Šilta birželio mėnesio naktis. Saulė jau seniai nusileido, bet tolumoj galiu įžiūrėti net pakrantės trobeles. Baltoji jūra šiąnakt rami. Mūsų laukia trijų valandų kelias iki šiauriausios salos Solovkų. Laive keleivių nedaug. Ramybė ir nerimas apima vienu metu. Kokia ta mistinė SALA? Rusijos šventųjų ir kankinių paženklinta. Ar liko dar šiandien GULAGO ženklų? Ar liko senųjų vienuolių dvasia?
Ilgai nešiojau savyje šios kelionės patirtį ir niekaip negalėjau surasti tinkamų žodžių jai aprašyti. Iš išorės, kelionė viena iš paprasčiausių ir netgi varginanti: duobėti keliai, skurdūs Karelijos kaimai apaugę piktžolėm, uodų ir mašalų spiečiai, sovietiniai miestų paminklai, pavargę žmonės…
Kol pasiekėme prieplauką Kemėje teko jau keletą dienų keliauti. Pakeliui aplankėme ne vieną Rusijos vienuolyną: Pskovo Pečioros Lavra, Velikij Novgorodo Sofijos soborą, Tichvino vienuolyną, Kiži salos medines cerkves. Pravoslavų bažnyčiose ir vienuolynuose gausu šventųjų paveikslų – t.y. ikonų. Kiekvieną kartą ten užėjus, tarsi atsidurdavai kitame pasaulyje. Manau, kad šie sustojimai padėjo man suprasti šios kelionės esmę ir pamatyti tai, kas slypi už regimybės. Būtent ikonos man padėjo įžvelgti ir Solovkų dvasią. Parsivežiau nedidelę ikoną iš Solovkų ir pasidėjau ant lentynėlės kaip gyvą kelionės prisiminimą. Štai keletas minčių apie ikonografiją, kurios mane atvedė iki gilesnio šios kelionės suvokimo:
“Ikona yra susitikimo vieta, vartai į Neregimąjį pasaulį. Jos dėka žmogus įžengia į švento laiko ir erdvės dimensiją. Taip jis užmezga gyvą ir veiksmingą ryšį su vaizduojamu asmeniu ar paslaptimi. Iš visų pusių supdamos susirinkusią bendruomenę ikonos užtikrina, kad šventųjų bendravimas nėra tik teorinė tikėjimo tiesa, bet gyva ir betarpiška patirtis. Bažnyčios sienos tampa langais į amžinybę. Rytų krikščionys mėgsta sakyti, kad bažnyčia – tai “dangus žemėje”. Ikonos naudojamos ne tik bažnyčiose, bet ir namuose: kiekvieno ortodokso namuose yra ikonai skirtas kampelis ar lentyna, kur deginama žvakė ar lempelė, smilkoma, kalbamos šeimos maldos. Ir tai yra lyg “dangus ant žemės.” Liturginis ikonos menas Dievą perteikia ne tik kaip tiesą ir meilę, bet taip pat kaip grožį. Sergejus Bulgakovas rašė: “Grožis yra pasaulio objektyvus principas, atskleidžiantis mums dievišką garbę”… Todėl ikona – tai pirmasis kosminio perkeitimo, kuris įvyks paskutiniąją dieną, vaisius”.
Taigi matau šią salą kaip laiko ir istorijos apgadintą seną IKONĄ, kuri tik susitikus veidas į veidą prabyla apie tai, ką ji matė, patyrė ir nori tau pasakyti…
Keliaudami vis tolyn į šiaurę artėjome prie poliarinio rato – nuo Solovkų lieka tik 160 km iki jo. Atplaukėme beveik vidurnaktį. Mūsų laukė nedidelis senas autobusiukas, kurių jau pas mus nepamatysi. Viena pagrindinė neasfaltuota gatvė, nedideli mediniai namai, parduotuvės, keletas nakvynės namų. Mūsų viešbutis “Solovki” geriausias ir vienintelis. Dar mediena kvepiantys rąstiniai nameliai visai neseniai pastatyti buvusių barakų vietoje. Už lango vis dar šviesu, turbūt daugiau ir nesutems, bet visiška tyla leidžia greitai užmigti. Ryte pėsčiomis išsiruošiame iki vienuolyno. Saloje transporto nedaug. Čia žmonės daugiau keliauja pėsčiomis, kai kas dviračiu arba savo valtelėmis. Sala tokio didumo kaip Malta, bet gyventojų vos keletas šimtų, žinoma, neskaitant piligrimų. Daugiau nei puse salos teritorijos užima miškas, daugiausia čia auga eglių ir pušų. Esame didžiojoje Solovkų saloje. Visą salyną sudaro 6 didesnės salos ir daugiau nei 70 mažų salelių. Krantus skalauja Baltoji jūra, viena sūriausių Rusijos jūrų, bet salose yra net 639 ežerai. Ypatingas mikroklimatas čia leidžia augti net 500 įvairiausių augalų (yra Botanikos sodas, XIX a vienuoliai čia augino arbūzus, agurkus, melionus), o miškas šiauriau pereina į tundrą. Jau XVI a vienuoliai sukūrė kanalų sistemą, sujungusią salos ežerus, kad palaikyti vandens lygį ir išsaugoti gėlo vandens atsargas. Salose randami III – II a pr.m.e. archeologiniai radiniai ir senieji pagonių labirintai, menantys apie čia gyvenusius žmones.
Vis dar galvoju, ar tikrai ši sala gali būti Rusijos širdis? Tolimiausia Rusijos sala, bet yra toks posakis: „Šiandien Solovkuose – rytoj Rusijoje“. Neįtikėtina, kad ši sala jau nuo Rusijos valstybingumo paradžios buvo tokia svarbi jos istorijai.
Kol laukiame ateinančios gidės, prisėdu ant kalvelės šalia vienuolyno „Šventųjų“ vartų ir skaitau gabalėlį istorijos. „1702m. Rusijos Caras Petras I su 4000 žmonių palyda išsiruošė į šiauriausią savo valdų salą. Kelionė užtruko visą mėnesį. Plaukiant į salą kilo didelė audra, bet laimingai atplaukęs, jis liepė Zayackij saloje pastatyti šv. Andriejaus cerkvę. Vienuolyne jis meldėsi kartu su savo sūnumi ir šventė Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventę – rugpjūčio 15d. Netrukus vienuolynas tampo Šiaurės Rusijos karine tvitove. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų Solovkų vienuolyne buvo vienintelis oficialus Rusijos kalėjimas. Čia buvo siunčiami tiek caro, tiek bažnyčios sprendimu nuteisti nusikaltėliai: išdavikai, vagys, pamišėliai, bedieviai, eretikai, valkatos, dekabristai ir vienuoliai alkoholikai. Iki šių dienų yra išlikusios vienuolyno požemiuose akmeninės jų kameros, iš kurių neįmanoma buvo išsivaduoti, nebent pavykdavo kurį nors kalinį perauklėti ir jis atsiversdavo, net tapdavo vienuoliu. Taigi apie 400 kalinių pabuvojo Solovkuose iki XIX a.“
Po vienuolyno teritoriją ir patalpas galima vaikščioti tik su vietiniais gidais. Taigi, mes paklusdami taisyklėms, pirmiausia apžiūrime vienuolyno teritoriją ir tęsiu šios salos istoriją. Norėtųsi atkeliauti čia kartu su pirmaisiais vienuoliais 1429m.
Kaip pasakojama: “Savatijus, praėjęs vienuolišką pasiruošimą Valaame ir sužinojęs iš Baltosios jūros pakrantės gyventojų, kad Solovkų sala yra tuščia, didelė ir turi žuvingus ežerus, tyrus šaltinius, kalnus ir miškus - yra tinkama gyventi, išsiruošė ieškoti artimesnio gyvenimo su Dievu. Kelyje jis sutiko kitą vienuolį Germaną. Medine valtele abu atlaukė į salą vasaros vidury ir prie artimiausio ežero pastatė kryžių bei nedidelį namelį – ermitažą. Atsiskyrėlių gyvenimas tęsėsi 6 metus kovojant su atšiauria gamta ir netyrosiomis dvasiomis. Savatijus miršta. Germanas sulaukia vienuolio Zosimo, kuris taip pat ieškodamas Dievo artumo, sutinka likti saloje. Taip prasideda tikroji Solovkų vienuolyno istorija. Žinia apie atsiskyrėlius greitai pasklido visoje Baltosios jūros pakrantėje ir pradėjo traukti vienuoliai, piligrimai. Be pagrindinių vienuolyno pastatu, dar yra apgriuvusių beveik 20 ermitažų – atsiskyrėlių namelių, išsibarsčiusių po visas salas. Praėjus 68 metams po Savatijaus mirties, jo negendantis kūnas, kaip šventojo buvo iškeltas į altoriaus garbę, o vėliau ir kiti du pirmtakai gerbiami ir lankomi piligrimų kaip šventieji ir stebukladariai. Tikintieji per jų užtarimą susilaukdavo daug Dievo malonių, o pabuvoję vienuolyne, atrasdavo ir sielos ramybę“.
Dabartinis Solovkų vienuolynas yra vadinamas kremliumi – tai visas kompleksas pastatų, apjuostas akmenine siena (akmenys kai kurie sveria iki 11 tonų) buvo statomas 14 metų kaip tvirtovė XVI a pabaigoj ir užima 3,55 hektarus. Tai didžiausia tvirtovė Šiaurės Rusijoje. Tvirtovės kieme yra 4 atskiros bažnyčios: M.M. Užmigimo bažnyčia(XVIa), Atsimainymo soboras (XVIa), Švč. Trejybės - Zosimo ir Savatijaus soboras (XIXa), Mikalojaus bažnyčia (XIXa), galerija – perėjimas (XVII-XIXa), valgomasis (XVIa), kuriame tilpo iki 400 žmonių, trijų bokštų varpinė (1777m.) Vienuolyno teritorijoje XIXa buvo daug darbinių patalpų: plytų, dažų, medienos apdirbimo, odos perdirbimo, žvakių gamybos, virvių pynimo, audimo, tinklų, druskos fabrikai. Čia dirbo drožėjai, juvelyrai, brangakmenių šlifuotojai, metalo apdirbėjai. Vienuolyno sienas puošia net 8 vartai, pagrindiniai - „Šventieji“ , kaip ir šalia esantis didelis skaidrus ežeras turi vardą „Šventasis“. Tarp vis dar restauruojamų patalpų pastolių pasirodo dvasininkai, pasigirsta tai vienoj, tai kitoj vienuolyno bažnyčioj liturginis giedojimas. Savanoriai tyliai tvarko gerokai nuniokotą vienuolyno daržą. Vietiniai gidai veda temines ekskursijas… piligrimai semia “Šventojo” ežero vandenį, o užklydę turistai sumano jame išsimaudyti. Keliu prabėga būrelis ožkų. Prie pat vienuolyno sienos ramiai sau ganosi baltmargė karvė. Pasigirsta skardus pardavėjos balsas: “Piražki s miasoi, gribami, kapustoi…” Vienuolyno kieme nedidelis kioskelis - čia galima atsigerti vietinės giros “kvaso” (vienuoliai nuo seno turėjo giros gamyklą). Tyliai pietaujame apmąstydami tai ką matėme ir girdėjome.
Vienuolynas buvo miręs daugiau beveik 70 metų. Ar besurasime šiandien atsiskyrėlių išmelstą Dievo dvasią? Čia vėlgi reikia gilesnio žvilgsnio, kad pamatytum ne muziejų po atviru dangumi, o gilią istoriją pasakojančias sienas, vienuolių veide įžvelgtum perduotą iš kartos į kartą Dievo išmintį, kad prabiltų pajuodusios ikonos, kad bažnyčių varpai pakviestų užeiti į tą Neregimąjį pasaulį, kad buvusios kalinių kameros papasakotų kaip čia buvo “nukryžiuota Rusija”.
Po pietų tas pats vienuolynas tik kita istorija – kitas istorinis sluoksnis. Situacija pasikeičia Stalinui atėjus į valdžią. Tuomet reikėjo perauklėti jau visą tautą...
1923m. būtent Solovkuose, vienuolyno pastatuose, įkuriamas pirmasis Rusijoje ir baisiausias „ypatingos paskirties lageris „SLON“. Šis lageris gyvavo vos 20 metų, bet čia praėjo per 1 mln žmonių. Vien tik 1937m. sušaudyta apie 2000. Į Solovkus buvo išvežta visa Rusijos dvasininkija, kultūros veikėjai, dvarininkai, o patys vienuoliai čia tapo kaliniais. Ir kas galėtų apsakyti šio lagerio gyvenimą, jei ne patys kaliniai, išlikę jų užrašai: „Čia visuotinas įsakymas yra kančia“. V.Dvoržeckij: „Nuogi, mirę... sušalę, žmonės, visur aplink iš sniego kyšo kojos, rankos, galvos...“ Vyskupas Teofilis Matulionis buvo popiežiaus paskirtas tarnauti rytų kraštuose, jis kaip kunigas iš Leningrado aptarnavo net 7 parapijas iki pat Novgorodo. 1929m. kartu su Rusijos dvasininkais jis buvo areštuotas ir išsiųstas pataisos darbų į Solovkus. Vyskupas rašė: „ Solovkuose kalėjo 34 kunigai, popai ir kiti tikintieji. Visi kunigai naktį keldavosi apie trečią valandą ir slaptai aukodavo šv. Mišias.“
Skaičiau pasakojimus apie vieną rusų senolį Serafimą Graudulingąjį, kuris Solovkų lageryje darė stebuklus: jis dalindavo šv. Komuniją (iš duonos trupinėlių ir razinų vyno) kaliniams, o Komunija nesibaigdavo, kol visų neapdalindavo, jam patarnaudavę dangaus angelai, dvokiantį vandenį palietęs ranka jis paversdavo saldžiu gėrimu, net patys prižiūrėtojai jo prisibijojo, jokiais kankinimais negalėjo palaužti jo dvasios. Lageryje visus kankindavo alinančiu darbu, skurdžiu maistu, žiemos šalčiu, o vasarą - mašalų spiečiais.
Tuo pačiu mažu autobusiuku važiuojame į kitą salos pusę, į šiaurę iki Sekirnaya kalvos. Nuo kalvos atsiveria gražiausias vaizdas į apylinkes ir Baltąją jūrą. Bet mūsų gidė toliau tęsia SLON-o istoriją. 
„Izoliatorius buvo ant Sekirnaya kalno vienuolyno bažnyčioje. Sienų freskos buvo uždažytos, padaryti du aukštai. Čia iš kalinių atimdavo rūbus ir liepdavo per dieną sėdėti nejudant. Naktį, kad nesušaltų, žmonės gulėdavo trimis aukštais, vis pasikeisdami, kad galėtų viduryje gulintis šiek tiek sušilti. Čia pat ant kalvos ir šaudė juos. Paskui tiesiog nustumdavo žemyn,“ - pasakojo vietinė gidė. Tikslas buvo sunaikinti žmogų iš vidaus, sunaikinti jo žmogiškumą, bet fizinis sunaikinimas ne visada tai pajėgdavo padaryti. Patys kaliniai žinojo, kad tie kurie turėjo Dievą – buvo nesunaikinami, nors ir mirdavo...
Statūs mediniai laipteliai šiandien veda žemyn nuo kalvos, kur buvo metami sušaudytieji. Ne taip seniai čia pastatytas didelis medinis kryžius pagerbti kankinių bendram kapui. Tyloje visi panyra į maldą... Vėl sėdame į autobusiuką ir grįžtame iki vienuolyno. Šalia įsikūręs Solovkų turizmo informacijos centras. Gana didelis melsvai dažytas medinis pastatas. Prie durų letelė „ ... JUNG“. Galiausiai 1939m., kai po visą Rusiją tokie lageriai išsisėjo kaip metastazės, Solovkų SLON-as buvo likviduotas, greičiau performuotas į Belomorsko kanalo statybų priverstinio darbo stovyklas. Tada kalinius pakeitė „berniukai su bantikais“ – Solovkuose įkuriama Šiaurės jūros karinio laivyno mokykla JUNG. Taigi čia ir lentelė liko iš šios mokyklos istorijos. Taip pat ir kai kurie Solovkų gyventojai, tarp jų girdėjau esant ir lietuvį. Tai buvę karininkai, jūreiviai, kurie nebeieškojo kitur savo namų ar nebesitikejo jų surasti, pasiliko čia kurti naujo gyvenimo.
Tik 1991m. galutinai buvo išvesti kariniai daliniai iš Solovkų salos, pradeti restauruoti vienuolyno pastatai, po truputį gražinamos kultūros ir meno vertybės, grąžinti negendantys šventųjų – pirmųjų vienuolių kūnai (buvo išvežti į muziejus ar tyrinėjimui), sugrįžo vienuoliai (dabar jų apie 90), sugrįžo piligrimai ir maldos.
Gidė mus palieka prie vienuolyno. Dabar galime dar kartą ramiai pasivaikščioti po kiemus ir užeiti į cerkves. Vakare prasideda liturgija. Tai pagrindinis dalykas dėl ko čia atvyksta pravoslavų piligrimai. Jiems salos istorija nėra tokia svarbi. Svarbu, kad šiandien čia galima melstis, prisiliesti prie to „dangaus ant žemės“. Stebiu, kur skuba moterys su skarelėmis. Jos visada žino kurioj cerkvėj, kurią valandą yra meldžiamasi. Mes taip pat turime užsidėti skareles ir būti su sijonais, jei norime patekti į vienuolyną ar cerkvę. Bet ne tai svarbiausia... Sakoma, kad sienos tarp krikščionių nesiekia Dangaus. Tik malda šioje saloje išliko per visą jos istoriją. Su malda pradėjo savo gyvenimą pirmieji vienuoliai, su malda jie čia kūrė savo tobulą pasaulį, su malda gulago kaliniai ištvėrė kančia arba ją kartodami mirė nepalaužti, su malda dabar atkuriama Rusijos dvasinė oazė ir tik su malda širdyje galima palikti šią salą...
Knygelėj “111 faktų apie Solovkus“ parašyta pačioj pradžioj: „Solovkų salos yra toje pačioje ilgumoje kaip Jeruzalė. Solovkuose geografiniai objektai pavadinti taip pat kaip Šventojoje Žemėje – t.y. Golgota ir Taboras.“
Jei Solovkai tikrai yra dvasinė Rusijos širdis, tai ji tikrai atsigauna... Didelę kainą sumokejo Rusija Solovkų Golgotoje. Tikiu, kad kiekvieno čia atvykstančio su dvasiniais ieškojimais, kaip pirmųjų atsiskyrėlių vienuolų, laukia ir Atsimainymo šviesa.
Jau ruošiuosi vėl keliauti iki Solovkų su nedidele piligrimų grupele. Tikiuosi dar atrasti daugiau šios SALOS paslapčių ir jums papasakoti...
Reda Uksaite, “Quo vadis LT” kelionių vadovė