"Eime,- sakė jie,- pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą. O Viešpats nužengė pamatyti... Tai tik jų sumanymų pradžia! Nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą... ir jie metė statę miestą."(Pr 11) "Kelkis Jeruzale! Atsistok aukštumoje. Juk Dievas nutarė, kad aukšti kalnai ir amžinos uolos būtų nulyginti."(Bar 5) "Argi yra Dievui negalimų dalykų?"(Pr 18,14) Minties laisvė - Dievo dovana.
Pradžios knygoje rašoma, kad "visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius". Pasiremsiu A. Blendo komentaru. Žmonės buvo tos pačios pasaulėžiūros, tų pačių idėjų. Plytos pakeitė akmenis, buvo galima lengviau ir greičiau statyti miestus. Atrodo, vyksta geras žmonijos progresas. Bet jame atsiranda blogis, kai statomas bokštas - t.y. garbinimo objektas. Žmogus nori "sukurti" savo dievą, apibrėžti jį, koks jis turi būti. Jis pats "pasidaro" - t.y. sugalvoja jam vardą. Žmogus nebeieško pažinti Dievą, bet nusprendė sugalvoti jo charakterį, sukurti jo įvaizdį. Čia prasideda stabmeldystė. Nesvarbu, kokios buvo tada ir kokios gali būti dabar visuomenės, kuri kalba ta pačia kalba idėjos, bet jei yra statoma tik viena idėja virš visų kitų, iškeliamas vienas stabas, o ne minties laisvė, atsiranda priespauda ir žmonių pavergimas. Ateistinės ideologijos mėgsta dideles skulptūras. Kai nėra galimybės rinktis, toks kelias veda į griūtį. Dievas nenori sugriauti bokšto, žmonės visada ką nors garbins, bet problema yra ta, kad žmogus ims kovoti su Dievu, kad primes kitiems žmonėms savo "dievo" idėją. Ką gali Dievas padaryti? Tai per daug pavojinga pačiai žmonijai. Ateina laikas, kai Jis pats su savo angelais sako: "eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam". Dievas pasistengia, kad išliktų žmonių minties įvairovė - tai yra Jo dovana, tai yra Jo išgelbėjimas. Nors visada kils ideologijos, bus kuriami stabai, bet savo mintimis žmogus ieškos pasirinkimo, išliks laisvas mąstyti. Žmonės nustojo statyti ne bokštą, bet miestą. "Išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių". Humanizmas yra tame, kad žmonija neturės vienos ideologijos, nebus net vieno stabo - toks yra Dievo planas. Tik Dievo vardas bus vienas, kurio negalima "pasidaryti", nei apibrėžti, nei primesti kitam, kol jis pats jo nesuras...
Kuo panaši Babelio bokšto istorija su pranašų skelbiamu Mesijo atėjimu, kai Dievas nutaria nulyginti kalnus ir amžinas uolas. Žmogus galvoja, kad jam nėra nieko negalimo. Taip supila puikybės ir galios kalnus, civilizacijų viršūnes, kurių atrodo neįmanoma pajudinti, kurios pavirsta ideologijomis. Kiek pasaulis išgyveno tokių diktatūrų, kurios staiga buvo sulygintos su žeme ir tamsiausiuose slėniuose gyvenusiems nušvito nauja diena. Kai ateina laikas, pats Dievas nužengia. Svarbu išsaugoti Jo dovaną - minties laisvę ir savo kalbą. Kaip sako patarlė: "Kvailas žmogus trokšta ne suprasti, o tik pareikšti savo nuomonę".(Pat 18,2) Svarbu nusileisti iš galios kalnų, kol jie nesudrebėjo. Svarbu pakelti akis iš žemiausių slėnių ir patikėti. "Viešpaties vardas - tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus".(Pat 18,10)nuomonių, diskusijos (ne ginčų) mintis nebesivysto, lieka tik kartojimas. Net viduje bažnyčių, kai neturime galimybės išsakyti savo mintis, išgirsti kitą nuomonę, skurstame. Šteinzalcas rašė apie judaizmo problemas, kurios aktualios visiems. Kai išminčiai tampa knygininkais, kartoja tai, ką visi žino, kas jau išpręsta, nenori nieko naujo. Kai mokytojai tampa prižiūrėtojais, nebemoko, tik žiūri tvarkos. Kai prižiūrėtojai pasidaro grubiais ir patys tampa tvarkos griovėjai. Tada žmogus tampa nuskriaustas ir vargingas visais atžvilgiais. Minties procesas žemėja ir kalba tampa skurdi. Į ką mes galime pasiremti? Mozė ir pranašai atnešė visada naują mintį, naują paradigmą. Šiandien klausiau br. Gedimino pamokslo iš Pakūtuvėnų. Tai įkvėpė mąstyti, tikėti, dalintis.
"Tuomet Dievas tarė: padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą."(Pr 1,26) "Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats."(Apr 19,11) Žmogaus atpirkimas - pilnatvė ir naujas vardas.
"Visi laukiame, kada ateis laimė. Emocijų jūroje atsiveria kažkoks tramplynas - lekiame tarsi į dangų, į kitą pasaulį, kur nebus vargo ir rūpesčių... Tos laimės rytoj vis dar laukiu, nors niekam nepavyko jos sulaukti. Daug metų laukimo. Galiausiai supratau, kad ta laimė niekur neišėjo. Ji yra "autentiškumas" - būti savimi. Esame mokomi tarnauti Dievui įvairiais būdais, tik ne būti savimi. Laimė reikalauja dalyvauti pilnai savo gyvenime. Mylėti savo mažą ir nesvarbų gyvenimą. Visos kosmoso dalelės žino, kad turi būti tuo, kuo yra. O mums kartais tai neaišku."(Juvel Dajan)
Suprasti, kas savo esmėje esu, visai nepaprastas dalykas. Antony Bloom savo knygoje "Žmogaus pilnatvė" daro skirtumą tarp individo ir asmens. Pasidalinsiu jo mintimis. Mes visi esame kaip individai, nes atskiriame save nuo kitų pagal įvairias išorines ar vidines sąvybes. Tas atsiskyrimas yra tarsi būtume sudaužytos šukės pasaulyje.
Pradžioje žmogus buvo sukurtas pilnatvėje, be skirtumų, kaip vyras ir moteris. Paskui Dievas atskyrė vyrišką ir moterišką prigimtis, kaip du asmenis Iš ir Iša. Žmogus vis dar buvo vienybėje su Dievu ir vienas su kitu. Jis sakė - tu mano kitas aš. Ji sakė - tu mano kita aš. Buvo giluminis asmeninis ryšys, kurio mes šiandien nežinome. Šv. Metodijus pastebi, kad po atsiskyrimo nuo Dievo, Adomas sako - aš ir kita ji. Atsiranda du individai, dingo jų ryšio jėga. Tai tragiškas momentas. Jiems teks gyventi kartu, o atsiskyrimas tik augs ir niekada savaime nedings.
Asmuo (gr. hipostasis- pagrindas, centras) reiškia žmogaus būties giliausią esmę. Tai kažkas daug sudėtingiau, nei daiktų esmė. Lotyniškai "persona" - kaukė, aktorius, visai priešinga reikšmė. O kas mums yra asmuo?
Apreiškimo knygoje daug kartų kalbama apie žmogaus vardą : "bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas"(Apr 2,17). Vardas Biblijoje visada susijęs su esme, su misija, paskirtimi. Jeigu tik Dievas žino mano tikrąjį, vienintelį, unikalų vardą, tai tik iš Jo sužinosiu, tik per Jį gausiu. Galbūt todėl mūsų pastangos prasibrauti ir pažinti save yra tokios sudėtingos. Mes vis dar atskilę ir suskilę savyje. Visi nešiojamės Dievo paveikslą, bet jo nematome. Kol kas jis paslėptas iki laikų pabaigos. Nepajėgtume dabar jo sutalpinti. Apaštalas Paulius sako, kad nešiojame Dievo šviesą sudužusiuose savo induose. Žmogus sukurts pilnas, bet žemėje vyksta savirealizacijos procesas. Šiandien mums tenka ištverti atsiskyrimo ir susiskaldymo kančias. Tarp gėrio ir blogio, tarp proto ir patirties, savyje ir tarp žmonių. Individualizmo pasaulyje visi jaučiamės svetimi, nesuprantame kitų, nemylime, nepatinka kiti. Net ir Bažnyčią, kuri yra viena Kristuje, sudaro individai. Visur jaučiamas pilnatvės stygius. Bendruomenės bando apsijungti kokiu nors bendru tikslu. Šeimos bando kurtis. Tautos ieško bendrų idealų.
Dievo paveikslas nėra tik antspaudas, bet jėga, kuri mus keičia, vysto, kuria ir padaro savo Dieviškos prigimties dalimi. Pilnatvės ir giluminio ryšio cementas yra Dievas. Kaip pradžioje jis buvo žmonių pilnatvė ir ryšys, taip pabaigoje jis surinks visus pabirusius į viena, visus asmenis nuo pradžios iki pabaigos, milijardus žmonių surinks į naują vardą, į naują gyvenimo kokybę.
Judas priėjo prie Juozapo ir tarė: prašyčiau leisti pasilikti vergu vietoj jauniausiojo. Juk kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą be jo? Negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią. Juozapas nebegalėjo ilgiau susivaldyti, leidosi broliams atpažinti. Bet jis taip garsiai verkė. "Aš esu Juozapas! Ar dar gyvas mano tėvas?"( Pr 45) Skirtingi tikėjimo keliai. Dialogas tarp krikščionių ir judėjų. Tėvo skausmas - mūsų skausmas.
Tai viena įspūdingiausių istorijų Biblijoje apie Juozapo ir jo brolių susitikimą Egipte, kuri prilygsta Homero tragedijai. Teologiniu požiūriu čia atsiskleidžia du skirtingi tikėjimo keliai. Juozapas yra mylimas tėvo sūnus, jis gražus, mielas, iš prigimties geras ir protingas. Tėvas jam perdavė ne tik Dievo žodžius, bet dvasią, išmokė melstis. Jis svajoja ir sapnuoja pranašiškus sapnus. Jis apdovanotas išmintimi ir sėkme. Nežiūrint patirtų gyvenime išdavysčių, Juozapas vis tik mato visur Dievo valią. Jis teisus ir šventas. Tačiau tik Judo išpažintis atveria jo širdies duris gilesnei patirčiai, kuri prasiveržia rauda. Tiek metų teisingo gyvenimo nepaslėpė tėvo ilgesio ir skausmo dėl brolių. Nors ir kaip stengtumės save įtikinti, kad viskas gerai, kad nėra jokio konflikto, bet giliai širdyje liks neišgydyta žaizda, kol jos nepaliesime.
Šioje istorijoje Judas yra net svarbesnis. Jis siūlosi Juozapui likti vergu vietoj jauniausiojo brolio Benjamino, kuris kaltinamas vagyste. Judas išdrįsta ateiti pas Juozapą, kurio dar neatpažįsta, kaip pas valdovą ir maldauti. Jis paprastas hebrajų piemuo. Judas persako tėvo žodžius, kuriuose skamba visos šeimos tragizmas. Tėvas sako, kad turėjo tik du sūnus (mylimos žmonos Rachelės). Judas buvo ketvirtas Lėjos sūnus, tos, kuri siekė, kad ją pamiltų. Judas pripažįsta, kad ir tėvas patyrė išdavystę dėl meilės, kad jo nemyli, bet susitaiko su tuo. Jam svarbiausia, kad tėvas būtų laimingas. Jis pats jau buvo patyręs negandų gyvenime, palaidojęs du savo vaikus, todėl gali suprasti ir kitų kančias. Jis pasirįžęs aukotis. Judas išliedamas savo širdį Juozapui maldauja paties Dievo pasigailėti. Jis negali grįžti pas tėvą be brolio, nes laidavo už jį, nes tėvas numirtų iš širdgėlos.
Juozapo ir Judo susitikimas yra dvasinis, kuris paliečia abiejų būties gelmes. Judo poelgis atrodo nelogiškas ir spontaniškas. Taip nutinka, kai žmogų aplanko šviesos momentai. Tai Dievo dovana. Čia reikalinga pagalba ir palaikymas, kad tas įkvėpimas būtų realizuotas. Jei neišnaudos progos, tas langas užsivers ir niekas gyvenime nepasikeis.
Taigi Juozapo ir Judo dvasiniai keliai. Vienas eina nuo pradžios siekdamas teisumo. Kitas eina klupdamas ir kentėdamas. Teisusis ir nusidėjelis. Galbūt Juozapas primena labiau teisųjį Mesiją Jėzų, parduotą už 30 skatikų. Iš Juozapo - Efraimo giminės kilo šiaurinės tautos. Jis buvo šviesa pagonims. O Judas yra tas Izraelio likutis, kuris išgyvena tremtis ir nuopolius, kuris kaip Dovydas suklupęs randa jėgų atsitiesti. Jiems reikia vienas kito. Krikščionys yra dalis judaizmo dialogo, kuris kažkada buvo atkirstas, ir kuris turėtų kada nors sugrįžti. Kaip vieno tėvo broliai, nuolat ginčijasi dėl pirmgimystės, dėl tėvo meilės, Biblijos istorijose susitinka Jokūbas ir Ezavas, Juozapas ir Judas, taip ir mūsų dienomis vis daugiau atsiranda noro tarp judėjų ir krikščionių susitikti, susitaikyti ir pasidalinti vieni kitų tikėjimo patirtimi.
Juozapas išleisdamas brolius parsivesti tėvo prašė kelyje nesibarti, nesiginčyti ir nesikankinti. "Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirma jūsų išgelbėti gyvastį". Visame yra Dievo valia. Juk svarbiausia mūsų Tėvas. Jis nori, kad nė vienas sūnus nepražūtų. Jo skausmas yra visų skausmas. Ir kiekvieno žmogaus skausmas yra ir Tėvo skausmas. Kai nebejaučiame Tėvo skausmo, mūsų tikėjimas tampa pasyvus, kuris apsiriboja taisyklių rinkiniu. Tada reikia iš naujo ieškoti Dievo. Jokūbas mokė visus savo sūnus apie Dievą, bet ne visi jį pažino. Kodėl kartais Biblijos žodžiai nebejaudina? Dievas savo žodžių neslepia niekam, bet pačią gelmę slepia. Dėl žmogaus laisvo pasirinkimo Jis slepiasi, kad nebūtų priverstas tikėti. Todėl kartais mokomės tik žodžių. Skaitome, nagrinėjame Biblines istorijas, kaip pavyzdžius. Bet patys išgyvename nepakartojamas situacijas, kurioms paruoštų atsakymų nėra, tenka spręsti patiems. Klausti Viešpaties - tai patikėti, kad Jis gali atsakyti. Tai patikėti, kad Jis gali padėti išspręsti sudėtingiausius konfliktus. Papildysiu postą I. Roytmano mintimis apie kitokius tikėjimo kelius. Yra žmonės, kuriems skauda ir kuriems ne. Tikėjimas gali būti jautrus ir nejautrus. Galima tyrinėti skrupulingai raštus, laikytis įstatymų, pasninkų ir kitų religingumo priemonių. Arba tikėti su sudužusia širdimi, jausti pasaulio ir religijos skausmą. Tai du skirtingi tikėjimo keliai. Nors broliai pas Juozapą atėjo su skirtingais įsitikinimais, jį pažinę, viską pamiršta. Klausimas, kas kaltas, pasirodo netinkamas. Kai lieka tik skausmas ir gėda, atsiveria aukštesnė dvasinė patirtis. Jei vis dar bandome aiškintis, kas teisus, liekame visai kitoje religinėje plotmėje. Juozapo sugraudinta ir gailestinga širdis reikalinga kiekvienam ieškančiam teisumo. Ji paliečia kiečiausias brolių širdis. Tai Mesijo dvasia, kuri keičia pasaulį.
.jpg "tevas")
"Minios jį klausinėjo: Tai ką gi mums daryti?! Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija... Stiprėjant žmonių lūkesčiams... Jonas kalbėjo: ateina už mane galingesnis... Jis krikštys Šv. Dvasia ir ugnimi... Jis išvalys savo kluoną..."(Lk 3) "Jokūbas pasišaukė sūnus ir tarė jiems: Burkitės aplink, kad galėčiau pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis... klausykitės savo tėvo Izraelio."(Pr 49) Pranašiškas Jokūbo sūnų palaiminimas. Pažinti save ir kad taip nenutiktų.
Pabandysiu susieti šios dienos Adventinį tekstą su judėjų skaitomu savaitės tekstu apie Jokūbo palaiminimus sūnums. Jonas dykumoje kviečia žmones atsiversti, pasikeisti. Jis duoda patarimus įvairių profesijų žmonėms, kaip būti sąžiningais ir teisingais. Kitiems jis siūlo atiduoti atsarginius marškinius ar maisto atsargas. Bet tokiam atsivertimui gali neužtekti tik patarimo. Turbūt reikės dvasios įkvėpimo, kurį gali duoti Mesijas. Jis gali išvalyti mūsų širdžių kluonus. Ugnis duoda šviesos pažinti, kas mumyse yra gera ir toje šviesoje sudegina kas netinkama.
Jokūbo kalba sūnums, pasakyta gal prieš 3 tūkst.metų yra sudėtinga, bet aktuali ir šiandien. Pagal A. Blendo komentarus pasidalinsiu mintimis.
Jokūbas pranašauja sūnums, kas nutiks paskutinėmis dienomis, kaip ir Jonas apie Mesijo laikus. Pranašai Biblijoje yra tie, kurie perspėja, kad taip nenutiktų. Jonas kviečia minias ruošti kelią Mesijui per asmeninį atsivertimą. Jokūbas pažįsta savo vaikus ir perspėja, kaip jie turėtų toliau keliauti į ateities dienas. Kaip Dievas pažįsta geriausiai mūsų prigimties dalykus, taip ir Jokūbas, būdamas tėvas įžvelgia kiekviename sūnuje jo sąvybes ir palaimina tik jam būdingu palaiminimu. Atsiverskite Biblijos Pradžios knygos 49 skyrių. Tai nuostabus tekstas.
Rubenas pirmagimis, bet jis per daug ūmus kaip vanduo, dėl savo motinos pasielgia neprotingai, impulsyviai. Todėl negali būti vadu.
Simeonas ir Levis keršijo už seserį. Jų peiliai - smurto ginklai. Juos sieja žiaurumas ir pyktis. Todėl tėvas juos išskiria, išbarsto tarp kitų. Tėvas nėra jų blogio reikaluose.
Judą patys broliai išrinko vadovauti, kai reikėjo tartis su Juozapu. Jis tarsi jaunas liūtas, orus, atsitraukia nuo grobio - nėra jame žiaurumo, be reikalo nepuola, kai sotus - jis ramus. Tidėl jis vadovaus, kol ateis kitas valdovas - t.y. Mesijas. Jis bus palaimintas vynu ir pienu - žeme ir gyvuliais. Atsakingas gyvenimas.
Zabulonui buvo lemta kontroliuoti ne jūros laivus, bet karavanus - rinkti muitus. Jis prekeivis. Tvarkos žmogus.
Isacharas - stiprus asilas, pasirinko sėslų ir ramų gyvenimą, galbūt liūdna, bet saugu, jokio karo. Neutralumas.
Danas - pakelės angis. Jis buvo vergės sūnus, bet gavo lygias teises su kitais sūnumis. Ši gentis saugojo šiaurėje nuo priešų įsiveržimų, ne tiek jėja, kiek gudrumu. Ilgiuosi tavo išganymo, Viešpatie! - sušunka.
Gadas bus puolamas, bet duos jiems į kulnis. Jis gali laimėti paskutiniu momentu! Gali ištaisyti situaciją. Gali pasikeisti.
Ašero maistas bus gausus, gamins skanėstus. Tai grožis, skonis ir laimės jausmas, kas jį ves pirmyn.
Naftalis - į laukus paleista stirna. Graži kalba ir lyra - estetikos menas.
Benjaminas - plėšrus vilkas, maža giminė, bet su jėga, išgyvena iš kasdienių laimikių.
Galiausiai pats Juozapas pavadinamas vaisinga šaka prie šaltinio. Jis buvo taip pat gražus, bet dėl to nukentėjo. Liko tvirtas tik dėl Jokūbo Galingojo Dievo. Ryšys su tėvu padaro Juozapą labiausiai palaimintu: nuo dangaus iki žemės bedugnės (erdvėje) ir viršija palaiminimus protėvių (laike). Palaiminimais krūtų ir įsčių - maitinantis ir gimdantis naują gyvenimą. Jis provaizdis teisiojo Mesijo.
Kiek ankščiau, Jokūbas pakvietė Juozapą su jo dviem sūnumis Manasu ir Efraimu, pasisodino juos ant kelių ir taip įsūnijo. Palaimino juos sukryžiuotomis rankomis - jaunesniajam Efraimui suteikdamas pirmumą. Efraimas reiškia - Dievas davė jėgų pamiršti negandas. Mąstytojas Karlebahas aiškina šį anūkų palaiminimą, kaip atminties apvalymą. Kol esu viduryje kelio, kol vyksta gyvenimo pasikeitimai, nėra pakankamai šviesos pamatyti praeities įvykius, todėl geriau neprisiminti. Gal tai skamba keistai, bet taip yra išmintinga. Patirtos klaidos ir nesekmės gali visai sugniuždyti ir neleisti eiti pirmyn. Žmonės patyrę tremtis ir lagerius negalėjo iš karto apie tai kalbėti. Reikėjo grįžti į gyvenimą, reikėjo kuriam laikui tai pamiršti.
Bet ateina gyvenimo pilnatvės metas - Jokūbo metas, kada Dievo akivaizdoje viską reikia prisiminti. Ateina metas, kai galime viską papasakoti ne tik Dievui, bet ir savo artimiesiems. Tai šviesos ir gailestingumo metas. Mesijo laikais atsigręšime vieni į kitus.
Galiausiai Jokūbas prašo palaidoti jį su protėviais Machpelos oloje. Nors dabar jo sūnūs gyvena sočiai Egipto žemėje, bet tremties būsena gali juos apakinti. Nuo tremties ar gyvenimo sunkumo užsidaro akys ir širdys, nebematome ir nebejaučiame. Valgome, bet liekame alkani. Atmintis ir ryšys su tėvo Dvasia turi mus pažadinti ir priminti jo palaiminimus ir perspėjimus kiekvienam asmeniškus pagal mūsų būdą ir prigimtį.
Šiandien judėjai prisiminė dvi tautos tragedijas: Jeruzalės kritimą (Babilono tremtis) ir holokausto katastrofą. Kančia, kuri neturi žodžių. Rauda, kuri atveria širdį. "Žmogau, užsirašyk šią dieną Jeruzalės apgulą... dūsauk patylomis... atimsiu jų tvirtovę, jų džiugesį ir šlovę, jų akių džiaugsmą ir širdžių troškimą, jų sūnus ir dukteris... tą dieną tavo lūpos atsivers, tu būsi jiems ženklas ir jie žinos, kad aš esu Viešpats."(Ez 24) "Šaukiausi tavo vardo, Viešpatie, iš duobės gelmių. Tu girdėjai mano šauksmą ir tarei: Nebijok!"(Rd 3)
Yra dalykų, kurie netelpa žmogaus prote, kurių negalime primityviai paaiškinti, kurie yra daug giliau ir net neturi žodžių, neturi net atsakymų. Kartais bandome teisintis arba norime Dievą pateisinti. Nereikia Dievui mūsų pateisinimo. Jis pats yra teisumas. Jeremijo knygoje sakoma: nelaimės metu nieko nesakykite, dūsaukite vienas kitam. Babilono tremtis buvo pranašauta kaip Dievo bausmė, tačiau ji turėjo daug gilesnę prasmę. Jobo išbandymas taip pat atvedė jį į tikrą susitikimą su Dievu. Tačiau kaip galėtume pateisinti 6 mln holokausto aukų.
Šiandien žydai Visuotinėj Kiduš maldoje už mirusius Šlovina Viešpaties vardą. Pasauliečiai stato paminklus, o tikintys tęsia tradiciją. Jie neieško kaltų, nes tai nuvestų į dar didesnę "tremtį". Taip, girdime raudas ir priekaištus Dievui. Ne viena psalmė sako: Dieve, kodėl mane apleidai? Tokia buvo ir Jėzaus malda ant kryžiaus. Giliausias žmogiškumas atsiveria, kai širdis sudūžta. Esu suskilęs tarp dviejų minčių: ar tai Dievas, kuris leidžia vykti tokiems žiaurumams, bet tuo pačiu aš negaliu be Dievo. Sudužusi širdis prasiveržia tarsi "atominis sprogimas" su nauja tikėjimo jėga. Argi negalime pamatyti, kaip holokausto skausme gimė nauja Izraelio valstybė. Arba kaip Babilono tremtis privertė surašyti Dievo žodį ir išsaugoti tikėjimą.
Dievas visada galvoja, ką daryti, kad susigrąžinti nuklydusius toli. Kiekvienas patiriame skirtingas situacijas, nebūtinai katastrofas. Kartais nereikšmingas išorinis įvykis pažadina kažkur giliai dar rusenančią ugnelę. Juk aš nebegaliu toliau be Dievo... Būtent nepaaiškinamos situacijos paliečia giliau, nei sąmoningas bandymas įtikinti save ar kitus. Dievas mus provokuoja, kol pasiekia tą širdies tašką, sudužimo ir skausmo tašką, kur įvyksta tikrasis prisilietimas. Kada šaukiamės iš širdies gelmių - Viešpats išgirsta. Jei užsidarysim, nieko nebus. Jeigu bandysime duoti teisingą atsakymą, įkrisime į dar didesnį blogį. Jobo draugai visaip ieškojo pateisinimo jo kančioms. Melagingi mokytojai turi visus atsakymus, bet jie uždaro ir nuslopina dvasią, duoda "raminamųjų". O Dievas duoda jėgų praeiti tą vietą, tą laiką, kur nėra šviesos. Jėzus neatnešė mums dvasinio komforto. Jis kentėjo kartu. Kentėjo su kenčiančiais. Tokia yra Mesijo dvasia, kuri dega kiekvienoj sudužusioj širdy.
Pasidalinau mintimis iš šio vakaro diskusijos su Itzik Roytman grupe (žydų ir krikščionių).
.jpg "dvasia")
Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą."(Mt 5,8) "Eik, sako man širdis, ieškok jo veido!"(Ps 27) "Dievas yra dvasia."(Jn 4,24) "Sukurk man tyrą širdį, o Dieve ir atnaujink dvasią"(Ps 51) "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą."(Pr 1,27) "Tad apipjaustykite savo surambėjusias širdis ir nebebūkite daugiau kietasprandžiai".(Įst 10,16) Pamatyti Dievą savo dvasioje arba širdyje. Palyginimai mūsų laikams.
Biblija yra senovės pasakojimų ir palyginimų knyga apie tai, koks yra Dievas. Nors randame daugybę alegorijų, kurios turėtų nusakyti vieną ar kitą Dievo sąvybę, tačiau iki galo niekas negali pažinti Dievo ir Jo esmės. Visi modeliai sukuria kokį nors išorinį Jo paveikslą, bet pilnatvės neperteikia. Jėzus taip pat galvojo: "Su kuo galėtume palyginti Dievo karalystę..." Vienas įvaizdis papildomas kitu ir t.t. Saliamonas pateikė net 3000 palyginimų, kad Dievo supratimą nuleistų į žemę (taip rašoma midraše). Izaokas Ginsburgas iškelia žmogaus dvasios, kaip Dievo įvaizdžio reikšmę, ypač mūsų laikais. Juk priimti Dievą kaip karalių, kada neturime tinkamų tam pavyzdžių, arba tėvą, jei niekada nepažinojome savo tėvo, yra labai sunku. Tačiau dvasia yra arčiausiai Dievo esmės. "Žiūrėk į savo dvasią ir pamatysi Dievą". Bet tai nėra taip paprasta. Kas yra dvasia, kaip ją apčiuopti? Daugeliu atveju Biblijoje žmogaus dvasia yra siejama su širdimi. Tai kas neapčiuopiama žmoguje turi širdies įvaizdį. Psalmėse prašoma Dievo sukurti tyrą širdį ir sugrudusią dvasią. Dievo paveikslas mumyse yra dvasine prasme - tai mums duota dvasia. "Dievas yra dvasia". Taigi žmogaus dvasia yra panaši į Dievą taip, kaip mūsų dvasios jėgos yra panašios į Dievo veikimo jėgas. Dvasia yra instrumentas palaikyti ryšiui su Dievu. Nors visas pasaulis yra Dievo kūrinijos ženklai, bet žmogaus dvasia pasakoja apie Dievą daug geriau, ypatingu būdu, nes ji turi tiesioginį ryšį su savo pradiniu šaltiniu. Tuo tarpu pasaulio objektai yra savarankiški ir jie gali būti tik simboliai to, kas juos sukūrė. Mūsų vidinės dvasios pavyzdys yra artimiausias palyginimas Dievo esmei. Mūsų laikais žmonės ieško tikslumo ir gilesnio pažinimo, todėl negali pasilikti su Dievo įvaizdžiais, kurių prasmės mūsų gyvenime neberanda. Dvasia žmoguje yra sukurta nuo pradžios ir vis dar išlaiko ryšį su Dievu, nepridengtą Jo esmę ir tiesioginę prasmę. Kuo žmogus daugiau galvoja apie savo dvasią, tuo labiau jaučia ryšį su Dievu.
Dabar reikia dar kartą pažvelgti į savo dvasią - tiksliau į širdį. Ar ji panaši į Dievo širdį? Izraelitams dykumoje Dievas sakė: "Apipjaustykite savo surambėjusias širdis ir nebūkite daugiau kietasprandžiai." Kieta širdis - tai žiauri ir grubi širdis, tai gyvenimas griežtu teismu ir kaltinimais. Tai užsispyrimas ir užkietėjimas savo teisume. Priešingai, sugrudusi, minkšta širdis ateina iš gailestingumo. Tai dvasinis jautrumas. "Nedaryk nieko prievarta, nei sau, nei kitiems". Tada pamatysi Dievą. Kitu atveju - akmenį. Todėl tyraširdžiai regės Dievą. Tai ne šventieji, bet minkštos ir gailestingos širdies. Jų dvasia yra geras Dievo atvaizdo pavyzdys, tikras Dievo palyginimas.
"Tik aš Danielius, mačiau tą regėjimą. Žmonės, buvę su manimi, regėjimo nematė, nors juos apėmė didis siaubas ir jie bėgo slėptis. Palaimintas žmogus, kuris lauks ir ištvers..."(Dan 10) "Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, ir išvydau šventąjį miestą. Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojai ir klausytojai..."(Apr 21) Laikų pabaiga - tai horizontas, žmogaus galutinis atbaigimas. Su Mesijo dvasia pasitikti Mesiją.
Kaip mums skaityti fantastines laikų pabaigos pranašystes Biblijoje? Danielius šlovino "Dievą, kuris apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje, nes jame yra šviesa".(Dan 2) Jis išaiškina Babilono karaliaus sapną, kas įvyks dienų pabaigoje. "Dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta." Kitas karaliaus regėjimas buvo apie jį patį, kaip nukirstą medį. Jis ataugs iš šaknies tik tada, kai pripažins, "jog Dangus yra visavaldis. Pakėliau akis į dangų, ir man grįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį. Jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius".(Dan 3) Galiausiai, Danieliui buvo duota regėti ir užrašyti kitą tikrovę, kuri nebuvo panaši į žemišką. Taip atsiranda fantastinės būtybės. Keturi žvėrys išniro iš Jūros. Jie rijo viens kitą ir trypė žemę. Danielius sapne išvydo "Ilgaamžį", jo ugnies sostą, tūkstančius jam tarnaujančių ir tarsi žmogaus sūnų ateinantį debesimis. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta. Nors šventieji bus atiduoti į žvėries rankas, bet jų valdžia bus tam tikram laikotarpiui. Teismas sės posėdžiauti ir visų karalysčių didybė bus atiduota šventiesiems.(Dan 7)
Danieliui regėjimai kėlė siaubą, jį apėmė baimė ir puolė jis kniūbščias ant žemės. "Atsigręžiau į Viešpatį, ieškodamas atsakymo, melsdamasis ir maldaudamas pasninku. Viešpatie išgirsk! Viešpatie, atleisk! Dėl savęs paties nedelsk".(Dan 9) Danielius suprato Apreiškimą ir gavo paaiškinimą per regėjimą. Tai buvo pranašystės apie graikų ir romėnų karus, apie galutinį šventyklos sugriovimą. "Užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę, bet tuo metu bus išgelbėta tavo tauta, visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje. Daugelis bus pasimetę, ir nedorumas vis labiau plis. Bet daugelis bus išgryninti, padaryti švarūs ir išmėginti ugnyje. Palaimintas žmogus, kuris lauks ir ištvers."(Dan 12)
Danieliaus knyga buvo pagrindas Apreiškimo Jonui arba Apokalipsei. Kas yra laikų pabaiga? Galime ieškoti Apreiškimo knygoje aprašytų gyvenimo įvykių. Atrodo, jau daug pranašysčių yra išsipildę. Ar gali tos nelaimės vėl pasikartoti? Ar šitaip galime apskaičiuoti pabaigos metą? Bet ką man reiškia "dienų pabaiga"?
Žydų mąstytojas Šteinzalcas sako, kad laikų pabaiga yra tam tikras horizontas, kaip Dievo šviesa. Tai ne konkreti data ar įvykis, bet dvasine prasme žmogaus užbaigimas, galutinis atpirkimas. Tai susiję su Mesijo idėja, kuri mobilizuoja žmogų siekti atsivertimo ir šventumo.
Pranašai pranoko savo laikmetį, jie buvo Mesijo dvasios ir galėjo regėti daugiau Dievo šviesos. Jie drebėjo ir atgailavo toje šviesoje. Bandė perspėti karalius, savo tautą ir visus ateities žmones. Kai nėra tinkamų žodžių nusakyti dvasinei būsenai, reikia ieškoti tarsi tilto, kaip tą žinią nuleisti į žemę. Mes niekada nepamatysime Apreiškimo tomis akimis, kokiomis regėjo Danielius ar Jonas. Bet koks bandymas suprasti jų tekstus bus tik dalinis. Visa mūsų tikėjimo patirtis taipogi ateina iš anapus. Mes tik bandome papasakoti, kas nenusakoma pasitelkdami įvaizdžius ir palyginimus. Todėl negalime tiesiogiai suprasti aprašytų mistinių būtybių. Tačiau negalime ir paneigti tų dalykų, kurių nepajėgi yra sutalpinti mūsų vaizduotė. Būsimojo gyvenimo niekas nematė, tik Dievas. Pranašų akys buvo tarsi sapne. Tas kitas pasaulis yra saugomas tarsi geriausias vynas nuo pasaulio sukūrimo, kurio dar neragavome. Jėzus paskutinės vakarienės metu sakė: "nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje".(Mt 26,29)
Biblijoje pasirodantys mistiniai dalykai ar būtybės tik primena, kad yra tai, kas už mūsų pasaulio ribų, už mūsų sąmonės. Laikų pabaiga yra nematoma, nepasiekiama ir nenusakoma. Jei kas ir pažvelgtų, nebūtų su kuo palyginti. Mesijas ateis, kai nesitikėsime. Net negalime spėlioti. Tai toks spontaniškumo ir netikėtumo pojūtis, kuris kartais mus aplanko. Paskutiniu metu yra daug kalbama apie Mesiją, ypač judėjų tarpe. Tai mus tobulina, ugdo dvasios jautrumą, kad paragautume truputį Dangaus skonio. Kad pabandytume pažiūrėti Mesijo akimis, gyventi Mesijo dvasia. Gal sapne ar tikėjimo vaizduotėje pamatysime savo kelią į atbaigimą.