"Šlovinkite Viešpatį! Šlovinkite Viešpaties vardą! Kas yra toks kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse, bet lenkiasi žemai pamatyti... pakelia silpną žmogų iš dulkių... suteikia namus bevaikei moteriai, padaro ją laimingą vaikų motina. Šlovinkite Viešpatį!"(Ps 113) Šlovinimo malda. Dėkingumas.
Ypatinga dėkingumo malda pas judėjus yra aprašyta Talmude, kuri kartą per 24 metus yra giedama patekant saulei. Manoma, kad tada saulė yra tokioje pozicijoje, kaip tą dieną, kai Dievas ją sukūrė. Pasidalinsiu mintimis apie šlovinimo maldą (pagal Šechterį). Mokėjimas gėrėtis kūrinija veda žmogų į tokią dvasios būseną, kai jis yra pajėgus nuoširdžiai dėkoti. Ta nuostaba duoda mūsų maldai tinkamus žodžius. Viskas priklauso nuo mano pojūčių. Bet kaip man surasti ar pamatyti tą kūriniją, kurią Dievas sukūrė. Juk tiek daug yra žmogaus rankų pakeitimų ir ne visada į gražiąją pusę. Argi man teks laukti 24 metus, kad pamatyčiau tikrąją saulę ir tikrąją žemę? Daug kalbama apie klimato kaitą ir žemės išsaugojimą, bet kiek ten yra požiūrio kaip į Dievo kūriniją? Nelabai aiškūs šio judėjimo tikrieji motyvai. Todėl man tenka ieškoti už visos tos realybės uždangos tikrojo žemės veido, kaip Dievo veido. Jei nerasiu už ką dėkoti, kaip gi galėsiu šlovinti? Prašymo malda yra paprastesnė. Ji kyla iš mūsų nepritekliaus, ką visada galime įvardinti. Šlovinime nėra jokių prašymų. Psalmėse žmogus Dievą šlovina su visa gamta, kviečiami visi, kas gyva. Bet jei nematau nieko gero pasaulyje, nejaučiu jokio žavesio, kodėl turiu dėkoti? Kartais sunku yra tai padaryti vienam. Skirtingai nuo prašymo maldos, šlovinimas yra daugiau bendruomeninė malda. Kur skamba giesmės, ten daugiau žmonių įsitraukia ir mokosi šlovinti. Tai pakelia mūsų dvasią ir apvalo širdis nuo "rūgštaus" pasaulio. Šlovinimo malda gali atvesti mus į tą kalną, iš kur matosi viskas kitaip. Mūsų prote nuolat tarpsta įvairios mintys ir nuotaikos. Jei tai yra nusivylimas, įsižeidimai, nepasitenkinimas - dėkojimo malda pakeičia šį "skystį". Jei tęsime dėkojimą, pamažu pamatysime net mažiausiuose dalykuose grožį. Tada skundas pavirs dėkingumu. Dievas davė Adomui gražiausią moterį, bet paskui jis Dievui sakė: Tu man ją davei... be žavesio ir dėkingumo. Perkeista širdis yra pilna dėkingumo. Galime kartoti gražiausias maldas, giedoti šlovinimo giesmes, bet jei konkrečiai nerasime už ką Dievui padėkoti, viskas bus tik vaidinimas. Mūsų gyvenime yra daug tokio melagingo dėkingumo. Mokome vaikus būtinai pasakyti "ačiū", kad būtų mandagūs. Mes patys bandome visaip atsidėkoti kitiems, kad tik mūsų dovana nebūtų mažesnė už tą, kurią gavau, nors jos net neišpakuoju... Dievas nori nuoširdaus dėkingumo, kad mes suprastume, ką gauname, priimamtume iš jo rankų gyvenimo dovanas, išpakuotime ir įvertintume. Gali būti, kad jų yra prisikaupę nemažai ir ateis laikas dar kartą jas surasti.
Kartais nejaučiame dėkingumo, kai galvojame, jog tai savaime suprantama, kad taip ir privalo būti. Tai jie yra man skolingi, aš to nusipelniau. Paprastų receptų dėkingumui nėra. Ką mes patys gyvenime pasiekiame, panaudodami visas jėgas ir išmintį, turėtume vis tik dėkoti Dievui. Toks yra gyvenimo dėsnis. Kitaip kiekvienas laimėjimas jau bus pralaimėjimas. Žmogaus puikybė, kaip gyvatės įkandimas. Bet jei žmogus neturės ambicijų, vėlgi niekur nepajudės. Nors pradžioje - mano iniciatyva, bet pergalė priklauso Dievui. Taip aš nuolat nuvalau besikaupiančias puikybės dulkes. O dvasinė puikybė gali būti dar sunkesnė. Tik atiduodamas viską Dievui, žmogus yra laisvas ir artėja prie Dievo. Tai ir yra šlovinimas kiekvieną mūsų paprasto ir nepaprasto gyvenimo dieną. "Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?"(1Kor 4,7)
Pranašo Habakuko malda: "Viešpatie, girdėjau apie tavo gyrių; esu apstulbęs, Viešpatie, nuo tavo darbų. Atnaujink juos mūsų laikais, padaryk juos žinomus mūsų laikais!"(Hab 3) "Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokiariopomis maldomis ir prašymais."(Ef 6,18) Malda griauna vidines sienas. Belsti ir nesustoti. Kalbėti ir raudoti.
Pratęsiu maldos temą (pagal Š. Šechterį ir I. Roytmaną), nes vis tik malda tikėjime yra svarbiausia. Filosofiniam dievui nereikia melstis, užtenka jį studijuoti. Bet mūsų Dievas yra Abraomo, Izaoko, Jokūbo, galiausiai ir mano Dievas, asmeninis Dievas, kuris ieško ryšio su žmogumi. Jeigu galvotume, kad Dievas yra "autistas" ir jam niekas aplink nerūpi, tai beprasmė būtų mūsų malda. O gal mes patys esame "autistai", kurie tik į save susitelkę, kad nieko aplink nebematome.
Vienas mąstytojas sakė, kad artimą mylėti yra sunkiau, negu Dievą, nes tada turiu mylėti tą, kurį Dievas myli. Jei gebame pagirti, padėkoti ar paprašyti savo artimo, tada galime visa tai pakelti ir Dievo link. Tas principas: kaip žemėje, taip ir danguje, galioja visame kame. Pirmiausia mokomės bendrauti su žmonėmis.
Nėra nei vienos religinės praktikos be maldų. Bet kiek kartų jaučiamės tarsi melstumės sienai. Ir tai tiesa. Ta siena yra mūsų sąmonė, kuri mus skiria nuo gilesnės mūsų būties, kurią galima pavadinti pasąmone. Maldos esmė yra prasibrauti iki dvasios gelmės, išlaisvinti pasąmonę - ten yra Dievas. Malda kaip plaktukas, kuris beldžia į anapus sienos. Kartais per tyliai, kartais per mažai, nusiviliam ir nueinam. O jei durys prasiveria - išsigandę pabėgam. Širdis būna akmeninė. Malda yra dėl mūsų pačių širdies suminkštinimo. Kartą jaunuolis paėmė psalmių knygą ir pradėjo skaityti visas iš eilės. Po 145 psalmės jis pradėjo raudoti. Patarimas yra nenustoti melstis. Nežinia kiek laiko prireiks pramušti tą sieną ir kokio ji storumo.
Su dėkingumu ir šlovinimu pirmiausia įeiname per Viešpaties vartus (Ps100). Todėl ryte, vos tik prabudus, pasitikrinkime, kokios yra mūsų mintys? Jos duoda melodiją visai dienai. Dėkingumo pozicija gali viską pakeisti. Padeda atverti akis ir pamatyti kažką gero. Juk mama pagaminusi valgį iš vaikų labiausiai laukia, kad tas valgis jiems būtų gardus. Jai nereikia jokių kitų dovanų. Jei nejaučiu malonumo iš Dievo pasaulio, kaip gi jam padėkosiu. Bent pakelk akis aukšyn, gal paprašyk ko nors... po kiek laiko tai nebebus tik siena, bet kažkas, kam tu rūpi, taip kaip rūpi tau tavo vaikai.
Jeigu Biblijos studijos yra kaip pasiruošimas veikimui, kaip amžinybės dalis, tai malda yra momentinis aktas. Ji kinta dienos bėgyje, skirtingi maldų motyvai skamba per skirtingas šventes, visose psalmėse persipina šlovinimas, dėkojimas ir prašymai. Malda yra kaip mūsų gyvenimo momentai, ji neapsiriboja vien maldaknyge, bet kiekvienas mūsų veiksmas gali tapti spontaniška malda. Tai nėra taip paprasta ir akivaizdu. Yra toks posakis: nori valgyt duoną, turi kariauti (sakyčiau, dirbti). Norint valgyti dvasinius dalykus, reikia taip pat įdėti pastangų. Yra daug įrankių šiame darbe, bet vienas iš svarbiausių - pastovi malda. "Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta".(Mt 7,7)
"Viešpats nužengė debesyje, kalbėjosi su juo (Moze), paėmė dalį jį gaubusios dvasios ir suteikė jos septyniasdešimčiai seniūnų". (Sk 11,25) "Tai pasakęs, Jis (Jėzus) kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią". (Jn 20,22) "Kai pradėjau kalbėti (Petras), Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę ir mums". (Apd 11,15) Dievo dvasios perdavimas. Kas mane uždegs?
Šiandien po paskaitos (Š. Karlebach) susimąsčiau apie mūsų tikėjimo perdavimo problemas. Kalbėjome, kad reikalinga yra Biblijos tekstus "išversti" į mūsų kalbą, ne pažodžiui, bet priartinant mūsų protui tą žodžių prasmę. Bet pasirodo neužtenka tik žodžių perdavimo. Tokių "vertimų" ir aiškinimų turime ne vieną storą katekizmą, kaip ir žydai turi savo Talmudą ir kitus raštus. O komentarų gali būti dar įdomesnių, gražiai išprotautų. Taip galima plaukioti paviršiumi ir net nesusimąstyti, kad yra kažkas daugiau. Būtent Dievo žodžio Dvasia. Yra žmonės, kurie tiki protu, o kiti - širdimi. Kai kalbu ne dėl to, kad kažką supratau, bet kad širdis dėl to nerami. Širdies Tora yra tikroji Tora. Dievas kalba apie "širdies apipjaustymą", kaip paruošimą savo dvasios Dievo žodžiui. Kaip indas, kurį turime išvalyti iš išorės ir iš vidaus. Iš išorės širdį galime ir turime paruošti patys - savo protu sužadindami širdies emocijas, protą pripildydami Dievo minčių. Tačiau vidinė širdies dalis yra ta dvasios dalis, kurios aš nepažįstu - tai mano spontaniškumas (pasąmonė), ji dažniausiai tyli, nes yra kontroliuojama išorinių proto jausmų. Ją gali pasiekti tik Dievas, Jis gali pasigailėti ir apvalyti - tai yra atverti širdį. 51 Psalmė sako: "Sutverk man tyrą širdį, o Dieve. Nenuimk nuo manęs savo dvasios šventos". Kai matome žmogų atvira širdimi, nors jis ir nebus koks išminčius, per jį ateina tikėjimo pojūtis, per jį pasisemiu ir Dievo dvasios. Kartais galvojame, kad Šventoji Dvasia tiesiog nukrenta iš dangaus. Kai kam gali ir taip nutikti. Bet dažniausiai Dievo dvasia ateina iš to kuris kalba Dievo žodžius, yra perduodama per žmogų, kaip ir tikėjimas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Vaizdingas yra pasakojimas, kaip Viešpats paėmė iš Mozės dalį Dvasios ir padalino 70 seniūnų, kurie toliau pranašavo visai tautai. Petras sako, kad jam pradėjus kalbėti, žmonės gavo Šventąją dvasią, kaip ir apaštalai ją buvo gavę iš Jėzaus. Evangelistas Jonas rašo, kaip Jėzus įkvėpė jiems Dvasią. Jie tapo kaip tie seniūnai Jėzaus pranašais. Emauso mokiniai klausydami Raštų aiškinimo, nors neatpažinę Jėzaus, buvo užsidegę širdimis. Man yra klausimas, kaip mes galime gauti ar papildyti savo rusenančias širdis Dievo dvasia, jei mus skiria 2000 metų nuo Jėzaus ir jo mokinių. Kodel kartais atrodo per didelis atstumas su Biblija ir jos žodžiai nebeperduoda dvasios? Biblijoje aprašomi dvasios perdavimai dažniausiai yra per prisilietimą, per mokytojo ir mokinio tiesioginį ryšį. Kaip Elijas perduoda savo mokiniui Eliziejui uždėdamas savo apsiaustą. Kyla mintis, ar nereikia ir mums ieškoti savo aplinkoje to, kuris būtų paliečiamas, kurį galėčiau susitikti ir gauti dvasios, pastiprinimo ir įkvėpimo, o ne laukti liepsnelių iš dangaus. Kiekviena karta turėjo savo "mokytojus", arba kaip judaizme vadinama - "teisiuosius". Vienuolynuose būna tokių šventų "senolių"(starec), pas kuriuos keliauja žmonės. Vis tik yra svarbu mums įvardinti savo artimiausią gyvą "mokytoją". Tą, kurį atpažįsta ir priima mano širdis. Yra daug formalių Rašto žinovų, bet jie Dvasios neperduoda. Sakoma, neapipjaustyta širdis (kvaila širdis). Kaip Mesijas nėra tas kuris garsiai šaukia ir vadina save Mesiju, taip ir mokytojo atpažinimas yra spontaniškumo momentas. Kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Ne tiek svarbus yra mokymas, bet pats ryšys - dvasinis ryšys. Net skaitydami kokią knygą ar atrasdami kokio šventojo gyvenimą, galime būti Dievo įkvėpti. Bet reikia rasti ir gyvą tikėjimo liudytoją. Taip, Jėzus yra vienintelis Mokytojas. Bet jis išsiuntė savo mokinius į pasaulį nešti jo mokymą. Perdavė savo Dvasią, kad ji būtų toliau perduodama iki mūsų dienų. Ar nenutrūko ta grandinė? Ar pavyks mums ją išsaugoti ir perduoti? Gal nereikia taip toli ieškoti? Gal čia pat yra žmogus, su kuriuo galiu dalintis dvasinėmis mintimis ir palaikyti Dvasios ugnelę... (arba mūsų kalba - pasikrauti "baterijas").
"Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti... Mano širdis džiūgauja Viešpatyje, mano jėga mano Dievo išaukštinta. Nėra kito šventojo kaip Viešpats."(1Sam 1-2) Asmeninė malda ir Maldaknygė - turtas ar barjeras?
Kalbant apie maldą visada iškyla klausimas: ar aš moku melstis? Nuo seno šis klausimas buvo sprendžiamas per bendras maldų knygas - maldaknyges. Tikrai matėme ne vieną - seną ar naują, storesnę ar plonesnę, naudojamą ar antikvarinę maldaknygę. Tas pats mąstytojas Šechteris gvildena klausimą, kiek šiandien maldaknygė padeda žmogui melstis ir kiek ji tampa barjeru žmogaus santykiui su Dievu. Jis duoda pavyzdžius iš judaizmo tradicijos. Net ir mūsų dienomis žydų populiariausia knyga yra "Sidur" (hebr. tvarka) - t.y. maldų rinkinys kiekvienai dienai ir Šabui. Švenčių metu yra papildomos maldų knygos. Visi tikintieji daugmaž vienodai skaito maldas ryte - vakare, o labiau religingi - septynis kartus per dieną. Ši maldaknygė "Sidur" buvo suformuota viduramžiais ir naudojama iki šiol. Kas ją sudaro? Tai psalmės, Toros skaitiniai, pranašų raštai, palaiminimai, atgaila ir kitos maldos. Tačiau visų maldų šaltinis yra Dievo žodis (Tanah, arba Biblija). Atskiros hasidų bendruomenės šalia šių maldų skatina spontaniškas maldas, kurios dažniausiai pasireiškia giesmėmis ir šokiais, arba asmeniniais atodūsiais. Klausydama šių minčių pabandžiau prisiminti mūsų krikščionišką maldų praktiką. Turiu išsaugojusi seną mičiutės maldaknygę, rožančių. Bet mūsų karta yra labiau linkusi melstis savo žodžiais. Ir aš taip pat. Tai normalu, jei malda yra asmeninis bendravimas su Dievu. Tačiau aš kartais neberandu tinkamų žodžių. Arba mano žodžiai tampa įprastomis frazėmis, be skonio ir minties. Išsisemia ir malda. Tada maldaknygė gali būti dvasinis turtas. Kiek žinau, kad maldaknygių yra tikrai įvairių. Man svarbu, kad tos maldos vis tik būtų sudėliotos iš Dievo žodžio, o ne tik gražūs literatūriniai rinkiniai. Žinoma, ir poezija gali duoti įkvėpimo, bet ar ji nuves mane į akivaizdą Dievo? Ar ta malda bus tinkamas įrankis mano širdžiai paruošti? Net ir asmeninės kieno maldos sunkiai pritaikomos, nes tai kito žmogaus emocinė patirtis. Galime patys tai išbandyti ir pajausti.
Kažkada popiežius Pranciškus kalbėjo susirinkusiems chorų vadovams Vatikane. Sakė, kad liturginis giedojimas, pirmiausia, yra Dievo žodžio skelbimas. Antra - visos bendruomenės įtraukimas į šlovinimą. Ir tik galiausiai yra grožis ir kvapni auka Dievui. Kiek kartų atėjus į Mišias jaučiausi kaip koncerte? Galbūt netinka čia rašyti kritikos, ji nėra kam nors skirta asmeniškai. Bet noriu išreikšti liūdesį. Mes nebeturime bendrų maldų, nei giesmių, kurios mus apjungtų ir leistų dalyvauti visiems liturgijoje. Dažnai žmonės lieka su savo rožančiumi ar tik stebėtojais. Būtų galima tai pateisinti, nes keičiasi laikai, keičiasi ir giesmės. Reikia leisti jaunimui kurti. Žinoma. Jie turi savo išraiškos formas, savo muzikos stilių. Tačiau kiek svarbus yra maldos turinys ir jos tikslas. Jeigu tai tik jausminis, tuščias, be Dievo žodžio minties, tada lieka tik gražus koncertas. Dažniausiai atlikėjai mėgsta būti matomi labiau, nei tai kas prie altoriaus.
Kada buvau Taize bendruomenėje, ten vien jaunimas, bet nereikėjo būti stebėtoju, nors ir kalbos nemokėjau. Viena frazė iš Biblijos buvo giedama daug kartų, kol iš lūpų pasiekdavo širdį. Bendra malda, vienas mintis, daugiabalsė melodija, viena Dvasia.
Kaip Ona, kuri meldė Dievą širdimi, kad net garso lūpose nebeliko. Paskui jos šlovinimo malda skambėjo ir Marijos lūpose. Yra nuostabių maldų Šventam Rašte, kurios pirmiausia pasiekia mūsų lūposas, bet galiausiai keičia širdį, duoda teisingą poziciją prieš Dievą, bet ne prieš žmones. Savo minčių maldose galiu stipriai paklysti arba likti tik jausmų pasaulyje.
Tada pasiimu Breviorių. Jis panašus į žydų Sidurą. Sukurtas turbūt irgi viduramžiais, vienuolynų maldoms. Ten psalmės ir skaitiniai. Pirminis tikėjimo šaltinis.
Šechteris sako, kad užrašyta malda gali atrodyti, kaip "sausa sriuba". Juk jos taip nevalgome milteliais. Reikia paruošimo. Skaitant psalmes turime nusikelti į Dovydo laikus ir pabandyti įsivaizduoti jo gyvenimą. Tada tie dvasiniai pergyvenimai, apdainuoti jo poezijoje, įgaus skonį ir taps mūsų pačių išgyvenimais. Geriau viena eilutė ar viena mintis iki širdies išmelsta, nei daug sausų žodžių lūpose. Turbūt kiekviena karta turi atrasti būdą, kaip atgaivinti tą "sausą" maldą, bet visada yra mums palikta gerų "miltelių". Kaip 149 psalmė: "Šlovinkite Viešpatį! Giedokite Viešpačiui naują giesmę, jo šlovės giesmę ištikimųjų sueigoje."
"Eik, - sako man širdis,- ieškok jo veido! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims."(Ps 27) "Veidas į veidą Viešpats kalbėjo su jumis prie kalno iš ugnies".(Įst 5,4) "Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo, ir Dievo veidas nebus nugręžtas nuo tavęs". (Tob 4,7) "Dievas, yra malonus ir gailestingas. Jis nenugręš nuo jūsų savo veido, jeigu pas jį sugrįšite“. (2Kar 30,9) "Žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Dievo veido tarp sodo medžių".(Pr 3,8) "Tuomet nukelsiu ranką ir tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti".(Iš 33,23) "Jie sekė paskui savo pačių užmačias, atsukdami man nugarą, o ne veidą".(Jer 7,24) Veidas ir nugara kaip meilė ir našta, gailestingumas ir teismas.
Tikras susitikimas gali įvykti tik veidas į veidą. Ypač tai jaučiame, kada reikia nešioti kaukes ir kaip tai paveikia mūsų bendravimą. Vaikas ieško tėvo ar motinos veido, kad rastų santykį, tą giluminį ryšį, kurio neįmanoma nusakyti. Kaip mylimieji atpažįsta vienas kitą pačia giliausia prasme pažvelgę į veidą, taip ir žmogus, pirmiausia, turi sutikti Dievą veidu, turi būti pamatytas ir pats išdrįsti ieškoti Dievo veido - t.y. to giluminio dvasios ryšio. Kitaip jo tikėjimas bus našta. Bus Dievo nugara - įstatymas ir moralė. Prie Sinajaus kalno izraelitai laukė Mozės, su kuriuo Dievas kalbėjosi veidas į veidą, kaip su bičiuliu. Nusileidus nuo kalno, Mozės veidas taip švytėjo, kad žmonės prašė jį užsidengti. Ten Dievo tauta išvydo Dievo veidą - t.y. Jo meilę. Jie patyrė jo artumą įvairiais pavidalais, patyrė gaestingumą, kai buvo nusidėję ir todėl galėjo priimti Torą - įstatymo naštą, kuri nebuvo per sunki, kuri buvo kelias patikti juos mylinčiam Dievui. Gyvenime dažnai turime lenkti nugarą po savo darbų ar išbandymų našta. Ir Jėzus mus kviečia jį sekti nešant savo gyvenimo kryžių. Net ir santuokos meilė neapsieina be vargų ir sunkumų. Tačiau visa gelbsti Veidas: mano artimo supratingas veidas, mylimojo atleidžiantis veidas, tėvų užjaučiantis veidas, draugų susirūpinęs veidas... Atsigręžti veidu į žmogų, o taip pat į Dievą nėra paprasta. Tai reikalauja drąsos ir atviros širdies. Pasirodymas prieš valdovo veidą būdavo malonės metas, kada nusikaltėlis galėjo tikėtis atleidimo. Nugarą atsukti reiškė vykdyti teismą, be jokios išimties.
Pažiūrėjus giliau į šiuos simbolius, galime rasti savyje abi pozicijas ir pasitikrinti, kiek esame gailestingi, ir kiek teisėjai. Kai žiūrime tik į "nugarą", mūsų gyvenimo laikas yra suskaldytas gabalais, kaip gerų ir blogų momentų grandinė. Atsigręžę veidu į save pamatome visumą, gyvenimo esmę. Svečiai klausė Abraomo: kur tavo žmona Sara? Jis sakė, nežinau, turbūt palapinėje. Tai reiškia, aš jos gerai nepažįstu, ji yra man paslaptis. Kiek mes galime pasakyti apie kitą žmogų, net ir artimiausią, kad jį pažįstu? Jei kas sakosi pažįstąs - tiesiog turi susidaręs savo nuomonę. Žmogaus dvasia yra iš Dievo ir ji begalinė, kaip ir Dievas, todėl niekada negalėsime visiškai jos pažinti. Net tėvai savo vaikų negali pažinti, bet "veidas į veidą" ryšys leidžia priimti jų asmenybės visumą, komie jie bebūtų tuo metu. Taip ir Dievas mus priima. Suprasdamas savo pilnatvę, žmogus niekada nesugriaus kito žmogaus pilnatvės su savo siauru požiūriu. Dievo veidas pažvelgia į mus per "teisiuosius", kurie mums sugrąžina orumą, kurie mus mato daugiau, negu mes patys save vertiname ir teisiame. Kai pripažįstu kito žmogaus gelmę kaip paslaptį jaučiu pagarbą, kaip prieš Dievo paslaptį. Atstatyti žvilgsnį į save ir į kitą yra susigrąžinti savigarbą ir pagarbą kitam. Kaip Tobijo knygoje palyginamas vargšo ir Dievo veidas. Jėzus sutikdavo savo kelyje daug suvargusių žmonių - gailestingai pažvelgdavo - jie pagydavo, sekdavo. Jėzus matė žmogaus visumą, ne tik tą jo ligos momentą. Jėzus buvo Dievo veido apsireiškimas. Jis kaip Viešpats ir valdovas, kurio veidas dovanoja malonę. Todėl tikėjimo kelyje yra taip svarbu Veidas. Ir Dievo, ir žmogaus. "Daugelis sako: O kad sulauktume geresnių dienų! Viešpatie, tešviečia mums tavo veido šviesa!"(Ps 4)
"Jokūbas paliko Beer Šebą ir leidosi Harano link. Toje vietoje atsigulė miegoti. Jis sapnavo. Laiptai ant žemės, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn... Drebulio krečiamas jis sakė: kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai".(Pr 28) Matyti ir jausti pasaulio skausmą.
Girdėjau įdomų Jokūbo kelionės komentarą pagal Šteinzalcą. Pasidalinsiu. Jokūbas turi šiltus tėvų namus, gyvena įprastą gyvenimą su savo broliu Ezavu, nors vienas kito nemėgsta, bet kažkaip dar laikosi kartu. Vis tik motina paspartina šio konflikto sprendimą. Ji padeda Jokūbui gauti tėvo palaiminimą apgaule. Dabar jau tikrai Ezavas turi priežastį nužudyti brolį po tėvo mirties. Taigi Jokūbui lieka tik bėgti. Nors jis buvo gudrus ir protingas, nes būtent jame motina matė giminės tęstinumą, tačiau neturi savo valios. Jis silpnas, bailus, herb.kreivas. Palikti saugius namus ir susidurti su pasauliu, kovoti už save buvo tai, kas leido Jokūbui pasikeisti ir pakeisti vardą. Nors Jokūbas keliauja pas savo giminaitį Labaną, tačiau jis kitoks, nei tėvas ar motina. Tas pats kraujas, bet žmogus svetimas. Pas Labaną Jokūbas patiria daug didesnes apgaules, nei jis pats kažkada padarė. Nebuvo paprasta Jokūbui išgyventi 20 metų išbandymo realiame pasaulyje. Bet viltis yra tame, kad jis perbridęs Jordaną tik su lazda, grįžta su dideliu turtu, kaip didelė gentis. Po susigrūmimo su angelu jis tampa Izraelis. Jis nebebėga nuo konflikto, bet eina pasitikti Ezavo. Ši Jokūbo kelionė gali būti kiekvieno iš mūsų, kai nusprendžiame palikti savo "šiltnamį" su mums palankiais žmonėmis, savo draugų ratą, savo bendruomenės ar bažnyčios sienas ir išeiti į pasaulį. Pamatyti realų pasaulį. Kartais mūsų namuose būna užslopinti konfliktai, kurie atsiradus bet kokiam pretekstui, gręsia vienas kitą sunaikinti. Kartais nežinome, kokie esame iš tiesų, kol nesusiduriame su kitais žmonėmis. Mūsų tėvų karta buvo tie šilti namai, bet dabar esame išstumti į naują pasaulį ir gal dar gerai nesuprantame, koks tas pasaulis. Jokūbas yra sukrėstas po pirmos Labano apgaulės. Tai tiesa, kad pasaulis baisus, pilnas melo, neapykantos, pavojų. Jokūbas pasideda akmenį po galva ir miega. Miegas yra būdas atsiriboti nuo to, ko nenorime matyti. Prisimename, kaip mokiniai miegojo Getsemanėje, kai Jezui artėjo kančios metas. Jokūbo sapnas yra kažkas labai gilaus. Jame angelai pakyla ir nusileidžia, šokinėja, judina, kovoja ir bando pažadinti jį. Sakoma, angelai mato Jokūbo paveikslą danguje. Todėl jis negali ramiai miegoti. Jis pats yra tos kopečios, kai jis kyla link Dievo ar leidžiasi. Žmogus yra ir Dievo namai ir Dangaus vartai. Per kiekvieną žmogų, kaip per tas kopečias ateina į žemę dangus. Ar pažiūrėjęs į veidrodį matau tą paveikslą, kuris yra danguje? Bet ką su tuo galiu padaryti? Jokūbas supratęs, koks didis yra, koks yra jam skirtas palaiminimas, ima veikti, prisiima atsakomybę. Visų žmonių problema yra kurie miega. Tik išėjus iš namų sutinkame angelus ir išbandymus. Apie Jėzų pasakyta: jis prisiėmė mūsų skausmus, užsidėjo mūsų naštas. Ar jaučiu tik savo asmeninį skausmą, ar ir pasaulio? Kai žmogus gali prisiimti kito žmogaus skausmą, jis gyvena kitaip. Kai mano skausmas rūpi kitam, atsiranda ryšys. Kyla vidinis suvokimas, kaip galima miegoti, nematyti aplink, kai toks pasaulis. Žinome, kad daug dalykų priklauso nuo "didelių" žmonių ir ne kiekvienas tapsime tautos vadu kaip Jokūbas. Bet padaulis didele dalimi priklauso nuo to, kaip kiekvienas žmogus galvoja ir veikia. Su Jokūbu galiu tarti: "Jeigu Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, idant sugrįščiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai Viešpats bus mano Dievas, ir šis akmuo bus Dievo namai..."(Pr 28).
Ar Biblija yra naivi ir primityvi knyga? Ar vis tik išminties knyga, parašyta metaforomis, kurios perkelia mintį per tūkstančius metų? Viltis yra tame, kad Dievo kūrybos planas pasaulyje vyksta, nors matome katastrofas ir civilizacijų susinaikinimus, tautų likutis išlieka ir pradeda naują gyvenimą su nauju Dievo įkvėpimu. Nuotraukoje: Verbų sekmadienis Jeruzalėje.
Skaitėme vieno istoriko Israel Knol knygą "Iš kur mes atėjome" apie žydų tautos ir judaizmo kilmę. Tokia mokslinė teorija kai kuriems religingiems žydams yra didžiausia erezija ir net draudžiama skaityti. Krikščionys XXa pradžioje su Popiežiaus Pijaus XII potvarkiu gali tyrinėti Bibliją įvairiais aspektais. Tai vadinama yra Biblijos kritika. Šiuolaikinis požiūris, galima sakyti, sudaužo teologinius Biblijos teiginius, kad ji "nukrito iš Dangaus". Ar turėtume bijoti prarasti tikėjimą dėl naujų mokslinių tyrimų, kurie vyksta ir religijos istorijos srityje? Visai neseniai nebuvo abejonių, kad pasaulis sukurtas Dievo per 6 dienas, o evoliucijos teorija buvo kaip ateizmas. Dabar ne tik krikščionys, bet ir žydai turi Rašto žinovus, kurie interpretuoja Biblinę sukūrimo istoriją, kaip giliausiai paaiškinančią gamtos evoliuciją, žmogaus vystymąsi ir net jo psichologinius aspektus. Tačiau kaip turėčiau reaguoti, jei sužinočiau, kad ne tik Adomas, Kainas, Nojus, bet ir Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė buvo to meto žmonių sukurti mitai pasakojantys apie naujos religijos atsiradimą.
Knolis pasaulio istorijoje randa svarbų laikotarpį XIIIa.pr.Kr. kada Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione vyko didžiulės kataklizmos - civilizacijų "sprogimas". Tuo metu žlungo Graikijos Mikėnai, žemės drebėjimas paskandino Santorino salos dalį, saulę dengė pelenų debesys, badas vertė žmones ieškoti naujų žemių. Vyko didysis tautų kraustymasis. Derlingos žemės tuomet buvo prie Eufrato ir Kanaanas (dabar Izraelis). Šio istoriko prielaida yra, kad Izraelio tauta galėjo susiformuoti iš atkeliavusių iš Graikijos ar Egipto genčių. Jie įsikūrė Kanaane tarp kitų tautų, kurių likučiai susirinko iš žlugusių civilizacijų. Biblijoje minimos Kanaane gyvenusios tautos yra aplinkinių teritorijų ir graikų salų gyventojai, tarp kurių ir filistinai, kurie atkeliauja čia kaip tik XIIIa pr.Kr. Galbūt ir Išėjimo iš Egipto istorija yra mitas apie šį tautų kraustymosi laikotarpį. Pirmieji rašytiniai šaltiniai Asirijos molinėse lentelėse, kiek vėliau Egipto faraonų įrašai taip pat atsiranda šiuo laikotarpiu. Jeigu Izraelis susiformuoja tik XIII-XIIa.pr.kr. tai jo Biblinė kilmė iš vienos semitų šeimos - Abraomo yra mitas, apibendrinantis tautos ir tikėjimo atsiradimą. Galbūt ši teorija net realesnė, nei ta, kad vienas žmogus Abraomas galėjo sugalvoti monoteizmą. Tuo laikotarpiu žmonės garbino gamtą, nes jautė, kad gamta galingesnė už juos, jos negali valdyti, todėl laikė jos reiškinius dievais. Istorikai teigia, kad jei ir buvo kokie dievų atvaizdai, tai dažniausiai tik kaip įvaizdžiai tų gamtos jėgų, sakytume, kaip mūsų ikonos, bet labai retai buvo tie stabai garbinimo objektais. Biblijos tekstuose yra panaudoti ir senieji Šumerų, Babilonijos, Egipto mitai. Interpretuoti savaip. Randama daug panašumų Mozės įstatyme su Asirijos teisiniu kodeksu. Ar negalėjo žmonės traktuoti rašto atsiradimą, kaip stebuklą iš dangaus? Ar negalėjo būti teisingumo kodeksas, kaip Dievo įstatymas? Tokie klausimai ir istorinis požiūris į Biblinius tekstus neišvengiamai papurto mano tikėjimą. Pabandykime į tai pažiūrėti plačiau. Ši grupė žmonių, izraelitai, kūrė naują gyvenimą. Jie išgyveno naują istorijos etapą, panašų į mūsų laikų perversmus, kaip Krikščionybės atsiradimą, Renesansą, Technologijų atsiradimą, Komunizmo žlugimą. Visi šie "sprogimai" keitė ir žmogaus mąstymą bei pasaulėžiūrą. Ar galime sakyti, kad Dievas veikė tik Biblijos aprašytuose įvykiuose? O gal atsiras, kas surašys Biblijos pratęsimą iki mūsų dienų? Matydami pasaulio evoliuciją ir žmogaus sąmonės vystymąsi, galime teigti, kad požiūris į aplinką keičiasi visuotinai, tam tikrais istorijos momentais vyksta lūžiai žmogaus sąmonėje. Gali būti, kad tame žydų tautos regione, po didelių gamtos stichijų, atsirado suvokimas, kad yra didesnė jėga už gamtą. Ir ta jėga yra Vienas pasaulio Valdovas. Ar tokia interpretacija turi įtakos mano tikėjimui? Jeigu mano tikėjimas remiasi tik faktais, tuomet bet koks faktų pasikeitimas jį sugriauna. Tačiau tikint Dievo veikimu istorijoje, mums nėra didelio skirtumo, ar Dievas apsireiškė Abraomui po medžiu, ar visai grupei žmonių, kurie išgyvenę katastrofą, galbūt panašią į tvaną ar į Sodomos sunaikinimą, peržiūri savo praeitį, sudeda savo patirtis, tautos išminčiai surenka pasakojimus, mitus, istorijas, formuoja teisinį kodeksą, iškelia naują idėją apie vieną Dievą - ir su Dievo pagalba ir įkvėpimu, kuria naują tobulesnį gyvenimą ir tobulesnį žmogų. Galiausiai visa tai surašoma to meto mąstytojų, metraštininkų ir poetų kalba kaip tautos išmintis ir istorija.
Viltis yra tame, kad Dievo kūrybos planas pasaulyje vyksta, nors matome katastrofas ir civilizacijų susinaikinimus, tautų likutis išlieka ir pradeda naują gyvenimą su nauju Dievo įkvėpimu ir pažinimu. Alleluja!