Izraelis

Izraelis – valstybė Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros regione.   Tai šalis, kurioje vyko Šv. Rašte pasakojami įvykiai. Izraelis - tai  šilti žmonės ir jūros, kalnai, beribė dykuma, žaliuojantys medžiai,  kardamonu kvepiančios gatvės, tūkstantmečius skaičiuojanti istorija, trijų religijų ištakos, kultūrų mišinys, karščiausias pasaulio taškas.
Valstybinė kalba – hebrajų  ( ivritas) , arabų
Sostinė – Jeruzalė (paskelbta vienašališkai , bet nepripažinta tarptautiniu mastu)
Tel Avivas (sostinė , kurią pripažįsta užsienio valstybės)
Didžiausias miestas - Jeruzalė
Plotas – 20 770 km²
Gyventojų skaičius ~ 7,2 milijonai Valiuta – Izraelio naujasis šekelis (ILS)
Laiko juosta – UTC +2
Vasaros laikas – UTC +3
Interneto kodas  -.il
šalies telefono kodas - 972 

Piligriminės - pažintinės keliones programa po Izraelį.
Piligriminės - pažintinės kelionės programa po Izraelį - Jordaniją.
Piligriminė kelionė po Šventąją žemę. Judėjos dykuma.

Nuotraukų galerija

Ekonomika. Viena  iš turtingiausių  šalių, kurioje nepaisant išteklių trūkumo yra išplėtota pramonė ir žemės ūkis. Šiandien Izraelis - viena moderniausių ekonomikų pasaulyje, savotiška ištisinė mokslinių tyrimų bei jų praktinio taikymo laboratorija. Visos didžiausios pasaulio kompanijos yra įkūrusios mokslinių tyrimų padalinius šioje šalyje.

Religija. Didžiąją Izraelio gyventojų dalį sudaro trijų monoteistinių religijų  atstovai: judėjai, musulmonai ir krikščionys.  Visos konfesijos garbina tą patį Dievą, nors skirtingomis kalbomis vadina jį skirtingais vardais, tačiau skirtumai taip pat yra labai dideli. Išoriškai labiausiai skiriasi kalendoriaus ir savaitės ritmo skirtumai. Žydai metus skaičiuoja nuo pasaulio sukūrimo ( 3761 m. pr. Kr.), musulmonai - nuo pranašo Mahometo  pabėgimo iš Mekos į Mediną  (622. 07.16), Krikščionys  - nuo Kristaus gimimo. Žydai švenčia šeštadienį – šabą , kaip Dievo kūrybos pabaigos ir Dievo poilsio dieną. Musulmonams svarbiausias yra penktadienis – pranašo Mahometo žengimo  į dangų diena. Krikščionys švenčia  sekmadienį,  kaip Kristaus prisikėlimo dieną.

Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Judaizmo šaknys siekia pirmykščius senovės žydų klajoklių genčių, gyvenusių II tūkstantmetyje pr. m. e., tikėjimus. Iš judaizmo doktrinos išaugo dvi pasaulinės monoteistinės religijos – krikščionybė ir islamas.  Ši religija pradėjo formuotis senovės Judėjoje ir išsilaikė iki mūsų dienų. Judaizmo pasekėjai daugiausia yra žydai, gyvenantys įvairiose pasaulio šalyse. Judėjai išpažįsta vieną Dievą, kuris sukūrė dangų ir žemę. Judaizmas remiasi Dievo apreiškimu, kuris perduodamas per Torą.. Tora – tikėjimo tiesų ir elgesio taisyklių rinkinys, Penkiaknygė, kurią, kaip tikima, surašė Mozė diktuojant Dievui. Šabas ir apipjaustymas (8 d. po gimimo apipjaustomi visi tikinčiųjų berniukai) - dvi esminės  judaizmo praktikos. Šabas švenčiamas susilaikant nuo bet kokio darbo, kuris prasideda nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulės laidos.  Judaizmo atstovai  pripažįsta pomirtinį gyvenimą  ir teismą, kuriame bus atlyginama už gerus darbus ir baudžiama už blogus. Laukiama Mesijo atėjimo. Tai įvyks , kai paskutinis žydas grįš į Pažadėtąją Žemę, o ji visa priklausys Izraeliui, bus rasta Sandoros skrynia ir atstatyta šventykla. Žydai teigia, kad judaizmas yra „labiau gyvenimo būdas, negu religija". Per tūkstančius metų atsirado daug judaizmo judėjimų, savaip aiškinančių žydų  tradicijas ir Torą.

Islamas – antra pagal dydį monoteistinė religija pasaulyje ir Izraelyje. Jos išpažintojai - musulmonai  tiki vieninteliu ir amžinu Dievu (Allahu) ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai yra mečetė.  Islamo religija atsirado  610 m.,  kai  pranašas Mohometas suvienijo arabų gentis. Arabų kalboje žodis islamas reiškia paklusnumą. Islamas apima religinį , visuomeninį ir politinį gyvenimą. Penkios pagrindinės musulmono pareigos yra : išpažinti , liudyti vienintelį Dievą (Alachą) ir jo pranašą Mahometą, penkis kartus kasdien nustatytu laiku melstis, pasninkauti Ramadano mėnesį, mokėti religinį mokestį , kartą gyvenime nukeliauti į Meką. Meldžiamasi atsigręžus į Mekos pusę ir kiekvienoje mečetėje yra niša, nurodanti jos kryptį. Prieš maldą tikintieji apsiprausia veidą , rankas, kojas. Į mečetę įeiti galima tik neavint jokio apavo. Prie kiekvienų maldos namų yra įrengti apsiplovimo šuliniai. Ramadano mėnesį draudžiama valgyti, gerti nuo aušros iki sutemų.  Al Aksos mečetė Jeruzalėje yra reikšmingiausia islamo šventovė po Kabos mečetės Mekoje ir El-Haramo Medinoje.

Krikščionybė – monoteistinė religija , grindžiama Jėzaus gyvenimu ir mokymu perteiktu Naujajame Testamente. Krikščionybę sudaro sudaro trys pagrindinės srovės : Romos katalikų, stačiatikių – ortodoksų ir Protestantų (atsirado XVI a.). Stačiatikiai su  katalikais atsiskyrė vieni nuo kitų 1054m. Krikščionybė atsirado, kaip judaizmo atšaka. Didele dalis Švento Rašto krikščionims yra bendra  su  juidaizmu. Tačiau judaizmas ir krikščionybė yra labai skirtingos ir viena nuo kitos atsiribojusios religijos. Jas skiria požiūris į Jėzaus asmenį. Krikščionims jis yra Mesijas, Dievo sūnus, kuris turėjo ateiti į žemę ir įvykdyti Senajame Testamente  Dievo duotus pažadus.  Jėzaus mokslas ir gyvenimas aprašytas Evangelijose.  Evangelijomis vadinami ankstyvi Jėzaus Kristaus gyvenimo aprašymai ir mokymai. Šie tekstai įeina į Naująjį Testamentą, kuris drauge su Senuoju Testamentu sudaro  Bibliją. Apaštalų raštuose atskleidžiamas pirmųjų krikščionių  bendruomenių  gyvenimas ir tikėjimas,  pagal Jėzaus  Kristaus mokslą. Jėzus laikomas dorybingo gyvenimo pavyzdžiu ir Dievo apsireiškimu bei jo įsikūnijimu.

Kultūra ir papročiai

Košerinės taisyklės  taikomos maistui ir aprangai bei darančios įtaką socialiniam žydų elgesiui. Išvertus iš hebrajų kalbos, žodis „kasher" reiškia „tinkamas vartoti". Daugelis košerinių taisyklių gali atrodyti neracionalios ir nesuprantamos, tačiau žydų tradicija reikalauja jų laikytis. Pagrindinė košerinio maisto taisyklė – nemaišyti mėsos produktų su pieno produktais. Šios taisyklės ištakos – Biblijoje parašytas sakinys, kuriame teigiama, kad negalima valgyti ėriuko ir užsigerti jo motinos pienu. Pieno produktų ne tik negalima maišyti su mėsos produktais, bet jų taip pat negalima dėti ant to paties stalo. Mėsos negalima pjaustyti tuo pačiu peiliu, su kuriuo pjaustomas sūris.  Žydų namuose privalo būti atskiri indai, skirti mėsos ir pieno produktams. Šie indai turi būti laikomi atskirose vietose. Produktus, nepriklausančius nei mėsos, nei pieno kategorijai, galima valgyti ir su mėsos, ir su pieno gaminiais. Religiniai įsakymai taip pat nurodo, kuriuos produktus žydams galima valgyti, o kurių ne. Žydai negali valgyti kiaulienos, kuri laikoma kaip nešvarus gyvulys, taip pat – plėšriųjų gyvūnų mėsos, kai kurių žuvų, gyvačių ir kt. Net ir tie produktai, kuriuos religiniai žydų įsakymai leidžia valgyti, yra tinkami vartojimui tik tuomet, kai yra deramai paruošti. Tinkamas paruošimas reiškia, kad, pavyzdžiui, gyvulius paskerdė specialistas – ritualinis skerdikas. Tačiau žuvį apdoroti gali patys žmonės namuose. Žydams draudžiama valgyti nežydų namuose, tačiau žydai gali į svečius pasikviesti kitatikius. Žydui pirkti mėsą galima tik iš žydų.

Žydų apranga. Vyrai galvas dengiasi kipomis – tai pagarbos Dievui ženklas. Kipas žydai nusiima tik eidami miegoti. Ultraortodoksus galima atpažinti iš didelių juodų skrybėlių. Vyrams taip pat draudžiama skustis plaukus prie smilkinių, tačiau šios taisyklės laikosi tik ultraortodoksai. Šios sruogos paliekamos kaip įrodymas, kad žmogus laikosi įsakymų . Ištekėjusios moterys privalo dengti savo plaukus. Ultraortodoksės žydės plaukus slepia po perukais, kitos ant galvų rišasi skaras arba   plaukus slepia po beretėmis. Vilnonių drabužių negalima dėvėti kartu su lininiais. Draudžiamos ir tam tikros spalvos.

Šabas - tai neatskiriama Izraelio kultūros dalis, prasidedantis penktadienio vakarą, įsižiebus  pirmai vakaro žvaigždei, ir pasibaigiantis šeštadienį vakare. Tuo metu religingi žydai nutraukia bet kokią fizinę veiklą. Šalies miestuose gyvenimas apmiršta: transportas važinėja daug rečiau nei įprastomis dienomis. Didžioji dalis parduotuvių uždaromos. Ortodoksai žydai tądien negali net kalbėti telefonu, atlikti buities darbų, važiuoti automobiliais, kurti ugnį, įjungti elektrą.  Tačiau tokių griežtų šabo taisyklių laikosi tik nedidelė dalis Izraelio gyventojų.

Jafa. Prie Viduržemio jūros įsikūrusi Jafa buvo svarbiausias Palestinos uostas. Izraeliečiai šį miestą užėmė Dovydo laikais. Kai karalius Saliamonas statė šventyklą ir savo rūmus, Libano kedrai buvo gabenami  per Jafos uostą.. Tačiau Erodui pastačius naują uostą - Cezarėją, Jafa ėmė prarasti savo reikšmę. 1909m. kaip Jafos priemiestis įkurtas Tel Avivo miestas (iš hebrajų k. „pavasario kalva“). Jafa pretenduoja būti seniausiu pasaulio uostu. Pagal legendą ją įkūręs trečiasis Nojaus sūnus Jafetas.  Jūros skalaujamos Jafos uolos primena Andromedos legendą, pagal kurią prie šių uolų karalius Kefėjas liepęs prirakinti savo dukterį Andromedą, norėdamas ją atiduoti jūrų pabaisai, nes jos motina tvirtino ją esant gražiausia už visas jūrų nimfas. Šios pasiskundė Poseidonui ir jis užsiundė jūrų gelmių pabaisą, kuri vis reikalavo naujų aukų, kol nepareikalavo karaliaus dukros Andromedos. Kai pabaisa norėjo pulti princesę, pasirodė Persėjas ir ją išlaisvino bei pasiėmė kaip žmoną į Graikiją.  Šiuo metu Jafa  yra Izraelio menininkų rajonas, čia romantiškoje atmosferoje jie gyvena, kuria bei parduoda savo darbus. Piligrimai į Jafos uostą atplaukdavo laivais, kai dar nebuvo kitokių susisiekimo priemonių ir čia pat išsilaipinę toliau traukdavo link Jeruzalės. Į Jafos uostą Saliamonas plukdė Libano kedrus Šventyklos statybai (2Kar 2,15). Pagal Biblinį pasakojimą pranaįas Jona, nepanoręs skelbti Ninevei atsivertimo, bėgo nuo Viešpaties ir Jafoje įsėdo į laivą (Jon 1,3). Apaštalų darbai mini šv. Petro apsilankymą Jafoje (Apd 9,36-42). Todėl čia šiandien prie pat jūros kranto stovi nedidelė šv. Petro bažnyčia. 

Cezarėja. Šiandiena iš Erodo Didžiojo statyto miesto „Cezarea Maritima“ likę tik griuvėsiai, menantys didžiausio ir prabangiausio miesto istoriją. Cezarėja buvo Romos paskirtų prokuratorių rezidencija bei svarbiausias Palestinos uostas.   Miesto didybę  mena likę miesto įtvirtinimai, Erodo laikų  „Akropolio“ skliautai, teatras, bizantinė prekybos gatvė ir miesto šiaurėje esantis akvedukas. Tačiau po Jeruzalės sugriovimo 135 m. Cezarėja tapo Palestinos krikščioniškų bendruomenių centras, o jos vyskupas buvo laikomas pirmuoju. 231 m. Origenas Cezarėjoje įkūrė teologojos mokyklą, čia sugretino Senojo Testamento graikišką ir hebrajišką tekstus. 314 m. Cezarėjos vyskupas Euzebijus parašė 10 tomų bažnyčios istorijos. Galiausiai Cezarėjoje įsitvirtina kryžininkai 1101 m. Čia jie paliko savo statytos tvirtovės mūrus. Manoma, kad šventasis Gralis - brangiausioji taurė (kuri dabar yra Genujoje, Italijoje) buvo rasta kaip tik čia. Šventasis raštas mini keletą kartų Cezarėją: tai apaštalo Petro apsilankymas, kuris čia pakrikštijo pirmuosius ne žydus (Apd 10,1-8, 24. 34-48). Taip pat, Romos prokuratoriaus rūmų kalėjime buvo kalinamas šv. Paulius (Apd 25, 1-12). 

Bahajų sodai – Haifos miesto puošmena, išsiskiriantys savo grožiu, kruopščiai prižiūrimomis terasomis su nuostabaus grožio augalais. 19 terasų - bendras ilgis - daugiau kaip kilometras. Šis sodas įveistas 1909m. Čia   palaidotas  Bahajų religinį judėjmą skleisti padėjęs Saidas Ali Muhamedas, pasivadinęs Bab'u.  Bahajų tikėjimas yra pasaulinė, nepriklausoma, apreiškimu besiremianti religija, turinti savo Šventąjį Raštą, įkurta Baha`ullah Persijoje, XIXa. viduryje . Dažniausiai nurodomi trys pagrindiniai bahajų mokymo principai: Dievo vienybė, religijos vienybė ir žmonijos vienybė.

Karmelio kalnas – prie Haifos miesto iškilęs kalnagūbris.  Jis skiria Jezraelio dykumą nuo Samarijos. Švento Rašto Pirmoji  Karalių knyga Karmelio vardą sieją su pranašu Elijumi, kuris ryžtingai kovojo už ištikimybę tikrajam Dievui (1Kar 18,20-39). Dėl nuostabaus vaizdo atsiveriančio nuo kalno ir gausios augalijos Karmelis tapo grožio ir gerovės įvaizdžiu. Dabar ant Karmelio kalno stovinti bažnyčia priklauso karmelitų vienuoliams. XII a kai kryžininkai įsitvirtino šioje vietoje, saugiau galėjo jaustis ir ant kalno įsikūrę vienuoliai atsiskyrėliai, kurie vėliau susibūrė į bendruomenę. Šie vienuoliai ir buvo pavadinti karmelitais.

Akkas. Kiek toliau į šiaurę keliaujant palei Viduržemio jūrą, privažiuotume nedidelį miestelį. Kadaise tai buvo vienas didžiausių šio krašto uostas ir vadinosi Ptolemaidė. Minimas yra čia šv. Pauliaus apsilankymas (Apd 21,7). Kryžininkų laikais šis miestas buvo tapęs jų didžiausia tvirtove ir galiausiai paskutinė tvirtovė. Miestas buvo padalintas į atskirus karinių ordinų ir Italijos miestų respublikų kvartalus, turėjo apie 50 000 gyventojų. Tai buvo didžiausio klestėjimo, bet ir nesantaikos ir moralinio nuopolio laikas, kuris ir privedė prie miesto žligimo. Šiandien čia tik nedidelis arbabų žvejų kaimelis su tipišku rytietišku žuvies turgumi.

Nazaretas.  Žemutinės Galilėjos - šiaurės apskrities didžiausias miestas,  taip pat  Izraelio arabų sostinė, nes  absoliučią daugumą miesto gyventojų sudaro arabai. Miestas išsidėstęs didžiulėje kalvų apsuptoje įduboje. Miesto centro gyventojai yra arabai, o naujai ant kalvos įsikūrusiame rajone įsikūrė į istorinę tėvynę sugrįžę žydai. Miesto centre vyrauja rytietiškas šurmulys, siaurose gatvelėse chaotiškai juda daugybę automobilių. Nazaretas reikšmingas  krikščionių tikėjimo bendruomenei miestas, kuriame vaikystę ir jaunystę praleido Jėzus. Tai Apreiškimo ir Įsikūnijimo vieta.

Marijos Apreiškimo bazilika. Nazareto centre tarp namų aiškiai išsiskiria nauja aukšta balta bazilika, pašventinta maždaug prieš trisdešimt metų. Bazilikos šventorius įrengtas  kaip modernus vienuolyno kiemas. Dengtoje galerijoje galima pamatyti įvairiausių šalių ir regionų Mergelės Marijos paveikslų rinkinį. Šioje galerijoje rasime ir iš Lietuvos atgabentą , dailininkės J. Kvašytės  sukurtą  Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo keramikinę kopiją. Po bazilika – Šventoji Grota. Būtent šioje vietoje, kaip tvirtina tradicija, gyveno Nazareto mergele Marija „sužadėta su vyru vardu Juozapas iš Dovydo namų“.  Čia ją aplankė Viešpaties Angelas pranešdamas žinią: „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1,26-38).

Švč. Mergelės šaltinis išteka iš dabartinės graikų ortodoksų  Arkangelo Gabrieliaus bažnyčios.  Vanduo iš čia  būdavo nukreipiamas į šulinį, iš kurio semdavo miesto gyventojai. Seną šulinio dangtį ir dabar galima pamatyti po bažnyčios kriptos altoriumi ir įžiūrėti beveik išsitrynusį graikiška užrašą: „Sveika Marija, Viešpats  su tavimi“. Pagal ortodoksų evangeliją angelas Gabrielius pirmiausia pasveikinęs Mariją prie šulinio. Išsigandusi Marija parbėgo namo ir ten Gabrielius jai pranešė Dievo įsikūnijimo žinią.

  

Palaiminimo kalnas. Dabartinė Palaiminimų  bažnyčia pastatyta 1938m. ant kalvos, nuo kurios atsiveria puikus  ežero krantas.  Aštuonkampė bažnyčios forma primena aštuonis palaiminimus. Ant grindų pavaizduoti septynių dorybių simboliai. Dieviškieji : tikėjimo, vilties, meilės ir pagrindiniai : protingumo, teisingumo, susivaldymo ir tvirtumo.   Čia Jėzus praleido labai daug laiko  mokydamas ir gydydamas žmones. Giedras dangus, ramus peizažas verčia nutilti ir susimąstyti. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę...  (Mt 5,1-12).

Šv. Petro namai  Kafarnaume. Kafarnaumo miestas  datuojamas jau nuo II a. pr. Kr.  Evangelijų liudijimu , Jėzaus laikais tai buvo  reikšmingas centras, pro kurį ėjo svarbus Galilėją su Damasku  jungiantis kelias „Via Maris“. Savo veiklos centru  Jėzus buvo pasirinkęs šį miestą. Kafarnaumas svarbus ir kaip  apaštalo Šv. Petro  miestas. Jau V a. viduryje Kafarnaume buvo pastatyta aštuoniakampė bazilika, išpuošta panašiomis mozaikomis kaip ir Duonos padauginimo bažnyčia. Krikščionys visais amžiais tikėjo, kad šioje vietoje stovėjo Simono Petro namai. Šiuo metu Apaštalo namų  vietoje stovi moderni įdomios formos bažnyčia,  simbolizuojanti Šv. Petro laivą. Šalia krikščionių bažnyčios V a ir čia gyvenusi žydų bendruomenė atstatė savo sinagoga, kurios likučiai šiandien mus stebina puošnumu. Tai ta pati sinagoga, kurioje Jėzus, lankydamasis Kafernaume, dažnai skaitydavo raštą ir mokydavo, kalbėjo apie gyvąją duoną  (Jn 6,26-33). 

Duonos Padauginimo bazilika. Važiuojant nuo Magdalos pusės link Kafarnaumo pirmoji šventovė kelio dešinėje yra Duonos padauginimo bazilika. Šiuo metu bazilikoje darbuojasi vokiečių benediktinai.  Šventovėje  išliko vienos gražiausių visoje Palestinoje bizantinio laikotarpio mozaikos. Priešais altorių esanti mozaika vaizduoja duonos pintinę su kryžiumi paženklintais kepaliukais ir dvi žuvis (Mk 4,1-9). Tai ne tik  Jėzaus įvykdyto stebuklo atminimas, bet ir Eucharistijos simbolis.

Petro Primato bažnyčia. Visai netoli Duonos Padauginimo bazilikos, ant ežero kranto stovi Prisikėlusiojo Pasirodymo arba Petro Primato bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1933 m. Nuo senų laikų joje išlikusi „Kristaus stalu“ vadinama uola. Ji mena vietą, kur po stebuklingos žvejybos Jėzus paruošė apaštalams pusryčius( Jn 21, 1-19). Popiežius Paulius IV,  lankydamasis Šventojoje Žemėje, ant šios uolos parpuolė maldai. Juk čia  Jėzus  Šv. Petrui, kurio įpėdinis yra popiežius, pavedė  vadovauti jo bažnyčiai.

Kana.  Septynis kilometrus nuo Nazareto nutolęs miestelis Kafr Kana , kaip manoma, yra Jono evangelijoje minima Kanos vestuvių vieta , kurios metu Jėzus  padarė pirmąjį stebuklą - vandenį paversdamas vynu (Jn 2, 1-12). Susiformavo graži piligrimų tradicija čia esančioje Vestuvių bažnyčioje atnaujinti savo santuoką. Šiaurinėje miestelio pusėje stovi šv. Baltramiejaus koplyčia - tai Jėzaus apaštalui Natanaeliui, kuris buvo kilęs iš Kanos atminti.

 

 Jordano upė – upė Artimuosiuose rytuose. Jos pradžia Libane,  o savo galutiniame taške   įteka į Negyvąją jūrą.  Jordano upe eina siena tarp Izraelio ir Jordanijos. Šventajame rašte Jordanas minimas daugybę kartų. Per Jordaną kėlėsi senieji patriarchai Abraomas ir Jokūbas (Joz 3, 14-17). Persikėlimas per upę tapo Dievo pažadų įvykdymo ženklu. Pirmųjų amžių bažnyčios tėvams Jordano upės perėjimas tapo krikšto simboliu. Apsiplovimas  Jordano vandenyje turėjo ir simbolinę atgailos prasmę, kai prie šios upės Jonas Krikštytojas skelbė atsivertimo krikštą. „ Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas : “ Tu mano mylimas Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 4-11).

Taboro kalnas - tai garsiausias  Žemosios Galilėjos kalnas. Kalnas apaugęs pušimis, čia keroja vietinis ąžuolas. Nuo seniausių laikų kalnas laikomas šventa vieta.  Su Taboro kalnu siejamas Jėzaus atsimainymas, nors tai nėra patvirtinta evangelijose, bet pagal krikščioniškąją tradiciją būtent ant šito kalno minimas šis Jėzaus įvykis. „Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą , Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti, kaip šviesa.“ (Mt 17, 1-8)

Šv. Jurgio vienuolynas – Dievo motinos atminimui įkurtas V a..  Vienuolyno klestėjimo metai VI a., kai čia gyveno Šv. Jurgis iš Kozibos. Persų antpuolio metu  jis buvo sugriautas, o vienuoliai išžudyti. Vienuolynas atstatytas  XII a. ,  o vėliau vėl sugriautas ir dabartiniu pavidalu atstatytas XX a. pradžioje. Dar visai neseniai vienuolynas buvos vienintelis, į kurį galėjo įžengti moterys. Apie tai pasakoja legenda, pagal kurią, pasiklydusi moteris ėmė melstis Mergelei Marijai, kuri pasirodžiusi liepė moteriai eiti į vienuolyną ir prašytis pagalbos. Moteris atsakė, kad niekas jos neįleis , nes moterims peržengti vienuolyno slenkstį draudžiama. Marija jai atsakiusi : „Į mano namus tavęs negalės nepriimti“ . Ir iš tikro, savo istoriją  vienuoliams papasakojusi moteris, nakvynę gavo.

Jerichas laikomas seniausiu pasaulio miestu, įsikūręs  iš visų pusių apsuptoje Judėjos dykumoje, nedideliame slėnyje, kuris išsiskiria žaluma. Jerichas dar vadinamas palmių miestu. Tiek senovėje, tiek dabar,  kelias iš Galilėjos į Jeruzalę vedė pro Jerichą ir Jėzus  Jeriche lankėsi daugybę kartų. Jėzus prie miesto vartų pagydė aklą Bartimiejų (Mk 10, 46-52) , o vėliau apsilankė turtuolio Zachiejaus namuose (Lk 19, 1-10).

 Negyvoji jūra (arba Mirties jūra)  garsėja tuo, kad yra labai druskinga. Nors yra vadinama jūra, bet  morfologiškai yra ežeras, nes neturi susijungimo su vandenynu. Negyvosios jūros pavadinimą davė romėnai. Anksčiau Negyvoji jūra  buvo vadinama: „Sūrioji“,  „Rytų“,  „Asfalto“. Hebrajai Negyvąją jūrą vadino Jam Hamelach, tai yra, Sūriąja jūra, o vienas iš arabiškų jos vardų yra Bahr Lut, tai yra, Loto jūra. Kaip byloja Biblija, Lotas – žydų protėvio Abraomo sūnėnas, vienintelis doras Sodomos gyventojas. Jahvei nutarus sunaikinti nuodėmingąjį Sodomos miestą, angelai išvedę iš jo Lotą su šeima.  „Viešpats lydino ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį… sunaikino tuos miestus ir gyventojus, ir visus žemės augalus. O Loto žmona, pažvelgusi atgal, pavirto druskos stulpu“ (Pr. 19, 24-26). Negyvoji jūra yra maždaug 76 kilometrų ilgio ir 17 kilometrų pločio, gylis - 400 m. Jos krantai yra 388 - 420 metrų žemiau jūros lygio. Giliausia Negyvosios jūros vieta yra 800 m žemiau jūros lygio.  Įdubos vanduo neužpila todėl, kad vanduo išgaruoja daug daugiau negu prisipildo iš Jordano upės.  Iš šios jūros neišteka jokia upė, o dėl karščio dykumoje vanduo greitai garuoja, ir jis tampa labai sūrus, druskos kiekis jame sudaro daugiau kaip 26% (tai yra 8 kartus sūresnė už Viduržemio jūrą, kurios druskingumas siekia 3,5%). Joje neauga nei dumbliai, nei jokia kita gyvybė. Pranašas Ezechielis regėjo žvejus, bedžiaustančius tinklus ant Negyvosios jūros krantų (Ez 47, 10), tačiau toks regėjimas vargu ar gali patvirtinti faktą, kad gali būti gyvybė ypatingai sūriame Negyvosios jūros vandenyje. Negyvojoje jūroje paskęsti beveik neįmanoma – gali gulėti ir knygą skaityti, sūpuotis tarsi koks plūduras. Negyvosios jūros pakrantėse daug ištirpusio nuo druskos juodojo purvo. Šis purvas – per milijonus metų susikaupusios mineralinės nuosėdos ir organinės medžiagos – naudojamos kosmetikoje ir medicinoje. Šiuo purvu tepasi norintys pasigydyti kūno negalavimus. Purvo vonios atpalaiduoja, teikia žvalumo, malšina reumatinius bei nugaros skausmus. Negyvojoje jūroje itin gausu kalio druskos (~14%), magnio (~50%) ir bromo (~2%), todėl jos vanduo gydo nervų sistemą, artritai, psoriazė, bronchinė astma, kitos kvėpavimo ir odos ligos. Vandens išgarinimo būdu iš jūros išgaunamas magnis, kaclis, manganas, kalis, jodas. Oras ties Negyvąja jūra yra itin prisodrintas deguonies, ir čia galima ilgiau būti saulėje nebijant per smarkiai nudegti. Karšti mineraliniai šaltiniai, jūros vanduo, bromo prisodrintas oras gerina nuotaiką. Prie Negyvosios jūros gausu sveikatos centrų, taip pat viešbučių su šios jūros vandens baseinais, purvo voniomis bei sveikatingumo klubais.

Kumranas – visai šalia Jericho esanti vietovė,  ypač svarbi dėl jos apylinkių olose rastų žydų esenų sektos, gyvenusios prieš du tūkstančius metų, rankraščių. Šioje vietoje I a. pr.Kr. Buvo įsikūręs Khirbet Qumran („Kumrano griuvėsių“) vienuolynas., kuriame gyveno viena žydų atskala, vadinami esenais.  Atsirboję nuo  Jeruzalės šventyklos jie įkūrė savo bendruomenę. Sektos nariai gyveno labai smulkmeniškai ir paraidžiui laikėsi Mozės įstatymo. Spėjama, kad nuo oficialiojo judaizmo jie atsiskyrė todėl, nes nesutiko su  kunigiška  įpėdinyste ir laikėsi skirtingo kalendoriaus nei Jeruzalės šventykla. 1947m. beduinai atsitiktinai rado olą  su   senais rankraščiais, kurie patekę į mokslininkų rankas sukėlė tikrą sensaciją . Archeologai betirdami  vietovę rado dar daugiau olų su paslėptais  rankraščiais.  Tikriausiai raštai buvo paslėpti nuo romėnų ir išgulėjo apie du tūkstančius metų. Jie vadinami ritiniais, nes buvo surašyti ant pergamento hebrajų, aramėjų  ir graikų kalbomis, susukti į ritinius ir įdėti į molinius ąsočius. Čia rasti rankraščiai  - tai seniausi Senojo Testamento   ir esenų  raštai.   Dabar  visas šis lobynas saugomas Izraelio  muziejaus pastate Jeruzalėje.  Atradimas leido palyginti šiais laikais naudojamą Šventą raštą  su tuo , kuris buvo naudojamas Jėzaus Kristaus laikais.  Mokslininkų išvada buvo, kad esminių skirtumų nėra.

Masada ( hebrajiškai Tvirtovė) senovės fortifikacijų bei pastatų griuvėsiai esantys ant uolos Judėjos dykumoje. Tai ypatingas  visiškai nuo  kitų uolų atsiskyręs iškyšulys . Jo plokščia , maždaug 600 m. ilgio  ir 200 m. pločio viršukalnė virš lygumos iškilusi  apie 200 m. , statūs šlaitai,  padaro   iškyšulį beveik neprieinama tvirtove. Žmonių čia gyventa jau prieš 6 tūkst. metų.  161-141m. pr. Kr. Makabėjai  čia pastatė  pilį (aramėjiškai m'asada) , kuri vėlesniais laikais buvo dar sustiprinta. 40 m. pr. Kr. bėgdamas nuo žydų ir partų, Erodas Masadoje apgyvendino savo šeimą ir nuvykęs į Romą pas Oktavianą ir Antonijų įtikino juos esąs teisėtas Judėjos karalius.   Įtvirtinęs savo valdžią Galilėjoj ir Judėjoje, Erodas Masadą pavertė stipriausia šalies tvirtove. Po 66–70 metais kilusio zelotų įkvėpto Didžiojo žydų sukilimo, kurį romėnai numalšino, smurtu iš romėnų valdžios Izraelį išvaduoti pasiryžę žydai užgrobė Masadą. Tvirtovė tapo žydų pabėgėlių ir  nenumalšintų sukilėlių prieglobsčiu bei paskutiniu sukilimo židiniu romėnams. Garsus žydų istorikas Juozapas Flavijus  aprašė bemaž tragiškiausią ir didvyriškiausią  žydų tautos istorijos momentą, kaip didžiulės uolos papėdėje 8 000 romėnų įkūrė stovyklas ir, išnaudodami žydų vergus, pradėjo statyti milžiniškas rampas, taip tikėdamiesi užimti tvirtovę.  Pagal Flavijaus aprašymą už Masados tvirtovės sienų gyveno 967 vyrai, moterys ir vaikai, turėję sukaupę daugybę maisto ir vandens atsargų. Tačiau , kai po kelių metų pasipriešinimo žydai galiausiai suvokė negalėsiantys  įveikti romėnų, grėsmingai judėjusių tvirtovės link, nuspręsta geriau žūti, nei gyviems pakliūti į romėnų rankas. Todėl buvo sudegintos visos maisto atsargos, padegti gyvenamieji namai, taip siekiant, kad ugnis pasiglemžtų visus vertingus daiktus, kad šie neatitektų priešams. Vėliau burtų keliu iš visų Masados gyventojų buvo išrinkta dešimt vyrų, išžudžiusių visus tvirtovės gyventojus. Atlikus tai, iš šių dešimties vyrų burtų kelių išrinktas vienas, nužudęs gyvus likusius devynis vyrus ir galiausiai nusižudęs pats. Išliko tik tuščioje cisternoje pasislėpę dvi moterys ir penki vaikai, kurie ir papasakojo kas čia įvyko į tvirtovę įsiveržusiems romėnams. Šiandien Masada – viena iš lankomiausių istorinių vietų Izraelyje, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Eilatas - piečiausias  Izraelio kurortinis uostamiestis. Eilatą sudaro dvi kurotinės zonos: šiaurinis krantas (North Beach) ir koralinis krantas (Coral Beach). Šiauriniame krante ir dienomis, ir naktimis verda gyvenimas. Čia gausu įvairiausių pramogų, restoranų ir barų, groja muzika, siūlomos įvairiausios vandens sporto pramogos. Koralinis krantas yra pietinėje Eilato dalyje, apie 6 km nutolęs nuo kurorto centro. Šią vietą renkasi ramesnio poilsio ir povandeninio pasaulio mėgėjai.

Petra - Tai pamirštas Nabatėjų  karalystės miestas Jordanijos teritorijoje, dar vadinamas raudonąja dykumų rože. Petra garsėja akmens statulomis, išskaptuotomis uolose apie 200 m.pr.m.e. Šis miestas buvo sunkiai pasiekiamas, tačiau tokia geografinė padėtis leido tapti klestinčiu karavanų ir prekybos centru. Pro Petrą driekėsi kelias, jungiantis su  Raudonąja jūra. Kiti keliai siejo miestą su Arabija, Tarpupiu – Mesopotamija ir Viduržemio jūra. Apie nabatėjus žinoma nedaug: kad jie buvo klajokliai ir Petroje įsikūrė tik dėl jos geografinės padėties. Pirmajame mūsų eros amžiuje Petros turtai sužadino Romos pavydą, ir Nabatėjų šalis tapo Romos imperijos dalimi. Romėnai įnešė architektūrinių naujovių, tačiau klestėjimo šaliai nesuteikė: karavanai patraukė kitais keliais, ir Petra ėmė prarasti savo įtaką. Vėliau, VI amžiuje, miestas tapo krikščioniškosios Bizantijos dalimi, bet dėl dažnų žemės drebėjimų jo gyventojai palaipsniui paliko miestą. Paskutinės statybos čia vyko XII amžiuje, Kryžiaus karų metu. Vėliau gausybėje urvų, šventyklų ir mauzoliejų iš rausvojo akmens gyveno tik vietiniai beduinai. Visas likęs pasaulis Petrą užmiršo. Kalnuose nabatiečiai pastatė šventyklų dievams garbinti,  maldos namų, turgaviečių , du amfiteatrus, daugybė tiesiog uolose iškaltų kapaviečių. Į gyvenamąją miesto dalį buvo galima įžengti tik iš rytų, išdžiūvusios Siko upės vaga. Vienas iš įžymiausių yra garsusis Chaznat–el–Farun, arba vadinamasis iždo pastatas. Pasak legendos, iš Egipto faraonų nelaisvės pabėgę žydai į Pažadėtąją žemę traukė pro šias vietas. Egipto faraonas, besivijęs žydus, judėjo labai lėtai, kadangi su savimi vežėsi nesuskaičiuojamus lobius. Trokšdamas kuo greičiau pasivyti bėglius, jis nusprendė savo turtus paslėpti būtent Petroje, viršutinėje vieno puikaus statinio dalyje. Turtus jis paslėpė gana patikimai, bet štai pavyti Mozės vedamų vergų jam taip ir nebuvę lemta.   Iš slapto ir nepasiekiamo, atrastu ir visame pasaulyje žinomu miestu Petra tapo 1812 metais, kai jos griuvėsius atrado šveicarų keliautojas ir tyrinėtojas Johanas Liudvigas Burkhardtas. Apie šį miestą jam, kelionių po Siriją ir Jordaniją metu, papasakojo vietos beduinai. Tikėdamasis surasti pasimetusį miestą, šis žmogus su vienu karavanu išsirengė kelionėn iš Damasko į Kairą. Beje, ekspedicijos metu jam teko apsimesti musulmonu, norinčiu padėti auką ant Petroje palaidoto pranašo Aarono kapo. J.L.Burkhardtas buvo pirmasis europietis, patekęs į Petrą. Slaptai savo užrašų knygelėse nupiešęs Petros eskizus, grįžęs į Europą keliautojas aprašė, kokį stebuklą aptikęs. Netrukus į Petrą pradėtos rengti ekspedicijos, o jau 1985 metais šis miestas paskelbtas UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektu, o vėliau  įrašytas  į naujų pasaulio  stebuklų sąrašą.

Betliejus - tai Vakarų Kranto miestas, šiuo metu  priklausantis Palestinos autonomijai, maždaug 10 kilometrų į pietus nuo Jeruzalės.  Kristaus gimimo ir Rachelės (Jokūbo žmonos) palaidojimo vieta, garsus kaip Dovydo miestas.  Jame gyveno jo protėviai Ruta ir Boazas. Pagal Senojo Testamento pasakojimą , Ruta  pasirįžta lydėti savo seną anytą į Betliejų, kur Dievas žada  duoti joms duonos. Gal todėl Betliejus – hebrajiškai Beit Lehem  vadinamas duonos namais. O pagal pranašo Mikėjo pranašystę šiame mieste turėjo gimti Mesijas.  Pirmąkart Betliejus paminėtas pasakojime apie Jokūbo žmonos Rachelės sunkų gimdymą, kuris baigėsi mirtimi. Rachelė yra palaidota prie kelio į tuometinę Efratą (Betliejų). Vėliau, jau Naujojo Testamento laikais, evangelistas Morkus, pasakodamas apie nekaltųjų vaikelių žudymą Betliejuje rašys: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“(Mt 2,18). Kiekvienam krikščioniui Betliejus visų pirma brangus , kaip Jėzaus gimimo vieta. Pirmieji krikščionys neužmiršo šios vietos ir ją gerbė. Svarbausias Betliejaus pastatas – Jėzaus Gimimo bazilika (Lk 2, 1-7). Imperatorius Konstantinas 339 m. pastatė Jėzaus Gimimo baziliką toje vietoje, kur pagal seną tradiciją buvo Jėzaus gimimo grota. Imperatorius Justinianas ją perstatė : pakeitė išplanavimą , grindis. Pastatas iš esmės išliko toks pats iki mūsų dienų nesugriautas.  Net nuo persų antpuolių bazilika išliko nesugriauta, nes ant bažnyčios frontono mozaikos buvo pavaizduoti Trys Karaliai su persiškais rūbais, atvykę pasveikinti kūdikėlio Jėzaus. Užpuolikai pažino savo protėvius ir iš pagarbos jiems bazilikos nesugriovė. XIV a. Pranciškonai įgijo teisę į Jėzaus gimimo grotą , tačiau XVIIIa. ją perėmė graikai ortodoksai. Dabar  bazilikos vidų tvarko ir šventojoje grotoje Gimimo altorių turi  graikai ortodoksai ir armėnai. Katalikams priklauso Trijų Išminčių altorius.  Ginčai dėl šventų vietų nuosavybės tęsėsi ilgą laiką kol nebuvo „įšaldyta“ ši situacija , kuri išlikusi ir dabar. Pranciškonai negalėdami laisvai melstis  bazilikoje  prie pat jos pasistatė naują Šv. Kotrynos bažnyčią ir vienuolyną . Ji buvo pastatyta viduramžiais ir skirta Aleksandrijos kankinės atminimui. Šiandien tai Betliejaus Lotyniškų apeigų katalikų parapijos bažnyčia.  Joje kiekvienais metais laikomos iškilmingos Kalėdų  Mišios , kurioms vadovauja Jeruzalės patriarchas. Bažnyčioje yra saugoma Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlė, kuri per Kalėdų šventes padedama jo gimimo vietoje. Dešinėje bažnyčios pusėje esantys laiptai veda į apačioje esančias grotas, kurios vadinamos šv. Jeronimo vardu. Čia kurį laiką šis bažnyčios  Tėvas ir Šventojo Rašto vertėjas į lotynų kalbą gyveno šioje vietoje ir norėjo būti palaidotas. 

Jeruzalė – (hebrajiškai Yrušalaym) labai svarbus  miestas dėl  joje vykusių istorinių ir religinių įvykių. Savo šventuoju miestu Jeruzalę laiko krikščionys, musulmonai ir žydai. Kaip kalba 122 psalmė: "Džiaugiausi, kai buvo man pasakyta: į Viešpaties Namus keliaukim. Štai jau įkėlėme koją - tavo vartuose, Jeruzale, stovim. Jeruzalė - pastatyta lyg miestas, tvirtai sujungtas į viena. Kopia į  ją gentys - Viešpaties gentys, kaip įsakyta Izraeliui, kad padėkotų Viešpaties vardui..."  Šiuo metu Jeruzalės statusas ginčytinas. Izraelis kontroliuoja visą miestą ir yra paskelbęs Jeruzalę savo sostine, tačiau nemažai musulmonų valstybių to nepripažįsta. Vis dėlto, Palestina laiko  rytinę miesto dalį sava ir planuoja, kad ta jos dalis bus Palestinos valstybės sostinė. Tradiciškai Jeruzalės senamiestis skirstomas į keturis kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų.

Alyvų kalnas – Rytinėje  Jeruzalės dalyje iškilęs kalnas dažnai minimas Šv. Rašte. Nuo jo beveik 100 metrų viršūnės atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas. Krikščionims kalnas ypatingas tuo, kad mena Jėzų , kuris keliaudamas į Jeruzalę eidavo per Alyvų kalną.  Nuo pirmųjų  krikščionių laikų kalnas buvo laikomas šventu ir buvo nusagstytas bažnyčiomis ir vienuolynais.

 

Dangun žengimo koplyčia. Jėzaus į dangų žengimo vieta tradiciškai laikomas Alyvų kalnas.  Evangelistas Lukas nurodo, kad tai įvyko ant Alyvų kalno netoli Betanijos: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas , palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (Lk 24, 50-51) ir (Apd 1, 4-11). Koplyčios viduje , grindyse matyti krikščionių ir musulmonų gerbiamas akmuo su „ Jėzaus pėdos antspaudu“. 

Gatsemanės sodas ir Visų Tautų bazilika. Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas, aramėjiškai tai reiškia „aliejaus spaudykla“.  Iki mūsų dienų išliko  tik dalis  sodo, bet iki šiol auga 8 alyvmedžiai, pasodinti dar I a. Evangelistas Jonas pasakoja, kad Jėzus po Paskutinės Vakarienės  su savo mokiniais  nuėjo anapus Kedrono upelio į buvusį sodą. Šalia  Gatsemanės sodo, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią, yra pastatyta Agonojos arba Visų tautų bazilika, nes prie jos statybos prisidėjo daugelis tautų. Dabartinė  bazilika iškilo 1924m., nors šioje vietoje bazilika jau buvo pastatyta ir IV a. Čia skaitome šv. Rašto ištrauką, kai Jėzus su mokiniais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane ir meldėsi visą naktį (Mt 26, 36-41). Rytui išaušus, netoli esančioje uoloje paslėpęs Judas išėjo ir pabučiuodamas savo mokytoją išdavė... čia prasideda Jėzaus kančios kelias. 

Marijos Kapo bažnyčia. Senieji dokumentai liudija, kad Gatsemanėje buvo gerbiama ir  tikinčiųjų lankoma  Marijos palaidojimo vieta.  Iš senosios bažnyčios, statytos IV a. liko tik seniausioji, požeminė  jos dalis.  Šiuo metu bažnyčia priklauso graikų ortodoksams ir armėnams. Marijos Užmigimo bazilika. Kita vieta, kurioje prisimenamas  Marijos iškeliavimas dar vadinamas „užmigimu“ yra  bazilika ant Siono kalno, kurioje šiuo metu tarnauja vokiečių  benediktinai.  Kriptoje po bazilika esanti Marijos statula primena jos „užmigimo vietą“.  

Paskutinės vakarienės menė – tradicija liudijanti šią vietą nuo senų laikų.  Šventasis raštas  nepateikia tikslių žinių,  kur vyko Jėzaus ir jo mokinių Paskutinė Velykų Vakarienė, tačiau iš įvairių įrašų evangelijose,  manoma, kad tai gali būti ta vieta. Pirmajame Paskutinės Vakarienės namų aukšte galima aplankyti menamą „Dovydo kapą“ musulmonų įrengtą jau XVI a. Antrajame aukšte yra  pagrindinė šio pastato patalpa, kuri buvo kryžininkų statyta bazilika, musulmoniška mečetė savo laiku – tai Paskutinės Vakarienės menė. Šiandien čia tik atviras visiems kambarys.

Raudų siena, dar vadinama Vakarine , buvusi  senosios Jeruzalės  Šventyklos  sienos (sugriautos 70 m. Po Kr.) dalis.  Anot Biblijos, Saliamono Šventykla buvo pastatyta ant Šventyklos kalno X a. Pr.m.e.,  o 586 m pr.m.e. ją sugriovė babiloniečiai. Antroji šventykla buvo baigta statyti 516m.pr.m.e.  Apie 19 m. pr.m.e. Erodas I Didysis pradėjo šventyklos rekonstrukciją. Jis dirbtinai supylė žemes, kad išplėstų šventyklos pagrindą. Šiandien Raudų siena ir yra vakarinė Šventyklos kalno atraminės sienos, kuri laikė dirbtinį pylimą, dalis. Siena buvo pastatyta iš tašyto baltojo akmens luitų nenaudojant rišamojo skiedinio. 70 m. pirmojo žydų –romėnų sukilimo metu Jeruzalę ir šventyklą sugriovė romėnai. Judaizme Raudų siena gerbiama kaip vienintelė išlikusi šventa Šventyklos liekana. Ši vieta žydams tapo vilties, atgimimo, žydų tautos dvasiniu simboliu, kelionės į šventą vietą tikslu. Tradicinis žydų mokymas sako, kad Raudų sieną pastatė Karalius Dovydas, ir siena atsirado kartu su Pirmąja Šventykla.

Beveik du tūkstantmečius žydai į Jeruzalę galėjo sugrįžti tik kartą per metus ir apraudoti Šventyklų sugriovimą. Kadangi po Šventyklų sugriovimo tiksli jų buvimo vieta tapo nebežinoma, žydai specialiai vengė Šventyklos kalvos, bijodami įžengti į švenčiausią Šventyklos vietą (Kodeš HaKodašim), kurioje buvo saugomi Toros  ritiniai ir į kurią įžengti galėjo tik aukščiausi dvasininkai. Ši vieta susijusi su Sandoros skrynia, perkelta iš Dievo susitikimo su Moze vietos į Šventyklą. Pasak rabinų tekstų, Šechina – Dievo atspindys, jo galia – niekada neapleido sienos, todėl žydai ėmė melstis prie jos. Žydai tiki, kad sukilimą atlaikiusi Vakarinė siena – Dievo jiems duoto pažado, kad dalis Šventyklos liks stovėti kaip Dievo nenutrūkstamo ryšio su Izraelio tauta ženklas, tesėjimas. Žydai tiki, kad kai Romos imperatorius Vespasianas nurodė sugriauti Šventyklą  Arabijos karaliui Pangarui liepė sugriauti vakarinę Šventyklos sieną. Pangaras to padaryti negalėjo, nes Dievas buvo pažadėjęs, kad siena niekada nebus sugriauta. Kai Titas paklausė, kodėl šis to nepadarė, Pangaras atsakė, kad siena liks stovėti kaip priminimas apie tai, ką Titas įveikė, ir primins žydams apie Romos pergalę. Bet Pangaras buvo nubaustas. Legenda teigia: jei pro Raudų sienos akmenis pradės sunktis vanduo, tai reiškia, kad pasirodys Mesijas. Paprotys melstis prie  Raudų sienos  kilo labai seniai.  Pagal paprotį visi prašymai surašomi ant lapelių  ir įkišami į Raudų sienos plytų sujungimo plyšius. Tai tapo  milijonų žmonių pasaulyje papročiu  parašyti raštelį ir įkišti į Raudų sienos plyšį. Jame prašoma sėkmės, sveikatos, turtų, pagalbos.  Pirmą kartą ši tradicija paminėta knygoje „Sefer Tamei Ha-minhagim U’mekorei Ha-dinim“. Joje pasakojama, kaip didis žydų išminčius, rabinas parašė raštelį su prašymu materialiai padėti savo mokiniui ir liepė jam šį raštelį įkišti į Raudų sienos plyšį. Tvirtinama, kad rabino mokiniui greitai nusišypsojo laimė. Pagal išminčių mokymą, pagrindinis maldos aspektas - tai darbas, kurį žmogus atlieka širdyje. Taigi parašant maldą, prašymas jau padarytas. Tiesiogiai žmogaus vardas ir jo prašymas prie Raudų sienos veikia geriau ir malda priimama greičiau. Nenuostabu, kad tokioje vietoje nuoširdi malda negali praeiti nepastebėta. 

Al Aksos mečetė  ir Olos kupolas Musulmonai pradžioje raudų sieną vadino el-Mabka (dejavimo vieta). Vėliau sieną pradėjo vadinti al-Burak siena ir tai šventa musulmonų vieta, kur pranašas Mahometas buvo pasodintas ant sparnuoto žirgo Burako ir pakilo į dangų. 1328m. Ibn Furkah rankraštyje mini, kad Burakas Mahometą paėmė už Bab al-Nab (senovinis Šventyklos kalno pavadinimas) prie pietvakarinių al-Burak sienos vartų (Raudų sienos).  Nuo  raudų sienos aikštės  pereiname į Šventyklos kalno aikštę su El Aksos mečete ir Uolos kupolu. Tai labiausiai nuo Mekos nutolusi musulmonų šventovė, kurią, kaip tiki musulmonai, ant savo arklio pasiekė pranašas Mohamedas ir iš čia pakilo į dangų. Apie 715 m. ją pastatė pastatė kalifas el Validas.  Mečetę buvo užėmę kryžininkai ir pavertę karaliaus  rūmais. Vėliau  mečetė buvo atiduota riteriui Hogo de Pasenui, kuris  1119 m.  į Jeruzalę atvykstančių piligrimų apsaugai,  įkūrė vienuolių ordiną Templum Salomonis,  nuo kurio kilo tamplierių ordino pavadinimas. Viskas ką šiuo metu matome Šventyklos kalno aikštėje  yra iš musulmonų valdymo laikotarpio. Mečetė dėl antpuolių ir karų ne kartą buvo perstatoma. Uolos kupolo mečetėje, pasak musulmonų tradicijos, yra saugomas šventasis akmuo, prie kurio meldėsi Mohamedas prieš savo kelionę į dangų. Musulmonai tiki, kad Paskutinio teismo dieną nuo šio šventojo akmens suskambės trimitai.  Šią vietovę Jeruzalės didžiojoje aikštėje brangina visų trijų didžiųjų monoteistinių religijų tikintieji – pagal žydų tradiciją čia Abraomas ruošėsi  paaukoti Izaoką, čia pirmosios Saliamono šventyklos vieta. Musulmonams aikštė yra trečias svarbiausias piligrimystės tikslas po Mekos ir Medinos. Krikščionys mini Jėzaus apsilankymus šventykloje, o ypač pranašystę apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą.

 Kristaus Kapo bazilika – viena iš svarbiausių vietų kiekvienam atvykstančiam piligrimui į Šventą Žemę. Evangelistai nurodo, kad Jėzus buvo nukryžiuotas netoli nuo miesto vartų, o šalia buvo sodas su nauju kapo rūsiu. Kalva ant kurios buvo nukryžiuotas Jėzus aramėjiškai vadinosi Golgota (lot. Kalvarija), kaukolės kalva. Jeruzalės  krikščionys nuo pat pradžių gerbė ir saugojo Jėzaus mirties  ir jo palaidojimo vietą. Senovės Romos  laikais  Kristaus mirties ir palaidojimo vieta buvo užpilta ir  ir pastatyta šventovė deivei Afroditei. Tačiau krikščionims ši vieta buvo per daug brangi , kad būtų pamiršta ir valdant imperatoriui Konstantinui buvo nugriauta pagoniškoji šventykla ir pastatyta krikščioniškoji bazilika. Šiuo metu išlikusi bazilika  iš esmės yra nuo kryžininkų laikų XII a. Buvo pastatyta viena didžiulė bažnyčia, kuri po vienu stogu apjungė  Jėzaus mirties, palaidojimo ir prisikėlimo vietas. Vėlesniais amžiais bazilika buvo tik sutvirtinama, pagrindinė jos architektūros struktūra nesikeitė. Šiuo metu  Kapo bazilikos nuosavybė priklauso visoms trims krikščioniškoms konfesijoms: graikų, katalikų, armėnų ir laikomasi Status quo įstatymo, kuris numato kiekvienos konfesijos pamaldų pradžios ir pabaigos laiką, kad būtų išvengta trukdymų ir nesusipratimų. Taigi čia galima sutikti visų krikščioniškų konfesijų piligrimus, belaukiančius prie Kristaus Kapo... Bet iš tiesų jis tuščias. Būtent čia gimė didžioji viltis - Prisikėlimas. Čia kiekvienas išgirsta: "Jūs nebijokite. Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta..." (Mt 28, 1-6). 

Kristaus kryžiaus kelias (Via Dolorosa) – „skausmingoji  gatvė“. Šiuo keliu nuo pasmerkimo mirčiai vietos iki Golgotos, kur buvo nukryžiuotas, su kryžiumi ant pečių praėjo Jėzus. Šiandien negalima tiksliai pasakyti kuriuo keliu Jėzus nešė kryžių, nes senoji  Jeruzalė buvo sugriauta ir atstatant keitėsi gatvių tinklas. Nuo XII a. Krikščioniškoji tradicija pradeda Kryžiaus kelią nuo buvusios Antonijaus tvirtovės. Evangelijose  aiškiai yra įvardijamos aštuonios iš dabar priimtų keturiolikos Kryžiaus kelio stočių. Didžioji dalis stočių nustatytos 1540m. Jas ženklina koplyčios, kolonos, mūro įrašai. Kiekvieną penktadienį  krikščionys, atvykę iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad praeidami Jėzaus pėdomis  prisimintų ir apmąstytų  Kristaus kančią.

Ein Karemas - „Vynuogių kalno šaltinis“ - vietovė šalia Jeruzalės, šiuo metu jau tapusi priemiesčiu ir pagal krikščioniškąją tradiciją  - tai  Jėzaus pirmtako, Šv. Jono Krikštytojo tėvų, Elžbietos ir Zacharijaus,  gyvenamoji vieta.  Ein Kareme stovi dvi bažnyčios: Aplankymo ir Šv. Jono Krikštytojo, kurios, kaip manoma, iš pradžių buvo viena šventovė, bet  kai po arabų antpuolio, nebuvo leista į ją patekti, buvo pastatyta kita. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia manoma pastatyta vietoje, kur stovėjo Zacharijo ir Elžbietos namai. Bažnyčios viduje galima patekti į olą, kuri, kaip manoma priklausė Zacharijo namams. Šioje oloje prisimenamas Šv. Jono Krikštytojo gimimas. „Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės , išgirdę, kokią didžią malonę jai suteikė Viešpats, džiaugėsi kartu su ja...Po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo:“Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka (Lk 1, 57 -66). Kūdikio tėvas Zacharijas prabilo giedodamas: "Šlovė Viešpačiui..." (Lk 1, 67-79). Aplankymo bažnyčia.  Čia  Elzbieta , šventyklos kunigo Zacharijo žmona, praleido paskutinius nėštumo mėnesius, o jos giminaitė Marija, atvyko jai padėti. Prie kelio vedančio į bažnyčią, trykšta šaltinis, virš kurio musulmonai pastatė mečetę. Pagal krikščioniškąją tradiciją, kaip tik netoli šio šaltinio Marija susitiko su Elzbieta ir ją pasveikino. Bažnyčios šventoriuje esančiose majolikos plokštėse daugeliu kalbų, tarp jų ir lietuviškai, užrašyta Marijos giesmė, lotyniškai vadinama Magnificant. Palaimintos jums kelionės, kad grįždami galėtumėte kartu Marija giedoti: " Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju..." (Lk 1, 46-56).