"Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu"(Ps 139, 23). "Viešpats veda žmogaus žingsnius, tad kaip žmogus gali suvokti savo kelią?"(Pat 20,24) "Visi žmogaus keliai jo manymu geri, o Viešpats pasveria širdį"(Pat 21,2). Širdies kelias. Toliau skaityti komentare.
Kada izraelitams ateina laikas palikti dykumą ir net savo mokytoją Mozę, tenka eiti į pažadėtają žemę patiems, perbristi Jordaną ir pradėti gyventi realybėje tarp tautų. Biblijoje 40 metų dykumos buvo kaip pasiruošimas realiam gyvenimui. Tikėjimo kelionėje tai galima palyginti su perėjimu iš įstatymų pažinimo į asmeninį santykį su Dievu. Taip kaip izraelitams teko patirti realybės "balaganą" - susidurti su daugybe kliūčių, kovoti daug karų ir nuolat mokytis pasitikėti Dievu, taip ir mums realus gyvenimas neturi taisyklių ir Dievas nėra sutalpinamas tik į 10 įstatymų. Savo žodžius Dievas norėjo įrašyti į mūsų širdį, kaip gaires, bet ne taisykles.
Kaip vyras turi sutikti moterį, kad iš jo gimtų nauja gyvybė, taip Dievas ieško žmogaus širdies, kad per ją į pasaulį ateitų Jo dvasios vaisiai. Dabar Biblijos skaitymas, Dievo žodis turėtų būti priemonė asmeninio bendravimo su Dievu. Galima į Bibliją iš naujo pažvelgti kaip į visumą, ne atskirus įvykius ar nurodymus, bet kaip į gyvybės medį, kuriame kiekvienas lapelis yra susijęs su kitu, kur atsiskleidžia patys giliausi Dievo ir žmogaus jausmai. Tai nėra atsiskyrėlio knyga, bet realaus gyvenimo knyga su daugybe kontrastų ir prieštaravimų, kur visa sutelpa Dievuje, kur net "tamsa nėra tamsi ir naktis šviečia kaip diena".(Ps 139,12)
Kas gi Dievui svarbiausia yra šiame bendravime? Kas gi svarbiausia yra vyro ir moters santykyje? Ne kartą Dievas vadina savo tautą sužadėtine. Šitas ryšys yra giliausias meilės ryšys, kurio nori ir "nematomas" Dievas, nors kaip tai bebūtų keista. Ir nėra nieko blogiau, kaip suvaidinta Meilė. Dievui taip pat reikia mūsų širdies atvirumo, tikrumo ir nuoširdumo. Nejaugi mes galvojame, kad galime apgauti Dievą savo jausmais ar religingumo išraiška? Juk jis sukūrė mano širdį (Ps 139). Jis ir pažįsta mane geriau, nei aš pats. Ar išdrįsiu atsistoti Jo akivaizdoj ir leisti jam pažinti save? Šitas dialogas su Dievu reikalauja nusiimti visas savo žmogiškas apsaugas, kaip rūbus, išsilaisvinti iš gėdos jausmo, atsikratyti kritikos ir pasitikėti. Leisti Dievui mane pamatyti. Pasaulio ir mano žvilgsnis visada yra kritika. Taip, net ir Biblijoje yra daug kritikos, bet ji buvo skirta suformuoti žmogaus teisingą mąstymą, kol jis gyveno tik jausmų ir instinktų pasaulyje. Šiandien visur galioja teisingumas, koks jis bebūtų, todėl kritika, kuri nieko nekeičia, nebeturi prasmės. Tik Dievas yra vertas būti teisėju, nes mato žmonių širdžių sumanymus. Taigi santykių pasikeitimas prasideda savyje, kai išsivalau nuo kritikos, tada ir aplink viskas keičiasi. Savikritika ir mūsų protas dažnai nužudo geriausias idėjas. O Dievas dažniausiai reiškiasi spontaniškumu. Jėzus mums rodo į vaiką apkabinęs - taip galime priimti Dievą. Net rizika yra svarbi šiame kelyje. Kaip meilė akla ir eina pasitikėdama mylimuoju, taip mes galime judėti bet kokiu gyvenimo keliu pasitikėdami Dievu. Jis žino kelią. Ir ne kelias yra blogas, bet pats žmogus, jo širdis gali kelią nušviesti arba išteplioti. Gyvenime nėra logikos, kaip ir meilėje, kad visada būtų galima Dievui rasti išeitį...
Juozapas ir jo broliai (Pr 37-45). Kokį kelią turėjo jie nueiti, kad pradėtų bendrauti. Jiems reikėjo net vertėjo. Vidinė kelionė į susikalbėjimą.
"Izraelis mylėjo Juozapą labiau, nei bet kurį kitą savo vaiką... broliai jo taip nekentė... jis tėvui papasakojo apie jų blogus darbus... Juozapas susapnavo sapną... broliai jam pavydėjo... ėmė tartis jį nužudyti... pardavė jį izmaelitams... badas slėgė visą pasaulį... 10 Juozapo brolių nuėjo į Egiptą grūdų pirkti... Juozapas kalbėjosi su jais per vertėją, jie nežinojo, kad jis juos suprato... nusigręžęs nuo jų jis verkė... nesikankinkinkite ir nepriekaištaukite sau... Dievas pasiuntė mane išgelbėti jūsų gyvybes nepaprastu išvadavimu... Jis išbučiavo visus brolius... tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis... Jiems iškeliaujant priminė: nesibarkite pakeliui".
Tai gerai žinoma istorija net vaikų Biblijoje, bet Dievas mus augina, kad Jo istorijas perskaitytume kaip suaugę. Kas gi tas Juozapas ir jo broliai? Kokia gilesnė šios istorijos prasmė? Juozapas išsiskiria iš savo brolių jau nuo jaunų dienų, jis arti tėvo, yra mylimas, nes gimė iš mylimos žmonos Rachelės, kaip Dievo dovana senatvėje. Jis kitoks- svajotojas ir sapnuotojas. Broliai jo nesupranta, jo sapnai kelia įtarimus ir baimę, tad geriau būtų iš viso jo atsikratyti. Jie paprasti piemenys, arti žemės, rūpinasi kaip išgyventi.
Čia mes matome dvasinio ir žemiško gyvenimo konfliktą, kuris vyksta tiek tarp žmonių, tiek mūsų viduje. Ši istorija parodo, kad abi pusės turėjo nueiti gana ilgą kelią (gal 14 metų), kad pradėtų bendrauti. Žmonių nesusikalbėjimas, kai "dvasingieji" negali nusileisti ant žemės, o "pasauliečiai" nieko nenori girdėti apie dvasinius dalykus. Bet Juozapas suprato Dievo planą. Jam padarytą skriaudą jis pamatė, kaip galimybę į susitaikymą. Po daugelio metų jis pats nusileido ant žemės, matė badą ir matė brolių sunerimusias širdis. Pradžioje jam reikėjo "vertėjo". Jis išbandė brolius, kalbėjo grubiai ir slėpė savo ašaras. Bet sugrudusi širdis yra ta vieta, kur atpažįstame vieni kitus. Juozapas atnešė broliams ne tik grūdų (pasidalino tuo, kuo pats maitinosi), bet ir vandens brolių kojoms nusiplauti (tai atleidimo ženklas). Gailestingumo kalba nebereikalauja vertėjo. Juozapas nebemato, ką blogo daro broliai (nebeteisia), bet juos apkabina ir pabučiuoja. Mūsų viduje šis prieštaravimas vyksta dar aštriau. Kiek kartų "parduodame" savo svajones kaip netinkamus sapnus, kiek kartų pasiliekame prie žemės, kad išgyventume. Taip, tai gyvenimas. Kiek kartų galvojame, kad jis nepavykęs, tiek klaidų ir nesutarimų, nesusikalbėjimų šeimoje, tiek blogų darbų... O reikia tik apkabinti ir pabučiuoti GYVENIMĄ. Galiausiai, nuplauti ašaromis tai kas mus įskaudino. Ir čia Dievas turi planą mūsų sutaikymui. Pirmiausia su savim, paskui su artimaisiais. Ateis metas, kai bus badas bendravimo ir skausmas dėl atskirties.
Sukkot- atėjo džiaugsmo laikas! "Septynias dienas dienas švęsi palapinių šventę... visi turėsite gyventi palapinėse... kadangi Viešpats, tavo Dievas, laimins visą tavo derlių ir visus tavo laimėjimus, tu tikrai džiūgausi" (Įst.16, 13-15). Iš kur ateina tikras džiaugsmas.
Pratęsiant kelionę su žydų tauta Biblijos puslapiais, šiomis dienomis švenčiame Sukkot- Palapinių šventę. Iki mūsų dienų išliko sena žydų tradicija sistatytis palapines kiemuose ir ten praleisti 7 dienas. Svarbu, kad palapinės stogas būtų beveik kiauras, pridengtas tik palmių lapais nuo saulės kaitros. Tas gyvenimas palapinėse turi ne tik priminti , bet ir leisti patirti kiekvienai žmonių kartai, kaip Dievas išvedė iš Egipto nelaisvės, kaip Jis saugojo ir globojo dykumoje 40 metų, kaip Jis pridengė juos debesimis nuo saulės ir apgyvendino palapinėse. Šios šventės metu yra puoselėjamas svetingumas, puotaujama ir laukiama svečių. Bet gilesnė prasmė slypi už visų išorinių ženklų ir simbolių. Šitos džiaugsmo dienos kyla dėl visai neseniai patirto Atleidimo ( Jom Kipur). Gedulo ir atgailos dienos baigėsi, nes Viešpats pasigailėjo tautos. Kaip prie Sinajaus kalno Mozei užtariant nusidėjusi tauta atgailavo ir sulaukė Dievo pasigailėjimo, taip dabar širdis užlieja džiaugsmas, nes su Dievu yra įmanoma nauja pradžia. Tai ir dėkingumo jausmas už metų derlių, už gyvenimo pasiekimus, už gamtą, už artimuosius ir draugus, bet labiausiai už atleidimą, už susitaikymą, už širdies atnaujinimą ir perkeitimą. Tarsi muzika skamba dėkojimo psalmės (Ps 113-118). Švari dvasia yra pilna dėkingumo. Sako, teisieji šoka, o paprasti žmonės žiūri, ir visi patiria džiaugsmą, visi prisipildo Dvasios. "Klausyk Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas..."(Įst.6, 4) Garsas yra toliau už vaizdus ir toliau už žodžius. Dievas pirmiausia apsireiškia savo tautai garsu. Visas tikėjimas buvo perduodamas iš kartos į kartą pasakojant. Kartais žmogus ieško Dievo tarsi apgraibomis, bet negirdi. Kaip begarsiame kine - yra daug vaizdų ir ženklų, kurie leidžia mums suprasti prasmę, bet garso nėra... Sukkot šventėje yra sukviečiami visi žmonės į sueigą ( dabar į sinagogas). Šventyklos laikais buvo pilna Jeruzalė piligrimų, nes Palapinių šventė buvo viena iš 3 švenčių (šalia Pashos ir Shavut), kada keliaudavo į Šventyklą. Kartą metuose yra visi kviečiame pasiklausyti Toros. Kaip nurodyta (Įst.31, 10), kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti vyrai, moterys, vaikai, svetimtaučiai ir visi gyventojai. Šis susirinkimas (Hakhel) primena izraelitus prie Sinajaus belaukiančius Dievo žodžio, Įstatymo, kuris atėjo iš paties Dievo lūpų ir pasiekė kiekvieną žmogų. Dievo balsas buvo bauginantis ir kaip perkūno griausmas, kad žmonės sakė Mozei: " Tu mums kalbėk, ir mes klausysime... tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume"(Iš 20,19). Taip ir šiandien, kas gali, skaito Dievo žodį. Kas gali, jį išgirsta. Kiti klausosi. Ir visi yra pripildyti bendro džiaugsmo...
Keturi augalai surišti į puokštę kiekvieno rankose: palmė, mirta, kedras ir gluosnis. Jais mojuojama į visas pasaulio puses ir laiminama, nes Dievas yra palankus visiems žmonėms: stipriems ir silpniems, kvapniems ir aštriems. Šventyklos laikais buvo aukojama 70 jaučių už 70 pasaulio tautų. Tokia yra Izraelio tautos prasmė ir misija - skelbti Dievo palankumą visokiems žmonėms ir visoms pasaulio tautoms. Tokia yra ir Dievo svajonė - kad visi būtume apkabinti Jo gailestingumo ir mūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Simchat Tora - tai 8-oji diena (Tabernakulis), kai septynias dienas Viešpaties iškilmėje, kurioje "likusieji gyvi tarp tautų kasmet keliaus pagarbinti Karaliaus, Galybių Viešpaties ir švęsti Palapinių iškilmės" (Zach 14,16) išsiskirsto, o Viešpats paprašo dar pasilikti vieną dieną Jo Artume artimiausiems... Tikėjimo universalumas ir išskirtinumas.
Šiandien baigiasi Palapinių šventės su papildoma 8-aja diena, kai svečiams išsiskirsčius, lieka tik artimieji... Taip šią dieną mini žydai, kaip Artumo su Viešpačiu ir išskirtinumo dieną. Viskas nurimsta ir tik artimųjų aplinkoje pasiliekama švęsti. Tora- Dievo žodis yra nešiojamas, šokama aplink, skaitomi palaiminimai. Europos katedrų didybė skelbia Dievą didį, o žmogus tampa mažas. Žydų sinagogos nedidelės, kad pajustų, jog Dievas arti, dėl ko žmogus tampa didis.
Bet kaip pažiūrėti į pasaulio tautas Dievo akimis ir nepriešpastatyti savo išskirtinumo, kaip kliūties kitiems link Dievo. Juk Dievas tam ir išsirenka, kad apie Jį praneštų, kad Jį parodytų pasauliui.
Zacharijo pranašystė kalba apie Palapinių šventės universalumą, kai į iškilmes ateis visų tautų žmonės, jie kartu linksminsis su žydų tauta, galės net atnašauti aukas (judėjai duos jiems savo švarius indus aukojimams), kad gautų Dievo malonės (lietaus- tai buvo svarbiausia). Taigi tautos švenčia derliaus šventę kartu su judėjais. Šių tautų aukos, pradedant pirma šventės diena buvo 13 jautukų, antrą dieną- 12 jautukų ir t.t. kol septintą dieną jie aukoja 7 jautukus. Taip susidaro skaičius 70, kuris reiškia visas tautas. (Sk 29). Taigi judėjai sukviečia visas tautas į savo Dievo iškilmę, kaip į svečius ir skelbia "Viešpats yra Karalius!"(Ps 96) Ką gi reiškia šis tautų " balius". Tikėjimas, kad Dievas yra visų žmonių Dievas, nes jis visus juos sukūrė, leidžia priimti kitas tautas ir nepasilaikyti Dievo tik sau. Kaip skirtingi yra pasaulio žmonių veidai, taip turėtume įžvelgti Dievo atvaizdo universalumą. Nors Dievas yra Vienas, bet ar tikėjimo kelias gali būti vienas, kai tokia įvairovė žmonių? Todėl judaizmas savo religijos universalumą mato tame, kad parodytų savo Dievą tautoms, bet ne jas atverstų į judaizmą. Yra tarsi du religijos aspektai: universalusis, kai Dievas suvokiamas plačiąja prasme, kaip gyvybės ar gamtos jėga, ir ypatingas aspektas, kai Dievas yra asmeninė patirtis. Toks požiūris leidžia priimti visus žmones, kaip tą puokštę iš 4 augalų: stipraus ir silpno tikėjimo, kvapnius ir rūgščius... visiems pas Viešpatį iškilmėje yra vietos ir Jo palaiminimai.
Juk mūsų šventės taip pat prasideda visuotiniu šurmuliu. Vieniems jos primena gamtos šventes, kiti ieško gilesnės prasmės. Kaip muzikantais negali būti žiūrovai, nors džiaugiasi ta pačia nuotaika, taip ir tos gilesnės prasmės arba tikėjimo neperduosi kitiems.
Sakoma, kad Dievas sudarė universalią žmonių sandorą su Nojumi, bet išsirinko Abraomą ( jo šeimą, paskui tautą), kaip pavyzdį.
Kai Jėzus lankėsi Lozoriaus namuose, jo sesuo Morta patarnavo prie stalo, o Marija tik sėdėjo prie kojų ir klausėsi. Neapsikentusi Morta pradėjo priekaištauti. Iš tiesų, mums reikia visko, ir veiklos ir kontempliacijos, išorės ir gelmės. Problema prasideda, kai atsiranda pretenzijos, kodėl kitas ne toks, kaip aš. Arba kai aš savyje nesuderinu šių dalykų.
Tačiau ši Toros Tabernakulio 8- oji diena sako, kad reikia praeiti 7 dienas ir išmokti džiaugtis Viešpaties akivaizdoje su visom tautom, kaip su visokiais žmonėmis, kurie gal mato tik gamtos šventes ir nieko daugiau, dalintis su daugiau ir mažiau dvasingais, gyventi atviroje palapinėje be durų, kur kiekvienas yra svečias ir tik po to gal Viešpats pakvies pasilikti dar vienai dienelei savo Artume. Galbūt turime praeiti universaliųjį žmogiškumo (Nojaus) sandoros etapą ir tik po to pretenduoti būti pakviestam į intymų Abraomo pavyzdžio kelią. Žydai galvoja, kad tikrai ne visiems skirta išpildyti visus 613 įsakymų. Dėl išrinktumo ne vienas pranašas yra nukentėjęs. Net Mozei pavydėjo jo sesuo ir brolis. Gal ir žydų tauta sulaukė daug persekiojimų dėl pavydo, kad jie kitoki. Reikia daug išminties likti ten kur esi: be nusivylimo ir pavydo, be priekaištų ir prozelitizmo, tik su troškimu pažinti Dievą savo keliu.
"Atnašausite deginamąją auką dėl malonaus kvapo Viešpačiui"(Sk 29,13). Dvasia maitinasi kvapu. Žmonės nuo seno siųsdavo Viešpačiui "gerą kvapą", kaip bendravimo būdą, tarsi pamaitindavo Dievo dvasią. Žydai neturi šventyklos ir nebeturi aukojimų. Bet savo šventėmis stengiasi paskleisti gero kvapo visoms pasaulio tautoms. O Dievui aukoja giesmes ir maldas. Tora - Dievo žodis atsiliepia savo malonės kvapu. Toks juslinis dvasinis bendravimas...
"Štai vartai pas Viešpatį, teisieji pro juos įeis... Akmuo, kurį ststytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu... Ši diena Viešpaties duota, tad linksminkimės ir džiūgaukime..."(Ps 118) Apie gyvenimą - tai ką turiu šiandien - kaip vartus pas Viešpatį.
Dar keletas minčių, kodėl galime šiandiena džiaugtis ir giedoti "Hosana" kartu su žydų tauta, švenčiančia Sukkot (Palapinių šventę). Nors jie gyvena dar laukdami Mesijo, bet šiame laukime yra daug Mesijo dvasios. Štai R. Frumano mintys ir jo gyvenimu paremta išmintis: "ta realybė, kurią turime šiandien aplink save, būtent ir yra vartai pas Viešpatį". Kokia yra bėda, kai realus gyvenimas yra atgrasus ir atmetamas, kai nuolat ieškome jį pakeisti kokiu tai įvaizdžiu, kai mintyse kartojame: jeigu tik pasaulis būtų kitoks, viskas būtų kitaip, jeigu mano gyvenimas būtų pasukęs kita linkme, jeigu būtų man pasisekę tada, jeigu būčiau sutikęs kitą žmogų... ir t.t. Tai įvaizdžių žaidimas, kuris mus atitolina nuo realaus gyvenimo. R. Frumanas tai vadina "kertinio akmens atmetimu". Jeigu Mesijas yra vadinamas kertiniu akmeniu, yra kelias, tiesa ir gyvenimas, tai gyvenimo atmetimas yra atmetimas ir Mesijo. Nedaryti Dievo įvaizdžio - tai nedaryti ir gyvenimo įvaizdžio (aukso veršio). Toks drastiškas palyginimas apie vyrą ir moterį, kuris mylėdamasis galvoja apie kitą... Taip ir mes įsivaizduodami kitokį gyvenimą, išduodame tą, kuris mums dovanotas. Svajonės yra gerai, jos veda pirmyn, leidžia kurti realius planus. Bet iliuzija, kuri nepriima realybės, yra kalėjimas. Tik realybė duoda mums laisvę nuo savęs paties ir išsigelbėjimą. Tokios sankryžos, kur "jeigu būtų buvę..." jau nėra, seniai praėjo pasirinkimo laikas, yra tik realus "dabar". Žinoma, praeities apmąstymas yra būtinas, kad įvertintume savo pasirinkimus ir nedarytume tų pačių klaidų. Bet jei praleisime šiandieną tik apgailestaudami vakar, praleisime patį gyvenimą. Neįeisime per mums duotus šiandien gyvenimo vartus.Taip, ši diena turi daug sunkumų ir gal nieko gero nematyti, bet galime melsti Dievą, kad atvertų mums akis. Realybė, kaip akmuo. "Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas"(Mt 21,44). Realus gyvenimas sudaužo mūsų užkietėjusias širdis. Kartais tenka kasdien išeiti iš Egipto nelaisvės, nuolat būti išlaisvintam iš apgailestavimų ir nostalgijos to, ko nėra. Lyginimas savęs su kitais yra vaikystės dalykas. Svarbu neapgaudinėti savęs. Laisvė ir pasirinkimas yra aukščiau bet kokios iliuzijos. Malda padeda surasti Dievą realybėje. Jei nėra jėgų kažką pakeisti realiai, tai gyvenu tai, ką gyvenu. Bet jei nepriimu realybės, ji tampa suklupimo akmeniu, triuškinančiu mane. Gyvenimo situacijos yra tas kryžius, kurį mes nešame. Ir Jėzus sako: " Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių, ir teseka manimi"(Mt 16,24). Kaip nėra vienodų žmonių pasaulyje, taip ir visų gyvenimai yra skirtingi. Žodžiai " savo kryžių" gali būti suprantami kaip priėmimas savo gyvenimo, priėmimas savęs ir tų aplinkybių, kur esu. Šiame pasaulio įvairovės kontekste mes neturime priešpastatyti savęs kam nors kitam, arba siekti susitapatinti su kitu. Pasaulis skamba tarsi polifonija - daugybės melodijų muzika, kur kiekvienas atlieka savo partitūrą, kaip nepakartojamą gyvenimą. Svarbu yra tik Dirigentas. Ir kiekvienu gyvenimo momentu ta melodija keičiasi, negalime numatyti kokia gaida bus rytoj, bet ji bus aktualiausia tai dienai.
"Viešpats yra gailestingas ir mylintis... Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmės dydį... Kaip toli rytai nuo vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes..." (Ps 103) Atleidimas ar tik susitaikymas? Mūsų laisvė rinktis.
Atleidimas (pagal Jonataną Saksą) yra viena radikaliausių idėjų žmonijos istorijoje, tai daugiau nei revoliucija. Žmogaus prigimtis reikalauja, kad kiekvienas veiksmas sulauktų atoveiksmio, kiekvienas įžeidimas reikalauja keršto. "Akis už akį, dantis už dantį". Todėl atleidimas nėra natūrali reakcija, priešingai - tai yra išėjimas iš natūralaus veiksmų rato, sulaužymas įprastų taisyklių, tai visiškai naujas dalykas, kuris leidžia žmogui išsilaisvinti iš praeities naštos ir pradėti naują etapą. Atleidimas leidžia net priešams tapti draugais. Ar pavyks atleisti už kryžiaus karus, už holokaustą ir tapti draugais žydams ur krikščionims? Visa atsivertimo mintis yra susijusi su gailesčiu ir atleidimu. Galbūt toks atsivertimas išgelbės pasaulį...
Filosofiniai tyrimai parodo, kad iki judaizmo vargiai ar buvo iš viso pasaulyje suvokimas apie atleidimą. Visos religijos siekia sustabdyti kerštą, nes žmogus bet kokiu atvejimu pažeidžia kito žmogaus ribas ir taip iššaukia atpildą. Kad pasaulis visai nesugriūtų buvo imtasi tokio būdo, kaip keršto sušvelninimas arba "nugesinimas". Senovės graikai praktikavo, kad nusikaltęs bando pasiiaiškinti prieš nukentėjusį, kad ne toks jis jau ir blogas, kad yra net gera jam padaręs, o gal ta kaltė ne tokia jau ir didelė, gal visai ne jis tai padarė, galiausiai buvo tokios aplinkybės. O auka, priimdama tokį kaltininko nusižeminimą ir pasiteisinimą, pasižada nekeršyti ir negrasinti, nors neatleidžia, bet supranta aplinkybes. Taip konfliktas yra nuramintas. Bet tai nėra kaltojo gailestis ir nėra nukentėjusio atleidimas. Tai galima pavadinti Susitaikymu. Štai Biblinė Jokūbo ir Ezavo istorija: 22 metus Jokūbas slepiasi nuo brolio keršto dėl atimto tėvo palaiminimo. Ezavas planuoja nužudyti brolį po tėvo mirties. Jis eina jo sutikti su 400 vyrų. Jokūbas, būdamas kaltas, siunčia broliui dovanas, sutikęs jam lenkiasi ir vadina save jo tarnu. Jie apsikabina ir susitaiko. Kerštas nuslopintas. Jie pasuka skirtingais keliais.
J. Saksas sako, kad Atleidimas yra galimas tik esant laisvai žmogaus valiai, kada jis gali rinktis ir veikti laisvai. Senovės graikų kultūroje neegzistavo žmogaus valios laisvė. Žmogus buvo suprantamas kaip žaisliukas dievų rankose, ne savo likimo šeimininkas, bet tarnas. Delfų orakulas pranašauja Edipui, kad jis nužudys savi tėvą ir užims jo vietą, nors ir kaip jis stengėsi to išvengti, bet vis tiek tai įvyko. Tokia yra graikiškoji žmogaus tragedija: viskas nulemta. Froidas kalba apie žmogų, kurį valdo įvairūs jo norai. Spinoza sako, kad nėra laisvos valios, tik prigimtiniai poreikiai, kurie lemia pasirinkimus. Neodarvinistai suveda viską į genų teoriją, sąmonės ir pasąmonės žaidimai. Net ir šiuolaikinis mokslas negali apibrėžti, kas yra laisva valia, tik gali pasakyti, kad visi esame aplinkybių aukos.
Tačiau besąlyginė meilė atėjo į mūsų kultūrą su Biblinio Dievo pažinimu. Pražios knygoje, kai Laisvas Dievas kuria pasaulį, sakydamas: "Tebūnie!" Jis sukuria Laisvą Žmogų pagal savo paveikslą. Taip, žmogus turi instinktus, bet gali pats nuspręsti, kuriuis panaudoti, o kuriuos ne. Tik žmogus neša atsakomybę už savo veiksmus, nes jis gali pasirinkti tai daryti ar nedaryti. Vienintelis kūrinys, kuris gali būti kaip gyvulys ir kaip angelas. Tik žmogus gali būti kūrėjas. Laisvė yra didžiausia dovana, kurią Viešpats davė žmogui, bet ir pats baisiausias dalykas, nes patys galime ir sunaikinti visą kūriniją. Biblijoj ne viena baisi istorija dėl žmogaus laisvo pasirinkimo. Štai pirmas žmogaus sūnus Kainas užmuša savo brolį Abelį. Dievas net gailisi sukūręs žmogų. Dievas, davęs laisvę žmogui, žinojo, kad jis klys. Yra toks pasakojimas, kad pirmoji ir vienintelė diena yra kada buvo atskirta šviesa nuo tamsos, kaip diena ir naktis. Ir ta diena vadinasi Atleidimo (Jom Kipur) diena. Nes be šios dienos, be atleidimo žmogaus buvimas būtų beprasmis ir tragiškas: žmogus arba save užgriaužtų dėl klaidų, arba jis praradęs sąžinę taptų baisesnis už gyvulį. Dievas tikrai žino žmogų, kurį pats sukūrė ir priima tą faktą, kad dėl laisvės žmogus gali suklysti ne kartą. Dievas davė mums laisvę pats prisiimdamas riziką. Bet davė ir išeitį - prisipažinimą. Suklupus galime pakilti dar aukščiau. Dėl tos pačios laisvės žmogus ne tik klysta, bet ir gali keistis, gali tapti, kuo pasirenka. Tik mūsų laisvas pasirinkimas padaro mus jautriais arba grubiais, atsakingais arba neatsakingais, dorais arba nedorais... Laisvas tarnavimas Dievui veda į pagarbą sau ir kitam. Toks yra Laisvas Dievas, kurį mes įsivaizduojame. Kodėl kartais religiją siejame su laisvės apribojimais? Pagal Bibliją - žmogaus esmė yra laisvė. Tik kartais mes tai pamirštame. Kartais mes liekame prie susitaikymo, bet nepažįstame Atleidimo. Nesijaučiame laisvi pasirinkti atleisti ar nuoširdžiai apgailestauti. Kaltės kompleksas gali lydėti mus visą gyvenimą ir dar labiau įkalinkti mūsų pačių kaltėse. Dievas davė mums išeitį, jis išlaisvina iš mūsų klaidų, jis mus veda laisvės keliu. Todėl nuolat maldose prisiminkime: "Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad jiems daugiau nevergautumėte, sulaužiau jūsų jungą ir padariau, kad eitumėte iškelta galva."(Kun 26,13)