Kelionė su Šv. Pranciškumi
Pagal G.K. Chersteron knygą „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“ (Reda Uksaitė)
Pradžioje G. K. Chesterton vylėsi, jog pavyks apsiginti keliais eilėraščiais, skirtais Asyžiaus Neturtėliui, įžūliai vadinusiam Saulę savo sese, tačiau netrukus pasirodė, kad menkutis šventumo akmenėlis sugeba apversti tokio didelio anglų džentelmeno gyvenimą. Tai tikrai daugiau nei vien įprasta biografija. Tai nuotykis, kurio tikslas išvilioti jus iš komfortiškos kasdienybės ir, gali būti, kad tai pakeis jūsų gyvenimą. Ar tikrai ilgitės permainų ir nuotykių?
Šv. Pranciškų galima parodyti ne tik kaip didį žmogų, bet ir kaip herojų humanistą. Galima bandyti papasakoti šventojo istoriją, bet kaip? Iš kokios pozicijos? Pagaliau galima pabandyti užimti paprasto šių dienų prašalaičio ir tyrinėtojo poziciją, pasakoti kaip žmogus, kuris žavisi šv. Pranciškumi. Dar jaunystėje šv. Pranciškus buvo trubadūras ir juo išliko iki pat paskutinių asketiškos agonijos akimirkų. Jis buvo įsimylėjėjis. Jis įsimylėjo Dievą ir tikrai labai stipriai. Jis mylėjo tiek Dievą, tiek žmones...
Pasaulis, kuris pasitiko šv. Pranciškų , kaip daugelis istorikų pripažįsta, jau buvo prabudimo laikotarpyje. XII-XIII a. baigėsi rūstūs laikai, taip vadinami Tamsieji amžiai. Nuo ko žmonės išsilaisvino? Pagoniška civilizacija išties buvo didinga. Ir ji padarė dar daugiau - suprato ir pripažino savo klaidą – gamtos garbinimo klaidą. Pagonys buvo išmintingesni nei pagonybė, todėl jie ir atsivertė, išsilaisvino iš prietarų pančių. Iki XIII a. dar tęsėsi atpirkimas. Palaipsniui šiame tamsiame fone pradeda ryškėti grožis dar niekada neregėtas. Gėlės ir žvaigždė įgauna pirmapradį nekaltumą. Jei prisimintume romėniškus sodus, kuriuose įžūliai stovėjo jų nuogi dievai, o žvaigždės gąsdino keisčiausiomis istorijomis. Ir štai pačioje ilgos, beveik bežvaigždės nakties pabaigoje, mažas žmogelis tyliai ir netikėtai užlipo ant kalvos. Jis iškėlė rankas, virš jo sučiulbo paukščiai, o jam už nugaros brėško diena.
Pranciškaus vardas greičiausiai buvo pravardė „prancūziukas“ dėl jo aistros prancūziškai trubadūrų poezijai. Jo tėvas Petras Bernardonė buvo klestintis Asyžiaus miesto pilietis, priklausęs audinių pirklių gildijai. Pranciškus svajojo išgarsėti savo eilėmis ar žygdarbiais mūšio lauke. Visas jo gyvenimas – impulsyvūs įžadai, kuriuos visus jis vykdė. Pranciškus beatodairiškai skubėjo pirmyn, nepaisydamas aštrių kampų, netikėtų vingių, kaip anuomet , kai bėgo paskui elgetą siauromis Asyžiaus gatvėmis. Lygybės jausmas buvo vienas iš pranciškonų brolijos kertinių akmenų. Šv. Pranciškaus didžiadvasiškumas kilo tarsi bokštas iki žvaigždžių. Jam beklaidžiojant po Asyžiaus apylinkes, kelyje atsirado raupsuotasis. Jo širdis apmirė. Bet Pranciškus nušoko nuo žirgo, puolė prie nelaimėlio ir jį apkabino.
Pasiektas lūžio taškas Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenime, kurio nesupras tie, kurių Viešpats nelaužė, idant sukurtų iš naujo. Metraščiuose daug rašoma apie senutę šv. Damijono bažnytėlę. Joje Pranciškus melsdavosi, kai sugriuvo jo svajos apie kario šlovę. Priešais nukryžiuotąjį jis čia išgirdo kvietimą atstatyti Dievo namus. Pranciškus pakluso be menkiausios dvejonės. Pašoko ir nuėjo, dar gerai nesuprasdamas ką tai reiškia. Šv. Pranciškų tuo metu užsipuolė daugelis tų, kurie ankščiau jį mylėjo ir juo žavėjosi. Bandydamas atstatyti Dievo namus, jis tik sugriovė savuosius. Žmonės nesuprato, kad jis pasikeitė. Galiausiai, palikęs tėvui drabužius, tik su ašutine išeina į šaltą pasaulį.
Visa šv. Pranciškaus filosofijos esmė – jis matė įprastus dalykus antgamtinėje šviesoje ir visiškai juos priėmė. Jis dainavo trubadūrų kalba. Idant atstatytų bažnyčią, jis tiesiog pradėjo statyti: rinko akmenis, elgetavo, prašydavo kiekvieno sutiktojo, kad sušelptų akmeniu. Jis tapo tuo paradoksaliuoju elgeta, kuris vietoj duonos prašo akmens. Per siaurus sunkaus darbo vartus jis sugrįžo į pasaulį. Viskas buvo panašu į alegoriją. Jis iš tiesų statė kažką daugiau nei akmenų sieną. Paskui energingai ėmėsi tvarkyti mažytę Angelų karalienės bažnytėlę Porciunkulėje. Vargu ar galvojo šv. Pranciškus, kad čia bus įkurtos vienuolijos. Šv. Damijano bažnyčioje kartu su šv. Klara, savo dvasine nuotaka, šv. Pranciškus įgyvendino nuostabų eksperimentą – įkūrė moterų klarisių vienuolyną. Na, o Porciunkulės bažnytėlėje jis surinko visus brolius, ir ji tapo tikrais namais daugeliui benamių. Anksti įžvelgę šv. Pranciškaus dvasinę revoliuciją buvo Bernardas, garbingas miestelėnas, ir Petras, gretimos bažnyčios dvasininkas. Šie subrendę žmonės, nusprendė sekti jauną keistuolį, kurį visi vadino bepročiu. Pasakojama, kad trys keistuoliai įsirengė kuklią buveinę netoli tos vietos, kur gyveno raupsuotieji. Tokie žmonės šokiruoja bet kuriuo laikmečiu ir vien sveiko proto jam suprasti nepakanka. Pagaliau ydingas jaunuolis nusirito į patį dugną ir kapstosi purve. Štai ką matė dauguma šv. Pranciškaus amžininkų, net ir buvusių bičiulių. Jie nelabai suprato, iš ko Pranciškus gyvena. Šv. Pranciškus buvo pasiryžęs atsisakyti visko. Jis apsikeitė drabužiais su elgeta, o diržą, prie kurio buvo tvirtinamas kapšas su pinigais, nupjovė. Susijuosė virve. Po dešimties metų šis apdaras tapo įprastu drabužiu penkiems tūkstančiams žmonių, sekantiems Pranciškų iš Asyžiaus, o po šimto metų didysis Dantė prašėsi palaidojamas tokiu drabužiu.
Šv. Pranciškus, kuris tikra trubadūrų kalba pareiškė, kad jo dama mieliausia ir kilniausia iš visų, ir jos vardas – Neturtystė. Kai šventasis savo pasekėjus vadino Dievo žonglieriais, jis turėjo kažką artimo šiai legendai. Žonglierius būdavo antraplanis. Pranciškus buvo įsitikinęs, kad reikia būti tarnu, antraplaniu, o ne pirmuoju. Šios tarnystės gelmėje jis atrado laisvę, kuri ribojasi su lengvabūdiškumu. Kai jo santykis su pasauliu taip stipriai pasikeitė, galima sakyti, kad jis kaip žonglierius atsistojo ant galvos. Apverstas pasaulis. Jis suprato, kad natūralūs dalykai mus džiugina tik tada, kai juose išvystame antgamtinę šviesą. Šv. Pranciškus apsivalė askezėje ir pamatė pasaulį naujai. Jis išvydo miestą aukštyn kojomis, kuris atrodė beginklis ir bejėgis, tačiau viskas buvo begalinio trapumo ir priklausomybės nuo Kūrėjo šviesoje. Šv. Pranciškus sakė: „Palaimintas, kuris nieko nesitiki – jis džiaugsis viskuo“. Didžio dėkingumo ir visiško priklausymo nuo Kūrėjo jausmas nėra tik tušti žodžiai, tai netgi ne jausmas, tai tikrovė, visos tikrovės pamatas. Tas, kuris žino, kad jo skolos neįmanoma apmokėti, bando ją mokėti be paliovos. Jis visą laiką stengiasi atlyginti tai, ko neįmanoma atlyginti ir viską meta į dėkojimo prarają.
Šv. Pranciškus giedojo savo giesmes klajodamas laukais, kai šlovino dangų su poeto aistra. Jis sukūrė naują folklorą. „Saulės giesmė“ kupina jaunatviško susižavėjimo ir vaikiškų prisiminimų. Ji skamba visą jo gyvenimą kaip priedainis. Kalbos apie „Gyvenimo meną“ atrodo dirbtinai, bet tiesa yra tai, kad Pranciškus savo gyvenimą pavertė tikru meno šedevru, nors apie tai net negalvojo. Jo mandagumas pasiekė kraštutinę ribą bendravime su žmonėmis, tiksliau su žmogumi. Jis nematė minios per žmones, ne tik kiekvieną mylėjo, bet ir gerbė. Savo gyvenimo paprastume šv. Pranciškus pasiliko ir prabangą – dvariškio mandagumą.
Geraširdis Asyžiaus vyskupas nerimavo dėl brolių, gyvenančių Porciunkulėje – jie neturėjo nei patogumų, valgė kas papuola, gulėjo ant grindų. Šv. Pranciškus vyskupui atsakė su jam įprasta išmintimi: „Jei mes ką nors turėtume, mums reikėtų įstatymų ir ginklų, kad tai gintume.“ Pasaulis priminė sudėtingą tinklą, suregztą iš įvairių mazgų – feodalinių, šeimyninių ir kitų. Šv. Pranciškus nusprendė, kad broliai turi būti kaip mažos žuvelės, laisvi nuo vienuolyno ir ypač nuo pasaulio, kad pasauliui nebūtų už ko juos sugriebti. Šv. Pranciškus kalbėjo su visais. Visada buvo ne tik tiesesnis, bet ir paprastesnis už pašnekovą. Jis buvo geresnis už kitus, darė žmonėms daug gero. Žmonės įžengė į Bažnyčią per naujas, žemutines duris, per draugystę išmoko tikėjimo. Tebuvo dvylika pranciškonų, kai jis juos nuvedė į Romą, kad įsteigtų Ordiną. Verta atkreipti dėmesį, kad labiausiai kardinolai abejojo, ar brolių regula ne per griežta. Kitas Ordino istorijos skyrius, kaip į jį plaukė minios žmonių. Ordinas galėjau augti daug sparčiau nei senosios vienuolijos, nes brolių nesiejo vienuolyno sienos. Net moterys, vyrai, vaikai maldavo priimti juos į Viešpaties kariauną. Jau tuo metu šv. Pranciškui kilo mintis apie trečiąjį pasauliečių ordiną, kuris leistų žmonėms dalyvauti jo misijoje, neaukojant šeimos ir įprasto kasdienio gyvenimo.
Jei mes suprantame, kad šv. Pranciškus stengėsi panašėti į Kūrėją gailestingumo keistenybėse, turime suprasti ir tai, kad šventasis jį sekė ir savęs atsižadėjimo žygdarbyje. Šv. Pranciškaus pamokymai apie nuolankumą išaugo iš įdėmaus Kalno pamokslo perskaitymo, tačiau dar įdėmiau jis mokėsi iš tylaus Jėzaus pamokslo ant kito kalno – Golgotos. Virš šv. Pranciškaus pasirodė neįsivaizuojama galia, sena, kaip senosios dienos jėga, kurią šalto proto žmonės vaizduoja kaip sparnuotą jautį ar nuostabų cherubiną – ir ji kentėjo it sužeistas paukštis. Pasak padavimo, serafimo kančia perdūrė šv. Pranciškaus širdį gailesčio kardu ir jis paniro į ekstazę, artimą agonijai. Paskui regėjimas pranyko, agonija baigėsi, tyla ir tyras La Vernos kalnų oras sugrąžino ramybę. Vienišas Pranciškus liko apgaubtas dieviškos ramybės, kuri ateina, kai kažkas įvyksta, jis pažvelgė į savo rankas ir delnuose pamatė vinių žaizdas. Veikiausiai teisus šv. Bonaventūra, teigiantis, kad šv. Pranciškus didžiuliame veidrodyje pamatė savo sielą, gebančią kentėti, jei ne kaip Dievas, tai bent kaip angelas. Ši vizija perteikia Dievo mirties slėpinį. Tai tapo šv. Pranciškaus gyvenimo išbaigimu ir galutiniu antspaudu. Po šio regėjimo jis pradėjo akti.
„Stebuklų nebūna?“ – bet šiandien tikėtinumo ribos nemažiau miglotos nei viduramžių miglos. Tikėtinų dalykų vis daugiau, mums telieka spėlioti, kokį dar stebuklą teks išvysti. Apie šv. Pranciškų iš Asyžiaus yra sukurta tiek legendų ir pasakojimų, daugybė biografinių rinkinių, bet svarbu atskirti, kas yra svarbu ir esminga šventojo gyvenime nuo to, kas tėra išsigalvojimai ir gandai. Antgamtinių įvykių šventojo gyvenime buvo kur kas daugiau, nei tų, kuriuos mes vadiname įprastais. Kai kurios istorijos panašios į pasakas, kurias veikiausiai vakarais valstiečiai pasakodavo savo vaikams. Kuo labiau šv. Pranciškus artėjo prie mirties, tuo labiau jo gyvenimas darėsi antgamtiškesnis. Tiesa, jis niekada neskyrė antgamtinio ir gamtinio pradų, jis vis tobuliau juo jungė. Jis nepasidarė svetimas pasauliui, bet tapo dar džiugesnis ir žmogiškesnis. Vis dėl to tiesa ir tai, kad jo gyvenimo ir mistikos esmė – ne šio pasaulio jėga, vedusi jį į priekį. Šv. Pranciškus gulėjo ir neregio akimis matė tik tą, kuris jį sukūrė. Galima tikėti, kad paskutinėje, nepasiekiamoje vienumoje jis veidu į veidą matė įsikūnijusį Žodį, nukryžiuotąjį Jėzų. Niekas nuo to laiko nežvelgė į pasaulį taip, kaip jis. Jo neįmanoma atkartoti. Kažkas yra pasakęs, kad buvo tik vienas krikščionis ir jis mirė ant kryžiaus. Teisingiau būtų sakyti, kad buvo tik vienas pranciškonas ir jo vardas buvo Pranciškus. Jis paliko didingą ir džiaugsmingą misiją, tačiau, kaip negali dailininkas pasekėjams palikti akių, taip negalėjo ir jis palikti to ką matė. Aplink mirštantį Pranciškų stovėjo broliai rudais abitais. Jie jį mylėjo, nors netrukus karštai ginčijosi tarpusavyje. Paukščiai pirmieji pajuto, kad tai įvyko.
Kiekviena erezija – tai pastanga susiaurinti Bažnyčią. Jei pranciškonų judėjimas būtų tapęs nauja religija, tai būtų primityvi religija. Erezijos išaukština nuotaiką prieš protą. Šv. Pranciškus niekuomet neprarado nesugriaunamo ryšio su protu. Atrodė, kad jis keliauja keisčiausiais vingiais, bet svarbiausia, visada veržėsi namo. Ne tik nuolankumas neleido jam tapti naujos erezijos pradininku, bet ir jo žmogiškumas, o humoro jausmas saugojo nuo užsisklendimo vienatvėje. Jis visada buvo pasiruošęs pripažinti savo klaidas, nes tik taip galėjo įrodyti, kad buvo teisus. Tikrieji šv. Pranciškaus sekėjai įrodė jo tiesą savo gyvenimais, paskleidę ją po visą pasaulį. Šv. Pranciškus mokėjo dovanoti ir itin vertino dėkingą dalinimąsi. Jis suvokė giliausias dėkingumo teorijos gelmes. Žinojo, kad Dievo garbinimas stovi ant tvirčiausių pamatų, kai nėra jokio pamato. Jeigu ne nuostabi Viešpaties malonė, mūsų paprasčiausiai nebūtų... Jis jautė Dievui ne tik didžiulį dėkingumą, bet ir nepanaikinamą skolą, kuri įkvepia daryti vis daugiau...