Apaštalas Paulius – vienas iš krikščionių apaštalų. Jis apaštalu tapo jau po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, todėl nepriskiriamas Dvylikai apaštalų, nors yra vienas iš pačių garbingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, dėl savo misijinės veiklos vadinamas „Tautų apaštalu. Paulius gimė garsioje judėjų šeimoje mažojoje Azijoje Tarso mieste, išsimokslinimą gavo Jeruzalėje pas garsų rašto žinovą Gamalielį. Iki atsivertimo į ktikščionybę vadinosi Sauliumi ( hebr.Šaul) ir buvo krikščionių persekiotojas. Jam dalyvaujant buvo užmėtytas akmenimis kankinys Steponas. Į naująjį tikėjimą atsivertė, kelionės į Damaską metu išvydęs apreiškimą. Štai kaip jis pats apibūdino tai, kas jam nutiko kelyje į Damaską: „Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: 'Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!' Aš paklausiau: 'Kas esi, Viešpatie?' Jis man atsakė: 'Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji'. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: 'Ką man daryti, Viešpatie?' O Viešpats man tarė: 'Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti'. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.“ (Apaštalų darbai 22, 6-11). Tapęs krikščionimi, jis ėmė vadintis Pauliumi. Išvertus iš lotynų kalbos paulus reiškia „mažas“. Teologai mano, kad šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo.
Pauliui yra priskiriama keleto Naujojo Testamento knygų autorystė (dešimt laiškų skirtingoms krikščionių bendruomenėms ir keturi – privatiems asmenims). Daugumos nūdienos egzegetų nuomone, Pauliaus yra tikrai parašyti 7 laiškai: 1 Laiškas tesalonikiečiams, 1 ir 2 Laiškai korintiečiams, Laiškai galatams, filipiečiams, Filemonui, romiečiams. Keli kiti (pseudoepigrafiniai) jam priskiriami laiškai, toliau plėtoja kai kurias Pauliaus mintis: 2 Laiškas tesalonikiečiams, Laiškai kolosiečiams, efeziečiams bei vadinamieji pastoraciniai laiškai: 1 ir 2 Timotiejui ir Titui. Laiško hebrajams tekste nėra nuorodų į Pauliaus autorystę, tačiau, nepaisant to, jis buvo visada tradicijos priskiriamas Pauliui. Pauliaus laiškuose Jėzus išpažįstamas kaip Dievo siųstasis Sūnus, kurio kryžius liudija Dievo norą susitaikinti su žmonėmis. Taip pat juose kalbama apie išganymo reikalingumą visiems, žmogų pavergiančios nuodėmės bei mirties nugalėjimą, jam talkinančią Dievo Dvasią (Pneuma), kuriai nereikia jokių žmogaus pastangų, veiksmingą Dievo Žodį, Bažnyčią kaip Kristaus kūną, Krikštą bei Eucharistiją, pavienio žmogaus ir viso kosmoso atbaigimo viltį. Pats žinomiausias iš visų jo laiškų yra Laiškas romiečiams, greičiausiai parašytas 58 m. Korinte ir adresuotas Romos krikščionių bendruomenei. Šio laiško 9-11 skyriuose pateikiamas teologinis judaizmo ir krikščionybės santykio pagrindas ir istorijos teologija.
Po atsivertimo kelyje į Damaską, Paulius leidosi į misijų keliones, nepaprastai uoliai skelbdamas Evangeliją. Laikotarpis tarp 45 m. ir 57 m. buvo pats aktyviausias ir vaisingiausias jo gyvenime. Apaštalo Pauliaus kelias driekėsi per Mažąją Aziją dabartinės Turkijos teritorijoje, per Siriją ir dabartinę Jordaniją. Jis kalbėjo apie Jėzų Jeruzalėje, Graikijos miestuose, vėliau – Romoje. Pauliaus misijos detaliai aprašytos Apaštalų darbų knygoje.
Pirmoji kelionė (Apd 13,1 -14, 27). Į šią kelionę Paulius leidosi kartu su Barnabu. Iš Seleukįjos jie laivu išplaukė į Kiprą. Perėję visą salą, atplaukė į Pergę dabartinėje Turkijoje. Iš čia pasiekė Pisidijos Antiochiją, po to – Ikonijų, Listrą ir Derbę. Paulius ir Barnabas sinagogose uoliai skelbė apie Jėzaus prisikėlimą, kūrė bendruomenes. Susidūrę su dalies žydų pasipriešinimu, kreipėsi į pagonis, jiems skelbdami Evangeliją. Vėl sugrįžę į Pergę, iš gretimais esančios Atalijos išplaukė atgal ir sugrįžo į Sirijos Antiochiją, iš kurios pradėjo šią kelionę.
Antroji kelionė (Apd 15, 36 -18,22). Šį kartą Paulius keliavo kartu su Silu. Iš Antiochijos sausuma pasiekė Derbę ir Listrą, aplankė anksčiau įkurtas bendruomenes. Listroje susitiko Timotiejų, kuris prisijungė prie jų. Tęsdami kelionę šiaurės vakarų kryptimi, pasiekė Troadą, iš kur persikėlė į Europos žemyną – Makedoniją. Įkūrė bažnyčias Filipuose, Tesalonikoje, Bėrėjoje, Atėnuose ir Korinte. Vėliau per Efezą ir Cezarėją sugrįžo į Antiochiją – Sirijos provincijos sostinę, kurioje Jėzaus mokinius pirmą kartą imta vadinti krikščionimis.
Trečioji kelionė (Apd 18, 23 -21, 26). Šios kelionės metu Paulius sugrįžo aplankyti ir sustiprinti per pirmąsias keliones įkurtas bažnyčias. Sausuma pasiekė Efezą, kur praleido apie dvejus metus. Po to nuvyko į Makedoniją, Graikiją. Atgal grįžo laivu, pakeliui sustodamas Troadoje, Ase, Mitilėnėje, Milete, Koše, Rodėje ir Pataroje. Po to per Tyrą, Ptoleimaidę ir Cezarėją pasiekė Jeruzalę, kur buvo suimtas.
Šv. Paulius katalikų laikomas Graikijos ir Maltos globėju; Žymus XIX a. krikščionybės kritikas, prancūzų istorikas, filologas, rašytojas Ernestas Renanas savo knygoje „Jėzaus gyvenimas“ yra sakęs, kad krikščionybę sukūrė apaštalas Paulius.
Kelionės Šv. Pauliaus keliais: