"Mažylių ir kūdikių lūpomis sukūrei sau šlovę..."(Ps.8,3) "Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją..."(Mk.10,15) "Dovydas šoko iš visų jėgų Viešpaties akivaizdoje, apsijuosęs lininiu efodu."(2Sam.6,14) Sugrįžimas į vaikystę.
Pasaulis ieško išminties ir pažinimo, bet galiausiai viskas sukasi aplink vaikus. Tai būsimoji karta, kuri mums rūpi. Mūsų kultūros dalis yra vaikų mokymas. Ir kol turime ryšį su vaikais, kol mūsų gyvenimas sukasi aplink juos, mes patys nesenstame ir jaučiamės laimingesni, esame apvalomi nuo suaugusiųjų "gudrumo" (Rab Kuk). Mažas žmogus pirmiausia priima pasaulį tokį, koks jis yra, be komentarų. Tik vėliau mes pradedame vaikams aiškinti, ką tai reiškia. Toks originalus pasaulio pažinimas yra širdies lygis. Vaikui yra atvira pasąmonė, jis gyvena svajonėmis ir idealais. Tą vaikystę reikia saugoti, kaip švarią dvasios prigimtį. Vaikas prisiliečia prie pasaulio be žodžių, per emocijas. Toks emocinis švarumas leidžia sugrįžti į vaikystę ir bent kartais turėti vaiko žvilgsnį. Svajonės mums duoda jėgų eiti pirmyn, bet vis tik didžiąją laiko dalį mes gyvename suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau dvasinis gyvenimas yra statomas ant šios vaikystės patirties.
Juk pirmiausia mes girdime Biblines istorijas, kaip pasakas. Kaip sako R. Kuk, Tora yra sena pasaka vaikams. Ir tai nuostabu! Kad mūsų vaikystės pasakos gali mus lydėti visą gyvenimą ir būti vartai į tikėjimo pasaulį, į Dievo karalystę. Pasakos ar palyginimai yra reikalingi perduoti dvasinius dalykus. Daugelį amžių žmonės net nekėlė tokių klausimų apie Biblijos įvykių tikrumą, jie tikėjo vaikišku tikėjimu, taip kaip tikima pasakų pamokomąja galia. Tik suaugę darome interpretacijas. Suaugę mes atskiriame, kas yra pasaka ir kokia jos prasmė. Tačiau, per anksti atmetę visus pasakojimus, galime likti be nieko... nieko nesupratę. Net mokiniai, vaikščiodami kartu su Jėzumi, daug kartų liko nepažinę palyginimų prasmės. Ne taip svarbu yra pats pasakojimo tikrumas, bet tai kaip jis paliečia mane, mano širdį. Todėl galime nešiotis Biblinius pasakojimus kaip vaikai, kol atsiskleis jų prasmė vienu ar kitu gyvenimo momentu. Juk ne visos pasakos susišaukia su mūsų mintimis, bet tos kurios mums kalba. Kaip naratyvas, kuriame randu save ir randu Pasakotoją.
Galbūt, mūsų epocha yra tų suaugusių žmonių, kurie vadovaujamės protu ir taip sunku yra mums tikėti kažkuo, kas yra toliau už pasakojimo istorijos. Bet Jėzus sako, kad tik vaikas gali įeiti į Dievo karalystę. Toks yra tikėjimo taškas, kaip ta vaikystės būsena, per kurią praėjęs, patikėjęs Dievu, kaip pasaka, galiu keliauti toliau ir bandyti suprasti Dievo karalystės paslaptis.
Apaštalas Paulius, pasiūlęs tobulesnį "meilės" kelią, sako, kad ankščiau mąstė kaip vaikas, o dabar atėjo metas suaugti. Dievas mus taip pat augina ir nori mūsų gilesnio pažinimo ir tobulesnio kelio. Bet nori, kad nepamirštume vaikystės.
Kiekvieną rytą, pradedant malda, mes esame vaikais. Paprastai ir nuoširdžiai prašome Dievo palaiminti dieną. Mokėti prašyti yra nusižeminusios, pasitikinčios ir tyros širdies veiksmas. Dykumoje izraelitai Mozei sakė: kas mums duos duonos? Mokiniai Jėzaus klausė: kas pamaitins minią žmonių? Dievas nori, kad mes būtume kartais maži ir prašytume. Toks yra asmeninės maldos bruožas - mokėti prašyti. Kitu atveju, religija lieka tik filosofija. Prašyti - tai kalbėtis su Dievu. Patikėti, kad Jis gali išgirsti ir gali duoti, to ko mums reikia. Suaugę žmonės linkę viską kontroliuoti, bet Dievas nori ir iš to mus išlaisvinti. Karalius Dovydas nesigėdija šokti Viešpaties akivaizdoje, gabenant Sandoros skrynią. Vaikas yra laisvas nuo aplinkinių nuomonės ir pilnas džiaugsmo, nuostabos, atvirumo. Per didelis rimtumas kartais nuveda žmogų į depresiją.
Žinoma, mes negalime visada būti vaikais arba vaikiški... Suaugę turime prisiimti daug atsakomybių. Tačiau neprarasti šios vaikystės dvasios Dievo akivaizdoje yra kelias į Jo karalystę. Dievas nuolat mums duoda įvairias aplinkybes, kur esame išbandomi. Bet per tai Jis ugdo vis didesnį mūsų prisirišimą, kaip vaiko prie Tėvo, augina vis didesnį pasitikėjimą Juo, nežiūrint visų gyvenimo aplinkybių. Tai ir yra tikėjimas. Todėl žmogus turi būti kartu ir vaikas ir suaugęs. Kaip ir daug kitų prieštaringų dalykų sutelpa gyvenime, taip ir šios sąvybės duoda jo pilnatvę.
"Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą..."(Iz 42) Mesijo dvasia - švelnumas ir gailestingumas.
Ankstesniame poste rašiau apie Mesijo dvasios apsireiškimus judaizme. Kai kurių hasidų judėjimas paskutiniais laikais yra stipriai priartėjęs prie krikščionybės būtent dėl Mesijo dvasios išgyvenimo. Jiems nebėra taip svarbu, ar buvo atėjęs Mesijas, ar dabar yra vienas iš jų mokytojų, bet svarbiau yra gyventi Mesijo dvasioje - su Dievu, kuris yra pirmiau gailestingumas, o tik paskui teisingumas. Svarbiau yra praktikuoti meilės darbus, nei laikytis įstatymo. Tai naujas dvasios žingsnis iš baimės nenusidėti į troškimą daryti gera.
Izaijo pranašystė mums kalba apie Dievo tarną - Mesiją, kuriame atpažystame Jėzų. Skaitydami Evangelijas mes randame įvairias Jėzaus žmogiškas sąvybes, bet pagal šią pranašystę - švelnumas ir gailestingumas yra tas Dievo veidas, kuris atsiskleidžia per Mesiją.
Ankščiau Dievo karalystė buvo imama jėga, jei tai palygintume su Pažado žemės užkariavimu Senojo Testamento laikais. Visos alegorijos yra kovos su blogiu karai. Dabar yra Mesijo laikai, kada tik Dievo meilė gali pakeisti pasaulį.
Jeigu pažiūrėtume į Biblijos istorijas, pamatytume, kaip Dievas ruošė žmones Mesijo atėjimui. Iki Nojaus žmonės buvo stiprūs ir galingi, bet pasidavę gyvuliškiems instinktams (taip komentuoja žydų literatūra). Todėl Dievas gailėjosi sukūręs žmogų, bet nesunaikino visai, o ieškojo būdų, kaip jį pataisyti. Abraomas tampa pirmuoju "teisiuoju", Dievo bičiuliu, kuris grįžta į santykį su Dievu ir į Jo panašumą. Būtent dėl gailestingumo (užtardamas Lotą Sodomoje) Abraomas jau yra kitoks žmogus nei Nojus, kuris džiaugėsi tik pats buvęs išgelbėtas. Todėl Abraomą galime vadinti jau pirmuoju Mesijo atvaizdu. Nuo Abraomo yra skaičiuojama 3 kartus po 14 kartų iki Mesijo - Jėzaus (Mt 1). Visi kiti Bibliniai personažai tik papildo Mesijo bruožus ir kiekvieną kartą pakelia žmogų arčiau Dievo ir arčiau jo panašumo. Mūsų dienomis suprantamas gailestingumas taip pat turi savo evoliuciją, neatsirado staiga. Jėzus yra Dievo sūnus ( hebr. Ben- sūnus), kuris padaro Dievą Tėvu. Kaip gimus Izaokui, Abraomas tampa tautų tėvu, kaip sūnus yra Tėvo pratęsimas, atvaizdas, paveldėtojas, taip per sūnų gimsta nauja karta, nauja žmogaus kokybė. Per Jėzų- Mesiją visa žmonija yra pakeliama į naują lygį, per Jėzų galime Dievą vadinti savo Tėvu ir tampame Jo karalystės paveldėtojais. Per Jėzų į žemę ateina Mesijo dvasia. Dievas dar kartą pasigailėjo žmogaus. Mums reikia tik priimti Jo gailestingumą ir juo gyventi.
Pasakojama, kad Šventyklą saugojo levitai, kaip jėga, bet pačioj Šventykloj Dievas reiškėsi, kaip "anak" - "prašau" ( malda), kad pasigailėtų kiekvieno, kuris kreipėsi. Kai visi vartai būna uždaryti, lieka tik "ašarų" vartai atviri, kurie atidaro ir visus kitus vartus. Kartais sugrįžimas pas Dievą būna sudėtingas. Tačiau tik švelnumas gali suminkštinti žmogaus širdį, o taip pat ir Dievo teismą. Mesijas ateina su didele meile, kad nepalaužtų ir taip palūžusio žmogaus, taip ir mes turime ieškoti tokio gyvenimo ir tikėjimo būdo, kuris neturėtų prievartos ar jėgos elementų. Sakoma: neik su jėga ir būsi Mesijo dvasioje. Bandymas kitą įtikinti protu dažnai neduoda rezultatų. Geriau parodyti, kaip yra gražu, kuo tikiu. "Jo balso negirdėti gatvėje". Mūsų ginčai ar kaltinimai, kada atsiskiriame vieni nuo kitų nebeveda Mesijo keliu. Gaila, kai pagalvoji, kaip mes krikščionys, kurie atpažinome Mesiją jau prieš 2000 metų, kiek amžių veikėme visai kita dvasia, naudojant prievartą, bauginimus, kaltinimus ir atsiskirdami nuo kitų, kaip vieninteliai teisieji. O Mesijo keliu ėjo ne vienas pasaulio teisuolis (kaip Gandis), kurie siekė teisingumo tuo švelniu būdu.
Mesijo dvasia yra reikalinga ir mums patiems žvelgiant į save. Nepailsti ir nepasiduoti nevilčiai. Išlaikyti vidinę ramybę. Ir tikėti kaip Abraomas, kad tai, kas neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui. Kad Mesijo dvasios atnaujintas pasaulis kada nors ateis: "ganysis vilkas drauge su ėriuku, nebebus užgavimo nei sunaikinimo ir Dievas atsilieps pirmiau, negu jie šauksis, išklausys dar jiems tebekalbant."(Iz 65).
.jpg "zeme")
"Viešpats tarė Abraomui: Eik iš savo gimtojo krašto, į kraštą, kurį tau parodysiu". (Pr 12,1) "Atimsiu jus iš tautų, surinksiu iš visų kraštų ir parvesiu į jūsų žemę."(Ez 36) "Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais"(Apr 20,3) Pažado žemė - Dievo dovana, susitikimo vieta.
Abraomas pradeda visų mūsų tikėjimo kelionę. Todėl mes galime rasti gerų patarimų, kaip ir mums keliauti. Jis girdi Dievo balsą (galbūt savyje): "Išeik!" Abraomas turėjo pasukti į kitą pusę, nei buvo jo tėvo namai, eiti prieš visą savo aplinką, t.y.nepaisyti aplinkinių (jis gyveno pagoniškame pasaulyje) ir pasirinkti tikėti kitokiu Dievu. Abraomo išėjimas nėra tik gyvenamos vietos pakeitimas, tai savęs ir savo gyvenimo pasukimas kita kryptimi. Abraomas nežino tiksliai, kur eina. Jis vadovaujasi nuojauta ir tiki, kad tas vidinis balsas, Dievo balsas, nuves kur reikia. Tikėjimo kelyje yra sunkiausia atsiplėšti nuo savo įprastos aplinkos, savo įpročių, aplinkinių kritikos ar net pajuokos. Abraomas ilgai nelaukia ir išeina tą pačią dieną. Svarbu yra nepraleisti momento, kai ateina vidinis paraginimas kažkur pajudėti, nes rytoj gali būti per vėlu, dažnai aplinkybės būna duotos tik šiai dienai. Judesys ( hebr. shiflut- nusižeminimas)- tai tas pats žodis, kai Dovydas šoko priešais Viešpaties sandoros skrynią, nepaisydamas aplinkinių pajuokos. Priešingybė šiam žodžiui yra puikybė (hebr. gaava- nesugebėjimas judėti, keisti pozicijos). Jėzus nuolat keliavo po kraštą mokydamas ir gydydamas. Mesijas yra nuolat ryšyje su žeme. Žemė ir žmogus - tai tarsi kūnas ir dvasia, harmonija ir vienovė.
Iš kitos pusės, ką gi Dievas nori parodyti Abraomui. Jis tarsi kviečia savo bičiulį į ypatingą asmeninę vietą, į brangiausią vietą žemėje, kurią išsirinko, kad paskui ją padovanotų. Ta vieta primena Edeno sodą, kurį pats Viešpats įkūrė ir nori vėl dovanoti žmogui. Taigi, Abraomas pradeda kelionę atgal į Edeną, į Dievo Artumą. Perkeltine prasme, kiekvienas žmogus, išgirdęs Dievo kvietimą pasikeisti, pradeda tikėjimo kelionę, nors nežino tiksliai kur einąs.
Judaizmas, kurio pagrindas Senojo Testamento knygos, yra paremtas realiais gyvenimiškais vaizdiniais, kaip alegorijomis ar palyginimais, kad būtų galima papasakoti apie nematomus dvasinius dalykus. Taigi, už to kas regima, yra gilesnė prasmė to kas neregima.
Nors Pažado žemė Izraeliui yra ir konkreti žemė gyventi ir kaip stebuklas vėl atkurta Izraelio valstybė, tačiau jos dovanojimas iš Dievo, suteikia šiai žemei dar gilesnę prasmę. Tai šventa žemė į kurią pakviečia pats Dievas. Šia prasme, tikėjimas yra Dievo dovana.
Dalis žydų yra likę išeivijoje ir toliau praktikuoja judaizmą dvasiniu būdu. Tačiau susigrąžinimas Žemės jiems reiškia kaip Dievo įsikūnijimą - kur galima paskirti pasimatymą su Dievu Jo brangiausioj vietoj, tarsi fiziškai prisiliesti (kaip prie Raudų sienos). Čia susitinka Dievas ir žmogus. Čia žmogus gali išreikšti ir fiziškai savo tikėjimą, gali švęsti šventes, garbinti Dievą ir gyventi Dievo akivaizdoje. Apie tokį Dievo tautos sugrįžimą į Sioną rašė ST pranašai. Ir kitos tautos ateis pasižiūrėti ir taip pat garbins Dievą.
Dėl tos pačios priežasties Dievas pasirinko šią žemę savo sūnaus Jėzaus Kristaus - Mesijo gimtine. Dievo tarnas, kaip buvo vadinamas Izraelis, taip ir Jo Mesijas apsireiškė fiziniu būdu Izraelio žemėje. Todėl ir krikščionys keliauja ten kaip į brangią susitikimo su Dievu vietą. Kartais dvasinis tikėjimo dalykų išgyvenimas tampa atitrūkusiu nuo gyvenimo ir realybės. Bet žemė duoda net tikėjimui šaknis. Pats Dievas, norėdamas būti arti žmogaus, ateina į žemę, ateina kaip žmogus. Nenuostabu, kad lieka gili patirtis iš kelionės po Šventąją Žemę, tarsi būtume pabuvoję kitame pasaulyje, Dievo pasaulyje. Tokia yra ir Abraomo kelio pradžia, kai jis gauna nuostabiausius pažadus ir palaiminimus iš Dievo.
Tačiau Jo kelionė tęsiasi ne taip jau pakylėtai. Ateina badas ir tenka keliauti į Egiptą. O ten Abraomas neišlaiko išbandymo, meluoja faraonui, kad Sara jo sesuo... Abraomas patenka į pasaulio pinkles ir klumpa. Galiausiai vėl keliasi ir grįžta į Pažado žemę su dideliu turtu. Kitas išmėginimas jo laukė dėl Loto Sodomoje. Čia jis pasirodo supratęs, kas yra gailestingumas, nes pats buvo patyręs tai iš Dievo Egipte.
Visas gyvenimas yra kelionė į Pažado žemę, į galutinį susitikimą su Dievu. Bet Dievas kelionėje mūsų vienų nepalieka. Kartais atrodo, kad esame blaškomi atsitiktinumų. Tik po kiek laiko suprantame, kad jie kažką reiškė. Visi mūsų gyvenimo įvykiai, išbandymai, sutikti žmonės yra Dievo mums duotos aplinkybės, kaip tie Abraomo svečiai, kurios skirtos mūsų dvasios pataisymui. Žmogus yra stipriai nutolęs nuo Dievo paveikslo, bet visada turi galimybę sugrįžti. Kartais reikia sugrįžti į dulkes (nusižeminti, esu niekas iš savęs), kad mus paliestų dar kartą Kūrėjo rankos (kai žmogus buvo sukurtas iš žemės dulkių). Kaip grūdas į žemę kritęs turi apmirti, kad duotų vaisių, taip žmogus turi patirti įvairias žemės stichijas, kaip gyvenimo patirtis, kad duotų gerumo vaisių.
.jpg "malda")
"Viešpats matė ir jam nepatiko, kad nėbėra teisingumo. Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo. Tada jam padėjo jo paties ranka, jį parėmė jo paties teisumas" (Iz 59). "Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrivė mūsų skausmus... per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį"(Iz 53). "Amžina meile tavęs pagailėjau - sako Viešpats, tavo Atpirkėjas"(Iz 54). Advokatas ir užtarėjas kaip Danguje taip ir žemėje.
Yra tokia tradicija judaizme, kaip savo "dvasios išpirkimas" (hebr. pidiom nefesh). Žmogus susimoka "teisiąjam" ( mokytojui, nes dabar žydai neturi kunigų, nei levitų), kad jis užtartų žmogų pas Dievą kaip advokatas ir melstųsi už jo dvasią. Galbūt tai primena ir mūsų maldos formą, kai užperkame Mišias ar prašome už mus pasimelsti. Šiek tiek pasigilinus, iš kur ateina ši tradicija, pasidaro aišku ir suprantama. Mes kalbamės įvairiais būdais tiesiogiai su Dievu ir malda yra mūsų tikėjimo pagrindas. Bet ar visada žinome kaip tinkamai kalbėti, kai yra sudėtinga situacija? Ar visada turime jėgų melstis? Tokio "išpirkimo" esmė yra susitikimas su "teisiuoju" (taip vainamu tikėjimo žinovu ar mokytoju), kuris pažįsta Dangaus sferas, pažįsta labiau Dievą ir gali teisingiau išreikšti žmogaus prašymą bei sušvelnintų Dievo teismą. Nors mums skamba griežtai - " Dievo teismas", bet mes visai palankiai žiūrime į mūsų valstybių teismus. Ar žemėje mes galėtume normaliai gyventi, jei neegzistuotų teismai? Tai gal ir Dievo teismas turėtų būti kažkas reikalingo? Didelė dalis Senojo Testamento kalba apie Dievo Įstatymus. Pradžios knygoje yra parašyta, kad Dievas baudžia iki trečios kartos ir laimina iki tūkstantosios kartos. Tai reiškia, kad žmogus gali matyti savo klaidų pasekmes (kaip bausmę) visą savo gyvenimą (3 kartas), o tai matydamas, turi galimybę pasikeisti. Patriarchalinėj senovės visuomenėj buvę žmonių teismai turėjo įtakos ir Mozės surašytam Įstatymui bei Dievo įvaizdžiui. Teisingai jį suprasti reikia žinoti ir kontekstą. Žmogaus sąmoningumas, taip pat ir teisingumo supratimas evoliucionavo. Jeigu buvo sakoma: "akis už akį, vergas už vergą..." Tai buvo nuosavybės klausimas ir šeimininkas atsakydavo už kaltę savo turtu, bet ne pats. ST pranašai jau skelbė, kad nebereikės vaikams atsakyti už tėvų kaltes (nebebus sakoma: tėvai valgė rūgščias vynuoges ir vaikams atšipo dantys). Žmogus kviečiamas prisiimti savo atsakomybę ir siekti savo širdies perkeitimo. Biblijone taip pat keičiasi Dievo teismo svarstyklės iš teisingumo į gailestingumo pusę. Dievas nuolat drąsina žmogų: "Nebijok!" Nors Dievo teismas yra neišvengiamas, bet nebereikia bijoti, Dievas turi kitą sprendimą. Dievas - ne žmogus, jo mintys- ne žmogaus mintys ir jo teismo negalime lyginti su žmonių teismais. Jo tikslas yra ne nuteisti ir nubausti, bet leisti žmogui susiprasti ir pasikeisti. Jis pats mums atsiunčia savo Advokatą - savo Sūnų Jėzų. Savo paties ranka mus gelbėja. Jei Dievas yra teisėjas, Sūnus - advokatas, kas gi mus kaltina? Šėtonas yra "brolių kaltintojas, skundęs juos Dievui dieną ir naktį"(Apr.12,10). Toks yra vaizdingas aprašymas apie Dievo teismą ir visas dangaus galybes. Todėl žydai žiūri į advokatavimą labai praktiškai. Gyvenimiški pavyzdžiai padeda suprasti ir Dangaus dalykus. Kas gali padėti išspręsti mano bylą, kai patiriu kaltinimą (dvasioje), jei ne tas kuris pažįsta Dievo teismą- gailestingą teismą. Kas šiandien Jėzaus vardu atneša mums išvadavimą iš nuodėmių ir kaltės jausmo? Žydai turi savo "teisiuosius", o mes krikščionys, irgi ieškome Dievo žmonių, kurie dar čia žemėje padėtų mums spręsti dvasines bylas. Juk taip dažnai galvojame, kad mūsų nelaimės yra Dievo bausmė ir pasiliekame nuteisti iki gyvos galvos šiame kaltinime. Tada būtų geriau pasirodyti prieš Dievą su advokatu. Galbūt yra situacijos, kurių nepakeisime. Dievo gailestingumas nėra teisingumo atmetimas, bet teismo sušvelninimas. Išbandymai gali tęstis, bet atrandu jėgų gyventi tame. Turiu klausti, ką Dievas nori tuo man pasakyti ar ko išmokyti, bet ne kodėl taip vyksta. Mūsų pagalba ir advokatas gali būti ir artimiausias draugas, kuris neuždės kaltinimo naštos, bet padės atsikelti. Užtarimo malda gali būti ir kreipiantis į šventuosius, jie tikrai yra arčiau Dievo, todėl su tikėjimu sulaukiame Dievo malonės. Kadangi Kristus prisiėmė visas kaltes už visus nusidėjelius, todėl bet koks teismas jau yra laimėtas.
Vienas rabinas kalbėjo, kad atėjus nusidėjeliui pas jį užtarimo maldos, pirmiausia jis daro atgailą pats, randa tą kaltę savyje ir permaldauja Dievą. Tokiu būdu mes tampame advokatais, kaip Kristus - ne teisdami ar kaltindami, bet kartu išgyvendami su kitu žmogum jo išbandyme. Mūsų maldos apima visą tautą ir pakelia visus, lygiai taip pat, kaip mūsų kaltės pažemina visus. Panašiai ir Bažnyčia, kuri išgyvena kaip Kristaus kūnas, kaip šeima, jaučia ir atjaučia savo narius, kai yra arti žmogaus. Bet kaip gi sulauksime sprendimo ar pasikeitimo, jei slėpsimes savo suspaudime. Mums užtenka ateiti į Dievo akivaizdą ir prisipažinti. "Aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane! Nors mano siela pilna kartėlio, tau priklauso mano gyvenimo dvasia, tu davei man sveikatą ir gyvybę, todėl mano kartėlis pavirto ramybe... Viešpačiui patiko mus išgelbėti. "(Iz 38)
"Abromas išėjo, kaip Viešpats jam buvo liepęs, ir Lotas ėjo drauge su juo... Viešpats sudarė sandorą su Abromu: tavo palikuonims duosiu šį kraštą... mano Sandora bus jūsų kūne...Dievas išbandė Abraomą... visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui."(Pr 12-22). Abraomas atveria kelią Lotui ir visoms tautoms. Tikėjimas ir realybė. Pasirinkimas ir Sandora.
Dar kartą pakeliaukime su Abraomu, kad suprastume tikėjimo kelią. Kokiu būdu Abraomas išgirdo paraginimą eiti? Neparašyta, kad tai buvo koks akivaizdus ženklas ar apreiškimas. Greičiau tai buvo vidinis balsas, tylus kaip Mesijo balsas, ateinantis iš apačios, iš žmogaus dvasios gelmės. Abraomui reikėjo pasitraukti iš pasaulio triukšmo, pabūti tik su Dievu. Jam nebebuvo svarbu, ką žmonės apie jį galvoja, bet svarbiau buvo, ką Dievas galvoja. Jis atsistojo į Dievo akivaizdą ir patyrė jo apreiškimą. Dievas negali su manim kalbėti, kai esu prisirišęs prie pasaulio reikalų. Turiu išeiti iš to, ką laikau savo gyvenimu (pinigus, maistą, darbą...) ir gauti kitą gyvenimo prasmę. Man reikia daugiau šviesos, kad atskirčiau, kas yra tiesa, ir kas yra pusiau tiesa. Net tai, ką galvoju apie savo tikėjimą, gali būti pusiau tiesa. Turiu atsitraukti ir pamatyti... savo gyvenimą (kaip žemę) iš naujo, iš Dievo perspektyvos. Tam yra ilgas kelias, bet vertas pastangų.
Žmogus išsiskiria iš kitų kūrinių sugebėjimu ne tik atskirti, kas yra gera, o kas bloga, bet ir gebėjimu pasirinkti (Nahum Rabinovič). Kūrėjas kuria su pilna laisve ir duoda žmogui savo laisvės ir kūrybos dvasią kaip savo panašumą. Dievas atiduoda į žmogaus rankas savo kūriniją pasitikėdamas žmogumi, kad jis vis tik pasirinks teisingai valdyti. Pasaulis sukurtas Dievo išmintimi. Žmogus yra pajėgus pažinti kūrinijos paslaptis. Kita išmintis yra daryti pasirinkimus. Žmogus, kaip dvasinė būtybė, gali įsivaizduoti, koks turėtų būti pasaulis, ir jį kurti. Jei žmogus pažįsta, bet nieko nedaro, nerealizuoja savo svajonių, nedaro pasirinkimų, jis pasmerkia save nebuvimui ir Dievo paveikslas negali pasireikšti per jį pasaulyje. Ta jėga rinktis, būtent laisvai rinktis iš tokių pat dalykų (kaip mums atrodo išoriškai), be prievartos ar išskaičiavimo yra panašumas į Dievą. Ar mes tikrai pasirinksime tai kas gera? Ne visada galime žinoti, nes dažniausiai tam nėra akivaizdžių argumentų ar kriterijų. Bet matome pavyzdžius, kai tikėjimo žmonės turėjo jėgų pasirinkti priešingai, nei didžioji dalis žmonių rinkosi (pvz persekioti žydus ar juos slėpti, būti už komunizmą ar prieš). Kaip Abraomas aš galiu klausyti tik vidinio balso ir pasitikėti Dievu, kad jis parodys kad tai tiesa, parodys tolimesnį kelią. Koks buvo didis Dievo tikėjimas žmogumi, kad jis rinksis tai, kas gera. Nors ne kartą Dievui teko nusivilti, bet jis neatšaukė savo pasitikėjimo. Todėl ir žmogus ieško tikėjimo Dievu. Kartais situacijos būna sudėtingos ir nėra logikos kokiam tai pasirinkimui. Kodėl Abraomui atrodė, kad reikia palikti tą žemę, kur jis turėjo duonos ir visą gerbūvį. O štai atėjus į Kanaaną, jį ištinka badas. Kokia prasmė mums rinktis tikėjimą, kai atrodo, jog visi žmonės sukamės tame pačiame gyvenime, kaip labirinte (Štenzalc). Skirtumas tame, kad be tikėjimo žmogus gyvena kaip chaose, sukasi kasdienybėje ir nemato išeities, kartais ir prasmės - apima tragizmo jausmas. Tikėdamas Kūrėju žmogus, kaip vaikas žaisdamas labirinte, vis tik žino, kad jei neras kelio, yra šio labirinto Šeiminkas ir išves. Visi susiduriame su tais pačiais gyvenimo išbandymais, visi galime klysti, bet kai kurie renkamės ieškoti viso šio labirinto tikslo, savo išėjimo kelio. Kiekvienam žmogui yra skirta tam tikra misija (hebr. shlihut). Jei negirdžiu Dievo balso: kur tu? Galiu pats klausti: ką turiu daryti? Norėtume gauti konkrečias instrukcijas tikėjimo kelionei, bet Abraomui Dievas sako: eik, aš tau parodysiu. Kartais pasirinkę vieną ar kitą gyvenimo kelią, darydami sprendimus, nežinome, o gal einame ne ta kryptimi? Čia lieka tikėti: Dievas pakoreguos, išves, "parodys žemę". Gyvendami savo aplinkoje, savo įpročiuose sunkiai galime įsivaizduoti kokius nors pasikeitimus. Dažniausiai bijome keistis ir kitiems neleidžiame. Išėjimo kelias yra ir savęs atradimo kelias. Tai savo gyvenimo misijos priėmimas, ne primesto iš aplinkos gyvenimo, bet laisvai pasirinkto kelio.
Išeiti iš Harano - tai yra išeiti iš pykčio (hebr. haron-af), kaip iš Dievo pykčio ant pasaulio, taip iš savo pykčio ant savęs (Itzik Roytman). Žemė (hebr. erec) reiškia džiaugsmą ir ramybę. Galbūt, išėjimas reiškia surasti savo žemę, kur mano vieta pasaulyje, kur rasčiau vidinę ramybę. Erec - turi kitą prasmę - bėgti. Su pasitikėjimu ir ramybėje galiu bėgti dvasinį bėgimą (ap. Paulius), kai žemė nebedreba (nėra pykčio ir baimės).
Su Abraomu prasideda naujas žmonijos kelias link Dievo, sandora su žmogumi sudaroma per žemę ir kūną. Abraomo tikėjimas nelieka tik fantazija ar svajonė apie kitokį pasaulį. Tikėjimas nėra ir proto vaisius. Jei padėčiau tikėjimą tik ant proto, ateitų kitas žmogus su argumentais ir sugriautų mano tikėjimą. Abraomo ryšys su Dievu pirmiausia buvo be žodžių. Tai nerašyta Tora, kuri leidžia pažinti Dievo veikimą gyvenime, išbandymuose ir pasirinkimuose. Dievas pasiima iš Abraomo, atrodo, viską, tarsi ištuštintų kaip indą. Tada pripildo savo šviesos, kad pamatytume tą patį pasaulį, tik iš kito lygio. Kiekvienas išbandymas žmogų pakelia arčiau Dievo. Palaiminimą gavo ne tik Abraomas, bet per jį visos tautos. Vieno žmogaus tikėjimas gali atverti vartus daugeliui. Juk kartu į pažado žemę atėjo ir Lotas. Mes nežinome, kas su mumis keliauja kartu. Nežinome ir ką Dievas gali atsiųsti į svečius...
Abraomas "pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus... jis atbėgo nuo palapinės jų pasitikti...paliepė Sarai: iškepk plokštainių, o pats patarnavo jiems valgant".(Pr 18) "Į vestuves buvo pakviestas Jėzus ir mokiniai."(Jn 2) "Jis Mato namuose sėdosi prie stalo".(Mt 9,9) "Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais".(Mt 26,18) "Užstalė" judaizmo ir krikščionybės centre. Gal jau galime sėsti prie vieno stalo?
Skaitome toliau Abraomo istoriją. Bet norėčiau pasidalinti savo paskutinių mėnesių patirtimi. Kaip matote, rašau pamąstymus daugiau apie Senojo Testamento tekstus su judaizmo mąstytojų komentarais. Keliaudama po Izraelį visada norėjau sužinoti daugiau apie judaizmą ne iš knygų, bet iš gyvų žmonių, kaip jie "mato" Dievą. Ir štai galimybė atsirado tiesiog namuose. Dalyvauju nuotoliniuose susitikimuose ir noriu pasidalinti atrastomis įžvalgomis. Susitikimus veda Itzik Roytman (rusų k.), galite rasti įrašus jo facebook paskyroje. Bet čia ne reklama, o džiugi žinia, kad Itzik, būdamas religingas hasidas, atviras Dievo dvasiai žmigus, pradėjo skaityti Mato Evangeliją ir buvo sužavėtas jos dvasingumo gelme, ypač Kalno pamokslu. Mane stebina žydų išminties gelmė. Galiausiai, konkrečioje žmonių grupėje įvyksta pasidalinimas dvasiniais dalykais ir kažkur judaizmas susitinka su krikščionybe. Mes cituojame ST ir NT, ir atrandame, kad gyvename ta pačia Dievo dvasia, o savo esmėje yra tas pats mūsų tikėjimas. Galbūt jau artinasi paskutiniai Mesijo atėjimo laikai, kai visi ieškosime Dievo ir skirtumai nebeskirs mūsų...
Taigi, Abraomas, mūsų visų tikėjimo tėvas, parodo mums pavyzdį. Pirmas dalykas, ką jis daro įtikėjęs (išėjęs iš pagoniško pasaulio), jis sėdi lauke ir kažko laukia, o pamatęs praeivius, kurie atrodė, kaip stabmeldžiai, bėga juos pasikviesti į svečius. Atvirumas ir svetingumas yra tikėjimo pasireiškimas. Jau nuo pradžių, per Abraomą, Dievas parodo, kad ten "kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų"(Mt 18,20) Abraomas, priėmęs pakeleivius, supranta priėmęs patį Dievą. Bendravimas su Dievu tęsiasi Biblijos pasakojimuose ir per įvairius aukojimus. Taip būdavo ruošiamas Dievui stalas, aukojami gyvuliai, kad geras kvapas Dievui teiktų malonumą (dvasia maitinasi kvapu, taip buvo manoma), o žmonės ten pat valgydavo ir gerdavo, būdami vieni su kitais ir su Dievu. Taip senovės žmonės suprato, kad su Dievu, kaip su žmonėmis, galima susijungti ir bendrauti puotaujant. Evangelijose matome Jėzų valgant ir geriant įvairiuose namuose. Pirmas jo stebuklas Kanos vestuvių puotoje. Galiausiai, pasiliko Jis su mumis per visas dienas, būtent, prie stalo - Eucharistijos šventime.
Įdomus atradimas buvo tai, kad žydai hasidai turi taip pat susirinkimus prie stalo su vynu, duona bei kitais valgiais, giesmėmis ir dvasiniais pokalbiais. Tai vadinasi (jidiš. farbrengen)- užstalė (hebr. aitvadut). Jie turi šmaikštų paaiškinimą, kodėl renkasi tarsi puotauti, nors tikslas yra rimtesnis. Sako, kad suklaidintų šetoną. Besimeldžiantiems šetonas trukdo ir visaip gundo, o jei manys, kad čia vakarėlis, tai paliks juos ramybėj. Tačiau šių susiėjimų prasmė yra daug gilesnė. Susitikimo tikslas nėra tik žodžiai ar mokymas, bet kas už jų - pati bendrumo atmosfera. Prisimenant pirmųjų amžių krikščionis, mes skaitome, kaip jie, išėję iš sinagogų, rinkdavosi namuose, susinešdavo maisto, valgydavo, gerdavo, o paskui laužydavo duoną savo Mokytojo atmiminui. Atrodo, kad panašia tradicija šiandien tebegyvena žydai. Buvimas prie bendro stalo su malda ir Tora (Dievo žodžiu) leidžia jiems išgyventi dvasios vienybę, tarsi visi būtų sujungti Dievo dvasios ir nedaryti skirtumo tarp vargšo ir turtingo, mokyto ir mažiau žinančio. Sinagogose nėra privilegijų ar specialiai pažymėtų vietų. Ši dvasios vienybė yra aukščiau už atskiro žmogaus dvasios būseną, todėl būdami kartu, gali pasijusti arčiau Dievo. Nors kiekvienas einame asmeniškai tikėjimo keliu, bet tas bendrumas neleidžia mums nukristi žemyn, mes kažkokiu būdu palaikome vienas kitą už rankos dvasioje. Šis pasakojimas man leido suprasti ir mūsų bažnyčių ar bendruomenių svarbą. Visiems kartu, sakoma, bus lengviau ir pro Dangaus vartus praeiti... Pats buvimas šalia kito žmogaus jau padeda atkurti nutrūkusius ryšius, nors ir nėra tobulo žmogiško bendrumo. Tai moko mus nusimesti visokius pasaulio kaukes ir būti savimi. Dvasiniame lygmenyje galiu sėdėti šalia savo priešo ir pabandyti ištaisyti santykius. Kaip yra svarbu neprarasti Paskutinės Vakarienės prasmės. Jeigu mūsų liturgija pasidaro per daug oficiali, tai pasivaišinimai arba "agapės" po Mišių gali sugrąžinti mus į tokio susitikimo atmosferą, išvaduoti iš susvetimėjimo ir grąžinti Mesijo dvasią į bendruomenes. Galbūt tai yra utopija, bet paskutinių laikų vizija, aprašyta pranašų, mums duoda daug optimizmo. Dievo dvasia atnaujina mūsų dvasią ir leidžia iš naujo pažvelgti į istoriją, pamatyti kas mus jungia, o ne skiria. Tik pažinę vieni kitus galime susitaikyti ir nutiesti tiltus. Tikrasis atsinaujinimas kyla ne iš mūsų naujų idėjų ar išskirtinumų, bet iš sugrįžimo į esmę, į šaltinį, kai iš naujo atrandame dar gilesnę to paties tikėjimo prasmę. Tame šaltinyje - Dievo žodyje- ir susitinkame su broliais. Dievas yra šviesa, ji nėra tik balta, bet visas spalvų spektras. Atsinaujinimas yra ir Dievo veido spektro praplėtimas, tiek kiek mes galime priimti tos šviesos. Ir tikrai bus nuostabu, kai "Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su parinktais vynais, pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais ir grynais, rinktiniais vynais".(Iz 25,6)