Tai "dienos, kai žydai apsigynė nuo savo priešų, tai mėnuo, kai jiems skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas - švente. Estera buvo nuvesta pas karalių Ahasverą į rūmus (Babilone). Tada jis uždėjo jai ant galvos karališką vainiką ir padarė ją karaliene vietoj Vaštės... Jeigu iš tikrųjų tylėsi tokiu metu, kaip dabar, pagalba ir išgelbėjimas žydams ateis iš kitos vietos, bet tu ir tavo šeima pražus... Eik, surink visus žydus... pasninkaukite už mane! Žydai patyrė šviesą ir malonumą, džiaugsmą ir pagarbą. Buvo puota... Žydai nugalėjo tuos, kurie jų nekentė."(Est) Mažasis Purimas - prasideda mėnuo, kai skaitoma Esteros knyga. Tai pergalė "iš vidaus". Kas išdrįs eiti į priešo dvarą, į "tamsos" karalystę, kad ją pakeistų, kad sugriautų piktus sprendimus ir pakeltų tautos dvasią. Dievas veikia ir ten, kur atrodo jo nėra.
Keletas minčių apie žydų Purim šventę, kurios susišaukia ir su mūsų šventėmis. Purim prasideda dabar, nes reikia mėnesio įsibėgėti... kad perkeisti neviltį į džiaugsmą.
Veiksmas vyksta Babilono mieste Sūzuose, kur buvo likusi didelė žydų bendruomenė. Karalius Kiras jau buvo davęs leidimą Jeruzalės Šventyklos atstatymui, bet ten grįžo tik dalis tremtinių. Babilono tremties pradžioje jie verkė, bet paskui gerai įsikūrė ir nebenorėjo grįžti į savo kraštą. Tačiau iškilo grėsmė ir čia būti sunaikintiems. Tautą gelbėti tenka mergaitei Esterai. Ji yra iš Benjamino giminės, kaip ir karalius Saulius. Valdytojas Hamanas, įsakęs nužudyti žydus, atstovauja Amaleko palikuonis. Taigi, kova su Amaleku, t.y. blogio karalyste, tęsiasi. Tada Saulius buvo nugalėtas. Dabar tremtiniai negali kovoti atvira kova. Todėl Estera yra vidinės kovos pavyzdys. Paties priešo rankomis ji yra atvedama į jų dvarą. Estera, kaip myra, kuri įsimaišo į neteisybės aplinką ir perkeičia ją iš vidaus. Karaliaus akyse ji rado malonę ir gavo karūną. Jau čia ji atkovoja Sauliaus prarastą pergalę prieš Amaleką. Eiti į purvą - tai rizikuoti susitepti. Tačiau stipri dvasia ateina iš Dievo ir turi jėgos išlikti savimi. Tik teisusis gali valgyti su nusidėjeliais ir nebūti įtrauktas į jų piktus darbus. Kartais klausiame savęs, kodėl gimiau tokioj aplinkoj? Ne kad nusivilčiau ar žlugčiau kaip žmogus, bet kad išeidamas išsivesčiau ir kitus. Toks Dievo užmojis. Tamsos nereikia ieškoti. Mes esame atvedami vienu ar kitu būdu į tokias aplinkybes.
Esteros pavyzdžiu galime pamatyti, kad Dievas veikia netgi ten, kur atrodo jo nėra. Dievas buvo su sugrįžusiais į Jeruzalę, bet taip pat ir su likusiais Babilono karalystėje. Čia jie irgi atliko savo misiją keisdami iš vidaus tą kraštą, kuriame gyveno.
Estera turėjo paslaptį, ji nesakė esanti žydė. Tai buvo jos gyvybės klausimas. Bet nutylėjimas buvo Benjamino žmonių sąvybė. Rachelė tylėjo, kai tėvas atidavė jos seserį Lėją kaip žmoną mylimam Jokūbui. Benjaminas tylėjo, kai broliai pardavė Juozapą. Bet Estera yra raginama ištaisyti šią giminės ydą. Netylėti. Ji turi pasakyti tiesą ir apginti savo tautą, nors rizikuoja būti ne tik atstumta karaliaus, bet ir nužudyta kartu su visais žydais. "Pur" - tai mesti burtą, surizikuoti.
Galiausiai Estera prašo tautos susiburti, pasninkauti ir melstis. Mieste gyveno Judo ir Benjamino giminės žydai. Jie nelabai sutarė. Panašiai kaip karalius Saulius ir Dovydas. Tiek Estera, tiek Dovydas karališkam dvare buvo svetimi, ne karališkos giminės. Tačiau jie buvo tie, kurie sugriovė neteisybę ir pakeitė dvarą iš vidaus. Taip jie nugalėjo tuos, kurie jų nekentė. Tada tautos baimė ir neviltis tapo džiaugsmu ir puota.
Purim šventės metu yra persirengiama įvairiais personažais. Tai nėra įprastas karnavalas. Kokia gi rūbų prasmė? Pradžioje žmogus "lovuš ešu" - hebr. negėda nuogumo, po to "lovoš ešu" - hebr. pridengė nuogumą. Rūbas - tai nuimti gėdą. Kai persirengi savo kaimynu - negėda būti juo ir būti jo vietoje. Mieste daugybė kostiumų - tai žmonių įvairovė. Dievas gali veikti per kiekvieną, net ir mažiausią ar tolimiausią. Paprastai žydaitei Esterai ir Mardohajui buvo uždėti karališki rūbai. Taigi, visi, vargšai ir turtingi, kilmingi ir paprasti yra kviečiami pašalinti nesutarimus ir sėsti prie bendro pergalės stalo. Nors kova realiai vyksta nuolat, bet ir kareiviai žygiuoja į mūšį su linksma maršo daina ir viltimi laimėti. (Pagal R. Natano ir A. Blendo konentarus).
"Esu juoda, bet graži... Nežiūrėkit iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė; tai saulė mane mane įdegino."(Gg.1,5) "Kas gali pastebėti savo klaidas? Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu! Apsaugok mane ir nuo tyčinių nuodėmių, neleisk joms manyje viešpatauti!"(Ps 19,13) "Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia..."(Lk 6,27) Kaip tai įmanoma? Nuotraukoje Šv. Sara - Mortos tarnaitė, romų globėja (Prancūzija).
Ne kartą girdėjau, kad krikščionys būtų tobuli, jei sugebėtų mylėti priešus. Kaip ir judėjai pasiektų šventumą, jei išpildytų visus Dievo Įstatymus. Kiekviename tikėjime yra idealai ir jų realizacija, konkretūs veiksmai. Manau, kad "priešų meilė" yra siekiamybė. Dievas neduoda konkrečių sprendimų. Turime juos surasti patys.
Nuoširdžiai mylėti, neužtenka pasakyti "myliu". Daryti gera tiems, kurie tavęs nekenčia, manau, kad žmogiškai tai yra neįmanoma. Galima rasti jėgų nepasiduoti neapykantai. Bet mylėti - reiškia rasti vietos kitam savo širdyje. Mylėti - reiškia priešą paversti savo artimu. Tai gali tik didi dvasia.
Kai Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno ir rado savo tautiečius šokančius aplink auksinį veršį, jis turėjo juos palikti ir atsiriboti. Jo brolis Aaronas turėjo tapti jo priešu. Bet Mozė už juos meldžiasi ir prašo Dievą pasigailėti. Juk jie visą gyvenimą buvo vergai, kaip gali jie nesuklysti...
Giesmių giesmėj sakoma: "Esu juoda, bet graži". R. Nahmanas komentuoja tai, kad visi esame susitepę. Tačiau Dievo mums duota dvasia yra tas paslėptas grožis, kuris išlieka kiekviename žmoguje. Aš neturiu jokio tyro gerumo, bet vis tik jis yra. Svarbu tai pamatyti. Mano kaltės prieš mane, bet ne tam, kad mane sužlugdytų, o kad apsaugotų nuo puikybės, kad neprarasčiau širdies jautrumo.
Pamatyti gerumą, kurio yra net ir didžiausiame purve, reiškia pakelti kitą. Mesijas sugeba įžvelgti giliau ir pakelti nusidėjelį. Persiimti Dievo požiūriu yra ištaisyti savo vaizduotę. Tai yra sugriauti "aukso veršį" ir statyti Šventyklą savo širdyje. Kreiva vaizduotė piešia katastrofinius scenarijus apie save ir kitus. Kartais žmonės gyvena kaip siaubo filme, kuris iš tiesų yra iliuzija. Materialus pasaulis yra linkęs suirti, t.y. pamiršti. Dvasiai yra reikalinga atmintis. Todėl, norint pažadinti dvasią, reikia prisiminti gerumo akimirkas. Visas blogis nėra vertas vieno gero darbo. Toroje jei yra nors vienas užtarėjas, jis nusveria visus kaltintojus. Jei yra nors truputis šviesos, jau nebėra tamsa. Tai nėra prietema, kada sumaišome šviesą su tamsa. Ne. Nuodėmė ir blogis visada bus blogis. Tačiau matymas kad ir mažiausio gerumo, yra tai kas perkeičia mus. Taip aš galiu rasti jėgų pažvelgti ir į savo priešą. Atsimink ką nors gero ir tavo priešas nebebus priešu. Tas gerumas padės jį išteisinti ir užtarti. Tas gerumas sutaikys tave su priešu tavo širdyje ir duos norą padaryti ką nors gero. Toks yra Dievas, visų mūsų Tėvas, kuris turi meilės jėgos perkeisti blogį į gera. Jis visada mato mūsų gražias sielas ir atsimena kiekvieną mūsų gerumo momentą. Tegul bus tai mums įkvėpimas ieškoti gerumo švieselių aplink ir išpildyti sunkiausią Jėzaus troškimą - mylėti priešus.
"Argi iš tikrųjų, galingieji, jūs nusprendžiante, kas teisu? Argi sąžiningai teisiate žmones? Ne! Širdyje sumanote, kas nedora, rankomis dalijate smurtą žemėje... iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!"(Ps 58) "Jis teisia pasaulį teisumu; tautas jis teisia bešališkai. Viešpats - nuengtųjų tvirtovė, tvirtovė nelaimės metu!"(Ps 9,9) "Ateityje bus taip. Jis išspręs daugelio tautų ginčus, išspręs galingų, nors ir tolimų tautų bylas. Jos perkals savo kalavijus į arklus, o ietis - į geneklius. Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais... Tai ištarė Galybių Viešpaties lūpos!"(Mich 4)
Žiūrime į praeities kartas, skaitome istoriją, karas po karo. Net Biblija pilna karų. Ir Dievas kovojo savo tautos kovas. Mūsų dienomis karas yra kaip didžiausia blogybė. Negalime pateisinti jokio karo, bet galime pabandyti pažvelgti iš kitos perspektyvos.
XX a. pradžioje Rab Kuk rašė, kad "karas prasideda tada, kai ateina laikas sunaikinti piktadarius ir apvalyti pasaulį. Tai yra Dievo priemonė atnaujinti pasaulio dvasiai ir pataisyti žmonėms".
Suprantu, kad šiandien tai skamba žiauriai. Jis sako, kad žmonės iš šventų knygų nepasimoko ir nepasikeičia. Bet kančia ir suspaudimas pažadina daugelį. Protu neįmanoma to suprasti. Tai yra virš mūsų logikos. Tik iš tos pozicijos, kur yra Dievo valia, galime pabandyti suprasti. Iš ten ateina ir mūsų malda. Dievas teisia pasaulį teisingai. Bet mes galime savo maldomis sušvelninti teismą. Be Dievo teisingumo pasaulis neišsilaikytų.
Visa žmonijos istorija yra bandymas pataisyti pasaulį, atkurti Edeno sodo harmoniją, tačiau žmonėms gaunasi vis blogiau. Pranašai rašė, kad pats Dievas laikų pabaigoje išspręs tautų ginčus ir ateis taika. Atrodo, kad Dievas delsia. Bet tik vienas Jis žino visą žmonijos išgelbėjimo planą.
O karas ir neapykanta prasideda mintyse. Judėjai sako, kad mąstome širdimi. Kaip širdis turi dvi puses, taip ir mūsų mintys ateina dvejopos: geros ir piktos (A. Blendo komentaras). Žmogus turi nuolat rinktis. Kai esame toli nuo Dievo, tai daug aiškiau kalba blogoji pusė. Išvengti vertinimų ir teismo sunkiai pavyks. "Neteisti" gali būti siekiamybė, bet pabandyti "teisingai" teisti gali būti kelias. Bet koks konfliktas sprendžiamas ieškant dialogo. Ignoruojant ar vengiant, jis bet kuriuo metu vėl atsinaujins. R. Ginsburgas duoda patarimą ieškoti gerosios priešininko pusės. Neteisti į blogąją pusę, bet į gerąją, rasti nors vieną gerą dalyką. Tai vėlgi kito pasaulio logika.
Tora yra tai kas sujungia dangų ir žemę. Tora yra tiesa, kad patrauktų į šoną melą. Mūsų pasaulis yra pilnas melo. Taigi reikia pasitraukti šiek tiek ir pasiremti ne šio pasaulio idėjom ir požiūriu, bet ieškoti tiesos kitur, ten kur Dievo mintis.
I. Roytman papasakojo, kaip žydų gete buvo berniukas, kuriam kasdien mergaitė iš kaimo atnešdavo po obuolį. Tada tamsa nebebuvo tokia tamsi. Šiandien net Rusijoje galima pastebėti gerumo apraiškų - pakilo daug žmonių protestuoti prieš karą.
Kas gi mus pažadino?
Dievo paguoda yra tai, kad jis mums parodo tuos gerumo taškus, net tamsiausiu metu.
"Iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę" ir kurio rankose esame visi.
"Pūskite ragą visame krašte! Mat nelaimę siunčiu iš šiaurės, didį nuniokojimą. Todėl apsivilkite ašutine..."(Jer 4) "Pūskite ragą Sione, nes Viešpaties diena ateina, ji jau arti... Grįžkite pas mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu; persiplėškite širdis, o ne drabužius. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti."(Jl 2) "Daugelis nusidėjo, ieškodami sau naudos, ir norintieji tapti turtingi nugręš akis. Kaip pleištas, tvirtai įkaltas į plyšį tarp akmenų, nuodėmė įsispraudusi tarp pardavimo ir pirkimo. Jei žmogus tvirtai nesilaiko pagarbios Viešpaties baimės, jo namai bus greitai sugriauti. Rėčiui sijojant, atlieka pelai;"(Sir 27) "Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių."(Lk 6,44) Išbandymo metas - tai atgailos metas.
Pasidalinsiu Frumano mintimis. Biblijoje skaitome, kaip suspaudimo metu izraelitai pūsdavo ragus ir kviesdavo žmones į atgailą. Tai nebuvo priešo prakeiksmo maldos. Nebuvo tik pagalbos prašymas. Atgaila nėra kaltinimas vienų ar kitų, bet prisiėmimas bausmės sau už visų kaltes. Net už kaltuosius prašome Dievo gailestingumo, kad perkeistų tą situaciją į taikos ir teisingumo.
Kai užpuola priešas ar nelaimės, šaukite. Kad visi žinotų, kad prabustų ir susimąstytų. Kai žemė ima drebėti po kojomis, tada ir mūsų nusistovėję požiūriai ima byrėti. Karas sugriauna miestus ir tenka statyti iš naujo. Dvasiniu požiūriu, sukrėtimai gali duoti pradžią atsinaujinimui. Atgaila yra atsivertimas, t.y. pradėjimas iš naujo, kitaip, kai nedarau to, ką dariau ankščiau. Perversmas viduje padaro įmanomą perversmą ir išorėje. Turi būti pasakyta tiesa - mes patyrėme praradimą. Kai tikinčiųjų jėgos per daug susiskaldžiusios, laimi kita pusė. Krikščionys pralaimi, kai jų pusėje per mažai šviesos ir žmonės jų nemato, renkasi kitus.
Atsivertimas - tai grįžimas į realybę. Galime sakyti, kad kalti pasaulio žmonės, pasidavę blogiui ir jie turėtų atgailauti. Matyti tik vieną karo kaltininką būtų per daug paprasta. Visada yra ir dvasinė potemė: Ko Dievas nori iš mūsų visų.
Rab Kuk sako, kad jeigu nebūtų "auksinio veršio" nuodėmės, nebūtų buvę ir karo. Visos tautos būtų matę Viešpaties šlovę Izraelio tautoje ir pasaulis būtų perkeistas taikiu būdu. Kiekviena širdis būtų pilna Dievo malonės.
"Aukso veršis" yra iškreiptas mūsų tikėjimas. Tai nėra netikėjimas Dievu. Juk ir Rusija yra krikščioniška šalis. Karo priežastis yra neteisingas Dievo supratimas, melagingas tikėjimas. Visi esame klaidoje ir nuolat turime pasitikrinti, kiek mūsų tikėjimas yra susimaišęs su pasaulio stabmeldyste. Net ir nereligingi žmonės, kurių prigimtis neištaisyta, negali pakelti kultūrinio moralės spaudimo, per didelių visuomenės reikalavimų, todėl jų pasąmonėje bręsta maištas, jie ieško būdų, kur susigrumti.
Jei matome Biblinį Izraelio tautos įvaizdį kaip visų tautų prototipą, suprantame, kad tauta vystosi ir auga per daugelį nelaimių bangų. Išbandyme atsiskleidžia tautos charakteris, gimsta didvyriai.
Iš kitos pusės, jei nepūsime šafarų, visi galvos, kad taip turi būti, kad karas neišvengiamas, kad tokia pasaulio prigimtis. Tai žiauru ir tai leidžia jiems tęsti savo blogus darbus. Jei galvosime, kad tai atsitiktinumas, Dievas duos dar daugiau išbandymų, kol galiausiai pamatysime Dievo valią, kol išgirsime, ką Jis nori pasakyti. Taip rašo Rambamas.
Ar pajėgūs esame pasakyti, kad šiandien kalba Kūrėjas su mumis. Nejaugi Jis nemato ir negirdi,Tas, kuris mums davė akis ir ausis? Turime ir mes bandyti pamatyti ir išgirsti, ne tik akimis ir ausimis, bet ir širdimi, kad apvalytume savo tikėjimą, kad atsiverstume.
Išorinis blogis yra aiškiai matomas ir lengviau ištaisomas. Bet paslėptas blogis būna giliai dvasioje, kaip tas pleištas, kuris įstrigęs tarp gerų dalykų. Atrodo, visą gyvenimą eini tikėjimo keliu, bet tarnauji kažkam kitam. Naudos aspektas persmelkia visas gyvenimo sritis. Net Dievas gali būti man naudingas. Net troškimas patekti į dangų yra naudingas. Kur tada yra tikėjimo švarumas? Atgaila atveria širdis Dievo šviesai. Tada galime pamatyti įvairius savo atspalvius. Mūsų norai yra kaip dvasios indai, ten yra vietos, kai norim, kai kažko trūksta. Atsiversti - tai pakeisti savo norus.
Mūsų dvasia siekia rūpintis, palaikyti fizinę gyvybę, patenkinti estetinius poreikius, pažinti amžinus dalykus - priartėti prie Dievo. Mes viską gauname iš Dievo, bet galime norėti ir kažką Jam duoti. Žmogus iš prigimties nori daugiau gauti ir mažiau duoti. O ko nori Dievas? Jis turi planą visiems. Kad atsiversti, reikia ieškoti Dievo plano. Palaikyti ryšį su Juo. Yra tokia atgailos malda : "tegul bus nenubaustas nei vienas žmogus dėl manęs ir tegul bus atleista visiems, kas man nusikalto". Mes gal nepanešim svetimų kalčių, kaip Jėzus, bet galime dalyvauti Dievo plane.
Mardohajas sapnavo tokį sapną: "Štai šauksmai ir sąmyšis, suirutė žemėje! Štai du galingi slibinai žengia pirmyn... jiems riaumojant visos tautos pasirengia mūšiui. Štai diena tamsos ir niūrumo, sielvarto ir kančios. Visa teisioji tauta šaukiasi Dievo. Iš jų šauksmo tartum šaltinėlio prasiveržia galinga upė, tikras potvynis! Šviesa atsiranda ir saulė užteka; nuolankieji išaukštinami ir sunaikina garbinguosius. Susapnavęs šį sapną ir pamatęs, ką Dievas nusprendęs daryti, Mardochajas atsibudo".(Est.gr.1) "Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega! Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta, jis saugos tavo gyvastį. Viešpats saugos tave išeinantį ir grįžtantį dabar ir amžinai". (Ps 121) Atsibusti, budėti ir matyti ateitį.
Belaukiant Purimo šventės toliau yra skaitoma Esteros knyga. Kaip visada, Dievo žodis yra gyvas ir kalba mums šiandien. Ankstesniame poste dalinausi mintimis apie Esteros pasiaukojimą ir blogio perkeitimą iš vidaus. Pratęsiu pasidalinimą pagal Nahmano ir kitų žydų mąstytojų mintis.
"Nusikalstama karalystė" sustiprėja, kai "Šventumo karalystė" slepiasi. Dalis žydų buvo likę Babilono tremtyje, nors turėjo galimybę grįžti į Pažado žemę. Tremtis - tai gyvenimas ne pagal savo valią, be laisvės ir šviesos. Tai sapno būsena, neaiškumo ir visokios sumaišties būsena, juk miegant akys nemato, o ausys negirdi. Tuo metu žmonės negali suprasti, kas vyksta aplink ir nebeatskiria, kas teisinga, o kas ne. Tokia tremtinio būsena, kai neveikia arba blogai veikia vidinės jėgos. Žmogus juda ir gyvena išoriškai, bet dvasia miega.
Žydų tauta išbuvo tremty apie 70 metų. Tai yra maždaug visas žmogaus amžius. Jei tremtis užtrunka ilgiau, yra labai sunku prabusti. Pabaigoje būna didžiausia uždanga ir didžiausia tamsa, kai atrodo viskas prarasta ir išgelbėjimas neatėjo. Tokiu metu Babilono karalius organizuoja didelę puotą visiems: turtingiems ir vargšams, kad jie dar labiau "užmigtų" ir visai pamirštų, kas jie yra iš tiesų. Žmogus, kuris valgo iš nusikaltėlio rankų, susitepa - t.y. pamiršta Torą, daro kompromisus ir dar labiau tampa dvasios tremtiniu. Dievas kviečia "kelti akis" ir "atverti ausis". Kas gali pabudinti žmogaus dvasią, kai jis sotus? Dievas beldžiasi į kiekvieną širdį. Ir nesvarbu, kad esi toli, kad nieko nesupranti. Beldimas yra mūsų gyvenimo aplinkybės. Jeigu pavyksta kažką išgirsti, yra galimybė šiek tiek atsiverti.
"Tą naktį karalius, negalėdamas užmigti, paprašė atnešti atmintinų įvykių metraščių knygą. Ji buvo skaitoma karaliui".(Est 6,1) Išminčiai sako, kad tas karalius - tai Viešpats, kuris, esant dideliam savo tautos pavojui, "negali užmigti". Psalmėje rašoma: "Pabusk, ateik man padėti ir pasižiūrėk! Viešpatie, Galybių Dieve".(Ps 59,5) Argi gali Dievas miegoti? Kažkuria prasme, kai žmogus miega, kai jo dvasia yra tremtyje ir neveikia, Dievas jo gyvenime veikti irgi negali, jam Dievas yra užmigdytas. Kaip vandens paviršius atspindi žmogaus veidą, taip dangus atsispindi žemėje. Meldžiame: "teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje". Šie paraleliniai pasauliai yra susiję ir mums sunku patikėti, kad Dievas negali veikti be mūsų. Tačiau prabudimas apačioje, pažadina ir dangų, įgalina Dievo dvasią veikimui. Tuo tarpu blogio veiksmai pritraukia kitas jėgas.
Todėl reikėjo Izraelį pažadinti. Didelis išbandymas atvedė juos į maldą ir pasninką. Karas gali žmogų pažadinti geram arba blogam, priklausomai nuo to, kas jo viduje, kas jo pasąmonėje. Mūsų protas negali ištaisyti pasaulio, bet tai, kas yra daugiau - tai dvasios jėga, kuri yra virš proto - tai mūsų valia, kuri imasi veikti spontaniškai. Ir tai yra tikroji žmogaus esmė. Protas yra linkęs svarstyti, nuolat abejoti ir pastato dvasią į kampą. Bet spontaniška dvasia ateina iš giliau ir atsiveria, prabunda akistatoj su konkrečiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu, net kare, girdėti Mesijo žingsniai (Rab Kuk). Tai dvasia prabunda mumyse. Čia nėra klausimų "kodėl"? Tai paprasta valia, kuri pasiruošusi atiduoti gyvybę. Išbandyme samprotavimai nepadeda, negalime suprasti, kodėl tai vyksta. Bet spontaniška tarnystė pakelia žmogaus dvasią. Pakeltos rankos iki dangaus - tai irgi spontaniška dvasios išraiška, malda, kuri pasiekia Dievą.
Kaip einant lynu, negali žiūrėti žemyn, bet į priekį, turi rasti atspirties tašką tolumoj, taip gyvenime, kad nesukluptum, būtina matyti ateitį, matyti bent vieną gerą tašką, kuris leistų šiandien žengti virš bedugnės.
Hamanas nori ištrinti žmonių atmintį ne tik praeities dienų, bet ir būsimųjų. Užmarštis - tai mirusiųjų pasaulis. Kai nebeskaitomi metraščiai, kai pakeičiama istorija. Puota skirta sužavėti žmogų "šios dienos valgių" malonumu.
Bet Dievas beldžiasi įvairiais būdais, Mesijas žadina dvasią veikti ir matyti ateitį, kuri siekia būsimojo gyvenimo dienas.
Buvo 1953m. Purim šventė. Kovo 1d. Visi turėjo šaukti "Ura!" ( hebr. reiškia "jis blogas") Stalinas galutinai ruošėsi sunaikinti žydus. Bet Purimo stebuklas įvyko - Stalinas mirė.
Pasaulio valdovai meta burtus kaip Hamanas, kurią dieną sunaikinti žmones. Bet Dievo burtas yra diena, kad Jis išgelsbti žmones. Tiedu burtų metimai (purim) išsipildė paskirtą laiką ir teismo dieną Dievo akivaizdoje ir tarp visų tautų. Dievas atminė savo tautą ir apgynė savo paveldą".(Est.9,8)
"Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais ir nepavargs bėgdami, nepails eidami."(Iz 40,31) "Dievu pasitikiu ir nebijau; ką gali man mirtingasis padaryti?"(Ps 56,5) "Pas tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos, neleisk man niekada nusivilti! Į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Pasitikiu tavimi, Viešpatie, ir sakau: Tu mano Dievas. Tavo rankose mano likimas. Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite Viešpačiu."(Ps 31) "Dvasia jį (Jėzų) vedžiojo po dykumą... Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko".(Lk 4) Dvasios jėga - tikėjimo jėga.
Dievas davė Padangtę žmonėms ankščiau, nei jie iškeliavo į dykumą (Išėjimo istorija). Dvasinės kovos priemonės yra pirmiau, nei ateina išbandymai. "Neshama" - hebr. dvasia, giliausia prasme. Tai kas mus pakelia, kas mus traukia link Dievo. Tai mūsų tikėjimas - Dievo Padangtė mumyse. Pažadinta žmogaus dvasia leidžia jam skristi tarsi ereliui, nepailsti ir nieko nebijoti. Tokia yra tikėjimo galia. Karlebachas sako, kad dvasia ypatingose aplinkybėse nusimeta rūbą ir pasireiškia tikru žmogiškumu, optomizmu, džiaugsmu. Kai šito nėra - nėra žmoguje dvasios, nėra ryšio su Dievu.
Kaip saulė šviečia kasdien ir mažai kas apie ją kalbą, taip daugelis žmonių nemini Dievo savo gyvenime. Daug dalykų priklauso nuo aplinkos ir gyvenamos epochos. Keičiasi tikėjimo formos. Demonai keičia rūbus. Visa tai vyksta sąmonėje. Bet dvasia yra aukščiau. Ji kaskart pasireiškia įvariais būdais, žmogui net nežinant, kaip dvasiniai pakilimai. Gyvenimas išorėje gali niekuo neišsiskirti, bet dvasia šviečia viduje. Tai žmogaus vidinis Dievo troškimas.
Kartais galvojame, kodėl Dievas neatsako į mūsų maldas. Nes mes netikime. Prašome Dievo pagalbos, bet visos viltys kitur. Jei neatiduosime Dievui savo rūpesčių, tai jis paliks mus ten, kur pasitikime labiau. Tačiau jei pavesime savo reikalą Dievui, tai Jis ir priims.
Kiek daug padrąsinimų pasitikėti Dievu skamba psalmėse. Ir čia yra mūsų tikėjimo išbandymas. Svarbu yra tikėti ir tuo, ką darau. Tikėti savimi - tai tikėti Dievu. Priešo tikslas yra išmušti paskutinį pasitikėjimą savimi, kad galime ką nors pakeisti.
Kuo didesnis blogis, tuo jis yra aiškesnis. Bet jis dažnai atrodo "kultūringai", madingai, gražiai apsirengęs. Vesdami į dujų kameras vokiečiai sakė "Prašom!" Amalekas gali būti labai rafinuotas blogis mūsų laikais. Jis ne tik aiškus agresorius. Jis net apsimeta "gėriu" ir siūlosi padėti. Atrodo, jis nesikėsina į gyvybiškai būtinus dalykus, bet atima tai, be ko išgyventume. Juk be tikėjimo nemirsi. Juk galima gyventi be laisvos spaudos, be pagarbos žmogui... juk vergystė dar ne mirtis. Tokia yra mūsų dienų kova su blogiu, tokia kelionė per dykumą, kur sutinkami priešai yra visokie: didelės gyvatės ir pasislėpę skorpionai. Mūsų dvasinis jautrumas leidžia pamatyti ir atskirti, o pasitikėjimas leidžia be baimės keliauti.
"Kai baimė užklups jus kaip audra, ir nelaimė ištiks kaip viesulas, jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu, jie uoliai manęs ieškos, bet nesuras. Kadangi jie nekentė pažinimo ir neįgijo pagarbios Viešpaties baimės, nenorėjo jokio mano patarimo ir nekentė mano įspėjimų, valgys savo kelio vaisius ir bus savo kėslų pasotinti... O manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė".(Pat 1, 27-33) "Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę... Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo".(1Jn 4,18-19) Pagarbi baimė - meilė Dievui ir artimui. Kita baimė - netikėjimas.
Šiomis dienomis neišvengsime baimės jausmo. Gėšelis rašė apie žmogišką baimę, kaip apie stabmeldystę ir tikėjimo trūkumą. Pagonių dievai visada kėlė baimę, siuntė bausmes. Kiek mūsų tikėjime yra baimės? Nors Biblijoje kalbama apie nedorėlių likimą, tačiau mūsų Dievo tikslas yra kiekvieno žmogaus išgelbėjimas. Tai perspėjimai, o ne tikslas nubausti. Žmogus vykdo teisingumą, kurio tikslas yra bausmė, bet Dievas išbando, kad žmogus atsiverstų. Kas nepažįsta Dievo, bijo bausmės, nesupranta Jo pamokymų.
Tačiau galima atrasti kitą nusiteikimą, kuris iš nuostabos nuščiūva prieš didesnį ir galingesnį už save, prieš pasaulio Viešpatį. Tokia pagarba, vadinama "Dievo baime" (hebr. ira) yra priemonė Dievo pajutimui, tiesioginiam ryšiui su Juo. Patarlių knygoje rašoma: "Pagarbi Dievo baimė, išminties pradžia". Ši baimė yra raktas į tai, kas paslėpta. Kažkas švento yra čia, ko mes nematome. Tarsi stovėtume prieš brangiausią vazą, kurią baugu sudaužyti. Už kiekvieno dalyko mūsų pasaulyje yra Dievo interesas, ypatinga vertė Jo akyse. Dievo baimė yra transendencijos pajutimas, kad yra daugiau, nei tai ką matome. Dievo išmintis - tai pamatyti dalykus Dievo akimis ir su Dievo jausmais, palyginti savo valią su Dievo valia. Nes Jo atvaizdas yra už kiekvieno žmogaus ir visos kūrinijos.
"Aš pamaniau,- atsakė Abraomas, - kad šioje vietoje visiškai nėra Dievo baimės, ir jie mane užmuš..."(Pr 20,11) Jei žmogus nebijo Dievo, negerbia ir kito žmogaus, nei jo gyvybės. Nėra nieko švento. Naglumas užgožia baimę ir pagarbą, ištrina gėrio ir blogio ribas.
Pasaulis juda elipse ir istorija atsikartoja, rašo Joel Špic. Kai kas galvoja, kad nauja karta yra pažangesnė, todėl nereikia gerbti ankstenės. Kiti bando išsaugoti vertybes atsiribodami nuo naujovių. Bet kokiu atveju, istorija nėra tik praeitis, bet ji veikia ir šiandien. Jos herojai gyvena tarp mūsų, jie įkvepia ir moko. Biblinis laikas yra kaip upė, kai stoviu nugara į tėkmę, o prieš akis matau praėjusias dienas, kad žinočiau, ką galiu ištaisyti šiandien. Viskas, kas vyksta, turi savo priešistorę. Kai prieiname tą patį tašką, kuris pasikartoja, ieškome išeities. Reikia peršokti šiek tiek aukštyn. Pasikeisti.
J. Saksas rašė, kad žmogiškoji baimė auga iš netikėjimo Dievu, bet ir nepasitikėjimo žmonėmis. Faraonas ėmė naikinti izraelitus iš baimės, kad kilus karui, jie gali stoti prieš egiptiečius. Tai pavojus šalies saugumui, todėl reikia juos nužudyti. Perdėta baimė išeina už sveiko proto ribų. Niekada žmonės taip uoliai nekariavo, kaip vedami altruistinių tikslų ar religinių įsitikinimų, net Dievo vardu. Bet Dievas sakė - tai ne mano vardas, tai ne aš.
Š. Karlebachas sakė, kad blogis yra visada kažkas naujo. Kai nusprendi to daugiau nedaryti, kitą dieną jis ateina kitoks. Jis sako: tai ne tas pats, kas buvo ankščiau, dabar kas kita. Bet blogis nori pasigauti tą naujieną ir atitraukti mus nuo Dievo, suklaidinti. Su atsinaujinančiu blogiu galima kovoti tik atsinaujinant savo dvasioje. Reikia nuolat pasitikrinti. Pasitikrinti ir dėl baimės. Ko aš iš tiesų bijau?
Aukščiausiame lygyje viskas yra Dievo valioje ir nėra jokios baimės. Žmonija yra Dievo dovana, kuri grįžta pas Jį. Bet apačioje, žemėje, yra konkretus gyvenimas, konkreti žmonių misija, vyksta gėrio ir blogio kova tiek išorėje, tiek viduje. Kai pasaulis susijaukia, reikia šiek tiek pakilti dvasioje ir su pagarbia baime pažvelgti Dievo akimis.
"Taigi dėl viso to, ką jie buvo išgyvenę, ir dėl to, kas jiems buvo nutikę, žydai pradėjo ir neatšaukiamai įpareigojo save, savo palikuonis ir visus, kurie norės prie jų prisidėti, švęsti tas dvi Purimų dienas nustatytu būdu kasmet skirtu laiku. Žydai patyrė šviesą ir malonumą, džiaugsmą ir pagarbą. Kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai: žydai nugalėjo tuos, kurie jų nekentė".( Esteros kn.) Atsiminti ir švęsti. Suprasti, kad Dievas veikia net ten, kur atrodo Jo nėra.
Šiandien judėjų pasaulis švenčia Purimą. Rašiau keletą postų ankščiau apie Esteros istoriją, nes ši Biblijos knyga yra skaitoma visą mėnesį iki šventės dienų. Šią dieną jų "skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas - švente". Jie apsigynė nuo savo priešų. "Hamanas, visų žydų priešas ir engėjas, buvo surengęs sąmokslą prieš žydus, norėdamas juos sunaikinti ir buvo metęs "pur", tai yra burtą, kad juos nugalėtų".(Esteros kn.)
Po Babilono tremties ne visi žydai grįžo į savo kraštą. Kiti buvo jau prisitaikę gyventi svetur. Net Dievo vardas nėra minimas Esteros pasakojime. A. Blend komentuoja tai kaip tamsiausią žydų istorijos laikotarpį, kada Dievas paslėpė savo veidą. "Tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą dėl visų nedorybių, kurias jie padarė, kreipdamiesi į svetimus dievus".(Įst 31,18). Žodis "ester" hebr. reiškia "paslėpta". "Tą dieną jie sakys: Argi ne dėl to, kad mūsų Dievo nėra su mumis, ištiko mus šios nelaimės". Net pagrindinių veikėjų vardai yra kaip Babilono dievų: Ištartė (Estera) ir Mardukas (Mardokajus). Žydaitė Estera dalyvauja tam tikrame "grožio konkurse", kad karalius išsirinktų sau naują žmoną. Galima sakyti, kas Purimas - tai "neteisingų" arba "nereligingų" žydų šventė (A. Blend). Tai kaukės ir linksmybės, dovanos ir vynas. Nėra laiko net maldoms. Tai atminimas praeities, kuri nebuvo "šventa".
Pasirodo, Dievas veikia net ten, kur atrodo Jo nėra. Ir ši istorija yra įrašyta į Šventą Raštą. Esame linkę kai kuriuos praeities momentus išbraukti iš savo gyvenimo. Bet gal reikia pamatyti, kad ir ten veikė Dievas. Ši šventė yra praeities ištaisymas.
Kaukės - tai galimybė pabūti, kuo nesi: turtingas - vargšu, o vargšas - turtingu. Karnavalo tikslas - suvienyti tautą ir susodinti prie vieno puotos stalo. Tai būsimojo pasaulio įvaizdis. Visi kostiumai - tai tik išorė, kuri neapsprendžia žmogaus esmės. Tebūnie dovanos vietoj apkalbų. Laikas patylėti ir nebevertinti išoriškai.
Iškilus pavojui, Estera prašo surinkti visus žmones maldai ir pasninkui. Ten gyveno dvi žydų giminės: Benjamino ir Judo. Jie turėjo rimtų nesutarimų. Reikėjo pamiršti, kas buvo vakar ir nebekaltinti. Jie turėjo veikti išvien, kad nugalėti priešą.
Kiekviena karta susiduria su blogio jėga ir gyvenimo iššūkiais. Kai uždengtas Dievo veidas, kai atrodo Dievas toli nuo mūsų pasaulio, Jo ilgesys ir meilė išlieka. Esteros knygoje nėra Dievo vardo, bet Jis ten veikia. Jis yra Tas, kuris pastato mus tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Net neminėdami Jo vardo, mes veikiame taip, kaip Jis paslėptas mūsų širdyse mus įkvepia.
Dar nepasiekę pergalės žydai džiūgavo ir šventė. Žmonės, matydami jų užsidegimą ir ryžtą apginti savo gyvastį, prisidėjo prie jų.
Ne visi šiandien gali švęsti Purim kaip įprastai dėl karo. Bet šios šventės stebuklas teikia daug vilties, kad istorija pasikartos. Todėl iš anksto galime dėkoti Dievui už pergalę.