo laukas, kuriame turime pasišviesti iš Dievo gaunama išmintimi. Dievas pats rūpinasi, kad jo užmojis pasauliui tęstųsi, kad šviesa nebūtų užgožta visai. Jei matysime tą užmojį, matysime, kad viskas yra Dievo rankose.
Išėjimo istorijoje Dievas duoda dar vieną išbandymą Egiptui - tamsą. Pradžios knygoje Dievas atveria savo šviesą ir atskiria ją nuo tamsos. Dabar atrodo, kad Dievas daro priešingai - užtraukia tamsą ant egiptiečių, palikdamas tik izraelitams šviesos. Čia kalbama ne apie įprastą fizinę šviesą ar tamsą. Tam buvo sukurta saulė ir mėnulis. Ši tamsa yra priešinga Dievo šviesai, t.y. išminčiai. Ji buvo juntama žmogaus viduje. Egiptiečiai nematė vieni kitų ir nepasijudino iš vietos. Labiausiai apčiuopiamas yra baimės jausmas, mirties baimė. Kaip rašo Š. Karlebahas, tokia buvo egiptiečių tamsa, kad jie iš baimės negalėjo pajudėti ir net nebematė savo artimo.
Pranašai rašė, kad prieš Mesijo atėjimą, bus daug tamsos. Anuomet, tamsoje tūnančios tautos išvydo Jėzaus gimimo šviesą. Bet ta šviesa nebuvo priimta pasaulio ir iki šiol jos yra dar nėra daug. Tačiau Dievas vis dar ateina išlaisvinti žmogaus iš esmės, apšviesti jo iš vidaus. Kai esame tamsoje, pradedame ieškoti vienas kito. Net Egiptiečiai, tie, kurie gyveno be tikėjimo, didelių išbandymų metu, apimti mirties baimės, suprato, kad ne Faraonas yra visko valdovas. Dievo skirtos bausmės Egiptui, o taip pat ir Izraelitams buvo ženklai perkeisti jų mąstymui. Nemažai tikinčiųjų buvo prisitaikę prie vergovės sąlygų ir net lenkėsi svetimiems dievams. Jie neklausė Mozės. Dievas gelbėjo visus iš tamsos dvasios. Galiausiai visi turėjo susitaikyti. Dievas per Mozę nurodė žmonėms paprašyti iš savo kaimynų sidabrinių ir auksinių daiktų. Koks čia vyksta dovanų apsikeitimas? Tuo metu, kai egiptiečiai buvo tamsoje, izraelitai galėjo lengvai palikti kraštą. Galėjo atkeršyti savo šeimininkams. Bet jiems liepta eiti ir paprašyti. Viešpats suteikė žmonėms malonę nebesipykti, nebekaltinti vieni kitų, visų žmonių širdys keitėsi. Jie galėjo atsilyginti už skriaudas. Patys turėjo paleisti savo vergus. Laikydamas sau lygiu žmogus žmogų yra jau laisvas iš vidaus. Tuo metu, kai Dievo šviesa apšviečia dvasią, baigiasi ir vergija. Šviesa širdyje apšviečia kitą širdį. Kai pakilęs ir atsinaujinęs žmogus gali atleisti kitam, tada gali paleisti ir savo vergišką praeitį.
Dievas davė pažadą Abraomui, kad iš jo kils tiek palikuonių, kiek smilčių žemėje ir kiek žvaigždžių danguje. Taigi, visada bus tie, kurie rinksis šviesą ir švies pasaulyje, kaip žvaigždės. O tie kurie jos nenorės, bus tik dulkės, be gyvenimo skonio.
Jonas rašo, kad ta šviesa buvo pasaulyje. Dievas kreipiasi į visas tautas ir visus į žmones. Dievas myli pasaulį. Tačiau šviesa, šventumas, Dievo išmintis yra priešinga pasauliui iki mūsų dienų.
"Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti".(Mt 2,2) "Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė."(2Pt 1,19) "Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė! Ir Dvasia kviečia: Ateik! Ir kas girdi, teatsiliepia: Ateik!"(Apr 22.16) Žmogus, kuris šviečia. Dvasia, kuri apšviečia.
Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventėje noriu pasidalinti keletu įžvalgų apie "žvaigždes". Net mūsų modernioje visuomenėje naudojamas šis palyginimas, bet nebūtinai tie žmonės yra šviečiantys tamsoje. Dievas, pažadėdamas Abraomui palikuonių, palygino juos su žvaigždėmis, bet ir su smiltimis. Net žvaigždės spindi skirtingai... Nuo seno žmonės astrologai spėliodavo kas galėjo gimti, jei pasirodydavo nauja žvaigždė.
Apreiškimo knygoje Jėzus pavadintas Aušrine žvaigžde, kuri matoma dar nepasirodžius kitoms žvaigždėms. Mesijas buvo Dievo užmojis dar iki pasaulio sukūrimo, taip byloja seniausi žydų raštai. Tai žvaigždė pirma visų žvaigždžių.
Š. Karlebahas sako, kad ryški žvaigždė - tai didi dvasia. Yra žmonių, kurie netiki turintys dvasią, kaip netiki ir Dievu. Nors Dievas įkvėpė savo dvasios kiekvienam, tačiau ji gali būti giliai uždaryta ir nešviesti: nei pačiam žmogui, nei kitam. Dvasia iš amžino Dievo ateina į ribotą kūną ir kovoja žmoguje. Kartais ji išsiveržia kaip proto nušvitimas ar širdies nuoširdumas, sąžinė. Dvasia susijusi su laimės jausmu, kuris gali būti nepaaiškinamas, iš kur ateina. Tai dovana ir malonė. Atrodo, kad stovėčiau ant kalno ir aiškiau matyčiau.
Ištroškę jūreiviai užėjus lietui bando atverti burnas ar ištiesti rankas ir atsigerti. Pakylėti dvasios momentai nesitęsia ilgai. Jie praeina, kaip lietus, nepalikdami didesnių pėdsakų. Tada vėl grįžtame į savo įprastą kelią. Jeigu nepasinaudojame tokiais nušvitimo momentais, niekas ir nepasikeičia, mes tik ilgimės dvasinių potyrių. Surasti indą ir pripildyti to lietaus būtų padaryti kokį tai apsisprendimą. Mano akys tuos pačius dalykus pamato kitaip. Pasaulis nepasikeitė, bet iš vidaus atsivėrusi dvasia gali duoti naują gyvenimo interpretaciją, naują prasmę, mato gyvenimą naujoje šviesoje.
Kaip mes atsiduriame ties bedugnės kraštu ar tamsioje girioje? Tai nenutinka per dieną. Po truputį einame tarsi rūke. Dievo malonė yra dvasios nušvitimas, kai sienoje pasimato durys, kai šitas kelias nebėra vienintelis. Nereikia didelių sukrėtimų ar balso iš dangaus, tik naujo žvilgsnio. Kas gali mus pažadinti, kad patikrintume savo praeitį ir ateitį? Ir jei kažką pradedame suprasti, turime bandyti realizuoti. Nušvitimai yra kaip maži taškeliai, kaip mūsų žvaigždės impulsai kasdieniame gyvenime. Ne visada užtenka jėgų dvasiai ką nors pakeisti, kartais lieka tik apgailestavimai. Dvasia vėl pritemsta. Tačiau kol žmogus gyvas, dvasia jo neapleidžia. Galime jos nejausti ir nepažinti, bet ji yra, kaip bet kuri mūsų kūno dalis. Ji yra giliau, nei mūsų išorinis "aš".
Kartais sakome, kad žmogus tikras intelektualas, bet be dvasios. Atstumas tarp manęs ir Dievo atrodo toks tolimas. Tai tiesa. Dievas yra begalinis ir nepasiekiamas. Ne tik tai, kad negalime Dievo pažinti, bet jaučiame ir fizinę prarają. Tačiau tas atstumas nėra tuštuma. Žmogus turi įvairių dvasinių galimybių, kuriomis užpildo dvasingumo trūkumą. Žmogus gali pakilti iki dvasinių aukštumų ir matyti angelus, bet vis tiek nepasieks Dievo. Tačiau Dievas gali ateiti pas mus. Dievas nusileido ant Sinajaus kalno pas Mozę ir izraelitus. Dievas nusileido į Jeruzalės Šventyklą. Dievas aplankė žmones per savo sūnų Jėzų. Paskutinėmis dienomis Dievas nusileidžia į kiekvieno žmogaus dvasią, jeigu tik jis atsiveria. Ta šviesa ateina iš anapus, kaip elektros laidu iš Gyvybės davėjo. Turi būti jungtis. Turi būti mano judesys ir veiksmas, kad ir mano žvaigždė šviestų...
.jpg "isejimas")
"Faraonas jau buvo arti... Bet Mozė sakė žmonėms: "Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį Viešpats jums šiandien suteiks. Pats Viešpats kovos už jus, o jūs nutilkite".(Iš 14) "Tada Mozė vedė Izraelį tolyn nuo Nendrių jūros. Jie ėjo gilyn į Šūro dykumą. Jie apsistojo Refidimuose ( hebr. "nuleistos rankos"), bet čia nebuvo vandens žmonėms atsigerti. Žmonės barėsi ant Mozės. Jie mėgino Viešpatį sakydami: Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne? Tada atžygiavo Amalekas ir kovojo su Izraeliu. Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas... Viešpats tarė Mozei: Aš visiškai išnaikinsiu po dangumi Amaleko atminimą. Mozė pastatė ten aukurą ir praminė jį vardu "Viešpats - mano vėliava. "(Iš 17) "Į kovą Viešpats žygiuoja kaip karžygys, kaip karys žadina savo narsą ir pergalinga jėga stoja prieš savo priešus".(Iz 42,13) Galybių Viešpats, Kareivijų Dievas, Galingas Valdovas.
Toliau keliaujame Biblijos puslapiais. Ši Išėjimo iš Egipto istorija yra mums svarbi tiek, kiek aktuali mūsų gyvenimui, mūsų dvasiai. Dešimt bausmių ir išbandymų buvo skirta, kad pasaulis pajustų, jog yra Dievas virš visų valdovų ir dievų. Išbandymai palietė ir izraelitus, kad išjudintų juos iš "įprastos" vergovės. Reikėjo tiek ženklų, kad egiptiečiai ne tik išleistų vergus, bet išvarytų. Jie greit pamiršo negandas. Faraonas liko prie savo užsispyrimo ir su įniršiu vijosi buvusius vergus. Tokia yra pasaulio valdovų beprotystė, kuri nuveda į karus ir didelius praradimus. Visa Egipto armija žuvo įklimpusi jūros dugne, kaip savo niekingame troškime valdyti. Izraelitai taipogi buvo nevilty atėję prie žemės krašto. Atrodė, kad nėra jau jokio kelio.
Tik toks vadas kaip Mozė, tarpininkas tarp žmonių ir Dievo, gali vesti tautą net jūros dugnu. Nebijokite! Laikykitės ir stebėkite! Patikėkite! Dievas padarys tai, ko žmogus nebegali. Atvers kelią per jūrą. Tai kelias, kuriuo joks žmogus dar nebuvo ėjęs. Perėjusi jūrą visa tauta giedojo Pergalės giesmę: "Viešpats mano jėga! Viešpats yra Galiūnas! Visos moterys išėjo mušdamos būgnelius, šokdamos ratelius."(Iš 15) Tačiau laisvės kelias nesibaigia tik pradėjus eiti. Gyvenimo išbandymai tęsiasi kur bebūtume.
Izraelitų kelionė per dykumą panaši į Jėzus išbandymus po krikšto dykumoje. Pirmasis yra duonos išbandymas. Vergovė prasideda jau tada, kai tampame "duonos vergai".
Nuo Adomo laikų mes valgome karčią duoną, uždirbtą savo prakaitu. Dažnai jaučiame kokį nors trūkumą, nepasitenkiname tuo ką turime, baiminamės dėl rytdienos ir nejučia pasidarome šio rūpesčio vergais. Pasibaigus maisto atsargoms, izraelitai dejavo, kad mirs iš bado. Juk daug maloniau mirti sočiam, nors ir nelaisvėje. Dievas duoda jiems "lehem" - duonos ir mėsos, maisto ryte ir vakare, kaip buvo įprasta tuose kraštuose. Tai kasdienė Viešpaties duona, kurios meldžiame "Tėve mūsų" maldoje. Tai mūsų tikėjimo duona - Dievas visada pasirūpina rytojumi. Viešpats ne tik pažada, bet ir ištesi. Jo ranka visada yra prisiekusi.
Kai žmonėms nebereikia vergauti dėl duonos, dirbti dėl pinigo, atsiranda laisvo laiko. Tai dar vienas išbandymas: ką mes darysime su tuo laiku?
Šios kelionės per dykumą tikslas yra mokytis. Mozė buvo ne tik vadas, bet ir mokytojas. Reikėjo mokytis tapti laisvu žmogumi pagal Dievo paveikslą. "Ieškokite Dievo karalystės, o visa kita jums bus pridėta" - taip kalbėjo ir Jėzus. Bet izraelitai įsivėlė į tarpusavio vaidus ir ginčus, ir Mozei teko ištisas dienas teisėjauti.
Jie toliau keliavo per Šūro dykumą. Sustojo Refidimuose - hebr. nuleistos, nusvirusios rankos. Čia nebuvo geriamo vandens. Vėl žmonės ėmė kaltinti savo vadą ir svajoti apie sočią vergystę. O Mozė sakė, kodėl mėginate Viešpatį? Mozė buvo tik įrankis Dievo rankose. Kaltų ieškojimas yra pasitikėjimo Dievu trūkumas. Atsiveda Mozė prie olos seniūnus, tautos atstovus ir su Dievo galia atveria vandens šaltinį. Abejonės yra laisvo žmogaus valia, bet jos susilpnina tikėjimą.
Tada atžygiuoja Amalekas ir izraelitai turi stoti į karą patys. Iš kur dykumoje atsiranda priešai? Amalekiečiai buvo seniausia to krašto gentis, kuri sužinojusi, kad pabėgo vergai, nusprendžia juos sau pasiimti: apiplėšti ir vėl pavergti. Laisvas žmogus visada yra pavojuje. Vergas turi šeiminką, kuris už viską atsako. Laisvasis kovoja pats už save, už savo laisvę.
Dvasine prasme Amalekas yra pirmasis priešas pradėjus tikėjimo kelią - tai abejonės ir nepasitikėjimas. O gal man neužteks jėgų šiai kelionei. Tokią kovą galima laimėti tik iškėlus rankas į dangų. Mozė laikė pakeltas rankas kovos metu, o kai nebegalėjo, jam padėjo jo draugai. Taip ir tauta, žvelgdama į Viešpatį, gali laimėti šią kovą, kad nepatektų į naują vergiją.
Biblijoje daug kartų Dievas vadinamas Kareivijų ir Galybių Viešpačiu - El Shadai. Viešpats kariauja su blogiu, kad pasaulis grįžtų į teisingą kelią. Tai Dievo tautos kova. Žmogaus tarnystė pasaulyje šia prasme yra karas. Yra du skirtingi karai: vienas karas yra grobuoniškas, kad gauti turtų, žemių, valdžios. Bet kitas karas yra tik dėl pergalės. Gėrio pergalės! Dievas yra su savo tauta, su savo žmonėmis, jis duoda jėgų ir įkvėpimo, bet žmonės patys turi stoti į kovą prieš blogį, gintis nuo užpuolikų vaduotis iš vergovių. Ginsburgas sako, kad Adomas nusigręžęs nuo Dievo išvijo Dievą iš pasaulio. Žmonių nusikaltimai neleidžia veikti Dievo Dvasiai (Shehina). Jai nebėra vietos mūsų žemėje. Dievas kenčia. Dievui reikia žmogaus, kad per jį sugrįžtų. Mozė buvo tas, kuris priėmė Dievą ir Jo žodį. Šventykla buvo Dievo Dvasios buveinė Jeruzalėje. Jėzus - kenčiantis Dievo tarnas, Mesijas, Dievo sūnus atėjęs pas žmones.
Dabar kiekvieno žmogaus dvasia yra Dievo buveinė tiek kiek jis įseidžia Jį. Tai tikėjimo darbas - grąžinti į pasaulį Dievą. Tai šventa beprotystė, kuri nugali pasaulio beprotystę. Pasaulis laikosi ant tos nedidelės grupės žmonių, Dievo tautos likučio, kurie turi pasiaukojimo Dvasią, Dievo tarno misiją. Kiekviena karta stato Dievo Dvasios Šventyklą ant teisiųjų ir pasiaukojusių.
Prisimenant sausio 13- ąją!
Pratęsiant Išėjimo istoriją. Amalekas.
Jonathanas Saksas pagal knygos "Civilizacija ir proto praradimas" (Aris) mintis.
Mūsų civilizacija pamiršo žodį "priešas". Yra tik konfliktas aplink tam tikrą interesą. Priešas - tai tas, su kuriuo nepakankamai susidraugavome. Problema yra tame, kad priešas taip negalvoja. Mes esame tam tikrame intelektualiniame aklume. Mes pamiršome perskaityti praėjusios dalies pabaigą.
Izraelio tauta perėjo jūrą, egiptiečiai žuvo purve. Izraelitai giedojo pergalės giesmę ir galvojo jau esą laisvi. Bet čia pat atsirado naujas priešas - Amalekas. Jie turi kariauti. Kodėl Mozė įsako niekada nepamiršti šio karo. Juk Egiptas juos engė daug ilgiau. Amalekas užpuolė tik kartą. Bet karas su amalekiečiais tęsiasi per visas kartas, kol Viešpats neištrins jo atminimo. Neapykanta, kai yra tam priežastis, baigiasi su priežasties panaikinimu. Amalekas užpuola be priežasties. Užpuola pavargusius izraelitus. Užpuola iš užnugario pačius silpniausius. Su racionaliu priešu galima vesti derybas. Taip vyko su Egipto faraonu, kol galiausiai jis supranta, kad gali ir sau pakenkti. Beprotystė neturi aiškaus tikslo. II pasaulinio karo metu Vokiečiai naudojo karines mašinas, kad daugiau sunaikintų žydų, nors rizikavo pralaimėti karą. Mūsų tolerancijos epohoje atrodo, kad kolektyvinis blogis jau nukariautas, bet vis išlenda kokios tai diktatūros, nusikaltimai žmonijai. Jei matome terorą, reikia ieškoti ir jo šaltinio. Blogis nemiršta savaime. Jis slepiasi žmogaus širdyje ir bet kuriuo metu gali pasireikšti. Mes nežinome, kas šiandien galėtų būti tas Amalekas, kurį įsakyta buvo izraelitams sunaikinti. Jis liko atminty kaip priešas. Tai blogio simbolis, kuris gali prabusti bet kada. Prisiminti reikia ne dėl praeities, bet dėl ateities. Taika yra įmanoma net su Egiptu, bet ne su Amaleku. Tai nesuprantamas, neracionalus priešas, kuris atima mūsų laisvę. O Laisvę saugo Atmintis!